Sveiki, mieli skaitytojai!
Man regis, škotų režisierei Lynne Ramsay labai svarbu
savo režisuotose dramose vaizduoti žmones su pakrikusia psichika, negalėjimą
pergalėti bei pakeisti likimo, išgyti. Ankstesni jos darbai „Pasikalbėkime apie
Keviną“ (2011) ir „Tavęs niekada čia nebuvo“ (2017) turi savotiškų
psichologinių ir ribinių patirtinių sąsajų su naujausiu režisierės darbu „Mirk,
mano meile“ (angl. Die, My Love) (2025), į kurį pavyko
prisikviesti tokias Holivudo žvaigždes kaip Jennifer Lawrence ir Robert
Pattinson, tad, jei ir nepatinka depresyvūs ir melancholiški filmai, daugelis,
manau, vis tiek pažiūrės dėl šių aktorių pasirodymų.
Filmas sukėlė dvejopus jausmus. Režisierė iš esmės
ekranizavo argentiniečių rašytojos Ariane Harwicz romaną apie pogimdyvinę depresiją,
kuri pasiekė nebesuvaldoma pogimdyvinę psichozę, primenančią desperatišką ir
staigią nuotaikų kaitą, kuri verčia pagrindinę veikėją Greisę (aktorė J.
Lawrence) elgtis impulsyviai, dažnai itin keistai ir pavojingai, pvz., draskyti
nagais sienas, naktimis išeiti iš namų, be perstojo masturbuotis, tikintis
užpildyti išsekusį santuokinį seksualinį gyvenimą, šokti neapgalvotai į
baseiną, staugti kaip vilkui...
Filmas nėra analizė, jis tik rekonstruoja pogimdyvinės
psichozės formas. Nuolat dėl žmonos stresą patiriantis Džeksonas čia atrodo
visiškai bejėgis. Mane labiausiai stebino tai, kad tiek Džeksonas, tiek jo
motina (mieganti su šautuvu!) mato, kokia Greisė yra pavojinga ir
neprognozuojama, tačiau ilgą laiko nieko nedaro. Turint galvoje, kad Greisė
palikta su kūdikiu visiškai viena, nors negali net pati savimi pasirūpinti.
Visgi išvengiama klišė, kad Greisė pražudys kūdikį ir taip sugriaus absoliučiai
šeimą. Visą filmą galvojau, kad jai bipolinis sutrikimas, nes simptomai labai
panašūs, galvojau, kad tuoj-tuoj žūtbūt kas nors įvyks, tačiau paklaikęs
pamišimo ir nestabilumo ratas vis intensyvėja ir iš esmės režisierė sukuria
simptominį filmą, išgaudama fragmentuotus Greisės nevaldomų nuotaikų
svyravimus. Tai psichologinis atmosferinis pasakojimas, intensyvus savo vidine
veikėjos dinamika, kurią gerai perteikė Jennifer Lawrence, tačiau visumoje ne
kažin kas vyksta: neveiksnumas ir aplinkinių bejėgystė tampa tramplynu veikėjai
susinaikinti.
Ar man filmas patiko? Nepasakyčiau. Akivaizdu, kad jis
sukurtas aktualus ir reikalingas, turi savitą ir meninę formą bei atmosferą,
bet visgi žiūrėjosi ilgokai, nes Greisė pamažu ima veikti pagal vieną impulsyvią
schemą, tad ir aplinkiniai turėtų lyg ir nujausti, ko iš jos tikėtis. Pasaulyje,
kur šiandien psichinė sveikata yra itin prižiūrima, o eilės pas psichologus ir psichoterapeutus
didžiulės, man regis, filmas pasakoja apie poreikį kuo greičiau gesinti gaisrą,
kol jis užgesinamas. Motinystės vaidmuo taip pat filme labai svarbus, nes jis
sugriauna įsivaizduojamus motinos standartus: ne visoms jaunoms motinoms vaikai
yra stebuklas ir dievo siųsta dovana, kai kada tai gali būti verdantis vanduo,
išbalansuojantis ir visiškai permainantis moters tapatybę. Man tik įdomu: ar
galima šioje istorijoje ką nors kaltinti?
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 6.2
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą