Sveiki, skaitytojai!
Poetas Mesihis: Osmanų aukso amžiaus
bohema
Mesihis (tikrasis vardas
– Isa) gimė XV a. pabaigoje, apie 1470 m., Prištinoje, dabartinio Kosovo
teritorijoje. Nors kilęs iš Balkanų, jis anksti persikėlė į imperijos širdį –
Konstantinopolį (Stambulą). Tuo metu Osmanų imperija išgyveno milžinišką
kultūrinį pakilimą po miesto užkariavimo, tad jaunam, talentingam vyrui tai
buvo galimybių miestas, kuriame susidūrė Rytų ir Vakarų tradicijos.
Apie jo asmeninį charakterį žinoma, kad Mesihis buvo
ryški, bet maištinga asmenybė. Jis pasižymėjo aštriu protu, humoro jausmu ir
neslepiamu polinkiu į hedonizmą. Skirtingai nei daugelis to meto intelektualų,
siekusių griežtos dvaro etikos, Mesihis buvo tikras bohemos atstovas: jis mėgo
vyną, naktinį gyvenimą ir nesivaržė demonstruoti savo nepriklausomos dvasios,
kas vėliau jam kainavo karjerą.
Nors portretų iš tų laikų neišliko, literatūriniai
aprašymai ir Mathias Énard interpretacijos piešia jį kaip elegantišką,
bet kiek melancholišką žmogų. Jis turėjo pasižymėti rafinuotomis manieromis,
kurios leido jam tapti didžiojo vizirio Ali Pašos sekretoriumi. Tačiau
jo išvaizda ir elgsena greičiausiai išdavė žmogų, kuris labiau vertino gatvės
gyvenimą ir smukles nei sausus valstybinius dokumentus.
Mesihio šeimyninis gyvenimas išlieka paslaptimi.
Dauguma šaltinių nurodo, kad jis neturėjo tradicinės šeimos ar palikuonių. Tai
nebuvo neįprasta to meto sufijų ar intelektualų sluoksniuose, kur dvasinė ir
kūrybinė laisvė dažnai buvo iškeliama virš buities. Jo gyvenimo centre buvo
brolija, draugai poetai ir meilės objektai, kuriuos jis apdainavo savo eilėse.
Religiniu požiūriu Mesihis buvo musulmonas, tačiau jo
tikėjimas buvo persmelktas sufizmo filosofijos. Sufizmas leido į Dievą ir
pasaulį žiūrėti per meilės ir grožio prizmę. Jam Dievas buvo grožis, kurį
galima pamatyti gėlės žiede ar gražaus žmogaus veide. Šis takus požiūris į
dvasingumą leido jam suderinti religiją su savo aistringu gyvenimo būdu.
Mesihi kūryba padarė perversmą Osmanų literatūroje.
Jis išgarsėjo sukūręs žanrą Šehr-engiz (Miesto suirutė/Miesto
gražuoliai). Šiame žanre jis aprašydavo konkretaus miesto (dažniausiai Edirnės
ar Stambulo) jaunuolius amatininkus – kepėjus, batsiuvius, kailiadirbius –
šlovindamas jų grožį ir darbštumą. Tai buvo itin drąsu, nes poeziją jis „nuleido“
iš aristokratų rūmų į gatvę.
Jo poezijai būdingas paprastumas, vaizdingumas ir
emocinis atvirumas. Žymiausias jo kūrinys – „Pavasario odė“ – tapo viena
labiausiai cituojamų eilių visoje imperijoje. Mesihis gebėjo meistriškai
naudoti turkų kalbos žaismingumą, vengdamas perdėto persiškų ar arabiškų
terminų sudėtingumo, todėl jo eilės buvo populiarios ne tik tarp elito, bet ir
paprastų žmonių.
Istorinis kontekstas, kuriame gyveno Mesihis, buvo
paženklintas sultono Bajazito II valdymo. Tai buvo laikas, kai imperija
stabilizavosi ir pradėjo investuoti į menus bei architektūrą. Nors pats
sultonas buvo pamaldus ir santūrus, po jo sparnu klestėjo intelektualų klasė,
kuri domėjosi antika, italų renesansu ir filosofija. Būtent šioje atmosferoje
gimė idėja kviesti tokius genijus kaip Leonardo da Vinci ar Mikelandželas.
Mesihi likimas nebuvo lengvas. Po savo globėjo Ali
Pašos mirties jis prarado pozicijas dvare. Dėl savo ūmaus būdo ir meilės
laisvei jis nebesugebėjo rasti naujo įtakingo užtarėjo. Paskutinius gyvenimo
metus jis praleido skurde, jausdamasis neįvertintas ir užmirštas sistemos,
kuriai tarnavo, nors jo eilės vis dar skambėjo Stambulo gatvėse.
Poetas mirė apie 1512 m. (kai kuriais šaltiniais kiek
vėliau). Sakoma, kad mirtis jį pasitiko vienatvėje, tačiau jo palikimas išliko
gyvas šimtmečius. Jis laikomas vienu iš „moderniausio“ stiliaus pradininkų
klasikinėje Osmanų poezijoje, nes pirmasis išdrįso rašyti apie tai, ką mato
aplinkui, o ne tik apie abstrakčius idealus.
Šiandien Mesihis prisimenamas ne tik kaip literatūros
klasikas, bet ir kaip simbolis tos prarastos, juslingos ir laisvos Osmanų
imperijos dalies, kuri nebijojo grožio visomis jo formomis. Jo figūra Mathias
Énard romane sugrąžino jį į Vakarų skaitytojų sąmonę kaip tiltą tarp dviejų
civilizacijų, kurios, nepaisant karų, visada žavėjosi viena kitos genialumu.
Štai keletas fragmentų iš žymiausios Mesihio „Pavasario
odės“ (Bahariye). Šis kūrinys XVI a. tapo toks populiarus, kad buvo
verčiamas į Europos kalbas ir laikomas vienu gražiausių Rytų lyrikos pavyzdžių.
Kiekvienas posmas baigiasi pasikartojančia eilute
(refrenu), kuri primena skaitytojui apie laiko trapumą.
I fragmentas: Gamtos atgimimas
„Gėlynas tapo pilnas spalvų, lyg
brangakmenių skrynia, Kiekvienas žiedas švyti kaip sultono taurė. Pasaulis vėl
jaunas, nors buvo senas ir pilkas. Mėgaukis šia akimirka, nes pavasaris greit
praeis.“
Paaiškinimas: Mesihis čia naudoja sodo metaforą, kuri
Osmanų kultūroje simbolizavo rojų žemėje. Tačiau jis pabrėžia ne amžinybę, o
laikinumą. Ragindamas „mėgautis akimirka“, jis tarsi meta iššūkį griežtam
religiniam asketizmui, sakydamas, kad grožis yra čia ir dabar.
II fragmentas: Geismas ir vėjas
„Vėjas glosto rožę, ji dreba iš malonumo,
Lakštingala dainuoja meilės dainą nakties tyloje. Tavo veidas švyti tarp kitų,
kaip saulė tarp žvaigždžių. Gerkime vyną, kol rožės dar nenuvyto.“
Paaiškinimas: Šiame posme ryškus erotiškumas. Osmanų
poezijoje lakštingala visada simbolizuoja įsimylėjėlį, o rožė – mylimąjį (kuris
dažnai yra nepasiekiamas ar abejingas). Vynas čia simbolizuoja dvasinį ir
juslinį girtumą – būseną, kurioje žmogus pamiršta savo socialinį statusą ir
susilieja su grožiu.
III fragmentas: Miesto suirutė (iš
„Šehr-engiz“ ciklo)
Nors tai ne „Pavasario odė“, šios eilės puikiai
iliustruoja jo unikalų stilių:
„Tas jaunas kalvis prie priekalo – jo
rankos juodos nuo anglies, Bet jo akys skelia kibirkštis stipriau už geležį.
Jis daužo mano širdį kaip įkaitusį metalą, Ir visas miestas dūsta nuo jo grožio
ugnies.“
Paaiškinimas: Čia Mesihis demonstruoja savo
novatoriškumą. Jis apdainuoja paprastą darbininką, o ne tolimą princesę. Tai
rodo jo ryšį su Stambulo gatvės gyvenimu ir drąsą matyti estetiką kasdienybėje
bei vyriškoje jėgoje.
Kodėl ši poezija buvo svarbi? Mesihis įnešė į
sustingusią literatūrą tikrą jausmą. Jo eilėse nėra tik tuščių metaforų – jose
juntamas žmogus, kuris bijo senatvės, trokšta meilės ir stebi pasaulį su šiek
tiek liūdna šypsena. Tai buvo „žemiška“ poezija, kurią suprato ir sultonas, ir
turguje dirbantis pameistrys.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą