Asmenybė. Rašytojas David Mitchell – sudėtingų romanų rašytojas, bėgantis nuo beprotybės

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu garsiausių pasaulio rašytojų gyvenimo ir kūrybos apžvalgas ir šįkart mano dėmesys britų romanistui Davidui Michellui, kurio knygos vienu metu buvo populiarios Lietuvoje.

 

ANKSTYVASIS RAŠYTOJO DAVID MITCHELL GYVENIMAS

 

Davidas Mitchellas (David Mitchell), vienas labiausiai pripažintų šiuolaikinių britų romanistų, gimė 1969 m. sausio 12 d. Sautporte (angl. Southport), Lankašyro grafystėje, Anglijoje. Tačiau didžiąją savo ankstyvosios vaikystės dalį jis praleido Malverno (angl. Malvern) miestelyje, Vusteršyre. Apie jo šeimą žinoma nedaug, išskyrus tai, kad jis užaugo viduriniosios klasės šeimoje, o jo tėvai dirbo gana įprastus darbus. Būdamas vaikas, Mitchellas patyrė žymią kalbos ydą – mikčiojimą, kuris, vėliau pripažino rašytojas, stipriai paveikė jo socializaciją ir savimonę. Jis tapo savimi neužtikrintu vaiku, o tai paskatino jį pasitraukti į vidinį pasaulį.

 

Šis pasitraukimas į vidinį pasaulį ir nepasitikėjimas savo žodžiu lėmė Mitchello ankstyvąjį susidomėjimą knygomis ir rašymu. Būtent rašytinė kalba tapo jo pagrindine išraiškos priemone, kurioje jis jautėsi laisvesnis ir galėjo kontroliuoti žodžius, kurių negalėjo kontroliuoti kalbėdamas. Skaitymas, ypač mokslinė fantastika, filosofija ir sudėtingi pasakojimai, tapo jo didžiausiu pomėgiu. Baigęs Malverno koledžą (angl. Malvern College), Mitchellas tęsė akademinį kelią ir įgijo anglų literatūros bakalauro laipsnį Kento universitete (angl. University of Kent) Kenterberyje. Po to jis baigė lyginamosios literatūros magistro studijas Rytų Anglijos universitete (angl. University of East Anglia), kur gavo vertingą patirtį ir įkvėpimą iš garsių dėstytojų.

 

Baigęs studijas Mitchellas nepradėjo iškart rašyti romanų. Ankstyvosios jo karjeros dalis buvo susijusi su gyvenimu užsienyje ir kalbos mokymu. 1994 m., būdamas 25-erių, jis persikėlė į Hirosimos miestą Japonijoje, kur įsidarbino anglų kalbos mokytoju. Šis dešimtmetis, praleistas Japonijoje, tapo esminiu jo profesinei ir asmeninei raidai. Būtent ten, atitrūkęs nuo gimtosios kultūros ir pasinėręs į naują kalbinę bei socialinę aplinką, jis pradėjo rimtai dirbti prie savo pirmojo romano. Kultūrinis šokas, japonų kalbos mokymasis ir susidūrimas su visiškai kitokiu pasaulėvaizdžiu atsispindi vėlesniame jo kūrybiniame darbe.

 

Taigi, Mitchello gyvenimas iki pirmojo romano „Ghostwritten“ (1999) išleidimo buvo nuoseklus pasiruošimas: nuo mikčiojimo nulemto atsiskyrimo, kuris tapo traumuojančia, bet motyvuojančia patirtimi, vedančia prie rašytinės kalbos pavertimo išraiškos priemone, iki studijų ir, galiausiai, dešimties metų izoliacijos ir inspiracijos Japonijoje. Šie ankstyvieji metai ne tik suformavo jo intelektą, bet ir suteikė jam unikalią patirtį, leidžiančią kurti plačios geografijos, keičiančios laiko juostas ir gilių filosofinių įžvalgų istorijas. Būtent gyvenimas Hirosimoje atvėrė jam galimybę sukurti sudėtingą, globalų ir tarpkultūrinį pasakojimo stilių, kuris tapo jo vizitine kortele.

 

DAVIDO MITCHELLO IŠKILIMAS IR VĖLESNIS GYVENIMAS

 

Davidas Mitchelas savo karjerą pradėjo neįtikėtinai sėkmingai – jo debiutinis romanas „Ghostwritten“ 1999 metais buvo išleistas jam dar gyvenant Japonijoje. Ši knyga, sujungusi devynias skirtingas, bet persipinančias istorijas, apimančias platų geografinį ir kultūrinį spektrą nuo Okinavos iki Niujorko, iškart sulaukė didelio pripažinimo. Romanas pelnė John Llewellyn Rhys prizą, skirtą geriausiam britų arba Sandraugos autoriui, jaunesniam nei 35 metai, ir buvo įtrauktas į „Guardian First Book Award“ trumpąjį sąrašą. Toks pripažinimas iškart įtvirtino Mitchello reputaciją kaip itin ambicingo ir novatoriško pasakotojo, gebančio sujungti atrodytų nesusijusias temas ir žmones į vieną didelę ir vientisą visumą.

David Mitchell knygos mano bibliotekoje: „Juodųjų gulbių slėnis“, „Debesų atlasas“, „Sleido namas“.

 

Po sėkmingo debiuto Mitchelas metė mokytojo darbą ir tapo profesionaliu rašytoju. Jo vėlesni romanai tik sustiprino šią reputaciją. „Number9Dream“ (2001) buvo įtrauktas į „Booker Prize“ ilgąjį sąrašą. Tačiau didžiausią proveržį įvykdė „Cloud Atlas“ („Debesų žemėlapis“, 2004), kuris ne tik pelnė Mitchelo pirmąją „Booker Prize“ nominaciją į trumpąjį sąrašą, bet ir tapo kultiniu fenomenu, vėliau sėkmingai perkeltu į kino ekraną. Ši knyga, apjungusi šešis skirtingus, bet veidrodiniu būdu struktūrizuotus pasakojimus per kelis šimtmečius, galutinai patvirtino jo, kaip „mega-romano“ (angl. hyper-novel) kūrėjo, statusą. Vėliau sekė „Black Swan Green“ (2006) (liet. „Juodųjų gulbių slėnis“), pusiau autobiografinis romanas, nagrinėjantis mikčiojimo temą.

 

Kalbant apie asmeninį gyvenimą, didžiąją savo rašytojo karjeros dalį Davidas Mitchelas praleido Airijoje. Ten jis sugrįžo po dešimtmečio Japonijoje ir šiuo metu su šeima gyvena Rytų Korko grafystėje. Jis vedė japonų kalbos mokytoją Keiko Yoshida, su kuria susilaukė dviejų vaikų – sūnaus ir dukters. Asmeninis gyvenimas turėjo didelę įtaką jo kūrybai. Jo sūnui buvo diagnozuotas autizmas, ir šis asmeninis iššūkis įkvėpė jam parašyti romaną „The Reason I Jump“ (2013). Tai buvo ne grožinis kūrinys, o japonų berniuko, turinčio autizmą, Naoki Higashida parašytos knygos vertimas ir adaptacija, kurią Mitchellas ir jo žmona vertė tam, kad padėtų kitiems tėvams suprasti autizmo pasaulį.

 

Mikčiojimas, kuris paveikė visą Mitchello vaikystę ir paauglystę, išlieka svarbia jo identiteto dalimi, nors metams bėgant, jam pavyko geriau jį valdyti. Jis yra aktyvus mikčiojančiųjų bendruomenės rėmėjas ir tebesimikčioja, nors viešai kalbėdamas ir naudodamas specialias technikas, jis gali kalbėti santykinai sklandžiai. Mitchelas dažnai pabrėžia, kad būtent jo kalbos yda jį pavertė rašytoju, priversdama vertinti rašytinę kalbą kaip saugią ir patikimą išraiškos priemonę. Tai, kad jis negalėjo laisvai kalbėti, paskatino jį sukurti nepaprastai turtingą ir įvairiapusį balsų pasaulį savo romanuose.

 

Rašydamas apie savo kūrybinius principus, Mitchelas pabrėžia, kad jo rašymo ritualai yra gana disciplinuoti. Jis stengiasi rašyti maždaug 1000 žodžių per dieną ir laikosi griežto darbo grafiko. Jis dažnai rašo ranka, prieš perkeldamas tekstą į kompiuterį, teigdamas, kad fizinis rašymas padeda jam geriau pajusti kalbos ritmą. Kalbant apie savo kūrinius, Mitchellas žinomas dėl metempsichozės ir reinkarnacijos temų, kurias jis naudoja, kad sujungtų atskirus pasakojimus per skirtingus laikus ir vietas, sukuriant ištisą pasakojimo visatą, kurią vadina „Mitchellverse“.

 

Vėlesni Mitchello romanai, tokie kaip „The Thousand Autumns of Jacob de Zoet“ (2010), istorinis romanas, vykstanti aštuonioliktojo amžiaus Japonijoje, ir „Bone Clocks“ (2014), dar vienas „Booker Prize“ nominuotas kūrinys, sujungęs fantazijos elementus su šiuolaikine istorija, tik dar labiau sustiprino jo gebėjimą sujungti žanrus ir kultūras. Jo stilius pasižymi nuostabiu kalbos ir balsų įvairove, kiekvienai knygos daliai suteikiant unikalų skambesį. Paskutinis jo romanas „Utopia Avenue“ (2020) yra duoklė roko muzikai, pasakojantis apie 7-ojo dešimtmečio britų grupę.

 

Atsakydamas į klausimą, kas yra rašymas, Mitchellas yra sakęs, kad jam tai yra „būdas išvengti beprotybės“. Jis teigia, kad kūrybinis procesas padeda jam išlaikyti pusiausvyrą, o rašymas – tai ne tik karjera, bet ir būtina priemonė apdoroti gyvenimo chaosą ir nerimą, kurie lydi žmogų nuo pat vaikystės. Jis yra vienas iš nedaugelio rašytojų, sėkmingai sujungusių aukštąją literatūrą su žanrine fantastika, pripažindamas, kad tai, kas atrodo fragmentiška ir atskira, iš tikrųjų yra susiję.

 

Maištinga Siela