Sveiki, skaitytojai,
Man labai patiko norvegų režisieriaus Dag Johan
Haugerud pandemijos metu matyta įtempto psichologinio siužeto drama „Atsargiai –
vaikai!“ (2019), kurį iškart be eilės rekomenduočiau pažiūrėti daugeliui, ypač
tiems, kurie dairosi į skandinavų ugdymo sistemas. Režisierius per tą
laikotarpį nesnaudė ir sukūrė vadinamąją „Oslo trilogiją“, kurią sudaro trys
dalys: „Seksas“, „Meilė“, „Svajonės“. Visos dalys rodytos Lietuvos kino festivalyje
„Scanorama“, tad vedinas gerų prisiminimų apie ankstesnį filmą nutariau
pasižiūrėti pirmąją trilogijos dalį „Seksas“ (norv. Sex) (2024) su
tokia intencija: jeigu man patiks, žiūrėsiu ir likusias dvi dalis.
Istorija absoliučiai kitokia nei „Atsargiai – vaikai!“.
Režisierius, kuris, beje, „Seksui“ parašė ir visą scenarijų, atrodo, kad
sulėtėjo, tapo itin atidus psichoanalizei ir apskritai analizei. Istorija neįtikėtinai
melancholiškai komiška, šie deriniai man filme labai patiko. „Seksas“ pasakoja
apie du heteroseksius vyrus, kurie turi sukūrę šeimas, jų vaikai mokosi toje
pačioje mokykloje, o jiedu dirba kaminkrėčiais (ar vis dar kas nors dirba tokį
darbą šiuolaikiniame pasaulyje?). Vienos pertraukos metu du bendradarbiai vyrai
pasipasakoja savo keistas pastarųjų dienų patirtis: vienas iš jų susapnavo
David Bowie, kuris sapne į jį žiūrėjo kaip į moterį, todėl jam atrodo, kad tas
sapnas jį kažin kaip pradeda keisti, jis ima abejoti savo vyriškumu, tačiau kartu
tarsi ir išsilaisvina, nes nebepatiria lūkesčių. Kitas vyrukas prisipažįsta,
kad dar vakar visiškai atsitiktinai, niekada nemėginęs to daryti, permiegojo
pirmąkart su vyru ir tą papasakoja taip laisvai kaip kokią naują patirtį
parduotuvėje perkant nežinomą prekę...
Tai pokalbių filmas! Keturi pagrindiniai veikėjai
nuolat kalbasi ir bando suvokti, kas naujo vyksta jų seksualinės lyčių
tapatybės gyvenime. Tai nėra dar vienas filmas apie gėjus, tikrai ne, tačiau du
heteroseksualūs vyrai bando sudėlioti naujas vidutinio amžiaus vyriškumą
plečiančias ribas. Pirmasis tyrinėja savo balsą, nes dainuoja chore, ir jam
atrodo, kad jo balsas po sapnų moteriškėja (tai taip absurdiškai kafkiška!), o
antrasis dėl liberalumo ir laisvumo ima abejoti, ar begalima atvirauti, nes
skaudžiausiai dėl jo naujos patirties išgyvena žmona, keldama jam absurdiškas,
nors tenka pripažinti, kad motyvuotas, scenas.
Kokie dialogai! Dieve mano! Beveik net neabejoju, kad
režisierius lankosi pas kokį psichoanalitiką, nes scenarijus labai man patiko,
jis stačiai analitinis. Taip, filmas angažuotas ir niuansuotas tarsi į
psichoterapinio kabineto fragmentus, bet tie pasakojimai kartu ir tokie gyvi,
privedantys prie tokių klausimų, dėl kurių visuomenė nėra apsisprendusi ir kažin,
ar kada apsispręs. Filmas apie vyriškumą, tačiau jis netampa įprastų formų ir
situacijų vaizdavimo būdu, tai galimybė veikėjams susivokti, kad asmeninis
vyriškumas tėra tik apibrėžtis, kuri kinta. Labai patiko, kaip pačios moterys
bando priimti vyriškumo krizę ir naujas patirtis, žmonų reakcijos tokios
atpažįstamos, nors ir „įvilktos“ į psichoanalitinį kalbėjimą. Tiesą sakant, net
nesitikėjau, kad filmo pokalbiai šitaip įtrauks ir leis apgalvoti, kodėl žmonės
taip sureikšmina seksą, kodėl vieniems tai riba, o kitiems galimybė savo plėsti
ir tyrinėti. Režisierius nemoralizuoja, nemokina jokių tolerancijos klišių,
tiesiog priveda veikėjus prie tam tikro savęs senojo suvokimo pabaigos.
Nemanau, kad patiks mūsų šalies homofobams, detektyvams, kurie ieško
propagandinių ženklų – jiems teks nusivilti, nieko čia nėra, bet yra labai
intymių ir stulbinančiai atvirų pokalbiuose dalykų, kuriuos pajus tikriausiai
labiau vedusios poros ar šiokios tokios gyvenimiškos patirties turintys
žiūrovai. Man patiko!
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 69/100
IMDb: 6.6
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą