Sveiki,
Didžioji problema, galvoju, kad mes esame priklausomi
nuo problemų, jose niurkomės kaip šunyčiai vandenyje. Dažnu atveju negalėdami
pasipriešinti, nes kuo labiau kovojame, tuo labiau skęstame, nes manome, kad
problemas reikia spręsti, spręsti, spręsti, tačiau tikriausiai ne spręsti jas
reikia, o nebekurti. Šiandienis seminaras apie problemas, atrodo, paprasto
psichologo, tačiau, manau, jis auditorijoje, kurioje buvau, kalbėjo tą seną
tiesą: problema egzistuoja tol, kol jai suteiki elementaraus dėmesio: intrigos,
konkurencija, padidėjusios kainos, politinis fonas, kas ką pasakė, kaip
apsirengė... Mes piktinamės, pučiame iš visko burbulus, vertiname ir vėl
piktinamės, nes iš to maitiname savo emocijų pasaulį, kuriame ir patys skęstame
iš to pasaulio nepritarimo ir nepasitekinimo.
Kaip gali pasaulis pasakyti, kad tu esi šaunus,
puikus, nuostabus, jei diena iš dienos į jį spinduliuojame tą negatyvumą? Kai
kas bando optimizmą nureikšminti, sakyti, kad jis pervertinamas ir veda mus į
perdegimą. Žinoma, jeigu mes norime rezultatų ir save išnaudojame tikslams,
ambicijoms, tačiau nukreipti dėmesį nuo tariamos problemos yra... parodyti sau,
kad toji problema iš esmės neegzistuoja. Materiją, laiką ir įvykius tveria
sąmonės paleidžiama energija ir jeigu pažaistume pozityvumo žaidimą vieną dieną
visiems sakydami TYČIA TIK GERA, manau, nustebtumėme, kiek aplinkui sumažėjo ir
nunyko tariamų problemų.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą