Sveiki, skaitytojai!
Visai atsitiktinai fantastinės literatūros rašytojos
Emily St. John Mandel romane „Ramybės jūra“ epizodiškai perskaičiau apie
Antonino marą, apie kurį, nelabai pamenu, kad būčiau ką nors girdėjęs, tad
nusprendžiau pasidomėti, todėl šis įrašas yra apie Antonino marą, kai
kur dar vadinamą Galeno maru yra skirtas aptarti šį istorinį įvykį.
Pavadinimas šiam reiškiniui kilo pagal tuo metu Romą valdžiusio Marko
Aurelijaus Antonino vardą.
Antonino maras, prasidėjęs 165-aisiais mūsų eros
metais, tapo viena pirmųjų tikrų pandemijų, sudrebinusių Romos imperijos
pamatus. Nors pavadinimas sufleruoja apie marą, šiuolaikiniai mokslininkai,
remdamiesi išlikusiais medicininiais aprašymais, beveik neabejoja, kad tai
nebuvo buboninis maras. Manoma, kad Romą užklupo raupų arba, kiek
mažiau tikėtina, tymų protrūkis, kuriam tuo metu gyvenę žmonės neturėjo jokio
imuniteto.
Ligos kilmė siejama su Romos legionais, kovojusiais
rytuose prieš Partų karalystę. Pasakojama, kad epidemija prasidėjo per
Seleukijos apgultį dabartiniame Irake. Kareiviai, grįždami namo per Mažąją
Aziją ir Graikiją, kartu su karo grobiu nešėsi ir nematomą mirtį. Kadangi
imperija tuo metu buvo pasiekusi savo klestėjimo viršūnę, o puikiai išvystytas
kelių tinklas ir intensyvi prekyba jungė tolimiausius regionus, užkratas per
kelerius metus pasklido nuo Egipto iki Reino krantų.
Senovės istorikai ir legendos šiai nelaimei suteikė
mistinį atspalvį. Viena populiariausių istorijų teigia, kad romėnų kareiviai
netyčia atvėrė užkeiktą skrynią Apolono šventykloje, iš kurios išsiveržė
„mirtinas garas“, užnuodijęs orą visoje imperijoje. Kiti tikėjo, kad dievai
taip nubaudė Romą už šventyklų išniekinimą karo metu. Šios legendos atspindėjo
to meto žmonių bejėgiškumą ir bandymą rasti paaiškinimą tam, ko mokslas dar
negalėjo pagrįsti.
Pagrindinis šios ligos liudininkas buvo žymus graikų
gydytojas Galenas, kurio vardu maras taip pat dažnai vadinamas. Jis
detaliai aprašė simptomus: karščiavimą, gerklės uždegimą, vėmimą ir,
svarbiausia, odos bėrimus, kurie vėliau virsdavo pūlingomis pūslelėmis. Galenas
pastebėjo, kad liga buvo itin užkrečiama ir negailestinga – tie, kurie
išgyvendavo pirmąsias dvi savaites, turėdavo šansą pasveikti, tačiau daugelis
mirdavo per pirmas dienas nuo vidinio kraujavimo ar organų nepakankamumo.
Epidemijos mastai buvo sukrečiantys – skaičiuojama,
kad per kelis dešimtmečius liga nusinešė nuo 5 iki 10 milijonų gyvybių. Pačiame
piko metu vien Romoje kasdien mirdavo iki dviejų tūkstančių žmonių. Mirtingumas
siekė apie 7–10 proc. visos imperijos populiacijos, o kai kuriuose kariniuose
vienetuose ar perpildytuose miestuose šis skaičius buvo kur kas didesnis. Tai
sukėlė milžinišką darbo jėgos trūkumą ir krizę žemės ūkyje.
Ši pandemija neaplenkė ir pačių imperijos valdovų.
Manoma, kad būtent nuo šios ligos 169 m. mirė Lucijus Veras, o vėliau,
180 m., galimai ir pats Markas Aurelijus, nors dėl pastarojo mirties
priežasties istorikai vis dar diskutuoja. Netekusi savo lyderių ir didelės
dalies patyrusių valdininkų, imperija paniro į politinį nestabilumą, kuris
ženklino „Aukso amžiaus“ pabaigą ir perėjimą į nuolatinio karo bei krizių laikotarpį.
Maro plitimą labiausiai skatino neįtikėtinas Romos
imperijos mobilumas. Legionų judėjimas iš vieno pasienio į kitą, siekiant
numalšinti sukilimus, tapo pagrindiniu viruso transportu. Miestai, kurie buvo
prekybos centrai, tapo mirties spąstais dėl didelės gyventojų koncentracijos ir
prastų sanitarinių sąlygų. Nors romėnai didžiavosi savo akvedukais ir pirtimis,
jie neturėjo supratimo apie mikrobus, todėl bendro naudojimo erdvės tik dar
labiau spartino užkrato plitimą.
Galiausiai Antonino maras paliko gilų randą ne tik
demografijoje, bet ir žmonių psichologijoje bei religijoje. Tradiciniai pagonių
dievai atrodė nebylūs tokios nelaimės akivaizdoje, o tai sudarė palankias
sąlygas plisti krikščionybei, kurios pasekėjai rūpinosi ligoniais ir siūlė
dvasinę paguodą. Ši epidemija tapo lūžio tašku, po kurio Romos imperija niekada
nebegrįžo į ankstesnę galybę, o pasaulis pasikeitė negrįžtamai.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą