Sveiki,
Kiekvienas iš mūsų turime susikūrę savo galeriją, savo
būties per kūną ir gyvenimo būdą ekspoziciją, net jeigu apie tai negalvojame
sąmoningai. Apšviesti esame kaip Mikelandželo „Dovydas“ – tobulo, nepridengto kūno
estetika, kurios jau nuo mažomės buvome gėdijami.
Nuolat susiduriu su individo ir visuomenės standartų
konfliktine trintimi. Tas konfliktas taip įaugęs į mane, kad kaskart aptikęs
toje galerijoje užaugusias piktžoles, suvokiu, kad dvasinis nuogumas yra
tiesiausias kelias iš stereotipų ir noro būti normaliam. Kas yra tas dvasinis
grakštumas? Manau, kad juokas iš to, kaip bandome save ir kitus „įrėminti“
gyvenimo parodai, kaip bandome absoliučiai rimtai suprojektuoti ir kitus
projektuoti pagal tam tikrą šabloną. Nepaliauju galvoti, kodėl nuolat tą darau
ir kodėl tą daro kiti. Besaikis nuolatinis visko vertinimas mus „aprengia“
netikromis drapanomis, tampame antidovydai, iškalti iš įsitikinimų apie pasaulį
kaltu.
O kas yra tikra, jeigu ne tai, kuo tiki patiki esąs?
Baisiau tik sustabdytas potencialas nuolat augti ir mėgautis, aukojant virsmą
dėl galimybės pozuoti.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą