Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 167: individo ir visuomenės konfliktas – galimybė augti?

 Mikelandželo skulptūra "Dovydas", 1504.

Sveiki,

 

Kiekvienas iš mūsų turime susikūrę savo galeriją, savo būties per kūną ir gyvenimo būdą ekspoziciją, net jeigu apie tai negalvojame sąmoningai. Apšviesti esame kaip Mikelandželo „Dovydas“ – tobulo, nepridengto kūno estetika, kurios jau nuo mažomės buvome gėdijami.

 

Nuolat susiduriu su individo ir visuomenės standartų konfliktine trintimi. Tas konfliktas taip įaugęs į mane, kad kaskart aptikęs toje galerijoje užaugusias piktžoles, suvokiu, kad dvasinis nuogumas yra tiesiausias kelias iš stereotipų ir noro būti normaliam. Kas yra tas dvasinis grakštumas? Manau, kad juokas iš to, kaip bandome save ir kitus „įrėminti“ gyvenimo parodai, kaip bandome absoliučiai rimtai suprojektuoti ir kitus projektuoti pagal tam tikrą šabloną. Nepaliauju galvoti, kodėl nuolat tą darau ir kodėl tą daro kiti. Besaikis nuolatinis visko vertinimas mus „aprengia“ netikromis drapanomis, tampame antidovydai, iškalti iš įsitikinimų apie pasaulį kaltu.

 

O kas yra tikra, jeigu ne tai, kuo tiki patiki esąs? Baisiau tik sustabdytas potencialas nuolat augti ir mėgautis, aukojant virsmą dėl galimybės pozuoti.

 

Maištinga Siela

Kas yra neoliberalizmas, kokie jo bruoažai, politika? Paaiškinimas su pavyzdžiais

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Neoliberalizmas yra ideologija ir politikos modelis, atsiradęs XX amžiuje, pasižymintis stipriu įsitikinimu laisvosios rinkos mechanizmais ir reikalaujantis minimalaus valstybės kišimosi į ekonomiką ir socialinį gyvenimą. Ši doktrina remiasi klasikiniu liberalizmu, tačiau iškelia dar didesnę vertybę individualiai atsakomybei, laisvai prekybai, konkurencijai ir pelno siekimui. Neoliberalizmo esmė yra valstybės aparato ir biurokratijos apribojimas, siekiant, kad rinka taptų pagrindiniu ir efektyviausiu išteklių paskirstymo ir visuomenės organizavimo mechanizmu.

 

Nors neoliberalizmo intelektualinės ištakos siekia XX a. trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečius, pats terminas buvo sugalvotas anksčiau, o dabartinė reikšmė galutinai įsitvirtino vėliau. Pirmą kartą terminas „neoliberalizmas“ buvo pasiūlytas 1938 metais Paryžiuje vykusiame Walterio Lippmanno kolokviume (Colloque Walter Lippmann). Šio susitikimo tikslas buvo apibrėžti naują liberalizmo formą, kuri galėtų atsakyti į Didžiosios depresijos ir totalitarinių režimų iššūkius. Tačiau šiuolaikinė, kritinė ir plačiai vartojama prasmė, apibūdinanti laisvosios rinkos fundamentalizmą, atsirado tik 1980-aisiais, kai ši politika pradėta masiškai įgyvendinti Vakaruose.

 

Tikruoju neoliberalizmo pakilimu ir globaliu įsigalėjimu laikomas laikas nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo pradžios, ypač Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Šios ideologijos įgyvendinimo lyderiais tapo Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher ir JAV prezidentas Ronaldas Reaganas. Pagrindiniai neoliberalizmo bruožai apima privatizaciją (valstybinių įmonių pardavimas privačioms rankoms, pvz., britų geležinkelių privatizavimas), dereguliaciją (vyriausybės nustatytų taisyklių ir kontrolės panaikinimas, ypač finansų sektoriuje, siekiant padidinti konkurenciją), valstybės išlaidų mažinimą socialinėms programoms (pavyzdžiui, švietimo ir sveikatos apsaugos srityje), laisvą prekybą ir tarptautinių kapitalo srautų liberalizavimą. Be to, esminis bruožas yra profesinių sąjungų galios mažinimas ir darbo rinkos lankstumo didinimas.

 

Filosofai ir politologai neoliberalizmą vertina itin kontroversiškai. Vokiečių–korėjiečių filosofas Byung-Chul Han, kurio knygą dabar skaitau, neoliberalizmą traktuoja kaip naujo tipo išnaudojimo sistemą, kuri pakeičia gamyklos darbininką verslininku. Anot jo, ši sistema nenaudoja išorinės disciplinos ir prievartos, o verčia individą pačiam tapti savo išnaudotoju. Neoliberalizmo subjektas savanoriškai save verčia pasiekti maksimalų našumą, o bet kokia nesėkmė interpretuojama kaip asmeninės kaltės rezultatas, o ne sistemos trūkumas. Taip pat žymus geografas ir socialinių mokslų teoretikas Davidas Harvey neoliberalizmą apibrėžia kaip politinį projektą, skirtą klasės galiai atkurti ir sustiprinti turtingųjų pozicijas, ypač per vadinamąjį „kaupimą per nusavinimą“ (angl. accumulation by dispossession).

 

Kiti kritikai, tokie kaip politologai, atkreipia dėmesį į tai, kad neoliberalizmas lemia didėjančią socialinę nelygybę ir turto koncentraciją visuomenės viršūnėje, tuo pat metu silpnindamas demokratinių institucijų galią korporacijų ir finansinių rinkų naudai. Pavyzdžiui, finansų rinkų dereguliacija JAV ir Europoje, vyravusi dešimtmečius, lėmė 2008 m. finansų krizę, kuri iliustravo rizikos perkėlimą ant visuomenės pečių, o pelno – privačioms rankoms. Tokie pavyzdžiai rodo skirtumą tarp deklaruojamo neoliberalizmo tikslo sukurti efektyvią konkurencinę aplinką ir realaus poveikio.

 

Lietuvoje neoliberalizmo idėjos įsitvirtino po Nepriklausomybės atkūrimo, ypač devintajame dešimtmetyje. Lietuva, pereidama nuo planinės ekonomikos prie rinkos, priėmė daugelį šios ideologijos principų: masinė privatizacija (pavyzdžiui, privatizacijos čekiais), griežta fiskalinė drausmė (valdžios išlaidų kontrolė) ir sparčiai liberalizuota ekonomika (laisvas kapitalo judėjimas, žemi mokesčiai verslui). Nors šie žingsniai padėjo integruotis į Vakarų rinkas ir skatino ekonomikos augimą, jie taip pat sukėlė nemažai socialinių problemų, įskaitant didelę pajamų nelygybę, masinę emigraciją ir viešojo sektoriaus (pvz., švietimo ir sveikatos apsaugos) finansavimo stygių.

 

Šiandien Lietuvos politinėje ir ekonominėje sistemoje vyrauja neoliberalūs mechanizmai, kurie kritikuojami už nepakankamą socialinės atskirties mažinimą ir per didelį visuomenės gerovės palikimą rinkos valiai. Viešojoje erdvėje diskutuojama, kaip subalansuoti laisvosios rinkos privalumus su būtinybe stiprinti socialinę apsaugą ir viešąjį gėrį, siekiant sukurti tvaresnę ir teisingesnę visuomenę, atsižvelgiant į tai, kad Lietuva išlieka viena iš šalių, kur nelygybė yra ryški Europos Sąjungos kontekste.

 

Jūsų Maištinga Siela

Dienos citata. Filosofas Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis apie tai, kad niekada iš istorijos nepasimokome

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Absoliučiai pritariu Hegeliui!

 

„Iš istorijos mes pasimokome to, kad mes niekada nieko nepasimokome.“ Georg Wilhelm Friedrich Hegel

 

Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis, viena iš svarbiausių Vakarų filosofijos figūrų, gimė Štutgarte, Vokietijoje, 1770 metais. Jo intelektualinė kelionė prasidėjo Tiubingeno teologijos seminarijoje, kur jis studijavo kartu su būsimais garsiais vokiečių intelektualais – poetu Friedrichu Hölderlinu ir filosofu Friedrichu von Schellingu. Jau studijų metais jis susidomėjo graikų filosofija ir religija, tačiau taip pat jautė didelę simpatiją Prancūzijos revoliucijos idealams – laisvei ir racionalumui. Baigęs studijas, Hegelis dirbo namų mokytoju ir gilinosi į įvairių filosofų, ypač Immanuelio Kanto, darbus. Šis laikotarpis buvo svarbus jo mąstymo formavimuisi, nors jis dar ir nebuvo sukūręs savo unikalios filosofinės sistemos. 1801 metais Hegelis pradėjo dėstyti Jėnos universitete, o 1805 metais tapo profesoriumi. Būtent Jėnos laikotarpis buvo itin produktyvus – čia jis parašė vieną svarbiausių savo veikalų, „Dvasios fenomenologiją“. Šis kūrinys išleistas 1807 m., Napoleonui okupavus Jėną, ir, kaip legenda pasakoja, Hegelis jį baigė rašyti stebėdamas, kaip per miestą žygiuoja Napoleono kariai.

 

Po Jėnos universiteto uždarymo, Hegelio gyvenimas tapo mažiau stabilus – jis dirbo laikraščio redaktoriumi, vėliau – gimnazijos direktoriumi Niurnberge. Šiuo laikotarpiu jis subrandino savo pagrindines idėjas apie valstybę ir teisę, kurias vėliau išplėtojo savo darbuose. Tačiau didžiausias pripažinimas atėjo 1816 metais, kai jis tapo Heidelbergo universiteto profesoriumi. Ten jis parašė „Filosofijos enciklopediją“, kurioje glaustai ir sistemingai išdėstė savo filosofiją. Šis veikalas tapo atspirties tašku būsimiems studentams ir mąstytojams, norintiems suprasti sudėtingą Hegelio mąstymą. Tačiau didžiausią įtaką ir šlovę jis pelnė 1818 metais, persikėlęs į Berlyną, kur jam buvo suteikta profesoriaus vieta Berlyno universitete, laikytame svarbiausiu to meto Vokietijos mokslo centru.

 

Berlyno laikotarpis buvo Hegelio karjeros viršūnė. Jis tapo įtakingiausiu ir labiausiai gerbiamu filosofu Vokietijoje. Jo paskaitas lankė minios studentų, o jo įtaka išsiplėtė įvairiose srityse, nuo teisės ir politikos iki meno ir religijos. Šiuo laikotarpiu Hegelis išleido „Teisės filosofijos pagrindus“, kuriame išdėstė savo teoriją apie valstybę ir visuomenę. Jis taip pat daug dėmesio skyrė istorijos filosofijai, tikėdamas, kad istorija yra racionalus procesas, vedantis link laisvės ir sąmonės išsivystymo. Hegelio filosofija, paremta dialektika – tezių, antitezių ir sintezių principu – tapo dominuojančia Vokietijoje ir vėliau padarė didžiulę įtaką tokiems mąstytojams kaip Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas. Jo idėjos paliko gilų pėdsaką visoje šiuolaikinėje filosofijoje.

 

Nepaisant savo didelės įtakos, Hegelis mirė staiga, 1831 m. lapkričio 14 d., Berlyne, per choleros epidemiją. Jo mirtis nutraukė vieną produktyviausių intelektualinių karjerų. Po mirties jo mokiniai ir pasekėjai susiskirstė į dvi pagrindines stovyklas: „jaunuosius hegelininkus“, kurie interpretavo jo filosofiją kaip revoliucinį kvietimą keisti visuomenę, ir „senąją hegelininkų mokyklą“, kurie matė jo mąstymą kaip konservatyvią esamos tvarkos pateisinimą. Šis skilimas rodo Hegelio mąstymo sudėtingumą ir jo gebėjimą įkvėpti skirtingas, o kartais net prieštaraujančias idėjas. Jo palikimas yra gyvas ir šiandien, o jo filosofija tebekelia diskusijas ir iššūkius šiuolaikiniams mąstytojams.

 

Ši Voltero mintis, kurią Hegelis savaip perteikė ir yra šioje citatoje, yra gilesnė nei paprastas pesimizmas. Ji atspindi tris pagrindinius aspektus, kurie lemia, kodėl istorijos pamokos kartojasi. Pirma, tai susiję su žmogiškąja prigimtimi. Žmonės iš prigimties yra linkę į aistras, godumą, baimę ir ambicijas, kurios dažnai užgožia racionalų mąstymą ir praeities patirtį. Istorija rodo, kad šios ydos nuolat pasireiškia, nepaisant praeities pasekmių. Pavyzdžiui, galios troškimas vedė prie įvairių imperijų žlugimo, bet tai netrukdo naujiems lyderiams siekti tos pačios galios. Antra, daugelis žmonių tiesiog ignoruoja istoriją, laiko ją nuobodžiu dalyku, nesusijusiu su dabartimi. Dėl to jie neturi pakankamai žinių, kad atpažintų pasikartojančius modelius ir išvengtų tų pačių klaidų. Istorija tampa tiesiog įvykių sąrašu, o ne gyva pamoka. Trečia, visuomenės kolektyvinė atmintis yra trumpalaikė. Naujos kartos neturi tiesioginės praeities įvykių patirties ir gali būti lengvai įtikintos, kad „šį kartą viskas bus kitaip“. Propaganda, mitai ir tendencingas istorijos interpretavimas dar labiau apsunkina objektyvių išvadų darymą, todėl tos pačios ideologinės ir politinės klaidos gali atgyti nauju pavidalu.

 

Nors Volteras skeptiškai žiūrėjo į žmonių gebėjimą mokytis, Hegelis (nors ir ne su šiais konkrečiais žodžiais) turėjo labiau optimistinės, nors ir sudėtingos, istorijos filosofijos. Jis tikėjo, kad istorija nėra chaotiškas įvykių kratinys, o racionalus procesas, kuriuo Žmonijos Dvasia (Geist) siekia didesnio sąmoningumo ir laisvės. Hegelis teigė, kad kiekvienas istorinis įvykis yra logiškas ankstesnių įvykių rezultatas. Jis manė, kad klaidos ir konfliktai yra būtina šio dialektinio progreso dalis, kuri galiausiai veda prie tobulesnės socialinės ir politinės tvarkos. Kitaip tariant, pasak Hegelio, mes galime ir turime mokytis iš istorijos, ir tai yra būtina sąlyga, kad pasiektume pažangą. Taigi, nors abiejų mąstytojų mintys gali atrodyti panašios, Volteras akcentavo žmonių nesugebėjimą mokytis, o Hegelis tikėjo, kad mokymasis iš praeities yra ne tik įmanomas, bet ir privalomas, norint pasiekti tobulumo.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Darius Kuolys apie sovietizacijos ir desovietizacijos procesų panašumus

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Bet iš tos sovietizacijos mes turime ir pranašumą, mes turime alergiją prievartai, mes labai greitai jaučiame, kur yra manipuliuojama, meluojama, kur pasiduodama konjunktūrai, kur išduodama laisvė, nes mes jauni būdami maištavome prieš tą įsiėdusią sovietinę imperiją, tą prievartos, melo imperiją. Ir dėl to dabar, kai matai jaunimą, pasiduodantį konjunktūrai, kai matai tas pačias klišes arba kai desovietizavimas vyksta pasitelkus tas pačias sovietines priemones, tai kaip mes galime laisvai diskutuoti, jei dalis visuomenės bijo.“ Darius Kuolys

 

Paradoksas tikriausiai tame, kad aršūs desovietizacijos rykliai, kurie griauna paminklus, keičia pavadinimus, pataikauja liaudžiai kurdami teisuolio pozas, iš tikrųjų naudoja tas pačias sovietizacijos priemones ir taip pat elgiasi ir matuoja dabarties žmones, tad belieka pritarti Dariui Kuoliui, kad mes vis dar iš dalies labai infantili, nesubrendusi visuomenė, kuri dairosi į praeitį ir bando ištaisyti diktantą, parašytą prieš 35 metus. Tai tik patvirtina prof. V. Daujotytės seniau išreikštą mintį, kad mes dar nesusigyvenom su savo praeitimi.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Žakas Fresko (Jacque Fresco) apie nuomonės turėjimą ir kvailumą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Mes gyvename apsuptyje nuomonių, kur niekas nieko nežino, bet turi nuomonę bet kokiu klausimu.“ Žakas Fresko (Jacque Fresco)

 

Labai mėgstu Žako Fresko filosofiją ir požiūrį, seku jo aktyvų puslapį Facebooke, kurio turinį kuria tam tikri lietuviai. Tokios socialinės kritikos išties mūsų viešojoje erdvėje, kuri būtų matoma, prieinama ir rodoma per nacionalinę televiziją labai trūksta, nes daugelis informacinių laidų yra cenzūruojamos ir turi, deja, tik vieną žurnalistinį formatą, įtariai atrodanti papirktą, užsakomą, tyčią eskaluojantį tam tikrų interesų bazes. Gerai, kad galima pasižiūrėti, kad ir kokio šviesaus atminimo Leonido Donskio laidas „Be pykčio“, kai televizija išties dar, regis, buvo įvairių minčių sklaidos priemonė.

 

Visgi labai sutinku su šia Ž. Fresko mintimi, kad mes esame priversti turėti absoliučiai apie bet ką nuomonę, o jeigu jos neturi, vadinasi, esi nevisavertis, atsilikęs, neišmanantis. Ar aš turiu nuomonę apie Lietuvos ekonominę situaciją? Ne. Ar aš turiu nuomonę apie G. Palucko skandalus? Ne. Nes neišmanau ir nežinau, kas ir ką padarė, tačiau pažiūrėję 3 minučių reportažą dažnai tą suvirškinę manomės žiną ir jau galime tą nuomonę atseit juokingai turėti. Bet tai absoliučiai tėra tik žiniasklaidos suformuota „teisinga pozicija“, visi kiti, kurie mąsto ar galvoja kitaip, jau yra vadinami vatomis. Labai gaila ir liūdna, kad tai vyrauja netgi tarp išsilavinusių, intelektualių, tačiau laisvai mąstyti neišmokusių žmonių. Nesakau, kad aš toks esu, pastebiu save įsiveliant į bereikšmes sisteminių pinklių diskusijas-replikas, bet visumoje tai tėra triukšmo dauginimas, iš tikrųjų ta mūsų nuomonė apie viską... Negi ji gali būti mūsų, jeigu kalbame tais pačiais „nuleistais“ lozungais, neturėdami jokios savarankiškos savo minties.

 

Apie citatos autorių Žaką Fresko

 

Žakas Fresko (Jacque Fresco) buvo amerikiečių futuristas, pramonės dizaineris ir socialinis filosofas, geriausiai žinomas kaip „Veneros projekto“ (The Venus Project) įkūrėjas. Gimęs Niujorke 1916 m. kovo 13 d., jis nugyveno ilgą ir produktyvų gyvenimą, dedikuotą idėjai apie geresnę visuomenę, kol mirė 2017 m. gegužės 18 d. Būdamas savamokslis inžinierius, Fresko didžiąją savo gyvenimo dalį skyrė koncepcijoms, kaip mokslas ir technologijos galėtų išspręsti globalias problemas, tokias kaip skurdas, karas ir aplinkos naikinimas.

 

Žako Fresko reikšmė slypi jo „į resursus orientuotos ekonomikos“ koncepcijoje. Jis tvirtino, kad šiuolaikinės problemos kyla ne iš prigimtinio žmogaus blogumo, o iš dirbtinės trūkumo sistemos, paremtos pinigais ir politine kontrole. „Veneros projektas“ siūlė visuomenę, kurioje visos prekės ir paslaugos būtų prieinamos be pinigų, o sprendimus priimtų kompiuterizuota sistema, analizuojanti duomenis apie Žemės resursus ir žmogaus poreikius. Jis įsivaizdavo miestus, transporto sistemas ir energijos gamybą, suprojektuotus moksliškai, siekiant maksimalaus efektyvumo ir tvarumo, su tikslu panaikinti nusikalstamumą, skurdą ir karus, kuriuos jis laikė tiesioginiais dabartinės sistemos produktais. Fresko vizija buvo pasaulis, kuriame technologijos tarnauja žmonijai, užtikrindamos aukštą gyvenimo kokybę visiems.

 

Nors Žakas Fresko ir „Veneros projektas“ turi savo sekėjų visame pasaulyje, jų populiarumas Lietuvoje nėra masinis. Vis dėlto, yra entuziastų ir bendruomenių, kurios domisi jo idėjomis apie tvarią ateitį, technologijomis paremtą visuomenės valdymą ir resursais grįstą ekonomiką. Dažniausiai apie jį ir jo darbus diskutuojama specifiniuose forumuose, socialinių tinklų grupėse ar tarp alternatyviomis socialinėmis ir ekonominėmis idėjomis besidominčių asmenų. Lietuvoje, kaip ir kitur, Fresko idėjos sulaukia tiek palaikymo dėl savo vizionieriškumo ir holistinio požiūrio, tiek kritikos dėl jų utopiškumo ar praktinio įgyvendinimo sudėtingumo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Laima Kreivytė apie poetės Salomėjos Nėries atminimą ir paminklą

 

Sveiki,

„Neslėpkime to, kas buvo blogai padaryta, tų klaidų, dėl kurių ji labai gailėjosi ir graužėsi. Vis dėlto, nepamirškime, kad ji buvo poetė ir yra labai svarbi mūsų kultūros proceso dalis. <...> Manau, kad atmintis yra žymiai sudėtingesnė, ji visą laiką yra konfliktiška, visą laiką turi baltų, juodų dėmių. Nėra lengvų pasakojimų. Reikia sugebėti su savo traumomis taip pat gyventi ir sugebėti į jas pažvelgti racionaliai, jų neslėpti, jas apmąstyti, aptarti.“ Laima Kreivytė

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Robert M. Sapolskį apie antisemitizmą, seksizmą, ksenofobiją ir propagandą

 

Sveiki,

Šią citatą perskaičiau Dovydo Kiauleikio rašinyje „Parazitai mūsų smegenyse“, kuriame autorius remiasi garsaus mokslininko Roberto M. Sapolsky mintimis. Turime keletą jo knygų, kurių neprisiruošiu niekaip perskaityti – „Nulemta“ ir „Elgesys“, – tačiau taip... Politikos manipuliacija akivaizdi, o mes ir šiandien, žvelgdami į rusas, manau, darome tą patį.

„Vienas iš pagrindinių ideologų ir propagandistų įrankių yra sukelti neapykantą ne mūsų bendruomenės nariams – juodaodžiams, žydams, musulmonams, tutsiams, armėnams ar romams, – vaizduojant juos kaip gyvulius, parazitus, tarakonus, ligą. Reikia pasirinkti kuo tolimesnį nuo savęs įvaizdį, kad tuos „kitus“ vargiai būtų galima laikyti žmonėmis.“ Robert M. Sapolsky

Maištinga Siela

Aktualijos. Kodėl visi pasmerkė Adrijų dėl karo prievolės kritikos? Laisvoje Lietuvoje – laisvi tik savi

 

Sveiki,

 

Esu tam tikra prasme šokiruotas tuo, kas pas mus vyksta socialiniuose tinkluose, kai pasirodė jauno žmogaus Adrijaus, šokančio tautinius šokius, pasisakymas viešojoje erdvėje apie karo prievolės privalomąją tarnybą. Adrijus aiškiai išdėstė, kodėl jo nuomone neverta ginti Lietuvos, kitaip sakant, ne pačią populiariausią nuomonę, tačiau kas po to atsitiko, nesunku paaiškinti. Šitą vargšą jauną žmogų kandžioti pradėjo visi, kas netingi. Gerbiami mokytojai savo forumuose dėjo jį į šuns dienas, senieji politikai, jaunieji politikai paišė ant jo veido etiketes „vata“ ir platino, dergė, rodė visiems kaip demoną, lyg jis jiems asmeniškai būtų ką nors padaręs, įskaudinęs, įžeidęs.

 

Laisvoje Lietuvoje negali pasisakyti savo politinių pažiūrų, negali priešgyniauti nuleistai nacionalistinei ideologijai, turi mąstyti, veikti ir įtikti TIK TEISINGAI, kitoks mąstymas, matymas ir pajautimas turi būti gėdinamas, slepiamas, menkinamas. Baisiausia, kad iš Adrijaus dergėsi išsilavinę žmonės, turintys aukštuosius, tačiau jų žodynas toks baisus, tokios tirštos mužikiškos neapykantos, kad viską sumalė su rusiška propaganda, neatsirinkdami jokių savų minčių.

 

Nežinau, kaip šiomis dienomis Adrijui jaustis Lietuvoje, kurią čia piestu stojasi ginti teisuoliai, matyt, turį teisę laisvoje Lietuvoje kitą sutepti mėšlu ir save iškelti ant pjedestalo. Tas parodomasis kosmetinis savęs iškėlimas per kito pažeminimą – diagnozė, kuri neturi nieko bendra su laisvos šalies piliečiais, priešingai, įkalinti vieno kurpaliaus grūmojimais ir postringavimais leidžia sau būti ir tarpti populistiniame vienos ideologijos, tiesos ir nuomonės pusėje. Apie kokią laisvę galime kalbėti, jeigu tebesame vienas kito niekinimo ir neapykantos rėmuose. Nenoriu čionai nieko pamokslauti, tačiau šiuo atveju labai palaikau Adrijų, kuris nebijo būdamas jaunas iškelti prasmės klausimus: kodėl aš privalau valstybėje, kurioje esu niekinamas už kitokias mintis ir kuri iki šiol negali sutvarkyti lygiateisiškai visų žmonių teisių, ginti ir vaizduoti patriotines pozas, kurių nejaučia? Tai tik parodo, kokie daugelis yra dvilypiai, vienkrypčiai, atjungę kritinio mąstymo ir priėmimo jungtis. Bet kam, kas ne su mumis, užklijuokime ožio arba vatos etiketę ir nuplakime viešai gėdindami. Tai kas iš tikrųjų elgiasi kaip vata? A?

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: literatūrologė Jūratė Sprindytė apie populiariąją pramoginę literatūrą (jos bruoažai ir tendencijos)

 

„Dar 1984 m. mano labai gerbiamas kritikas Albertas Zalatorius išpranašavo, kad ateityje elitinė ir populiarioji kultūra diferencijuosis, nes žmogui reikia ir vieno, ir kito. Progresuojančiu tempu taip ir įvyko. Populiarioji dažnai apibūdinama tam tikrą meninį lygį nusakančiais sinonimais: pramoginė, komercinė, mėgėjiška, laisvalaikio, periferinė, saloninė, skaitalas ir panašiai. Vienu metu buvau net pasišovusi ją tyrinėti, bet supratau, kad tokių schematiškų, anoniminiu stiliumi rašomų tekstų nepajėgsiu įveikti. Čia viešpatauja kasdienė sąmonė su savo klišėmis, banalybėmis ir vartojimo smagumas – pasinaudojau, pamiršau, išmečiau. Viena daug skaitanti istorijos mokytoja, dabar jau pensininkė, parsineša pundą romanų, kurių verčia kas antrą trečią puslapį, sekdama tik siužeto dinamiką, o po savaitės ir vėl kulniuoja į biblioteką. Stokojant talento, bet jaučiant reikšmingumą (beje, ir tautinį) daroma literatūra taip pat įgyja populiariosios statusą (giminių pasakojimai, įvairūs memuarai, tremčių martirologija, sklandūs eiliavimai apie gimtinę ar meilę). Tokie tekstai nėra smerktini, jie atlieka adaptacijos, kempinės funkciją. Kur kas įdomesnė man pasirodė sankirta tarp elitinės ir populiariosios, nes vis ryškesnė abipusė skverbtis, tam tikri simboliniai mainai: elitinė pasitelkia emocinius fortissimo, detektyvo ar šeimos trikampio elementus, o populiarioji kalba apie svarbias žmogui patirtis, siekia individualumo.“ Jūratė Sprindytė

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Annie Ernaux apie vartotojišką visuomenę, ekonomiką, rinką, reklamą, manipuliaciją

 

Sveiki,

 

Pagerintoje visuomenėje turime ir pagerintas sąlygas, tik ar jos nėra pavirtusios į kažką kitą?

 

„Maistas buvo arba „nuriebintas“ arba „praturtintas“ nematomais priedais: vitaminais, omega 3, skaidulomis. Visa, kas egzistuoja – oras, šiluma ir šaltis, žolė ir skruzdės, prakaitas ir naktinis knarkimas, – galėjo sukurti begalę prekių ir produktų, be paliovos dalijant tikrovę ir daugint daiktus. Komercinė vaizduotė neturėjo ribų. Savo naudai ji pasitelkdavo kiekvieną diskursą: ekologinį, psichologinį, puošė humanizmu ir socialiniu teisingumu, liepdavo mums „kartu kovoti prieš brangstantį gyvenimą“, patardavo „suteikti sau malonumą“, „eiti apsipirkti“. Ji nurodydavo švęsti tradicines šventes: Kalėdas ir Šv. Valentiną, ėjo koja kojon su ramadanu. Ji tapo morale, filosofija, nenuginčijama mūsų gyvenimo forma.“ Annie Ernaux.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: George Orwell iš knygos "1984-ieji" apie žmogaus išnaudojimą ir kvailinimą

 

„Jie gimsta, auga purve, pradeda dirbti nuo dvylikos metų, išgyvena trumpą fizinio žydėjimo ir seksualumo laikotarpį, dvidešimties metų susituokia, trisdešimties jau nebėra jauni, o šešiasdešimties paprastai miršta. Sunkus fizinis darbas, rūpinimasis namais ir vaikais, smulkūs ginčai su kaimynais, kinas, futbolas, alus ir, svarbiausia, azartiniai žaidimai – tai viskas, kas telpa į jų pasaulėžiūrą. Juos nesunku valdyti. Geriausiai, kad jie labai nesidomėtų politika. Iš jų reikalaujama tik primityvaus patriotizmo – apeliuoti į jį, kai reikia pailginti darbo dieną ar sumažinti maisto davinius. O jei juos apima nepasitenkinimas – taip jau yra buvę – šis nepasitenkinimas prie nieko nepriveda, nes dėl bendrų idėjų stokos jis nukreiptas tik prieš smulkias, konkrečias bėdas.“ George Orwell iš romano „1984-ieji“.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: filosofas Günther Anders apie maištą, kritinį mąstymą, išsilavinimą ir visuomenės pavergimą

 

Sveiki gyvi,

 

Buvau švelniai šokiruotas perskaitęs žydų kilmės vokiečių filosofo Günther Anders (1902-1992) mintis, išverstas iš jo 1956 metais pasirodžiusio veikalo „Žmonijos senėjimas“. Turėčiau ką nors pasakyti apie tai, ką autorius išpranašavo, apie tai, kas jau įvyko ir tebevyksta, tačiau tegul dabar socialiniuose tinkluose sklandantis vertimo fragmentas kalba pats už save.

 

„Norint numalšinti bet kokį maištą, to negalima daryti žiauriai. Archajiški metodai kaip Hitlerio yra aiškiai pasenę. Pakanka sukurti tokią galingą kolektyvinę nuomonę, kad pati maišto idėja daugiau net neįsižengtų į žmonių protus. Idealu būtų formuoti asmenis nuo gimimo, ribojant jų įgimtus biologinius gebėjimus...

 

Vėliau smarkiai sumažinti išsilavinimo lygį ir kokybę, sumažinant  iki profesinio parengimo lygio. Neišsilavinęs individas turi tik ribotą mąstymo horizontą ir kuo daugiau jo mąstymas apsiriboja materialiais, vidutiniais rūpesčiais, tuo mažiau jis gali maištauti. Prieiga prie žinių turi tapti vis sudėtingesnė ir elitinė..... kad būtų  iškastas griovys tarp žmonių ir mokslo, kad plačiajai visuomenei nukreipta informacija būtų  ribojama.

 

Ypač be filosofijos. Dar kartą reikia pasitelkti įtikinėjimą, o ne tiesioginį smurtą: jis bus transliuojamas masiškai, per televiziją, idiotiškas pramogas, visada pamaloninant emocijas, instinktus. Užimti jų   mintis tuo, kas bergždžia ir žaisminga. Gerai, kai yra ištisai kalbama ir ištisai  groja muzika ir neleidžia protui stebėtis, mąstyti, apmąstyti.

 

Seksualumas bus žmogaus interesų priešakyje. Apskritai uždrausime egzistencijos rimtumą, turime išjuokti iš visko, kas turi didelę vertę,  reklama sukeltų euforiją, o  vartojimas taptų žmogaus laimės standartu ir laisvės modeliu.

 

Taigi, išsilavinimas lems tokią integraciją, kad vienintelė baimė kuri išliks, bus pašalinimas iš sistemos ir todėl nebegalėjimas naudotis laimei reikalingomis materialinėmis sąlygomis. Taip pagamintas masinis žmogus turėtų būti traktuojamas kaip produktas, veršelis ir turėtų būti stebimas kaip bandos dalis. Viskas, kas leidžia pažadinti jų  kritinį protą socialiai pavojinga, turi būti kovojama su tuo, išjuokta, pasmaugta...

 

Bet kokia doktrina, kuri kelia abejonių sistemai, turėtų būti įvardijama kaip ardomoji ir teroristinė, o tada tie, kurie ją palaiko, turėtų būti traktuojami kaip tokie.“

 

Günther Anders „Žmonijos senėjimas“, 1956.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Byung Chul Han apie šiuolaikinės visuomenės prievartą (iš knygos "Nuovargio visuomenė")

 Sveiki,

 

Viena laukiamiausių šių artėjančių Knygų mugės knygų tikriausiai bus korėjiečio Byung Chul Han knygą „Nuovargio visuomenė“, kurioje filosofas nedideliame savo traktate apžvelgia šių dienų visuomenės procesus. Citata iš šios knygos apie tai, kad esame dažnai valdomi įsitikinimo „galiu“, kuris neturi ribų, nes nėra prievartos saugiklių. Štai „tu privalai“ mes atpažįstame. Šiandien galvoju, kiek labdaringų akcijų, reklamos ir visuomeninių lozungų, pavyzdžiui, „kartu mes galim daugiau!“ laikosi prievartaujama visuomenė, kuri skęsta nuovargyje.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Audrius Skaistys viešai tyčiojosi iš mokytojų, pavadino juos broileriais ir komuniagomis

 

Sveiki,

Kad mane kur griausmas su visomis slieko pažastimis! Taip ir žinojau, kad įspėjamojo mokytojų streiko dieną pratrūks koks nors riebus tešmuo ir kas nors parodys savo pūlius visu gražumu. Neklydau, politikas ir Vilniaus Tarybos narys (Dieve, kas jį išrinko?) Audrius Skaistys savo socialiniame tinklapyje nė nesusimąstęs dergėsi. Gal buvo atsidaręs alaus butelį... Nors ne, klerkai nesąmonių negeria, veikiau kokį prabangų viskį su ledukais, kad linksmiau būtų. Tačiau verta įsiskaityti į tai, ką politikas tauzija savo paskyroje, po kurios vėliau partijos paspirtas turėjo eiti atsiprašinėti, nors visi žinome, jog tai tiesiog partijos įvaizdžio reikalai, o ne koks nuoširdus atsiprašymas. Grimas nuvarvėjęs, jau nieko nepadarysi. Nelabai, sakyčiau, kaip laikosi ir mūsų premjerės Ingridos Šimonytės reikalai mokytojų streiko atžvilgiu.

Visgi žiūriu į citatą ir akivaizdžiai matau sovietinį ideologinį palikimą, nors ponas Skaistys pats mokytojus vadina komuniagomis. Juk tik tarybiniais laikais buvo taip diegiama, kad tylėk, nesiskųsk, išlik tvirtas, iškentėk, nes verkšlenti yra gėda. Iš esmės problemos viešinimas ir kovojimas už savo orumą ir darbo sąlygas Skaisčiui yra viso labo verkšlenimas? Nepatogu, ar ne, nes valdantiesiems reikia spręsti problemas ir kažkaip, sakyčiau, Audrius Skaistys pats pravirko vidury socialinės ramunėlių pievos. Tai sovietinis militaristinis žmogus, kuris, jeigu galėtų, muštru ir baime valdytų, tačiau nieko nespręstų, nes jėga ir mežesniojo kentėjimas yra ta struktūra, kuri palaiko tikriausiai klestinčią Lietuvą?

Ir negana to, jo pasisakyme skamba patriotinė gaida apie Lietuvą. Lietuva – tai aš! Kitaip sakant, mokytojai, drebėkite savo vištų narveliuose, atjoja Skaistys ir jis parodys, kas yra tikra Lietuva, nes Lietuvoje problemas kuria tik verksniai, problemų nėra, o štai Skaistys tai jau tikrai su žmona tikriausiai kalkuliatorių ir prožektorių po kaldra pasikišę visas lėšas yra suskaičiavę kaip savo blusas. Žiūriu aš į jo tą atvaizdą ir ale tikrai jis šiuo klausimu teisus, mokytojų streiko problema ir yra šio žmogaus atvaizdas. Gerai, kol sėdi savo šiltoj kėdėj ir papustęs kostiumą kasdien į darbą varo mašinyte, kai mokytoja devynaukščiame keliasi 5 valandą, kad su sąsiuviniais viešuoju transportu pasiektų mokyklą... Juk ji tik broileris, o Skaistys rimtas patinas, jau tikras alfa valstybės tarnautojas, ne višta kokia! Be pigu, visi jūs, klerkai, su namukais priemiestyje, o vaikeliukai nučiūčiuoti ir tikrai ne valstybinėse mokyklose pagal rajoną sėdi. Reikia būti didžiu idiotu, kad „pavarytum“ ant mokytojų ir parodytum visą savo niekingą tarybų ideologija pradvisusią vertybinę sistemą. Tai diktatoriaus iš mužiko kultūros retorika ir ją tegu su mielu noru mokiniai panagrinės per literatūros pamoką kaip antipilietiško politiko sapaliojimą, o gal ir rašinį parašys apie Skaisčio sukurtą „Gyvulių ūkio“ verkšlentojus. Visgi ši situacija nuostabi, ji parodo, jog tokių kaip Audrius Skaistys yra ne vienas ir ne du, gerai, kad jie išlenda į dienos šviesą, juk bijoti reikėtų tų, kurie tūno tamsoje ir sako, kad problemos nėra. Kuo greičiau sugedusią senąją kartą nuo podiumo!

Jūsų Maištinga Siela

Laikraštyje "Vakaro žinios" pasirodė Zita Šličytė: leidinys moko moralės, nors pats amoralus?

Sveikučiai,

Kartais norisi pozityvumo, tačiau ima ir patraukia už liežuvio ta mano teisuolio pusė, kuriai sunku pasiduoti. Po audringo skandalo, kurį sukėlė Zita Šličytė savo homofobinėje kalboje Kovo 11-osios proga, regis pergalingas teisininkės ir kankinės Kristaus kelias tik prasideda vis labiau pažerdamas visuomenei pramogos ir apkalbų.

Apie homofobo Vito Tomkaus diriguojamą (Vitas Tomkus) leidinį „Respublika“ ir „Vakaro žinios“ tikriausiai daug kalbėti nereikia, nes visi suvokia, kad tai kliedesiai. Štai prisimenu paauglystę, kai vasaron suvažiavę kaimo paprūdžiais pienburniai dalydavosi „Vakaro žiniomis“ kaip pornografiniu leidiniu, nes ten nuolat publikavo nuogas ir itin erotiškas, šlapius marškinėlius dėvinčias pupytes. Ne vienas tikriausiai iš pornografijos tuo metu bado ir nusimasturbuodavo žiūrėdamas į tą erotiką, o kur dar telefono numeriai, kuriuos šis leidinys reklamuodavo (atrodo, lyg 5 eurai už minutę) pakalbėti su laisvo elgesio moterimi kitapus ragelio. Šiandien šiame leidinyje Zita Šličytė (jeigu netikėti, perskaityti antraštę) suokia apie „Laisvės partijos“ palaidumą?

Žmonės, apie ką mes čia šnekame? Erotinis leidinys, prieinamas vaikams prie „Naminuko“ ir kitų vaikiškų žurnalų mums pasakoja apie politikų paleistuvystę, kai pats siūlo KĄ?

Tiesiog nuostabu, kad šie leidiniai dingo iš prekybos centrų. Juokas suėmė, kai kažkas po mano įrašu šiame poste pakomentavo, jog nervinuosi, kad galimas laisvas žodis. Čia iš serijos: kas apgins Zitą Šličytę? Reikia tam tikriausiai smegenų ir bukumo...

Ir tiesa, „Laisvės partija“ ir Aušrinės Armonaitės saulėlydis jau greitas ir skaudus, ši partija galutinai nuvylė savo rinkėjus ir apskritai jaunus žmones, tačiau ne jų tariamos nuodėmės, mados ir profiliai domina šiame kontekste, o Zitos Šličytės straipsnis pačiame amoraliausiame leidinyje apie moralę. Tai tarsi Užgavėnės per Kūčių vakarienę. Tenka pritarti komentatoriui po Šličytės įrašu, kad ir kaip bebūtų graudu, suokti tokias nesąmones irgi yra žodžio laisvė.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Marija Antanavičiūtė apie nuomonės pareiškimą, turėjimą ir socialinius tinklus

 

Sveiki,

Šios dienos citata tapo Marijos Antanavičiūtės straipsnio „Apie studentų tylą auditorijose“, kuris publikuotas „Literatūroje ir mene“ (Nr. 4, 2022). Šiaip įdomus visas straipsnis, kuriame autorė svarsto dėstytojo ir auditorijos santykius. Ar tyla ir atsitvėrimas nuo auditorijos tikrai yra geros paskaitos rodiklis? Galiausiai autorė ima svarstyti kur kas plačiau apie socializacijos problemas ir viešąją nuomonę socialiniuose tinkluose, kur neretai dabarties kartai yra vienintelis būdas išsakyti savo pilietinę poziciją. Kiek tai iliuzija, kad tarškindami klavišais ir komentuodami esame svarbūs, manau, kiekvienas pasidarys išvadas pats.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Vanda Juknaitė apie eutanaziją ir gyvenimą kas sau

 Sveiki,

 

Duodama interviu rašytoja Vanda Juknaitė portalui 15min.lt, kaip visada, nedaugžodžiavo. Pristatydama savo naujausią knygą „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ ji vėl atviravo apie savo pasikeitusį požiūrį į eutanaziją. Apie šiuos sudėtingus dalykus ji pasakojo pjesėje „Ponios Alisos gimtadienis“ prieš dešimt metų. Šiandien rašytoja kovojanti su sunkia liga jau į šį reikalą žiūri kiek kitaip. Taip ir ateina nauji suvokimai. Aš prie V. Juknaitės citatos pridėčiau, kad aiškiai juntama tendencija, jog senas žmogus su ligomis visuomenėje yra rakštis užpakalyje, todėl tą rakštį tenka ištraukti. Gal iš tikrųjų artėjame prie antiutopijos, kada bijodamiesi naštos priimame sprendimus, kad bus oriau nerūpintis vieni kitais, o praryti cianido kapsulę arba pilietiškai vardan gerovės valstybės (ačiū, p. Nausėda, už metų posakį!) pasinaudoti oria eutanazijos būdele?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Jūratė Baranova apie mąstymo pokyčius visuomenėje per J. Ivanauskaitės asmenybę

 Sveiki,

 

Vakar, jau įsirangius į patalus su knyga prieš miegą, nutariau „prabraukti“ socialinius tinklus, kuriuose aptikau žinią, kad mus paliko Jūratė Baranova. Žymi filosofė, eseistė ir dėstytoja. Asmeniškai teko būti jos paskaitose, renginiuose ir t. t., todėl ją, galima sakyti, kaip visuomenininkę pažinojau ir matydavau jos darbus. Nevardysiu reikšmingiausių jos gyvenimo darbų, visa tai padarė didieji žinių portalai, tik pasakysiu, kad visada būdavo malonu užsukti į jos facebooko sieną, paskaityti paprastus, nepretenzingus, užmiestyje gyvenančios moters įrašus. Žinoma, kad gaila, bet gailestis tikriausiai nieko čia dėtas, svarbu, kad sielai būtų skaidriau toliau eiti savo keliu.

 

Visgi galvojau, kokią J. Baranovos citatą parinkti, kuriame ji atsispindėtų kaip filosofė ir kritikė, ir kuri leistų šiek tiek pamąstyti apie mus visus. Citatą paėmiau iš Dovilės Zelčiūtės sudarytos knygos „Jurga: atsiminimai, pokalbiai laiškai“ (Tyto alba, 2008), kurioje J. Baranova gana plačiai apžvelgia visą J. Ivanauskaitės palikimą, vėliau iš tos apžvalgos, kaip suprantu, radosi stora ir įdomi monografija „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“ (Tyto alba, 2014). Neieškosiu sąsajų ir panašumų tarp šių moterų, tik pakomentuosiu, kad man šioji citata svarbi tuo, kad kasdien regime šį paleistą – jokių autoritetų, jokių asmenybių, jokių pavyzdingų iškilių žmonių – sindromą. Internetas leido mums visiems visus sulyginti su žeme. Neseniai išėjo Irena Veisaitė, irgi šviesaus atminimo žmogus. Išeina šviesuolių karta, kuri turėjo svorį ir žodį visuomenėje, nes dar nebuvo pervažiuota jaunosios kartos svieto lyginimo buldozeriu. Jūratė Baranova viena iš jų, kurios nei nuversi, nei paneigsi. Ateityje bus kam atsiremti į jos palikimą.

 

Šviesos kelionės jai. Ji buvo puiki.

 

Jūsų Maištinga Siela