Sveiki, Neturiu
labai ką ir bepridurti. Buškevičius, Gražulis, Sinica, Antanas-Celofanas ir
kiti piktadariai, kurie juodai naudojasi skaldymu ir priešų ieškojimo strategija,
kad už jų nugarų stovėtų „tradicija“ ir gynybinėje padėtyje normalizuotas kondensuotas
dirbtinis individas, šis šviežias dr. Jolitos Miliuvienės paaiškinimas
kaip mazgotė nuvaiko šitų bimbalų spiečių, nes tikrovė kalba aiškiau nei mitai,
prietarai ir įsitikinimai apie KITOKIUS. „Kalbėdami
apie LGBTIQ+ asmenų teisių gynimą, iš tiesų kalbame apie pamatines žmogaus
teises: pagarbą, orumą, saugumą, privatumą. Tai nėra LGBTIQ+ asmenų teisės. Tai
yra žmogaus teisės. Jos yra tokios universalios savo prigimtimi, kad bet koks
jų skirstymas – šiam žmogui jos priklauso, o tam – ne – yra ne tik teisinis,
bet ir loginis prieštaravimas. Teisė, kuri galioja tik kai kuriems, nebėra
teisė. Ji yra privilegija. Lietuva negali leisti sau, kad teisinėje valstybėje
orumas, saugumas, privatumas būtų laikomi privilegijomis.“ Dr.
Jolita Miliuvienė, Seimo kontrolierė. Maištinga
Siela
Žemaitaitis nuteistas! Ir jeigu nebuvo itin didelio
pagrindo už tai, kas protokole, esu tikras, kad jis kaip sukirmijęs žmogelis
nusipelnė už visus likusius savo šaršalus, nesąmonės, neapykantą ir t. t.
TODĖL! Žemaitaitį – šalin!
„Visi šitie „ereliai“ niekada dėl nieko
nekalti ir niekada už nieką neatsakingi. Vos tik pakvimpa atsakomybe, visur tik
„sąmokslas“ ir „politizavimas“, „puola“ konservatoriai, gėjai, žurnalistai,
marsiečiai ar driežažmogiai. Toks jau dėsnis – kai kas nors melagis, tai ir
bailys.“ Ingrida Šimonytė.
I. Šimonytė, vartodama posakį „Visi šitie „ereliai“
niekada dėl nieko nekalti ir niekada už nieką neatsakingi“, ironiškai
kritikuoja tuos politikos veikėjus, kurie yra kupini puikybės, bet stokoja
moralinės drąsos. Jos teigimu, vos tik iškyla atsakomybės klausimas dėl klaidų
ar nesėkmių, tokie asmenys atsisako prisiimti kaltę ir vietoje to puola ieškoti
išorinių priešų – pradedant konservatoriais ir gėjais, baigiant absurdiškais
„marsiečiais ar driežažmogiais“ – kad paaiškintų savo problemas, vadindami bet kokią
kritiką „sąmokslu“ ar „politizavimu“. Citatą apibendrina aštri išvada: „kai kas
nors melagis, tai ir bailys“, nurodanti, kad nuolatinis melavimas apie
situaciją ir atsakomybės vengimas yra neatsiejami bailaus charakterio bruožai.
Žemaitaitis niekada nieko neatsiprašo, jis kaip gaidys vištidėje, vienas sau
pats herojus ir dar... kokiame „Informaciniame klube“, kur susirinkusi bulviakasių
nusiminusi darbo liaudies ieško Landsbergio šiferio...
Ar egzistuoja Lietuvoje demokratija? Žinoma, kad ne. Ar
egzistuoja interesų grupuočių korumpuota politika? Tikrai taip! Kaip šita lenkų,
atleiskite, Rita Tamašunienė lyg žiurkė prasigraužė iki Ministrės posto, jūs galite
man pasakyti? Ir dar ne bet kokio, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministrės,
kuri absoliučiai nieko, užuot savo partijos interesų, nemato šioje pozicijoje.
Tai yra tas pats, kai šėtonas bažnyčioje veda šventas mišias ir gano sielas. Šiaip
mano supratimu visais laikais demokratija ir išrinktieji turėjo aptarnauti ne
vien savo rinkėją, bet ir ginti mažuosius, pažeidžiamuosius, nes tokia lyg ir
Vakarų civilizacijos demokratijos pareiga, tačiau mūsų politikai kaip
susividuriavę visada pirmiausia bruka savo homofobines ir iš „tradicinių šeimų“
patalynių atneštą supratimą. Tiksliau net ne supratimą, o apgailėtiną
atsilikimą progresyviais klausimais.
Kaip apmaudu, kad beraščiai tampa rašto ministrais, o
kvailiai proto etalonais, kurie, kaip Rita Tamašunienė, akivaizdžiai savo
interviu teigia: tik nepykdykime daugumos, nekiršinkime, jie už mus balsavo,
geriau jiems pataikaukime ir nusilenkime, paaukodami mažumas prastesniam
teisingumo variantui. Blet, tą sako blizgančiomis nuo vazelino akytėmis Rita
Tamašunienė, „teisingumo“ supermenė! Mūsų valstybė tiesiog neįgalumo ir persisotinusi
šių atvirkštinių šleikštulių, žulikų ir be kompetencijos buožgalvių,
akivaizdžiai spjauna į Vakarų civilizacijos vertybes ir peza tokius dalykus.
Apmaudu, kad nuo tokios Ritos Tamašunienės priklauso kitų gyvenimai. Kaip
negalima balsuoti už visokias padlas, aš nesuprantu.
„Mes ieškome ir analizuojame, ką mes dar
galėtume pateikti Seimui. Bet, mano vertinimu, būtų sveikintina šios kadencijos
Seimo ar Seimo narių grupės iniciatyva. Mes visi esame išrinkti rinkėjų ir,
sutikime, du trečdaliai žmonių yra prieš tokius įstatymus. <...> Tačiau
ar aš atnešiu tokį Partnerystės įstatymą, kokio laukia LGBT bendruomenė, tai
tikrai ne, nes mes, kaip partneriai, atėję dirbti [į Vyriausybę], labai aiškiai
deklaravome, kad tai prieštarauja mūsų programai. Tai būtų žmonių, kurie tikisi
iš mūsų kitokios politikos, apgavystė.“Rita Tamašunienė.
Apie kokią programą ši idiotinė politikė gali dar kramtyti, atleiskite?!!
Iš tos nostalgijos „Stepių vilkui“, o ypač Hessės „Sidharta“,
šios cienos citata taip kartais, sakyčiau, reikalinga man ir kitiems.
„Prilaikyti liežuvį, kai visi apkalba,
šypsotis be priešiškumo žmonėms ir institucijoms, kompensuoti meilės stygių pasaulyje didesne
meile mažuose, asmeniniuose dalykuose, būti labiau pasišventusiems savo darbe,
rodyti daugiau kantrybės, atsisakyti pigaus keršto pajuokiant ir kritikuojant –
visa tai galime padaryti.“ Hermann Hesse
Hermannas Hesse
(1877–1962) – tai iškilus vokiečių ir šveicarų rašytojas, poetas bei tapytojas,
pelnęs Nobelio literatūros premiją 1946 metais. Jo kūryba paliko gilų pėdsaką
literatūros istorijoje, o jo darbai iki šiol skaitomi ir analizuojami visame
pasaulyje.
Hesse's kūrybos esmę sudaro gilus žmogaus dvasinio
kelio, savęs atradimo ir individualizmo tyrinėjimas. Jo personažai dažnai yra
ieškotojai, keliaujantys per vidinius ir išorinius labirintus, siekiantys rasti
prasmę ir harmoniją materialistiniame pasaulyje. Rašytojas nuolat priešino
dvasinį ir materialųjį gyvenimą, pabrėždamas dvasinių vertybių svarbą. Jį
stipriai veikė Rytų filosofija, ypač budizmas ir hinduizmas, taip pat Carl
Gustavo Jungo psichoanalizės idėjos, kurios ryškiai atsispindi jo romanuose, tokiuose
kaip „Sidarta“, pasakojantis apie jauno brahmano dvasinę kelionę, ar „Stepių
vilkas“, nagrinėjantis individo susidūrimą su visuomenės normomis ir vidinius
konfliktus.
Hesse's rašymo stilius yra išskirtinis – jis pasižymi
filosofiniu gilumu, poetine kalba ir simbolizmo gausa. Jo kūryba yra ne tik
meninė išraiška, bet ir kvietimas į savistabą, apmąstymą apie egzistencinius
klausimus ir ieškojimą. Jis ragino žmones gyventi sąmoningai, priimti savo
vidinius prieštaravimus ir nuolat tobulėti. Būtent dėl šios priežasties jo
kūriniai išlieka aktualūs ir jaunosios kartos skaitytojams, ieškantiems savo
vietos pasaulyje.
„Neslėpkime to, kas buvo
blogai padaryta, tų klaidų, dėl kurių ji labai gailėjosi ir graužėsi. Vis
dėlto, nepamirškime, kad ji buvo poetė ir yra labai svarbi mūsų kultūros
proceso dalis. <...> Manau, kad atmintis yra žymiai sudėtingesnė, ji visą
laiką yra konfliktiška, visą laiką turi baltų, juodų dėmių. Nėra lengvų
pasakojimų. Reikia sugebėti su savo traumomis taip pat gyventi ir sugebėti į
jas pažvelgti racionaliai, jų neslėpti, jas apmąstyti, aptarti.“Laima
Kreivytė
Vis dar galvoju apie Justino
Marcinkevičiaus atvejį. Kol mokiniai mokosi suprasti jo parašytą trilogiją,
plačiojoje visuomenėje vis netyla kalbos, ar šis dramaturgas ir poetas iš
tikrųjų vertas paminklo? Prieš 20 metų šio klausimo net nekėlėme, tačiau
praslinkus daugiau nei 30 metų po Nepriklausomybės atkūrimo staiga kyla
kažkokia teisuoliška banga naujų istorijos žinovų. Įdomu, ar šis klausimas būtų
iškilęs, jeigu ne paminklas? Nes paminklą reikia pirkti, jis bus matomas ir
viešinamas, o jeigu ne jis, ar Marcinkevičių kas nors be literatūrologų,
mokytojų beprisimintų? Šalia sprendžiasi vis dar Petro Cvirkos ir Salomėjos Neries
reikalai, jų išpaminklinimas. Nesiruošiu ginti nei vienos, nei kitos
pusės, tačiau šios diskusijos, panašios į pozicijų kovas, man liudija keistokus
visuomenės procesus. Profesorės Viktorijos Daujotytės straipsnis „Be
paminklo saugiau“ kalba ne tiek apie Marcinkevičiaus nuopelnus, kiek bandoma
konceptualiau pažiūrėti, kas vyksta su mumis pačiais.
Paėmiau šią citatą, kuri
iš esmės sako, jog esame įstrigę laike. Reflektuodami tarybinių laikų žmonių
laikysenas daug kas nebetoleruoja net bandymo balansuoti tarp politikos ir būvimo
su tauta, o trokšta Marijos Melnikaitės, stačiai nekvestionuojamų didvyrių
kankinių, nes tik jie yra tikri Lietuvos neišdavikai. O tie, kurie kūrė su tam
tikromis sąlygomis ir išlygomis, visi be gailesčio nieko verti kolaborantai.
Nesakykite, dabar tai vyksta. Viskas daugmaž prasidėjo nuo idėjos nukelti
Žaliojo tilto skulptūras, nes jos primena okupantų ideologiją. Kas galėjo
pagalvoti, kad po šito prasidės lentelių lupinėjimų vajus? Keliaudamas po
Balkanus stebėjausi, kodėl Sarajevo ir Belgrado centruose palikti dešimto
dešimtmečio Balkanų karų suniokoti pastatai, kodėl niekas neslepia
piktžaizdžių? Suvokimo matas ten kitoks, mūsų veikia per teisingumo jausmą arba
bent jau to jausmo iliuziją. Kitą vertus, užmūryti istoriją betonu, nematyti
paliktų žaizdų yra ir traumos gijimo proceso dalis. Tik klausimas: kiek tai
veikia tikrai, o kiek tai yra politikų populizmo įrankis?
Visgi grįžtant prie V.
Daujotytės minties, įdomu, jog daugelis visgi, permąstydami ankstesnius stabus
ar autoritetus, vertiname ne iš dabarties į ateitį perspektyvos, bet būtent lįsdami
į praeitį, ten norime rasti kuo daugiau šiukšlių ir pateikti tai kaip iš
okupantų aukos perspektyvos. Tarsi tuo viešai besimėgaujant, o tai tolygu gyventi
okupantų paliktame voratinklyje 2023 metais. Štai ką primena vertybiškai
išromytos tautos šių dienų peštynės dėl teisingumo. Gal išties geriau be
paminklų? Palikti tai užmaršty, nei vėl ir vėl grįžti ir naujai praplėšti piktžaizdes,
o gal ir nebūtus dalykus. Istorijos faktai apauga lašinių nuomonėmis. Kitą
vertus, suprantu, kad nuoskaudų arba didelį teisybės jausmo turintis išsilavinęs
žmogus nenorėtų vesti vaikų ir kalbėti prie paminklų, kurio asmens istorine
praeitimi abejojama. Yra ir toji medalio pusė.
Kitas klausimas, kuris
kyla: ar mes tikrai tokiu būdu vykdydami istorinį „teisingumą“ pagydome save ir
tampame laisvesni (nepaisant didėjančio susiskaldymo), ar tikrai apsivalome? Ką
renkasi daryti laisvas žmogus? Įdomu, kaip latvių, estų ir kitų buvusių
okupuotų šalių patirtys su praeities šmėklomis? Patiko V. Daujotytės išsakyta
mintis apie tai, kad gal vertėtų nesikapstyti praeityje, o susitelkti į idėjų
generavimą dėl ateities. Prisiminkime siūlytas tūkstantmečio idėjas. Mokytojų
profesiją padaryti iki 2025 metų prestižine. Subliuško iki internetinių
pašaipūniškų memų kūrėjų, kuriems ši idėja, kuriai buvo tiek skirta eterio ir
laiko, tapo pajuokos šaltiniu. Tai yra mūsų tikrovė, pagarba tautai nulinė –
niekinis šių dienų žmogus, vertingas tik tol, kol moka mokesčius ir nekrizena,
bet Marcinkevičių nors iš po grabo dėl teisybės iškas, juk tai daug svarbiau,
nei dabarties išžmoginimas. Mes puikiai pakeisime lentelę kita lentele,
nuimsime nereikalingas skulptūras, pakeisime konceptualesniais ir labiau
neaiškesniais variantais, dviprasmiškom ir šokiruojančiom instaliacijom,
šokančiais fontanais, tačiau užmiršime dabartį, jog reikia pasirūpinti ir
gyvųjų teisingumu.
Šiandien vieno didžiausių
pastarųjų metų be Orlausko politinių skandalistų, žinoma, galima drąsiai
įvardyti Antaną Kandrotą, kitaip viešojoje erdvėje žinomą kaip Celofaną.
Pastaruoju metu įsivėlęs į septynis ar aštuonis teisminius procesus, vyras,
atrodo, laisvalaikiu, išsilaikydamas iš suaukojamų pinigų (juos aukoja maršistai),
sėkmingai dirbo dviem frontais: varstė teismų duris ir kėlė skandalus. Dar
vasarą pastebėtas važinėjantis su baltarusių diplomatiniais numeriais, atvirai
grasinęs ir raginęs anų metų pavasarį nužudyti politiką Vytautą Tomą
Raskevičių, puikavęsis, kad uždarysiąs (per įtakingus JAV draugus) deMiko
YouTube kanalą, šiandien Celofanas galėjo pasakyti tik šmaikštų posakį apie
kelnes. Jam kalėjime nebus nepatogu, kaip teigia jis, bet bus patogu tiems,
kuriuos jis kritikavo. Pagal pasakymą išeina, kad ir jam, ir oponentams bus
gerai, tai kokios problemos? Nors, reiktų paminėti, jis nuteistas už finansinius
nusikaltimus, o ne dėl to, kad kitiems gadino gyvenimą.
Visgi per vieną dieną
Šeimų maršo (nesakau, kad visų) herojus tampa internetinių memų žvaigžde.
Liūdnas tas gyvenimas, kai pagalvoji... Visgi prisiminęs itin rimtus gąsdinimus
ir keistus Celofono išsišokimus, ar tai būtų Stonkaus pasirodymas, ar riaušės
prie Seimo, man kelia abejonę apskritai jo psichika. Su tokiu rimtumu įtikėjęs
žmogus, pripažinkime, negali būti sveiko proto. Man primena tuos filmus apie
viduramžius, kai misterijos ir vizijų ištikti nuprotėję šventeivos miesto
aikštėse ima suokti apie jiems suteiktą Dievo galią skelbti tikrąjį tikėjimą. Negana
to, jie nebijo būti nei sudeginami, nei nukankinti, nes Dievas vis tiek jų
pusėje. Štai tokia beprotybė sklinda nuo Celofano paliktų vaizdo įrašų.
Du metai prabėgs
žaibiškai. Beveik neabejoju, kad išėjęs į laisvę vyrukas bus dar kietesnis „kritikuotojas“.
Mes dar išgirsime apie jį.
Dabar man sunku pasakyti, kodėl nusprendžiau žiūrėti šiais metais gegužės
mėnesį pasirodžiusį keturių serijų mini dokumentinį serialas „Jeffris
Epsteinas: Purvinai turtingas“ (angl. Jeffrey Epstrein: Filthy Rich),
kuriame pasakojama apie 2019 metais rugpjūčio 10 dieną kalėjime tikriausiai
nužudytą milijardierių J. Epsteiną. Iš tikrųjų šis serialas sukasi ne tiek apie
jo asmenybę, kiek apie jo pedofilinį tinklą, kuriame įsitaisę patys
turtingiausi JAV ir viso likusio pasaulio žmonės.
Serialas neįtikėtinas, nes jis atskleidžia, ką galima padaryti, kai turi pilnus
maišus pinigų. Jeffris Epsteinas buvo nepadoriai turtingas, jis turėjo daugybę
namų (netgi savo salą) visame pasaulyje, skraidė nuosavais lėktuvais, jam buvo
pavaldūs daugelis įtakingų asmenų, įskaitant ir aukščiausiojo teismo asmenis. Jis
kartu su žmona Ghilaine Maxwell ilgus dešimtmečius išnaudojo seksualiai
nepilnametes, kurios po daugel metų, jau tapusios moterimis, galiausiai
susivienija ir pradeda liudyti apie jo pedofilijos tinklą. Mergaites paaugles dažniausiai
parūpindavo Epsteino žmona, jos atvykdavo į jų namus, darydavo erotinius
masažus ir tenkindavo ne tik už pinigus, bet ir už tam tikras dovanas, pavyzdžiui,
privilegijas studijuoti prestižinėse mokyklose. Nekaltos mergaitės buvo
paveiktos ir įtikintos, kad pačios nori tai daryti, jos atsivesdavo savo
draugių ir šis išnaudojimo ir papirkinėjimo tinklas buvo toks didelis, kad net
baisu pagalvoti. Tai šimtai mergaičių!
Seriale moterys liudija, kovoja ne tik už savo tiesą, bet ir su savo
psichologinėmis traumomis, kurios liko visam gyvenimui. Kai kurios nebegali
susikurti šeimos, kai kurios įklimpo į narkotikus, jaučiasi paniekintos,
nebereikalingos, išgyvena gėdą ir pažeminimą. Neįtikėtina drąsa kalbėti apie
tai, kai viskas yra papirkta, o aukos viešojoje erdvėje išvadinamos tiesiog
prostitutėmis. 2007 metais Epsteinui kuo puikiausiai pavyksta papirkti
teisėjus, jis netgi kalėjime praleidžia laiką kaip viešbutyje, o dienos metu
gali skraidyti po visą pasaulį – neįtikėtina ne tik šio žmogaus arogancija, bet
absoliutus kaltės jausmo nebuvimas. Papirkinėjama JAV teisėsauga tiesiog
viešoje ir lygioje vietoje. Reikėjo kone dešimtmečio, kad byla vėl grįžtų ir
jos imtųsi visai kiti žmonės, kad Epsteinas iš tikrųjų galiausiai gautų to, ko
nusipelnęs.
Kitą vertus, kai esi toks turtingas, nieko nebijai. Viskas yra papirkta. Absoliučiai
kiekvienas žmogus. Epsteino saloje svečiavosi netgi Bill Clinton, princas Andrew,
kuris irgi išnaudojo mergaites, ryškios Holivudo žvaigždės, jis netgi turėjo
pažinčių su pačiu Donald Trump. 2019 metais Epsteinas sulaikytas ir nužudytas
kalėjime, nors „pripaišyta“ savižudybės versija, tačiau skrodimas parodė, kad
neįmanoma taip nusižudyti, kaip buvo sudarkytas Epsteino kūnas. Kaip išgyveno
Epsteino „savižudybę“ tos moterys, kurios laukė teisingumo? Kas su jomis buvo
daroma? Visa tai išties nemenkai šokiruoja šiame seriale.
Visgi Epsteinas, kad ir koks jis buvo turtingas, purvinas, mano akimis,
(kaip, beje, ir kitų) tebuvo tik ledkalnio viršūnė. Galiausiai kitiems rykliams
teko paaukoti Epsteiną, jį nužudyti, kad jis nebekalbėtų, neišduotų jų. Manau,
pedofilijos klanas iš tikrųjų kur kas didesnis, jis apima ne tik Clintonus, bet
ir beveik visus esančius valdžioje ir už tos valdžios svertų, tų, kurių mes
nematome. Žmonės turi nuosavas salas, yra apsitvėrę įstatymais ir tvoromis, jie
turi įsirengę bunkerius, kur kalina vaikus, juos prievartauja, dalijasi laivais
ir lėktuvais, juos transportuoja kaip prekę tarpusavyje tenkindami savo
iškrypusius poreikius. Apie tai yra ne vienas dokumentinis filmas YouTubeje (vienas
iš jų vadinasi „Iš šešėlių“, verta pamatyti, nes absoliučiai siejasi su
Epsteino istorija) išverstas lietuviškai, kur įvairūs darbuotojai liudija tokius
siaubingus nusikaltimus, kad net plaukai šiaušiasi: satanizmas, kanibalizmas,
vaikų prievartavimas, žudymas, žmogienos valgymo kultas, kraujo gėrimas...
Epsteinas, galima sakyti, dar tebuvo tik šių dalykų švelnioji versija,
apysmulkė žuvelė toje iškrypusioje reptiloidinėje sistemoje.
Tai serialas ne pramogai, o veikiau kaip liudijimas, tam tikras būdas ir
bandymas atstatyti į šešėlius nugrūstą tiesą. Visą laiką žiūrint šį serialą
galvojau ir apie Kedžio pedofilijos bylą, kurioje Neringa Venckienė taip ir
negalėjo atskleisti tiesos. Manau, tai yra vieno didelio pasaulinio klano
pakraštys, tas pakraštys buvo kliudytas ir Lietuvoje, kur vėlgi turime viską
nupirktą ir papirktą – tą rodė mūsų teismų sistema. Sunku pasakyti, kad
rekomenduoju šį serialą, kuris, be jokios abejonės, yra geras, bet mąstau, o ką
jis duotų paprastam lietuviui? Ogi tiesą, tiesą ir dar kartą tiesą. Galiausiai realius
pasaulyje vykstančius dalykus, kuriuos dažniausiai ne tik ignoruojame, bet ir
nenorime jų girdėti.
Beskaitydamas
E. Tolle knygą „Naujoji žemė“ negaliu nepasibraukti kai kurias svarbias eilutes
ir nepasidalyti su Jumis. Vienas iš tokių citatų yra tikriausiai susieta su
manimi pačiu. Juk taip dažnai jaučiuosi tiesiog iš pagrindų teisus ir tuo net
neabejoju, tačiau, kaip sako E. Tolle, tai tėra ego ir proto sudaryta galimybe
patikėti teisingumu kaip įsitikinimo iliuzija.
Juk taip
dažnai ir būna, kad besijausdami teisūs imame kitus jeigu ne niekinti, tai bent
žiūrėti iš aukšto, jausdamiesi viršesni. Iš esmės taip ir veikia ego – per savivertės
stiprinimą materialiais arba įsitikinimų būdais. Būti teisiu, kai esi
sąmoningas, nebėra jokios prasmės, nes toji teisuolio įrodinėtojo pozicija tėra
tik iliuzija, sukurta tapatybės dalis, kuri nutolina žmogų nuo jo esmės.
