Šiandien pasiekė naujausia Bašaro
(daugiadimensinė būtybė) per žmogiškąjį kanalą žinia žmonijai, kuri ne tokia
jau pozityvi, netgi šiek tiek gąsdinanti.
Bašaras griežtai perspėja, kad didžioji dauguma
žmonių, egzistuojančių dabartinėje Žemės versijoje, nepatirs atviro kontakto su
aukštesnėmis civilizacijomis ir neperšoks į vadinamąją Naująją Žemę –
alternatyvią realybę. Šis perėjimas priklauso ne nuo geografinės vietos, o nuo
individualaus vibracinio dažnio. Bašaras tiksliai nurodo, kad atviram ir
stabiliam kontaktui reikalingas mažiausiai 200 000 ciklų per sekundę stabilus
vibracinis dažnis. Kadangi dauguma šiuo metu šio lygio nepalaiko, jie liks
dabartinėje realybės versijoje, o tie, kurie persikels, prisijungs prie jau ten
esančių ir suformuos naują žmonijos daugumą.
Šis masinis populiacijos atsiskyrimas nebūtinai
pasireikš katastrofiškai ar apgaubtas paslapties. Bašaras teigia, kad jis gali
įvykti gana nepastebimai, kasdienio gyvenimo sraute. Individai iš vienos
realybės tiesiog „dings“ iš kitos, primindami draugus ar pažįstamus, su kuriais
keliai tiesiog išsiskiria. Tai nebus paslaptis, kurią bus sunku priimti, o
tiesiog natūrali išvada. Kai kuriems gali atrodyti, kad šie žmonės tiesiog
išvyko ar mirė, bet iš esmės jie nebesusitiks, nes nebebūna toje pačioje
realybės versijoje. Tai pabrėžia, kaip subjektyvus mūsų suvokimas veikia
tikrovės ribas.
Šis realybės poslinkis reikalauja iš žmonių ugdyti
naują įgūdį – navigaciją nuolat kintančiose realybėse. Bašaras nurodo, kad
esminė dabartinės žmonijos problema yra pokyčių baimė. Dauguma žmonių per daug
pasitiki statiškumu kaip stabilumo garantu, todėl bet koks didesnis pokytis
(baimė, nerimas, klimato kaita) sukelia neapibrėžtumo jausmą. Tačiau dvasiniu
ir fizikos požiūriu tai yra klaidinga prielaida. Bašaras pabrėžia, kad mūsų
fizinė realybė yra tik sąmonės projekcija, kuri nuolat atsinaujina milijardus
kartų per sekundę.
Galutinė Bašaro žinutė yra filosofinė: pokyčiai yra
vienintelis stabilus dalykas visatoje. Užuot priešinęsi pokyčiams ar
panikavę, žmonės turėtų priimti mintį, kad nuolatinė metamorfozė ir virsmas yra
natūrali jų egzistencijos būsena. Tik tuomet, kai individas sąmoningai
pripažįsta, kad jis pats kuria savo realybę ir nebebijo nestabilumo, jis gali
pakelti savo vibracijos lygį iki reikiamo lygmens ir susilyginti su ta laiko
juosta, kurioje jau vyksta atviras kontaktas ir egzistuoja Naujoji Žemė.
Priešingu atveju, jie liks toje Žemės versijoje, kuri atspindi žemesnių dažnių
pasirinkimus ir patirtis.
Gyvename
absoliučioje tuštumoje, formoje, kuri nuolat kinta, ir viskas, ką dabar regite ir
kada nors regėjote aplinkui, vieną dieną išnyks ir nebeteks prasmes. O jūs vis
dar būsite.
„Fizikai
teigia, jog medžiagos apčiuopiamumas tėra iliuzija. Net kietą medžiagą,
įskaitant ir mūsų fizinį kūną, sudaro beveik 100 procentų tuščios erdvės –
tokie milžiniški yra atstumai tarp atomų, lyginant juos su jų pačių dydžiu. Ir dar
daugiau – net atomo viduje labai daug tuščios erdvės (p. 150.“
Prieš
daugiau nei metus skaityta dvasinio vadovo vokiečių kilmės kanadiečio Eckhart
Tolle (g. 1948) knyga Naujoji žemė padarė nemažą įtaką mano mąstymui
ir iš esmės papildė jau iki tol įvairiuose seminaruose žinomas dvasinių praktikų
žinias. Naujoji žemė buvo patvirtinanti knyga, kuri apjungė labai daug
mokslų, pradedant nuo medicinos ir baigiant religijomis. Žinote, turėjau
pradėti nuo autoriaus debiutinio darbo Šios akimirkos jėga, Dvasinio
nušvitimo vadovas ir tik vėliau griebtis Naujosios žemės, tačiau
maniausi esąs jau nemažai žinąs apie buvimą čia ir dabar, todėl griebiausi
tuo metu to, ką man rekomendavo žmonės. Praėjus tam tikram laikui, kai protas
vėl ima valdyti, manau, pravartu vėlei pasitikrinti ir kuo dažniau praktikuoti
vieną paprasčiausių ir nieko nekainuojančią dabarties buvimo meditacijų.
Žinau,
kaip įtariai, ypač rimtosios literatūros skaitytojai, žiūri parduotuvėje ir
knygynuose į įvairius gyvenimo patarimo, meditacijos knygas, kurios lūžta ir
virsta per vitrinas. Aš, galima sakyti, vienas iš jų, bent iki to momento, kol
kokia problema ar tragedija nepasibeldžia į duris, o atsakymo nei aš, nei
pasaulis negali suteikti. Kaip E. Tolle pažymėjo šioje knygoje, visos destruktyvios
ir griaunančios mūsų gyvenime situacijos iškyla tam, kad pakeistume upės vagą
viduje t. y. evoliucijos skatinamasis variklis keistis. Galima sakyti, kad
vėlei dėl to griebiausi E. Tolle dvasinio vadovo, kuris man priimtinas, labai
suprantamas ir daugiau ar mažiau praktikuojamas.
Ezoterinė
literatūra visada kelia įtarimų, nes pirmiausia norisi pažinti tos knygos ir
idėjų skleidėją, kad nebūtų dar vienas šarlatanas ar vos parašyti gebantis
psichologas iš Pabradės – nepykit, nieko blogo prieš psichologus neturiu. Šios
akimirkos jėgos autorius pristatomas pirmuosiuose knygos puslapiuose, kalba
ir leidėjai, kurie tvirtina, kad knyga padaro su žmonėmis neįmanomus dalykus t.
y. praplečia egzistencinį suvokimą, sąmonę, keičia gyvenimo kokybę. Ir man,
važiuojant per Lietuvą traukiniu, žinant Naujosios žemės knygos poveikį,
abejonių nekyla. Šios akimirkos jėga pirmąkart originalo kalba pasirodė
1997 metais, praėjus jau beveik dešimčiai metų po autoriaus suvokimo, kas mes
tokie esame ir kur link einame. Vienas faktas: po suvokimo autorius devynis
mėnesius tiesiog besišypsodamas sėdėjo parkuose ant suoliuko ir džiaugėsi šia
diena, o išgyvenimui reikėjo labai nedaug – atiduočiau daug už tokį dabarties
ramybės ir laimės pajautimą. Jeigu galvojate, kad Naujoji žemė ir šioji
knyga yra tęsinys arba kitų žodžių perfrazavimas, kaip dažnai sakome, pilstymas
iš tuščio į kiaurą, manau, suklysite. Naujoji žemė kur kas žvelgia toliau,
jau į bendrą žmonijos kaip civilizacijos darinį, o Šios akimirkos jėga
fokusuojasi į kiekvieno asmeninį prabudimą t. y. sąmoningumą priimti šios
akimirkos jėgą.
Autorius
tekste neieško priešpriešų, nors tai sunkoka dualumo persunktoje realybėje. Pasižymėjau
daugybę citatų, kurias skaičiau ir skaičiau vis iš naujo, kiek įmanydamas iš
pradžių suvokti protu (kas beveik neįmanoma) ir galiausiai pajusti (kas sekėsi
kur kas geriau).
Šis
mokymas neprieštarauja jokiam tikėjimui, o religijas tik praplečia, todėl
autorius ypač mėgsta remtis filosofų ir religijų šventraščiais, kurių
aiškinimas iškrypo dėl vertimų ir nuolatinių perrašymo, interpretavimo vis ne
taip... Koncepcija būtų tokia: mes iš esmės visi esame vienas ir tas pats,
viena galinga sąmonė, kuri susikūrė sau formą ir užmarštį vien tam, kad patirtų
žemas vibracijas, kančią ir visišką nežinią. Kiekvienas iš mūsų praktiškai
esame uzurpuotas proto, mes vergaujame dualiam protui, kuris nuolat strateguoja,
skaido, smerkia, atsirenka ir dėl laiko struktūros kuria kančią. Mes įtikėję,
kad esame kūnas ir protas, kuris suvokia pasaulį. Ateities nežinomumas ir
bandymas nerimauti, planuoti su lūkesčiais yra kančia. Nuolatinis prisirišimas
prie praeities yra kančia. Tiesiog Budos mokymas, tik šitaip paprastai
vakarietiškai perteiktas, kad nebėra jokių klausimų, ką turima galvoje.
Eckhart Tolle
Klausimas,
kiek jūs pajėgūs tai patirti čia ir dabar, arba bent priartėti prie šios
akimirkos, kai yra proto iliuzijos uždanga apie mirtingumą? Tai labai įdomūs
procesai. Šįkart vienas didžiausių atradimų buvo aiškesnis suvokimas dėl
vibracijų kėlimo. Visada maniau, kad altruizmas ir kiti taurūs dalykais padeda
kelti vibracijas, kad tos vertybės padeda išsigryninti dualume, tačiau ne
visada tai yra tiesiausias kelias į šią akimirką, (galiausiai nieko nėra gero
ir blogo) dažniausiai tai gali būti ir liga arba didelė kančia, nepritekliai. Galiausiai
merdintis ir chemijos „suėstas“ žmogus patiria kur kas daugiau dvasios šviesos,
nei sveikuolis, lendantis į eketę.
Net
ne planetos gelbėjimas svarbiausias, o jūs, nes tik išsilaisvinę iš kančios ir
prabudę jūs darote, kaip suprantu, kvantinį vibracijų šuolį ir planeta savaime
atsiranda geresnė, nes iš esmės pagal savijautos vibracijas mes šokinėjame
nepastebimai per nesuskaičiuojamas realybių versijų dažnius. Tai neįtikėtina,
turint galvoje, kad protas to niekada nepastebės, nes jis priima tik faktus. „Svarbiausias
jūsų tikslas nėra išsigelbėjimo siekimas kuriant geresnį pasaulį, o atbudimas
iš tapatinimosi su pavidalu. Tik taip išsiveršite iš šios tikrovės lygmens
pančių. Taip galėsite pajusti savo šaknis, įleistas į Neišreikštumą, ir tapsite
laisvi nuo reiškinių pasaulio (p. 211-212).
Paskutiniu
metu susidūriau su žmonėmis, kurie perėjo labai daug mokymų, pradedant
psichodeliniais seansais ir baigiant įvairiomis jogos, meditacijos praktikomis
ir visa tai visada jiems kada nors baigiasi. Tolle iš esmės man padeda
suprasti, kur iš tikrųjų visi keliai veda ir jie veda ne į Romą, o į šią akimirką,
kuri apjungia visas kitas kur kas labiau schematiškas ar kūnui poveikį
darančias praktikas. Nesakau, kad atsisakysiu ir kvėpavimo praktikų, jogos,
mankštos ar kitų dalykų, tačiau labai intuityviai skaitydamas knygą pajutau, jog
E. Tolle užgriebė esmę ir siūlo galgi net daug trumpesnį kelią į tai, ko ieškau.
Esminis
man ir tikriausiai kiekvienam sistemoje ir prote gyvenantiems žmonėms klausimas
yra, kiek mes pajėgūs ir kiek ilgai galime išbūti toje dabarties nušvitimo momente,
aukštoje vibracijos natoje, kai reikia atlikti kasdienius darbus, pereiti
daugybę žmonių bendravimų ir dažnai labai nemalonių, žeminančių ir nuolatos
tarp jų būti, kiek pajėgūs esame visa tai gyventi ir patirti ne proto
lygmenyje? Tai galbūt asmeniniai klausimai man, nes tas vibracijas jaučiu net
fiziškai, tačiau kaskart vėlei, susidūręs su sisteminiais dalykais, krentu į
proto ežerą. E. Tolle tokiems turi atsakymą: mes esame savo pradžių pradžia,
savo prigimtimi jau savaime nušvitę, jau savaime esame sąmonė, tik esame formoje
ir užmarštyje. Žinojimas, kad esame dar nepadaro, manau, kitokio gyvenimo ir
nekelia potencialios kokybės, visgi reikia „išsilukštenti“ iš stataus ir buko akademinio
žinojimo, kurį mums „suinstaliavo“ civilizacija, realybė ir proto mechanizmas.
Šviečiasi
labai juokingas paradoksas: tai, ko instinktyviai siekei ir save tobulinai kaip
asmenybę, kuo buvai įtikėjęs ir patikėjęs, per kiek asmenybių praėjęs ir kiek
įsitikinimų patikrinęs ir įtvirtinęs tenka... kaip mažam vaikui imti ir
pamiršti. Kaip galvojate, kodėl senatvinės kai kurios ligos ištrina „žinojimą“?
Nes tokio proto lygmenyje nėra žinojimo, jis tampa tik kalėjimu, laikina
sistemine iliuzija, kad ir kaip neskaniai beskambėtų.
Prisimenate
posakį, kad nėra baisesnio žmogui priešo už jį patį? Šiandien šis posakis man
asmeniškai po Šios akimirkos jėgos turi visiškai kitokį suvokimą.
Žinau,
kad nuo Naujųjų metų daug kas sau užsibrėžė tai numesti svorio, tai mesti
rūkyti, gerti arba nustoti valgyti vieną ar kitą produktą, nes ši priklausomybė
jus persekiojo metų metus. Neseniai beskaitydamas puikią knygą Eckhart Tolle knygą „Naujoji
žemė“, užtikau tokį visai nieko nekainuojantį būdą, kaip galima vien savo
sąmoningumo pastangomis „užsiprogramuoti“ daugiau nebūti priklausomam nei nuo
alkoholio, nei nuo rūkalų, nei nuo sekso, nei nuo smurto, nei nuo dar kažko,
kas Jus kamuoja. Aišku, tam reikia laiko, praktikuoti, stebėti save ir pamatyti
rezultatus, kurie dažnai pasirodo ne iš karto, gal po pusmečio, gal kai kam po
kelerių mėnesių... Tai darbas su protu, savimi, cituoju E. Tolle iš jo knygos „Naujoji
žemė“, galbūt, kažkas benaršydamas ir ieškodamas sau patarimo ar pagalbos
internete, užtiks šį įrašą ir „užsikabins“ už E. Tolle patarimo (ar net jo
knygų), kurie iš esmės koreliuoja su kitų mąstytojų, mokslininkų ir dvasinių
mokytojų praktikomis dėl sąmoningumo pasirinkimo gyventi kokybiškesnį gyvenimą:
„Jei jus kamuoja sunkiai įveikiami įpročiai (rūkimas,
persivalgymas, girtavimas, televizijos žiūrėjimas, priklausomybė nuo interneto
ar kiti), galite padaryti štai ką: pastebėję kylantį nenugalimą poreikį,
sustokite ir triskart sąmoningai įkvėpkite ir iškvėpkite. Taip pasistenkite
suvokti nenugalimą potraukį kaip savo viduje esantį energetinį lauką. Sąmoningai
pajuskite nenugalimą poreikį užsirūkyti, išgerti alkoholio, persivalgyti ir
taip toliau. Tada vėl kelis sykius sąmoningai įkvėpkite ir iškvėpkite. Galimas daiktas,
jog nenugalimas potraukis išnyks – aišku, tik kuriam laikui. Įmanoma, kad šis
potraukis vis tiek pasirodys už jus stipresnis ir būsite priversti jam
pasiduoti. Per daug dėl to nesigraužkite. Sąmoningumui augant, priklausomybės silpsta
ir ilgainiui pasitraukia. Stenkitės užfiksuoti bet kokią žalingą įprotį
pateisinančią mintį, vos ji kyla jūsų prote, net jei jos argumentai visai pagrįsti.
Paklauskite savęs: „Kas čia kalba?“ Ir suprasite, kad kalba priklausomybė. Tada
priklausomybei jus įveikti bus sunkiau (p. 159)“.
Tais
išskirtinais atvejais, kada į rankas papuola ezoterinės literatūros leidyklos Mijalba knyga, galima netgi nustebti,
kad šią literatūros nišą netgi nesąmoningai imi nuvertinti. Galvoji: ai, šioji
literatūra skirta depresyviems, gyvenimo prasmės ir trečiąją akį bekrapštantiems
žmonėms. Argi gali būti kas nors ezoterinėje literatūroje naudinga, kai jos
šitiek daug, kai, atrodo, kas antras dedasi išminčiumi ir dar visą tą nišą
skaityti ir suskaityti? Ne, kartais pagalvoji, kad tai tiesiog ne man. Bet tais
retais atvejais, kai knyga „ateina“, ji pasirodo ne tik literatūriškai gardi,
bet ir turi stulbinančios įtaigios galios paveikti žmogaus gyvenimą. Viena iš
tokių knygų – vokiečių kilmės mokslininko Eckhart
Tolle (g. 1948), kuris iš esmės kalba apie žmogaus sąmoningumą ir ego poveikį sąmoningėjimo kelyje antrojoje
knygoje Naujoji žemė (angl. A New
Earth).
Mijalba
taip pat yra išvertusi ir kitas šio autoriaus knygas Šios akimirkos jėga, kurios, tiesa, dar neskaičiau ir ji yra
pirmoji autoriaus knyga, tačiau tai nesvarbu, nes Naujoji žemė nėra tęsinys, tai sakyčiau, teorinis žinių rinkinys,
kurį ryžausi skaityti paragintas praktikės Ievos Žigonės, kurios kursų teko
išklausyti ir išbandyti. Knyga iš esmės yra tų mokymų teorinė išraiška,
paliudijanti, kad sąmoningumo, nubudimo galia glūdi kiekviename iš mūsų,
nepriklausomai nuo rasės, šalies, įsitikinimų, lyties ir t. t. Tiesa, nežinau,
kokį poveikį ir rezonansą knyga sukeltų, sakykime, visiškai žaliam ezoterinės
literatūros skaitytojui, kuris niekada nesidomėjo nei siela, nei dvasia, neturi
jokio supratimo apie Visatos dėsnius, minčių galią, karmą ir t. t. Manau, kad
toji teorija, kaip ir pats autorius prasitarė knygoje, gali paprasčiausiai
nesuveikti, neturėti jokio poveikio ir tai tik paliudytų, kad šioji informacija
dar tebėra blokuojama gilaus ego.
Nuo pat
pirmųjų puslapių man tapo aišku, kad Naujoji
žemė – puiki knyga, tik viso to, jeigu nebūčiau bandęs prieš tai
praktiškai, galimas daiktas, knyga būtų nesurezonavusi ir skaitymas bei jos
suvokimas apsunktų, galgi net taptų skaitymas kaip kančia. Manau, prie tokios
knygos dar reikėtų „prisegti“ kokį nors CD su įrašytomis praktinėmis
užduotimis, kaip pasiekti tą dabarties Buvimo akimirką.
Beskaitydamas
iš esmės pradėjau braukytis daug naudingų citatų, kurios vienaip ar kitaip man
aktualios šiai dienai, bet greitai supratau, kad tokiu būdu subraukysiu visą
knygą, nes patarimų ir tiksliai skaidrių minčių, kuriais norėčiau pasidalyti su
Jumis, šioje knygoje tiek apstu, kad verčiau visą ją perskaityti, nei ištisai
cituoti.
Apie
ką kalba E. Tolle šioje knygoje? Iš esmės nesudėtingu stiliumi, neapsunkindamas
teksto sąvokomis, „nutapo“ žmogaus struktūras ir paaiškina jų sąveikavimą, nuo
kurio priklauso mūsų gyvenimo pilnatvė, kokybė ir sąmoningumas. Pirmiausia jis
supažindina mus su ego kaip proto,
minčių ir jausmų struktūra, kuri iš esmės blokuoja suvokimą, kas mes esame. Kas
aš esu? Tikslingiausias atsakymas būtų – AŠ ESU, kadangi sąmonė, pasireiškianti
per šį fizinį kūną, neturi žodinio pavadinimo ir formos, o visa tai, ką galime
įvardyti, tėra tik ego ir proto
struktūros blokai, neleidžiantys būti mums sąmoningiems. „Ego painioja nuomones ir požiūrius su faktais. Ego netgi neatskiria,
kur yra tikras įvykis, o kur – reakcija į tą įvykį. Kiekvienas ego sugeba
meistriškai interpretuoti įvykius ir juos iškraipyti. Tik sąmonė, o ne
mąstymas, gali atskirti, kur yra faktai, o kur – nuomonė apie faktus. Tik sąmonė
leidžia įvertinti gyvenimo situacijas, pažvelgti į jas kitaip, be pykčio, jose
elgtis deramai ir įveikti savo mąstymo ribas (p. 49)“.
Eckhart Tolle
Esame
užliūliuoti savo proto ir patikime kasdienybės iliuzija, tampame nesąmoningi,
pasiduodame vertinimui ir emocijoms. Vienas iš būdų, pasak autoriaus, yra paklausti
savęs, kas tu esi be savo fizinio kūno, be minčių, jausmų ir vaizduotės? Kur tu
randiesi? Ir tada atsiveria dažniausiai krūtinėje tas atviras Buvimas. Taip pat
autorius užsimena apie sąmoningą kvėpavimą, būvimą čia ir dabar, kai dėmesys
nukreiptas į kvėpavimo procesą, o ne mąstymą. Kartais gali beskaitant
susidaryti įspūdis, kad žmogaus didžiausias priešas yra jo protas, mintys,
balsas galvoje, generuojantis gyvenimą ir leidžiantis patirti nuolatinį
nepasitenkinimą esatimi ir juo reikia atsikratyti. Autorius nesako, kad turime
tapti avinų bandą ir ignoruoti savo protą, jis teigia, kad sąmoningumą turi
imti viršų, būtent iš tos Buvimo erdvės turi vertis proto pasireiškimas, o ne
priešingai.
„Mąstymas izoliuoja situaciją ar įvykį ir pavadina jį
geru arba blogu, tarsi jis turėtų individualią egzistenciją. Tokiu būdu tikrovė
suskaidoma į dalis, tampa fragmentuota. Toks suskaidymas yra iliuzija, tačiau
kai patenkame į jos spąstus, ji atrodo reali. Vis dėlto visata – tai nedaloma
visuma, kurioje niekas neegzistuoja atskirai (p. 128)“.
Iš esmės
knygos autorius patvirtina kai kurias religijose esamas tiesas, daug cituoja iš
Šventojo rašto, patvirtindamas, kaip dėl vertimo ir nenuovokos, buvo
iškraipytas Kristaus mokymas. Apstu budistinių tiesų apie karmą, žmogaus
gyvenimo cikliškumą, reinkarnaciją, gyvenimo nesąmoningumą, kaip atsakomybės už
šią akimirką neprisiėmimą kaip visų mūsų kančių priežastį.
Didžiausia
laimė yra tai, kaip sako autorius, kad nereikia jokio pripažinimo ar pritarimo
iš aplinkos, nes meilė, laisvė kyla tik iš Buvimo t. y. vidinė apsisprendimo
laisvė būti laimingu ne rytoj, ne tada, kai pasistatysiu namą, ne tada, kai
vaikus paleisiu į pasaulį, bet dabar, šią akimirką. Autorius taip pat sako, kad
tik ego apgaudinėja dėl rytdienos,
laiko perspektyvoje ateities nėra, yra tik ši akimirka ir jeigu tik ją patiri
sąmoningai, tai suvoki, kad joks materialus kapitalas ar aplinkinių dėmesys
tavęs nepadarys laimingu. Asmeniškai man tokias akimirkas retkarčiais pavyksta
išgyventi ir jos nėra vien tik E. Tolle teorija, toje akimirkoje kaip gyvenimo
tėkmėje čia ir dabar, nepriklausomai nuo nieko, esu laimingiausias ir tam nereikia
priežasties, nes pats sąmoningumas, vidinė vibracija tau leidžia tą jausti be
jokios ateities baimės.
Naujoji žemė, be
jokios abejonės, sąmoningėjančiam žmogui tiesiog įtvirtina jau žinomas ar
numanomas tiesas, suteikia visa tam savotišką struktūrą, įgalina tam tikrus
terminus, nes kiek yra mokytojų, tiek yra ir sąvokų, bet iš esmės daugelis iš
jų kalba apie tą patį arba labai panašius dalykus. „Nesipriešinimas yra esmė visoje visatoje galios sąlyga. Jis padeda
sąmonei (dvasiai) išsilaisvinti iš įkalinimo pavidale. Kai viduje
nesipriešinate pavidalui – viskam, kas yra ar vyksta – paneigiate absoliutų jo
tikroviškumą (p. 135)“.Naujoji žemė
– tai gidas pakeliui į Rojų. Ne kitaip.
Beskaitydamas
E. Tolle knygą „Naujoji žemė“ negaliu nepasibraukti kai kurias svarbias eilutes
ir nepasidalyti su Jumis. Vienas iš tokių citatų yra tikriausiai susieta su
manimi pačiu. Juk taip dažnai jaučiuosi tiesiog iš pagrindų teisus ir tuo net
neabejoju, tačiau, kaip sako E. Tolle, tai tėra ego ir proto sudaryta galimybe
patikėti teisingumu kaip įsitikinimo iliuzija.
Juk taip
dažnai ir būna, kad besijausdami teisūs imame kitus jeigu ne niekinti, tai bent
žiūrėti iš aukšto, jausdamiesi viršesni. Iš esmės taip ir veikia ego – per savivertės
stiprinimą materialiais arba įsitikinimų būdais. Būti teisiu, kai esi
sąmoningas, nebėra jokios prasmės, nes toji teisuolio įrodinėtojo pozicija tėra
tik iliuzija, sukurta tapatybės dalis, kuri nutolina žmogų nuo jo esmės.
Šiaip
ezoterinės literatūros beveik nebeskaitau, tačiau jaučiu, kad šiuo metu reikia
perskaityti Eckhart Tolle knygą „Naujoji
žemė“, kurią išleido leidykla „Mijalba“. Šią knygą labai rekomendavo Ieva
Žigonė, pavadindama ją netgi savotiška šių laikų Biblija, kadangi joje glūdi iš
esmės visas sėkmingo, laisvo ir gausos gyvenimo paslaptis. Taigi skaitysime ir
žiūrėsime, kaip čia bus.
Dalijuosi
ir Amor Towles nepamirštamu romanu „Aristokratas Maskvoje“, kurios niekaip
negaliu užmiršti. Išties rafinuotas ir gurmaniškas skaitymas garantavo, kad ši
knyga įstrigs ilgam. Na, ir žinoma, fantastiškas Šekspyro leidimas, vien dėl
kolekcijos galima turėti namuose.
