Plejadiečiai ateiviai perduoda žinią žmonėms per Lyssa Royal kanalą: sąmoningumo ugdymas, emocijos, fizinė ir dvasinė patirtis bei Žemės eksperimentas

 

Sveiki!
 
Nesuprantantiems, apie ką šis įrašas, prašau apeiti jį ir nekreipti dėmesio, o tiems, kuriems rezonuoja – pirmyn! Gal pasaulis išties keičiasi ir suvokimas apie mūsų tikrovę jau kitoks? Tai tiesiog perfrazuosiu šio vaizdo įrašo, kurį galite pasižiūrėti anglų kalba į lietuvišką tekstinę tokį kaip reziumė.

 
Šiame vaizdo įraše pristatomas intriguojantis pokalbis su transo būsenoje kanalizuojančia (angl. channeler) Lyssa Royal, kuri per save perteikia nežemiškos kilmės būtybės, pasivadinusios Saša (Sasha) iš Plejadžių žvaigždyno, įžvalgas. Šis susitikimas ne tik atveria duris į platesnį supratimą apie kosminę egzistenciją, bet ir kelia esminius klausimus apie žmonijos evoliuciją, mūsų vietą visatoje bei tikrąją sąmonės prigimtį. Visas pokalbis yra orientuotas į transformaciją, kviečiančią žiūrovus ištrūkti iš ribojančių dogmų ir pažvelgti į save kaip į didesnio, nesibaigiančio kosminio vyksmo dalį.
 
Pagrindinė šio pasakojimo ašis yra Plejadiečių sugrįžimo naratyvas, kurį Saša pristato kaip natūralų evoliucinio ciklo etapą. Pasak jos, prieš 13 tūkstančių metų ši civilizacija glaudžiai bendradarbiavo su mūsų protėviais, tačiau tuomet šis ryšys priminė tėvų ir vaikų santykius, kuriuose žmonija dar tik mokėsi pirmuosius evoliucijos žingsnius. Šiam ilgam „miego“ ar „žiemos“ ciklui pasibaigus, dabar mes įžengiame į naują, sąmoningesnę fazę, kurioje Plejadiečiai grįžta ne kaip mokytojai ar prižiūrėtojai, o kaip lygiaverčiai partneriai, norintys kartu su mumis kurti ateitį.
 
Saša detaliai aptaria dabartinį pasaulio chaosą, kuris daugelį žmonių gąsdina ir verčia jaustis bejėgiais. Pasak jos, tai, ką matome aplink – politinę poliarizaciją, visuomeninius neramumus ir emocinį nestabilumą – nėra griūties ženklas, o greičiau intensyvaus „virimo“ proceso išraiška. Kai mes, kaip rūšis, pradedame kelti savo sąmoningumo vibracijas, ši vidinė šviesa tarsi veikia kaip katalizatorius, iškeliantis į paviršių visas iki tol slėptas, neišgydytas traumas bei kolektyvinę „šešėlinę“ energiją, kurią būtina pripažinti ir paleisti.
 
Kalbėdama apie vadinamąjį „atskleidimą“, Saša pabrėžia, kad nereikėtų laukti oficialių pranešimų iš vyriausybių ar institucijų, nes tikroji tiesa ateina ne per išorines struktūras. Tikrasis atskleidimas yra vidinis procesas, vykstantis „iš apačios“ – kai mes, kaip individai, sąmoningai pripažįstame savo ryšį su visata ir peržengiame savo mažojo „ego“ ribas. Būtent individualus pabudimas ir tapimas atviresniais nepažiniai kuria tą kritinę masę, kuri ilgainiui pakeis mūsų suvokimą apie visatą ir mūsų vietą joje.
 
Svarbi pokalbio dalis yra skirta „tikrajam Aš“ ir ego sąvokoms išskirti. Saša paaiškina, kad ego nėra mūsų tikroji esmė, o veikiau tam tikras psichologinis „inkaras“, kuris leidžia mums patirti fizinį pasaulį su visais jo dualumais ir apribojimais. Kai mes tapatinamės tik su savo asmenybe, jaučiamės atskirti nuo visumos, tačiau sąmoningėjimo procesas reiškia palaipsnį atpažinimą, jog esame ne atskiri personažai, o vienos universalios sąmonės fragmentai, laikinai vaidinantys tam tikrus vaidmenis.
 
Nagrinėdami visatos struktūrą, pašnekovai paliečia skaičių, matematikos ir šventosios geometrijos temas. Saša aiškina, kad šventoji geometrija veikia kaip tiltas tarp fizinio ir nefizinio pasaulių. Skaičių sekos, tokios kaip Fibonacci, yra tarsi šablonai, kurie verčia dvasinę energiją į materiją, suformuodami fizinę realybę. Todėl, kai mes pradedame pastebėti tam tikrus pasikartojančius skaičius savo aplinkoje, tai yra ne atsitiktinumas, o sąmonės langas, atveriantis ryšį su visatos simetrija ir harmonija.
 
Atsakydama į klausimą apie universalius dėsnius, tokius kaip traukos ar poliariškumo dėsniai, Saša patikslina, kad jie yra veikiau universalūs principai, o ne griežtos taisyklės. Šie principai nėra statiški; jų suvokimas tiesiogiai priklauso nuo mūsų sąmonės išsivystymo lygio. Pavyzdžiui, gyvenant žemo sąmoningumo būsenoje, viskas atrodo juoda arba balta, tačiau plečiantis suvokimui, tie patys dėsniai tampa skystesni, harmoningesni ir labiau integruoti, prarandantys savo griežtą, ribotą prigimtį.
 
Klausimas apie tai, ar mes patys kuriame savo realybę, sulaukia subtilaus atsakymo. Pasak Sašos, klaidinga manyti, kad mūsų mažasis ego „kuria“ realybę – jis tik naudojasi tam tikrais mechanizmais. Tikroji kūrimo galia kyla iš stipriausios mūsų vidinės būsenos – jei esame užpildyti meile, mes natūraliai pritraukiame realybę, kuri atspindi tą meilę. Visas mūsų evoliucinis perėjimas į ketvirtąjį tankį yra būtent judėjimas nuo dominavimo per „ego valią“ prie susiderinimo su „dieviškąja valia“, kuri visada siejasi su širdies išmintimi.
 
Astros sferos ir sapnų pasaulio kontekste Lisa Royal ir Saša diskutuoja apie tai, kur mes esame, kai miegame. Saša paaiškina, kad astralinė sritis vis dar priklauso atskirties pasauliui, tačiau ji leidžia mums patirti įvairius egzistencijos „fraktalus“. Norint iš tiesų prisiliesti prie savo aukštesniojo Aš, reikia ne aktyvaus proto veiklos, o gilios, tylios būsenos, kurią galime pasiekti per meditaciją ar tiesiog sąmoningą buvimą gamtoje be jokio vidinio komentavimo.
 
Viena iš labiausiai įkvepiančių šio pokalbio dalių yra asmeninio ryšio su Plejadėmis patvirtinimas. Saša nurodo, kad stiprus vidinis traukos jausmas tam tikrai civilizacijai nėra atsitiktinis – tai rodo, kad „kitas aš“ fragmentas egzistuoja toje realybėje. Ji pasiūlo žiūrovams paprastą, bet galingą pratimą: tiesiog įsivaizduoti, kad tas ryšys yra realus, ir atverti tam savo širdį. Toks sąmoningas ketinimas padeda sukurti energetinį kanalą, kuris ne tik integruoja mūsų sąmonę, bet ir palengvina bendrą planetos transformaciją.
 
Viena iš svarbių temų, kurią Saša plėtojo netiesiogiai, yra emocinio kūno svarba evoliucijos kelyje. Ji pabrėžė, kad fizinis kūnas ir emocijos nėra kliūtys dvasingumui, o priešingai – jie yra būtini įrankiai, leidžiantys mums visiškai patirti fizinę realybę. Plejadiečių požiūriu, daugelis žmonių bando „pabėgti“ nuo savo emocijų, tačiau tai tik stabdo jų integraciją. Anot jos, emocinis kūnas turi būti ne slopinamas, o transformuojamas per priėmimą, nes būtent per emocinį lauką mes galime „atsisiųsti“ aukštesnės vibracijos informaciją, kuri kitu atveju liktų neprieinama mūsų racionaliam protui.
 
Taip pat pokalbyje buvo subtiliai užsiminta apie „neinterferencijos principą“, kuris yra itin svarbus Plejadiečių etikos kodekse. Saša paaiškino, kad nors jie jaučia pareigą padėti žmonijai dėl mūsų genetinių sąsajų, jie niekada nepažeis mūsų laisvos valios. Tai reiškia, kad jie negali ateiti ir „išgelbėti“ mūsų nuo mūsų pačių pasirinkimų ar sukeltų krizių. Jų pagalba pasireiškia tik per energetinį palaikymą, įkvėpimą ir galimybes, kurias mes patys turime pasirinkti priimti. Šis principas paaiškina, kodėl kontaktas su jais dažnai vyksta subtiliame lygmenyje: jie kuria „erdvę“ mūsų augimui, bet patį augimo veiksmą privalome atlikti mes patys, nes tai yra esminė sąlyga, kad mūsų sąmonė taptų savarankiška ir subrendusi.

Kanaluotoja Lyssa Royal

 
Papildomai verta paminėti Sašos mintis apie „reikšmingą laiką“, kuriuo dabar gyvename. Ji pabrėžė, kad mūsų dabartinė era yra ypatinga net kosminiu mastu, nes Žemė šiuo metu veikia kaip didžiulė „laboratorija“ sąmonės eksperimentams. Sašos teigimu, daugelis civilizacijų visatoje stebi mūsų perėjimą iš trečiojo į ketvirtąjį tankį su dideliu susidomėjimu, nes tai, ką mes dabar išgyvename – dualumo transformaciją į vienybę – yra vienas sunkiausių evoliucijos procesų. Ji netgi užsiminė, kad mūsų sugebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp technologinio progreso ir dvasinio pabudimo yra tai, kas mus ateityje pavers vertingais galaktinės bendruomenės nariais, gebančiais įnešti unikalią patirtį į visatos kolektyvinę išmintį.
 
Galiausiai, svarbu atkreipti dėmesį į Lisos Royal paminėtą technologinį aspektą, susijusį su kanalizavimo procesu. Nors įraše buvo aptarta emocinė ir dvasinė pusė, pokalbio metu buvo trumpai užsiminta apie mokslo ir spiritualizmo suartėjimą. Saša patvirtino, kad technologijų (pvz., elektroencefalogramų) naudojimas tiriant kanalizuotojų smegenų veiklą yra labai sveikintinas žingsnis, nes tai padeda griauti barjerus tarp sceptiškos akademinės bendruomenės ir dvasinių praktikų. Ji išreiškė viltį, kad ateityje vis daugiau „neįtikėtinų“ fenomenų bus patvirtinti mokslo metodais, o tai savo ruožtu sukurs pagrindą platesniam visuomenės atvirumui. Šis požiūris rodo, kad Plejadiečiai skatina ne aklą tikėjimą, o sąmoningą, integruotą ir intelektualiai pagrįstą požiūrį į visatos paslaptis.
 
Savo baigiamuosiuose žodžiuose Saša kviečia žiūrovus nepasiduoti baimei, net jei pasauliniame kontekste viskas atrodo grėsmingai. Ji primena, kad mes esame mylimi ir visapusiškai remiami nematomų sferų bei aukštesnės sąmonės būtybių, kurios stebi šį „šventąjį“ gimimo procesą. Pasak jos, svarbiausias darbas, kurį kiekvienas iš mūsų gali padaryti, yra „savo sodo priežiūra“ – t. y. individualus darbas su savo vidinėmis traumomis ir sąmoningumo ugdymas.
 
Galiausiai Lisa Royal reziumuoja, kad gyvenimo prasmė yra „atsibudimas iš atskirties sapno“. Šis procesas yra ilga kelionė, kurioje mes palaipsniui suprantame esą ne tik „aktoriai“ fizinėje scenoje, bet ir tie, kurie patys tą sceną stebi bei animuoja. Toks suvokimas leidžia išsilaisvinti iš bereikalingų kančių ir rasti ramybę savo viduje, taip prisidedant prie didžiojo sąmonės šuolio, kurį šiuo metu išgyvena visa žmonija.
 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 189: pabandyki suvokti begalybę ir menki rūpesčiai sumenks

 

Sveiki!

Mes daug kalbame apie begalybę, bet dažnai, man regis, iš ribotos perspektyvos, nes kasdien susiduriame fizinėje ir socialinėje erdvėje su ribotumu. Kartais gali atrodyti, kad dvasiniai koučeriai išrado manifestavimą, ypač dabar paplitusį tarp vakariečių, kaip kokią iliuzijos burbulą, kad galime mintimis ir būsenomis apgauti, jog esame visai neriboti ir netgi pusdieviai, užsiimti stačiai tikrovės neigimu. Tai ypač erzina realistus, karjeristus, pragmatiškai ir iš inercijos veikiančius bei racionaliai mąstančius žmones. Tegu.

Kas pasakys, kad nesame begaliniai? Kad milijardai mūsų kūno ląstelių nėra lokalios tos mūsų pačios Visatos atšvaitai ir ten neglūdi ištisos galaktikos su juodosiomis skylėmis ir planetomis, mums nežinomomis civilizacijomis, taikiomis ir kariaujančiomis. Kaip ir kad mes savo tikrovėje gal tik esame kieno nors didelio vienoje menkoje ląstelėje, tiksliau jos pakraštėlyje esančioje galaktikoje, dar viename visa ko atšvaite... Kai pradedi galvoti apie tai, nebežinai, kas yra didelis, o kas mažas, nes proporcijos nebeegzistuoja ir protas suvokia, kad negali prieiti suvokimo apibendrinimo pabaigos. Begalybė. Pabandyti ją suvokti. Juk tai beveik... poezija.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 186: viena gera mintis pribaigia dešimt negatyvių minčių

 

Sveiki!

Viena gera mintis, teisingai ir sąmoningai suprojektuota, gali nudaigoti dešimt prastų ir negatyvių minčių. Ši mintis ir yra priešnuodis toms prastoms, mus dėl įsitikinimų ir įvairių programų puolančioms mintims. Ar reikia kariauti? Žinoma, kad ne. Užtenka vien tik kurti šviesią perspektyvą ir leisti įsišaknyti. Manau, svarbi yra minčių ir jausmų dieta ir švara nuo negatyvo, kuri kaskart mus atgaivina, atjaunina, įkvepia gyventi ir jaustis puikiai.

Maištinga Siela

Dienos citata: Maironis apie kunigo ir bažnyčios vaidmenį pasaulietiniame gyvenime

 

Sveiki!

 

„Kas yra kunigas, jei jis ne kartu ir savo tautos sūnus? Jo darbas bažnyčioje neturi atskirti jo nuo meilės tėvynei.“ Jonas Mačiulis-Maironis.

 

Maironio pasakyta mintis apie dvasininko ir tėvynės sūnaus vienybę yra raktas į jo sudėtingą asmenybę ir visą gyvenimo veiklą. Tuo metu, kai Lietuva dar tik budo iš carinės priespaudos, bažnytinėje aplinkoje dažnai dominavo lenkų kalba ir kultūra, o lietuvybė buvo laikoma „paprastų žmonių“ reikalu. Maironis savo laikysena ir šiais žodžiais metė iššūkį tokiai nuostatai, pabrėždamas, kad dvasinis pašaukimas nepanaikina prigimtinės pareigos savo tautai, o priešingai – įpareigoja jai tarnauti dar uoliau.

 

Ši citata puikiai iliustruoja jo pastangas suderinti katalikybę su moderniu lietuvišku identiteto suvokimu. Maironiui tikėjimas nebuvo abstrakti, nuo realybės atskirta doktrina; tai buvo gyva jėga, kuri turėjo stiprinti tautos moralę ir vienybę. Jis tikėjo, kad kunigas privalo būti šviesuolis, vedantis žmones ne tik į Dievo pažinimą, bet ir į laisvę bei kultūrinį savarankiškumą. Būtent todėl jis siekė, kad lietuvių kalba skambėtų ne tik poezijoje, bet ir bažnyčių kanceliarijose bei seminarijų auditorijose.

 

Maironio gyvenimas tapo šios minties įkūnijimu – jis niekada neužsidarė vienuoliškoje tyloje ar siaurame religinių apeigų rate. Eidamas Kauno kunigų seminarijos rektoriaus pareigas, jis ugdė naują dvasininkų kartą, kuri mokėjo mylėti Lietuvą taip pat stipriai kaip ir Bažnyčią. Jis parodė, kad dvasinis autoritetas įgyjamas ne per atsiribojimą, o per aktyvų dalyvavimą tautos likime, jos švietime ir valstybės kūrimo procesuose.

 

Galiausiai, ši nuostata Maironiui pelnė ne tik didžiulę pagarbą, bet ir vidinę ramybę sprendžiant savo dvilypio vaidmens konfliktą. Nors jis ne kartą jautė įtampą tarp kūrėjo laisvės ir griežtos hierarchijos, meilė tėvynei tapo ta jungiamąja grandimi, kuri jo akyse dvasininkystę ir poeziją pavertė vientisa tarnyste tiesai. Šiandien šie žodžiai mums primena, kad tikrasis intelektualas ar dvasinis lyderis negali likti neutralus savo kultūros ir laisvės akivaizdoje.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Sal Rachele apie atsidavimą, susitaikimą, priėmimą ir dievišką tobulumą

 

Sveiki, skaitytojai

 

„Žinojimas, kad viskas yra tobulai sutvarkyta, išlaisvina savastį ir leidžia jai tiesiog mėgautis gyvenimo didybe bei įvairove. Jeigu viskas yra Dievas, vadinasi, viskas yra šventa ir gražu, net jei atrodo kitaip. Gebėjimas įžvelgti tobulumą kančioje labiau prisideda prie kančios užbaigimo nei bet kas kita. Tada ego nustoja stengtis aiškinti Dievui, kaip valdyti visatą. Išnyksta pasipriešinimas tam, kas yra. Tokia yra tikroji atsidavimo reikšmė.“ Sal Rachele

 

Seniai girdžiu tokias mintis ir idėjas iš įvairių šaltinių, tai sunku priimti, kai mirtis, kančios, nepriteklius apima kai kuriuos žmones, kad kančia pati savaime ateina iš to paties dievo dėl mūsų bendrosios patirties. Tačiau taip... Suvokti tai yra dar vienas laiptelis į kančios atsikratymą ir susitaikymą su Viskuo.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 146: pasirinkimus nulemia ne ego, o Aukštesnioji Savastis

Sveiki, skaitytojai,

 

Būna dienų, kada atsiverčiu šį pozityvumo dienoraštį, skiltį, kurį buvau sumanęs kasdien ką nors pozityvaus parašyti, tačiau net neįsivaizdavau, kad teks tiek kartų žiūrėti į tuščią lapą ir nežinoti, ką parašyti, išjungti. Priėmiau tą faktą, kad ne kasdien padarysiu po tokį „pralaužiantį“ įrašą, bet šiandien bemedituodamas karštame vandenyje (mano įprasta praktika) susidūriau su įdomiu dalyku: besijungdamas su savo Aukštesniąja Savastimi, pajutau, kad tai projekcija, kad Aukštesnioji Savastis iš esmės ir esu Aš Pats!

 

Labai įkvėpė ši ištrauka iš šiuo metu skaitomos Sal Rachele knygos „Laiko paslaptis“ (Mijalba, 2025).

 

„Leiskite Dievui būti Dievu. Liaukitės galvoti, kad viskas turėtų būti kitaip. Viskas yra, kaip yra. Priimkite šios amžinos DABARTIES akimirkos tiesą. Jeigu reikės, kad įvyktų pokyčiai, jie įvyks. Jeigu jūs esate varomoji pokyčių jėga, jūsų gyvenimas bus sutvarkytas taip, kad galėtumėte ja būti. Pokyčiai vyks per jus. Tačiau jie neatsiras iš ego kovų ir pastangų. Tokie pokyčiai nėra reikalingi – jie labiau primena vaiko žaidimą. Nesibaigiantys ego pasirinkimai iš tikrųjų nėra pasirinkimai, o tik prisirišimai prie blizgančių žaisliukų ir įvairių mažmožių. Nesvarbu, kurį jų pasirinksite, nes galiausiai visi išnyks tyroje šviesoje, iš kurios atsirado. Mėgaukitės jais, bet neinvestuokite į juos savęs. Vienintelė jūsų investicija yra į savo Tikrąją Savastį, savąjį Dievo aspektą, savo Aukštesniąją Savastį. Džiaukitės, nes dabar žinote, kad vienintelis tikras siekis, kokį gali turėti žmogus, yra pabudimas ir savo Dieviškumo suvokimas (p. 105).“

 

Maištinga Siela

#9 Bašaras (Bashar): Visatos sandara – viena dalelė, Didysis sprogimas – iliuzija, mokslo ir dvasingumo susijungimas

Sveiki,

 

Toliau pateikiu Bašaro žinutę, čenelingo būdu perduodamą per kanalą Darryl Anka tokią kaip ir santrauką.

 

Bašaras pradeda savo mokymą paaiškindamas fundamentalų Visatos vienovės principą, remdamasis Pirmojo spinduliavimo (Prime Radiant) analogija. Jis teigia, kad viskas fizinėje visatoje, ką matome kaip daugybę atomų ir dalelių, iš tiesų yra sudaryta iš vienos vienintelės dalelės. Ši hipotetinė dalelė neturi masės ir juda begaliniu greičiu, o tai leidžia jai būti visur vienu metu, atrodant, jog ji yra šalia savęs pačios milijonus, milijardus kartų. Ši begaliniu greičiu save atkartojanti dalelė ir yra tai, ką mes suvokiame kaip daugybę skirtingų dalelių materiją. Tokiu būdu Bašaras iliustruoja, kad atomai, sudarantys mūsų kūną, kitų žmonių kūnus, planetą, žvaigždes ir visą fizinę visatą, yra viena ir ta pati dalelė, veikianti universaliuoju „laiko dalijimosi režimu“.

 

Remiantis šiuo fiziologinės vienovės principu, Bašaras pabrėžia kiekvieno individo absoliučią ir lemiamą įtaką Visatai. Kadangi viskas yra ta pati dalelė, bet koks mūsų vibracijos, geometrinio rašto ar net mažiausias minties pokytis paveikia tos vienos dalelės trajektoriją. Dėl šios priežasties, pakeitus dalelės kelią savyje, šis pokytis neišvengiamai paveikia kiekvieną kitą jos kombinaciją, t. y. visą fizinę Visatą. Bašaras tvirtina, kad net menkiausias piršto judesys ar minties elektros srovė mūsų smegenyse keičia visos fiziologinės Visatos spektrą. Todėl, kai mes keičiame save, mes tiesiogine prasme pakeičiame visą Visatą, sukuriančią naują, unikalią ir egzistuojančią tik toje akimirkoje tikrovę.

 

Ši koncepcija neatsiejama nuo Bašaro dieviškumo sampratos. Jis skiria „Vieną“ (The One) nuo „Viso Kas Yra“ (All That Is), pastarąjį vadindamas Dievu. „Vienas“ yra homogeniška, nepertraukiama egzistencijos patirtis, kuri pati neturi savęs suvokimo ar patirties, panašiai kaip „niekas“, kuris yra ne neegzistavimas, o nediferencijuota būsena. „Visas Kas Yra“ yra savaime sąmoningas „Vieno“ aspektas, kuris atsiranda per pirmąjį atspindį. Siekdamas suvokti save, „Vienas“ turėjo sukurti „kitą“ – atspindį, kuris leistų sustiprinti savo paties „ašybę“. Šis savaime sąmoningas aspektas nuolat atspindi save per vibracinius raštus, kas sukuria iliuziją, kurią mes vadiname Kūrinijos plėtimusi.

 

Bašaras aiškina, kad Didysis Sprogimas ir tariamas Visatos plėtimasis į išorę tėra iliuzija. Iš tikrųjų viskas vyksta tame pačiame „momento taške“, kuris tėra Čia ir Dabar. Visos erdvės, laikas, paralelinės realybės ir dimensijos yra tik skirtingi vibraciniai atspindžiai, perspektyvos tame pačiame vieninteliame momente. Viskas yra sudaryta iš sąmonės, o sąmonė yra savęs suvokimas, atsiradęs dėl savęs atspindžio per „kitą“. Todėl viskas, kas egzistuoja, net ir, pavyzdžiui, uola, yra sąmoninga savuoju būdu, atspindėdama save per mus, stebėtojus, taip pat patvirtinančius jos atskirą egzistenciją.

 

Pagaliau Bašaras siūlo sutaikyti mokslą ir dvasingumą per sąmonės priėmimą. Jis pabrėžia, kad mokslas negali sukurti išsamios Visatos teorijos neįtraukęs sąmonės, nes ji yra pati egzistencijos kokybė. Jis pateikia pyrago analogiją: jei mes esame tik pyrago gabalėlis, o mūsų gabalėlyje yra sąmonė, tai ir visas pyragas (Visa Kas Yra) turi turėti šį ingredientą. Kalbėdamas apie religijas, Bašaras teigia, kad visi Dievo vardai – Dievas, Alchasa, Jehova, Šviesa – tėra skirtingos archetipinės išraiškos, skirtingi to paties „Viso Kas Yra“ kampai, kurie tarnauja unikalioms kultūroms. Būtent šie archetipai, įskaitant ir mūsų pačių unikalų individualumą, leidžia beribei Kūrinijai patirti save pačiais įvairiausiais būdais. Kiekvienas esame Dievo archetipas, patiriantis save unikaliu požiūriu.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 137: praktikuok dėkingumą pasauliui

 Photo Steve McCurry, 2019

Sveiki, skaitytojai,

 

Man patinka ši Steve McCurry padaryta nuotrauka. Dažnai ieškau kokios nors paveikslinės išraiškos tam, ką ketinu parašyti pozityvumo dienoraštyje. Pamačiau šį berniuką balandžių aikštėje, kurioje jis glaudžiasi ir šildosi. Ar ne toks yra tas mūsų dėkingumas pasauliui ir galų gale Visatai? Kylantis iš poreikio priglausti ir priimti taip, kaip yra?

 

Dėkingumas už nieką ir kartu viską, už tai, kad viskuo šiame gyvenime iš esmės yra pasirūpinta. Dar senovės Antikos filosofai sprendė, ar žmogus turi kokią nors laisvą valią. Kaip toji valia reiškiasi? Dažnai forsuotai, per bandymą paveikti ir kontroliuoti tai, kas yra išorėje. Kasdien praktiškai autopilotu su tuo susiduriu, nė neapmąstydamas šio veikimo principo, nes aplinkoje beveik veikia būtent galios ir įtakos svertais.

 

Šiandien medituodamas vonioje ir dėkodamas poilsio akimirkai, kai pagaliau galiu skirti laiką sau ir savo apsivalymui, pagalvojau, kad dėkingumas atgraso nuo išorinės kontrolės, jis kažin kaip pripildo ir leidžia į viską žiūrėti labai atlaidžiai. Tad daugiau jauskime dėkingumą mąstydami apie gausą ir tai, ką turime, taip dar labiau gausindami tą energiją ir mintis, tada ir atsiribojimas nuo perdėtos kontrolės vyks automatiškai.

 

Maištinga Siela

Asmenybės. Mokslininkas ir menininkas Walter Russell. Kuo jis neįtiko elito mokslininkams? Apie Visatos energiją ir sandarą

 

Sveiki,

Kaip diena, taip naujiena. Apie tai, kad mokslo pasaulis slopina ir tam tikras idėjas nurašo šarlatanams, jau žinoma seniai. Kaip žinia, egzistuoja toksiškos technologijos, o gerosios dažnai užslopinamos, nes šiaip mokslas dažnai yra kontroliuojamas kaip ir patys mokslininkai „iš viršaus“. Sakyčiau, kad Valterio Raselo (Walter Russell) istorija yra viena iš tų. Kodėl mes nieko apie jį nežinome? Štai kokias idėjas jis skleidė dar XX a. pirmojoje pusėje. Pristatau jo asmenybę ir darbus.

Walter Russell gimė 1871 metais Bostone, Masačusetso valstijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jo ankstyvasis gyvenimas paženklintas ankstyvu polinkiu į meną. Būdamas vos devynerių metų, jis pradėjo lankyti vakarinę piešimo mokyklą, o vėliau tęsė studijas Masačusetso menų mokykloje. Ankstyvaisiais karjeros metais Russell pasižymėjo kaip talentingas iliustratorius laikraščiams ir žurnalams, o netrukus jo kūrybinis talentas atsiskleidė ir tapyboje bei skulptūroje. Jo impresionistiniai paveikslai pelnė pripažinimą, o skulptūros sulaukė didelio įvertinimo. Vienas reikšmingiausių jo pasiekimų šioje srityje buvo pergalė konkursuose dėl Marko Twaino memorialo (atidengto 1934 m.) ir prezidento Franklin D. Roosevelt „Keturių laisvių“ paminklo (atidengto 1943 m.). Jo meninė veikla buvo plačiai pripažinta, o jis pats netgi vadovavo Meno ir mokslų draugijai.

Nepaisant sėkmės mene, Walter Russell aistringai domėjosi mokslo ir Visatos veikimo principais. Ši aistra galiausiai peraugo į intensyvų savarankišką mokymąsi ir originalių teorijų kūrimą. Jis ėmėsi nagrinėti fundamentalius klausimus apie materijos, energijos, šviesos ir sąmonės prigimtį. Savo įžvalgas ir koncepcijas jis pradėjo publikuoti knygose. Pirmoji reikšminga jo knyga buvo „The Universal One“, išleista 1926 metais. Šiame veikale Russell pristatė savo unikalų Visatos modelį, kuriame teigė, kad Visata yra neatsiejamai susijusi su Dieviškuoju Protu ir kad jos pagrindą sudaro elektromagnetinės vibracijos. Jis atmetė tuo metu vyravusias materialistines mokslo koncepcijas ir siūlė holistinį požiūrį, pabrėždamas sąmonės ir dvasinės energijos svarbą kosmoso sandaroje.

Vėlesnėse savo knygose Russell toliau plėtojo šias idėjas. „The Secret of Light“, išleista 1947 metais, gilinosi į šviesos prigimtį, kurią jis laikė fundamentaliu Visatos kūrimo ir palaikymo principu. Jis aiškino, kaip šviesos dualumas – bangos ir dalelės savybės – yra esminis visų reiškinių pagrindas. Kitos jo svarbios knygos apima „A New Concept of the Universe“ (1953 m.), kurioje jis dar kartą apibrėžė savo kosmologinį modelį, ir „Atomic Suicide?“ (1957 m.), kurioje jis reiškė susirūpinimą dėl branduolinio ginklavimosi ir siūlė dvasines vertybes kaip išeitį. Russell taip pat parašė veikalų apie žmogaus potencialą ir dvasinį tobulėjimą, tokius kaip „God Will Work With You But Not For You“ (1956 m.).

Walter Russellio mokslinės idėjos susidūrė su dideliu skepticizmu ir atmetimu iš pagrindinės mokslo bendruomenės. Tam buvo kelios svarbios priežastys. Visų pirma, jo teorijos dažnai rėmėsi intuicija ir dvasinėmis įžvalgomis, o ne griežtais eksperimentiniais įrodymais ir matematiniu formalizmu, kurie yra mokslo metodo pagrindas. Antra, jo Visatos modelis radikaliai skyrėsi nuo tuo metu nusistovėjusių fizikos ir kosmologijos teorijų, tokių kaip reliatyvumo teorija ir kvantinė mechanika. Russell kritikavo šias teorijas ir siūlė visiškai alternatyvų požiūrį, kuris nebuvo pagrįstas pripažintais moksliniais principais. Trečia, jo darbai dažnai buvo parašyti filosofiniu ir netgi mistiniu stiliumi, kuris atrodė neįtikinamas ir neaiškus mokslininkams, įpratusiems prie aiškaus ir konkretaus mokslinio diskurso. Dėl šių priežasčių Russellio mokslinės idėjos nebuvo priimtos akademiniame pasaulyje ir dažnai buvo laikomos pseudomokslinėmis.

Yra žinomas įdomus epizodas, susijęs su Walterio Russello ir garsaus išradėjo Nikolos Teslos santykiu. Pasak paties Russello ir jo pasekėjų, Tesla labai domėjosi Russello kosmogonija ir netgi perspėjo jį tūkstantį metų laikyti savo teorijas paslaptyje nuo pasaulio. Tesla esą manė, kad žmonija dar nėra pasiruošusi priimti tokių radikalių idėjų ir kad jų paviešinimas gali sukelti nesusipratimų ir netgi pavojų. Nors šis epizodas yra plačiai cituojamas Russello gerbėjų, trūksta nepriklausomų patvirtinimų apie Teslos tokį perspėjimą. Vis dėlto šis pasakojimas rodo, kokį didelį poveikį Russello idėjos galėjo daryti kai kuriems mąstytojams, net jei jos ir nebuvo priimtos mokslo bendruomenės.

Walter Russell buvo talentingas menininkas, kuris savo gyvenimo antroje pusėje atsidėjo mokslinių ir filosofinių idėjų plėtojimui. Jis sukūrė išsamią Visatos teoriją, paremtą sąmonės, elektromagnetizmo ir šviesos principais. Nors jo meniniai pasiekimai buvo pripažinti, jo mokslinės idėjos sulaukė atmetimo iš pagrindinio mokslo dėl jų neortodoksalumo, trūkumo empirinių įrodymų ir neatitikimo nusistovėjusioms mokslo paradigmoms. Vis dėlto, Walter Russell paliko savitą pėdsaką tiek mene, tiek alternatyviame mokslo mąstyme.

Mokslininko pagrindinės idėjos ir mintys apie Visatą ir gyvenimą.

Walter Russell savo filosofiniuose ir moksliniuose veikaluose pateikė išsamią ir holistinę žmogaus, sielos ir Visatos sampratą, kuri radikaliai skyrėsi nuo to meto vyravusių materialistinių ir redukcionistinių požiūrių. Jo teigimu, Visatos pagrindas yra Dieviškasis Protas arba Visatos Sąmonė, kuri yra vienintelė tikroji realybė. Visa kita, ką mes suvokiame kaip materialų pasaulį, yra šio Proto emanacija, jo kūrybinės minties išraiška. Russell manė, kad Visata nėra atsitiktinis materijos ir energijos rinkinys, o dinamiška, pulsuojanti ir sąmoninga sistema, veikianti pagal harmoningus dėsnius. Jis pabrėžė ritmo ir pusiausvyros svarbą visuose Visatos procesuose, teigdamas, kad viskas juda cikliškai – plečiasi ir traukiasi, kaip Visatos „kvėpavimas“. Šis nuolatinis judėjimas ir sąveika tarp priešingų, bet viena kitą papildančių jėgų (kurių jis nelaikė absoliučiomis priešybėmis, o tik skirtingais vieno tęsinio poliais) yra esminis Visatos gyvybingumo ir evoliucijos variklis.

Kalbant apie žmogų, Russell jį laikė ne tik fiziniu kūnu, bet ir esmingai susijusiu su šiuo Visatos Protu. Siela, jo požiūriu, nėra atskiras, nematerialus darinys, o pati Dieviškojo Proto individualizuota išraiška žmoguje. Tai yra nemirtinga, nekintanti žmogaus esmė, jo tikrasis „aš“, kuris yra sąmoningas Visatos Kūrėjo dalis. Fizinis kūnas tėra laikina priemonė šiai sielai patirti ir išreikšti save materialioje plotmėje. Russell teigė, kad žmogaus tikslas yra suvokti šį savo dieviškąjį prigimtį, atpažinti savo vienybę su Visata ir sąmoningai dalyvauti kūrybiniame Visatos procese. Jis pabrėžė minties galios svarbą, teigdamas, kad žmogaus mintys yra kūrybingos ir formuoja jo paties realybę bei prisideda prie kolektyvinės sąmonės. Todėl žmogaus dvasinis tobulėjimas yra susijęs su savo minčių valdymu, pozityvumo kultivavimu ir harmoningo santykio su Visata siekimu.

Russell atmetė tradicinį dualistinį požiūrį į sielą ir kūną, laikydamas juos neatsiejamais vienos visumos aspektais. Mirtis, jo manymu, nėra sielos pabaiga, o tiesiog fizinio kūno atsisakymas, leidžiantis sielai grįžti į savo pirminį šaltinį – Visatos Protą – ir tęsti savo evoliucinį ciklą kitose egzistencijos formose. Jis netikėjo bausmės ir atpildo koncepcijomis po mirties, nes Visata, jo požiūriu, yra paremta meile ir kūryba, o ne teismu. Laikas, kaip ir materija, Russellio teorijoje nėra absoliutus ir linijinis, o veikiau spiralinė struktūra, kurioje praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja potencialiai vienu metu. Žmogaus siela keliauja per šias laiko spirales, įgydama patirties ir tobulėdama. Galutinis žmogaus tikslas yra visiškai suvienyti savo individualią sąmonę su Visatos Sąmone, pasiekiant apšvietimą ir pilnatvę. Russellio vizija apie žmogų, sielą ir Visatą buvo giliai dvasinė ir holistinė, pabrėžianti žmogaus potencialą ir jo neatsiejamą ryšį su kūrybine Visatos jėga.

Keletas diagramų ir schemų apie Visatos dėsnius, energiją ir materiją, kuriuos aiškino ir siūlė mokslininkas Walter Russell. Deja, lietuviškai neturime apie jį lektūros, todėl neturiu kompetencijų aiškinti ir versti, bet visada galima pasidomėti anglų kalba. Visgi daugelis dalykų, kaip matau, jau pagrindžiami šiuolaikinių kitų mokslininkų, kurie jau iš dalies pripažinti ir pagrįsti, tad Russell buvo išties pranokęs laikmetį.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: M. K. Čiurlionis apie muziką, jos prasmę (kūrinys "Jūra")

 

„Muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, guiti iš jų melus, nedorybes, pavydus, neapykantas.“ Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Kūrinys "Jūra"

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Jūratė Bitinaitė apie dvasingumą, ego ir širdį, apie gyvenimo pasitenkinimą

 Sveiki,

„Ego niekada nepatenkinsime. Jis nepasotinamas, o širdies tenkinti nereikia,“ – sako Jūratė Bitinaitė, knygos „Pasaulis tavo širdyje: aistra kurti, drąsa klysti“ autorė (Alma littera, 2018). Šią knygą įsigijau prieš kokius tris metus, dar nė karto neperskaičiau. Tuo metu labai knygose ieškojau dvasinių tiesų, tam tikro prablaivėjimo nuo kasdienybės rutinos ir įtraukties, nuo kurios kasdien daugiau ar mažiau kenčiu ir bandau ištrūkti, gyventi čia ir dabar – kartais pavyksta, o dažnai ir nelabai, todėl kasdienė sutelktis ir pastangos bent kažką padaryti dėl geros savijautos ir ramybės yra, manau, vertos, o J. Bitinaitės knyga man vėl tą priminė. Juk šiaip ar taip dažnai tenkindami nepatenkinamus egoistinius poreiškius pro ausis ir gyvenimą praleidžiame tiesiog nuostabų pasidavimą kitiems dalykams. Ačiū.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 45: tu turi viso pasaulio drąsą ir valią keisti ir keistis

Gerą dieną!

Dabar paklausyk manęs iš šios akimirkos, kai rašau šias eilutes.

 

Tu iš tikrųjų turi viso pasaulio ir visos visatos palaikymą keisti ir keistis. Nėra jokių blokų, nėra nieko, kas galėtų tave sustabdyti ar sutrikdyti, visi barjerai ir kliūtys apeinami ramiai ir su šypsena. Tu turi visą drąsą ir viso pasaulio valią įgyvendinti tai, kas tave įgalina būti laimingu. Nereikia kovoti už galimybę būti laimingu, reikia kurti dabarties momentą iš pajautos, kad sąmoningai renkiesi kurti visapusiškai save tokį, kokį nori save pajausti ir patirti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 15: Nebeieškokime – mes nieko nesurasime...

 

Sveiki,

Jeigu ir yra kažkur visko prasmė, tai aš esu ta prasmė. Jeigu ir yra kažkur pasislėpusi laimė, tai tik manyje. Jeigu ir yra kančios šaltinis, tai tik manyje ir iš manęs eina toji kančia. Jeigu ir yra kur nors tiesa šiam pasaulyje, tai tik manyje ir tik tokia, kurią susikuriu ir turiu. Prisiminiau, poeto Algimanto Mackaus eilutę „Nebeieškokime – mes nieko nesurasime...“. Šiandien pagalvojau, kad norėčiau kur nors išeiti į kalnus, kur nors į atokų vienuolyną ir patylėti nieko neieškant, nieko neturint, tik mintis, šiek tiek maisto ir rūbų. Ne, neieškoti, o tiesiog atsitraukti nuo ieškojimo ir būti, būti, būti... Pergalėti tą nebuvimo jausmą, kuris retsykiais iškyla. Nieko netrokštant, nieko nesitikint, o sutaikant visas kates, kurios manyje susipeša kaip maiše. Ir išties, juk viskas kur kas paprasčiau ir primityviau, jeigu prasmė, tiesa, kančia ir laimė tėra tik manyje.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr.14: nereaguoti į dirgiklius ir būti savo Visatos centre įsižeminusiam

 

Sveiki,

Rugsėjis, o tiek mažai įrašų pozityviomis temomis! Visgi šiandien vėl akimirkai teko stabtelėti ir susitelkti į save ir į savo centrą. Tai nėra labai paprasta nuolat lekiančiam ir įvairiausiame informaciniame lauke plaukiojančiam žmogui, kuris kasdien susiduria su negatyviais, nesaugiais dirgikliais t. y., įvairūs žmonės, konfliktai, nemalonios situacijos, kurios po to kaip filmas vis sukasi įvairiomis perspektyvomis galvoje.

Žinote, ką daryti? Reikia susitelkti ir viską surinkti sau į saują ir paleistį į kosmosą, padaryti tai mintyse. Ir leisti sau būti to chaoso ir visų nuomonių bei įvykių neliečiamu centru, tegu visi kaip išprotėję sukasi, nepergyvens visų tų problemų, jei juose skęsi, juk ateis naujos ir naujos, jeigu, aišku, juose sklandysi. Niekas nepasikeis ir niekam nereikia, kad jūs eikvotumėte savo nervus, energiją ir nuotaiką bei sveikatą tam, ko negalima pakeisti arba reikia keisti per kančią. Tegu sau įvykiai plaukia, o jūs šypsokitės, nes Visata jus veda už rankos ir viskuo pasirūpina.

Tokia pozicija, sutelkta ne į išorę, ne į lūkesčius ir fizinį pokytį, o į vidų, pirmiausia pakeičia energetiką, nes ramios ar pakilios mintys iššaukia saugumo jausmą (na, aš tai tikrai nesivelsiu, būsiu savo Visatos centre!) ir neveiksiu, bet stebėsiu. Veiksiu pagal kitą programą, kuri ateina ne iš inercijos ir dirgiklių, o naujos ramios būsenos t. y., labiau džiaugsiuosi tuo, kur mane Visata pozityvesnį nuneša, nes pakeitus intencijas ir įsitikinimus, keičiasi ir veiksmai, o su veiksmais ateina nauji žmonės, naujos situacijos, permainos. Juk šiaip ar taip toks tokį traukia. Visatos dėsniai veidrodiniai. Atrodo, tą visada žinau, bet verta vėl prisiminti ir čia užrašyti, gal kam padės šią akimirką, kai skaitote, nusišypsoti.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Paulius Daukšas (ParaDaukšas) apie priešybes ir autentišką integralumą

 

Sveiki,

Apie šį stebuklingą vyruką vardu Paulius Daukšas, kuris turi savo internetinį puslapį „Budinimo kanalas“ jau esu rašęs. Neseniai Paulius Daukšas arba, kaip jis mėgsta save vadinti ParaDaukšas, išleido antrąją knygą „Genialumas paprastume“. Daugiau informacijos rasite „Budinimo kanale“.

Visgi nepaliauju galvoti apie šią Pauliaus Daukšos citatą, apie priešybės ir vienybės principą, kuriuo jis pasidalijo savo facebooko paskyroje. Šįkart nekomentuosiu ir nebandysiu kažkaip perfrazuoti ir savaip peraiškinti to, kas pasakyta, nes manau, kad ir taip aišku.

„Viskas, kas yra įvardinama, tas turi savo priešybę, kaip ir „niekas" bei „viskas“, tad tiesa bei darna slypi už visų apibrėžimų. Pažvelkim giliau: koncepcija apie sėkmę sukuria nesėkmę, koncepcija apie vertę sukuria nuvertinimą, bet kokia suirutė seka po to? Žmonės ima lygintis ir konfliktuoti pamesdami savo autentišką integralumą. Tad nors ir apibrėžimai turi savo vietą darnoje – svarbu prie jų neprisirišti ir juo labiau neišaukštinti virš gyvos ir nepažabojamos tiesos. Beribėje visumoje visi dalykai yra be galo skirtingi ir tuo pačiu be galo vienodi, čia susitaiko visos priešybės ir iš čia pasireiškia beribė darna. Kuo mažiau prisirišame prie įvardinimų – tuo labiau galime jausti beribės darnos kelią.“ Paulius Daukšas

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Paulius Daukšas (ParaDaukšas) apie nedalomą esatį ir pasirinkimus

 

Sveiki,

Visą savaitę viduje, galvoje, nešiojausi šiuos Pauliaus Daukšos žodžius apie tai, kad kiekvieno iš mūsų sprendimai lemia ir pasitarnauja viskam, nors mūsų protas to ir nesugeba visada įvertinti. Ypač tuos sprendimus, kurie atrodo nepakeliamai blogi, gniuždantys, atribojantys nuo pasaulio. Ir vis tiek, jie pasitarnauja apsivalymui, santykiams, pastumia vienokia ar kitokia linkme. Sakoma, kad be Dievo žinios nė plaukas nuo žmogaus galvos nenukrenta, manau, panašiai ir su ta nedaloma esatimi, viena sąmone, kurioje priklausome mes visi.

Beje, Pauliu Daukšas turi savo YouTube ir oficialų dvasine tema kanalą „Budinimo kanalas“, kviečius susidomėjusius apsilankyti.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eckhart Tolle "Šios akimirkos jėga"

Eckhart Tolle. „Šios akimirkos jėga“ – Kaunas: Mijalba, 2010 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Gyvename absoliučioje tuštumoje, formoje, kuri nuolat kinta, ir viskas, ką dabar regite ir kada nors regėjote aplinkui, vieną dieną išnyks ir nebeteks prasmes. O jūs vis dar būsite.

„Fizikai teigia, jog medžiagos apčiuopiamumas tėra iliuzija. Net kietą medžiagą, įskaitant ir mūsų fizinį kūną, sudaro beveik 100 procentų tuščios erdvės – tokie milžiniški yra atstumai tarp atomų, lyginant juos su jų pačių dydžiu. Ir dar daugiau – net atomo viduje labai daug tuščios erdvės (p. 150.“

Prieš daugiau nei metus skaityta dvasinio vadovo vokiečių kilmės kanadiečio Eckhart Tolle (g. 1948) knyga Naujoji žemė padarė nemažą įtaką mano mąstymui ir iš esmės papildė jau iki tol įvairiuose seminaruose žinomas dvasinių praktikų žinias. Naujoji žemė buvo patvirtinanti knyga, kuri apjungė labai daug mokslų, pradedant nuo medicinos ir baigiant religijomis. Žinote, turėjau pradėti nuo autoriaus debiutinio darbo Šios akimirkos jėga, Dvasinio nušvitimo vadovas ir tik vėliau griebtis Naujosios žemės, tačiau maniausi esąs jau nemažai žinąs apie buvimą čia ir dabar, todėl griebiausi tuo metu to, ką man rekomendavo žmonės. Praėjus tam tikram laikui, kai protas vėl ima valdyti, manau, pravartu vėlei pasitikrinti ir kuo dažniau praktikuoti vieną paprasčiausių ir nieko nekainuojančią dabarties buvimo meditacijų.

Žinau, kaip įtariai, ypač rimtosios literatūros skaitytojai, žiūri parduotuvėje ir knygynuose į įvairius gyvenimo patarimo, meditacijos knygas, kurios lūžta ir virsta per vitrinas. Aš, galima sakyti, vienas iš jų, bent iki to momento, kol kokia problema ar tragedija nepasibeldžia į duris, o atsakymo nei aš, nei pasaulis negali suteikti. Kaip E. Tolle pažymėjo šioje knygoje, visos destruktyvios ir griaunančios mūsų gyvenime situacijos iškyla tam, kad pakeistume upės vagą viduje t. y. evoliucijos skatinamasis variklis keistis. Galima sakyti, kad vėlei dėl to griebiausi E. Tolle dvasinio vadovo, kuris man priimtinas, labai suprantamas ir daugiau ar mažiau praktikuojamas.

Ezoterinė literatūra visada kelia įtarimų, nes pirmiausia norisi pažinti tos knygos ir idėjų skleidėją, kad nebūtų dar vienas šarlatanas ar vos parašyti gebantis psichologas iš Pabradės – nepykit, nieko blogo prieš psichologus neturiu. Šios akimirkos jėgos autorius pristatomas pirmuosiuose knygos puslapiuose, kalba ir leidėjai, kurie tvirtina, kad knyga padaro su žmonėmis neįmanomus dalykus t. y. praplečia egzistencinį suvokimą, sąmonę, keičia gyvenimo kokybę. Ir man, važiuojant per Lietuvą traukiniu, žinant Naujosios žemės knygos poveikį, abejonių nekyla. Šios akimirkos jėga pirmąkart originalo kalba pasirodė 1997 metais, praėjus jau beveik dešimčiai metų po autoriaus suvokimo, kas mes tokie esame ir kur link einame. Vienas faktas: po suvokimo autorius devynis mėnesius tiesiog besišypsodamas sėdėjo parkuose ant suoliuko ir džiaugėsi šia diena, o išgyvenimui reikėjo labai nedaug – atiduočiau daug už tokį dabarties ramybės ir laimės pajautimą. Jeigu galvojate, kad Naujoji žemė ir šioji knyga yra tęsinys arba kitų žodžių perfrazavimas, kaip dažnai sakome, pilstymas iš tuščio į kiaurą, manau, suklysite. Naujoji žemė kur kas žvelgia toliau, jau į bendrą žmonijos kaip civilizacijos darinį, o Šios akimirkos jėga fokusuojasi į kiekvieno asmeninį prabudimą t. y. sąmoningumą priimti šios akimirkos jėgą.

Autorius tekste neieško priešpriešų, nors tai sunkoka dualumo persunktoje realybėje. Pasižymėjau daugybę citatų, kurias skaičiau ir skaičiau vis iš naujo, kiek įmanydamas iš pradžių suvokti protu (kas beveik neįmanoma) ir galiausiai pajusti (kas sekėsi kur kas geriau).

Šis mokymas neprieštarauja jokiam tikėjimui, o religijas tik praplečia, todėl autorius ypač mėgsta remtis filosofų ir religijų šventraščiais, kurių aiškinimas iškrypo dėl vertimų ir nuolatinių perrašymo, interpretavimo vis ne taip... Koncepcija būtų tokia: mes iš esmės visi esame vienas ir tas pats, viena galinga sąmonė, kuri susikūrė sau formą ir užmarštį vien tam, kad patirtų žemas vibracijas, kančią ir visišką nežinią. Kiekvienas iš mūsų praktiškai esame uzurpuotas proto, mes vergaujame dualiam protui, kuris nuolat strateguoja, skaido, smerkia, atsirenka ir dėl laiko struktūros kuria kančią. Mes įtikėję, kad esame kūnas ir protas, kuris suvokia pasaulį. Ateities nežinomumas ir bandymas nerimauti, planuoti su lūkesčiais yra kančia. Nuolatinis prisirišimas prie praeities yra kančia. Tiesiog Budos mokymas, tik šitaip paprastai vakarietiškai perteiktas, kad nebėra jokių klausimų, ką turima galvoje.

Eckhart Tolle

Klausimas, kiek jūs pajėgūs tai patirti čia ir dabar, arba bent priartėti prie šios akimirkos, kai yra proto iliuzijos uždanga apie mirtingumą? Tai labai įdomūs procesai. Šįkart vienas didžiausių atradimų buvo aiškesnis suvokimas dėl vibracijų kėlimo. Visada maniau, kad altruizmas ir kiti taurūs dalykais padeda kelti vibracijas, kad tos vertybės padeda išsigryninti dualume, tačiau ne visada tai yra tiesiausias kelias į šią akimirką, (galiausiai nieko nėra gero ir blogo) dažniausiai tai gali būti ir liga arba didelė kančia, nepritekliai. Galiausiai merdintis ir chemijos „suėstas“ žmogus patiria kur kas daugiau dvasios šviesos, nei sveikuolis, lendantis į eketę.

Net ne planetos gelbėjimas svarbiausias, o jūs, nes tik išsilaisvinę iš kančios ir prabudę jūs darote, kaip suprantu, kvantinį vibracijų šuolį ir planeta savaime atsiranda geresnė, nes iš esmės pagal savijautos vibracijas mes šokinėjame nepastebimai per nesuskaičiuojamas realybių versijų dažnius. Tai neįtikėtina, turint galvoje, kad protas to niekada nepastebės, nes jis priima tik faktus. „Svarbiausias jūsų tikslas nėra išsigelbėjimo siekimas kuriant geresnį pasaulį, o atbudimas iš tapatinimosi su pavidalu. Tik taip išsiveršite iš šios tikrovės lygmens pančių. Taip galėsite pajusti savo šaknis, įleistas į Neišreikštumą, ir tapsite laisvi nuo reiškinių pasaulio (p. 211-212).

Paskutiniu metu susidūriau su žmonėmis, kurie perėjo labai daug mokymų, pradedant psichodeliniais seansais ir baigiant įvairiomis jogos, meditacijos praktikomis ir visa tai visada jiems kada nors baigiasi. Tolle iš esmės man padeda suprasti, kur iš tikrųjų visi keliai veda ir jie veda ne į Romą, o į šią akimirką, kuri apjungia visas kitas kur kas labiau schematiškas ar kūnui poveikį darančias praktikas. Nesakau, kad atsisakysiu ir kvėpavimo praktikų, jogos, mankštos ar kitų dalykų, tačiau labai intuityviai skaitydamas knygą pajutau, jog E. Tolle užgriebė esmę ir siūlo galgi net daug trumpesnį kelią į tai, ko ieškau.

Esminis man ir tikriausiai kiekvienam sistemoje ir prote gyvenantiems žmonėms klausimas yra, kiek mes pajėgūs ir kiek ilgai galime išbūti toje dabarties nušvitimo momente, aukštoje vibracijos natoje, kai reikia atlikti kasdienius darbus, pereiti daugybę žmonių bendravimų ir dažnai labai nemalonių, žeminančių ir nuolatos tarp jų būti, kiek pajėgūs esame visa tai gyventi ir patirti ne proto lygmenyje? Tai galbūt asmeniniai klausimai man, nes tas vibracijas jaučiu net fiziškai, tačiau kaskart vėlei, susidūręs su sisteminiais dalykais, krentu į proto ežerą. E. Tolle tokiems turi atsakymą: mes esame savo pradžių pradžia, savo prigimtimi jau savaime nušvitę, jau savaime esame sąmonė, tik esame formoje ir užmarštyje. Žinojimas, kad esame dar nepadaro, manau, kitokio gyvenimo ir nekelia potencialios kokybės, visgi reikia „išsilukštenti“ iš stataus ir buko akademinio žinojimo, kurį mums „suinstaliavo“ civilizacija, realybė ir proto mechanizmas.

Šviečiasi labai juokingas paradoksas: tai, ko instinktyviai siekei ir save tobulinai kaip asmenybę, kuo buvai įtikėjęs ir patikėjęs, per kiek asmenybių praėjęs ir kiek įsitikinimų patikrinęs ir įtvirtinęs tenka... kaip mažam vaikui imti ir pamiršti. Kaip galvojate, kodėl senatvinės kai kurios ligos ištrina „žinojimą“? Nes tokio proto lygmenyje nėra žinojimo, jis tampa tik kalėjimu, laikina sistemine iliuzija, kad ir kaip neskaniai beskambėtų.

Prisimenate posakį, kad nėra baisesnio žmogui priešo už jį patį? Šiandien šis posakis man asmeniškai po Šios akimirkos jėgos turi visiškai kitokį suvokimą.

Jūsų Maištinga Siela