Kas yra daugiadimensija, daugiadimensinės būtybės ir multivisata? Sąvokų paaiškinimas su pavyzdžiais

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien paliečiau kai kuriuose savo įrašuose kvantinės fizikos teorijų ir sąvokų, kurias taikiau dvasinio patyrimo aiškinimams, tad nusprendžiau padaryti šį įrašą tiems, kurie galvoja, kad dvasiniai dalykai yra atskira niša nuo mokslo pasaulio. Visiškai ne. Naujausiais laikais viskas „persitepa“ ir susijungia į bendrą visa ko suvokimą.

 

Daugiadimensija: kas tai yra mokslo ir dvasinių patyrimų atžvilgiais?

 

Žodis „daugiadimensija“ (angl. multidimensionality) apibūdina teoriją, idėją ar tikrovę, kuri egzistuoja daugiau nei trijose fizinės erdvės dimensijose, kurias suvokiame kasdien. Šis konceptas turi gilias šaknis tiek kvantinėje fizikoje ir superstygų teorijoje, tiek ir ezoterikoje bei dvasinėse tradicijose. Iš esmės, daugiadimensiškumas reiškia, kad mūsų visata yra tik nedidelė dalis kur kas sudėtingesnės ir platesnės realybės, kurią sudaro papildomi matmenys, egzistuojantys už mūsų įprasto suvokimo ribų.

 

Mokslinėje perspektyvoje daugiadimensiškumas yra gyvybiškai svarbi Superstygų teorijos (angl. String Theory) ir M teorijos dalis. Šios teorijos teigia, kad visata iš tikrųjų turi dešimt, vienuolika ar net daugiau dimensijų. Papildomos dimensijos nėra akivaizdžios, nes jos yra arba susisukusios (kompaktifikuotos) ir per mažos, kad jas būtų galima tiesiogiai stebėti, arba jos yra pakankamai didelės, bet mes esame prikalti prie trijų matmenų membranos, o kiti matmenys egzistuoja už šios membranos ribų. Taigi, struktūra pagal fiziką yra hipotetinė erdvė, kurioje egzistuoja daugiau matmenų nei tie, kuriuose mes gyvename, o ši erdvė veikia pagal sudėtingas kvantinės mechanikos ir gravitacijos taisykles.

 

Pagal mokslinį požiūrį, klausimas „kas sukūrė“ daugiadimensinę struktūrą yra susijęs su pačios visatos prigimtimi. Daugiadimensiškumas nėra sukurtas, o greičiau yra esminė realybės savybė, paaiškinanti fundamentaliąsias jėgas ir daleles. Pavyzdžiui, superstygų teorijoje papildomos dimensijos padeda paaiškinti, kodėl egzistuoja keturios fundamentaliosios jėgos ir kodėl gravitacija yra žymiai silpnesnė už kitas jėgas – galbūt gravitacijos poveikis „nuteka“ į papildomas, mums nematomus matmenis. Todėl daugiadimensiškumas yra labiau hipotetinė teorija, bandanti suvienyti kvantinę mechaniką ir bendrąją reliatyvumo teoriją, o ne patvirtintas faktas.

 

Ezoterikoje ir dvasinėse tradicijose daugiadimensiškumo samprata įgauna visiškai kitą prasmę. Šiose srovėse realybė taip pat susideda iš daugybės lygių, dažnai vadinamų planais (pvz., astralinis, mentalinis, eterinis planai) arba vibracijų lygiais. Šioje perspektyvoje, struktūra atrodo kaip vertikali hierarchija, kurioje aukštesni lygiai (didesnės dimensijos) vibruoja greičiau ir turi tobulesnę sąmonę bei didesnę kūrybinę galią. Taip pat tikima, kad kiekvienas žmogus yra daugiadimensinė būtybė – mūsų fizinis kūnas egzistuoja žemiausiose trijose dimensijose, tačiau mūsų siela, aukštesnysis Aš ir sąmonė užima erdvę aukštesniuose, nefiziniuose matmenyse.

 

Dvasinėje plotmėje daugiadimensiškumas veikia kaip kelias į dvasinį augimą ir švietimą. Ezoterikai tiki, kad pakeldami savo vibracinį dažnį per meditaciją, sąmoningumą ir teigiamus įsitikinimus, jie gali sąmoningai patirti ar pasiekti šiuos aukštesnius planus. Tokiu būdu galima gauti prieigą prie universalių žinių, vadovavimo ir gydymo energijos, kurią siunčia aukštesnės sąmonės būtybės (angelai, dvasiniai vadovai, ar aukštesnysis Aš). Šiuo požiūriu, daugiadimensiškumas nėra teorija, o subjektyvi patirtis, kurią galima pasiekti pasikeitus sąmonei.

 

Klausimas, kas sukūrė šią dvasinę daugiadimensinę sistemą, dažnai siejamas su Visko, kas yra, Šaltiniu (angl. Source), Dievu ar Universalia Sąmone. Ezoterinės tradicijos teigia, kad Šaltinis pasireiškė į daugybę dimensijų, kad galėtų patirti save įvairiomis formomis. Šis procesas yra nuolatinis: Šaltinis nuolat projekuoja vis daugiau ir daugiau dimensijų ar paralelių realybių, kuriose sielos gali tyrinėti ir augti. Taigi, dvasinėje plotmėje daugiadimensiškumas yra kūrybinis mechanizmas, kuris leidžia begaliniam potencialui pasireikšti per ribotas patirtis.

 

Taigi, „daugiadimensiškumo“ prasmė priklauso nuo konteksto. Moksle tai yra matematinė hipotezė apie paslėptas erdvės dimensijas, paaiškinančias kvantinę fiziką ir gravitaciją. Dvasinėje srityje tai yra egzistencinė tiesa, teigianti apie sielos egzistavimą aukštesnėse vibracinėse plotmėse. Abiejose srityse struktūra yra sudėtinga ir neprieinama tiesioginiam matavimui. Ši sąvoka leidžia suprasti, kad realybė yra daug sudėtingesnė ir lankstesnė, nei mes įsivaizduojame, ir kad mūsų patirtis šioje realybėje yra tik nedidelė Visko, kas egzistuoja, dalis.

 

Kas yra daugiadimensinė būtybė?

 

Ezoterikoje ir dvasinėse tradicijose daugiadimensine būtybe laikomas bet kuris subjektas, kuris vienu metu egzistuoja ir veikia daugiau nei viename dimensiniame ar vibraciniame plane. Svarbiausia šio modelio idėja yra ta, kad sąmonė nėra apribota trimis fizinės erdvės matmenimis, bet tęsiasi per aukštesnes vibracijas, kurios paprastai yra nepastebimos mūsų jutimams. Tai reiškia, kad būtybės egzistencija turi įvairius sluoksnius arba kūnus (pvz., fizinis, eterinis, astralinis, mentalinis ir kauzalinis), kurie visi yra susieti, bet veikia skirtingais dažniais, formuodami vientisą, tačiau daugiamatį Aš.

 

Žmogus yra pats paprasčiausias ir artimiausias daugiadimensinės būtybės pavyzdys. Ezoteriniai modeliai teigia, kad mes nesame tik fiziniai kūnai; mūsų Siela arba Aukštesnysis Aš yra ta dalis, kuri nuolat egzistuoja aukštesnėse dimensijose, dažnai vadinamose kauzaliniu ar dvasiniu planu. Šis Aukštesnysis Aš siunčia tik dalį savo energijos ir sąmonės į žemesnes dimensijas, kad patirtų ribotą fizinę realybę per inkarnaciją. Taigi, kol mūsų fizinis kūnas gyvena 3D pasaulyje, mūsų tikrasis „aš“ išlieka dvasiniuose lygmenyse, siųsdamas įkvėpimą ir intuiciją per viršutinę čakrų sistemą. Ši siela yra esminė jungtis, leidžianti patirti platesnę tikrovę per meditaciją ar astralinę projekciją.

 

Kitas ryškus pavyzdžių modelis yra Dvasiniai Vadovai, Angelai ir Arkangelai. Šios būtybės yra laikomos grynos energijos, sąmonės ir šviesos esmėmis, kurios paprastai egzistuoja už mūsų fizinio suvokimo ribų, ypač mentaliniame ir dvasiniame planuose. Jos yra daugiadimensinės, nes gali aktyviai bendrauti ir veikti per daugelį dimensijų, perduodamos informaciją iš aukštesnių vibracijų į žemesnes. Pavyzdžiui, Arkangelai laikomi esančiais artimesniais Šaltiniui (Dieviškumui), o Angelai dirba arčiau eterinio ir astralinio planų, padėdami žmonėms. Jų „struktūra“ yra ne fizinė, o energetinė forma, kurią jos gali pritaikyti prie bet kurios dimensijos rezonanso lygio, kai to reikia, kad pasireikštų ar būtų suvokiamos.

 

Be to, ezoterinėje kosmologijoje didelę vietą užima Aukštesnių Civilizacijų Būtybės (pavyzdžiui, Bašaro aprašyti Sasaniai, Lyrų, Plejadų atstovai), kurios technologiškai ar sąmoningai peržengė fizinės realybės ribas. Manoma, kad šios būtybės įvaldo ketvirtąją ar aukštesnes dimensijas, leidžiančias joms keliauti erdvėje-laike per dimensinius šuolius. Jų daugiadimensiškumas pasireiškia gebėjimu akimirksniu perkelti savo sąmonės fokusą ir fizinę substanciją tarp paralelių realybių arba dimensijų. Tai yra praktinis daugiadimensiškumo pavyzdys, rodantis, kad evoliucija vyksta ne tik fizinėje plotmėje, bet ir plečiant sąmonės gebėjimą veikti platesnėje realybėje.

 

Galiausiai, Pats Visatos Šaltinis arba Dieviškumas laikomas didžiausia daugiadimensine būtybe. Ezoterikos modeliai teigia, kad Šaltinis yra gryna sąmonė ir energija, kuri egzistuoja visose dimensijose vienu metu ir yra viso, kas egzistuoja, pagrindas. Šaltinio „struktūra“ yra begalinė, visur esanti ir nesibaigianti. Kiekviena žemesnė dimensija, įskaitant ir mūsų fizinę, yra tik dalinė šio begalinio Šaltinio išraiška. Būtent Šaltinis yra tas pirminis „kūrėjas“, kuris pasireiškia per daugybę dimensijų, kad galėtų patirti save per kiekvieną individą, Angelą ar planetą.

 

Ką reiškia sąvoka Multivisata?

 

Sąvoka „multivisata“ (angl. Multiverse) reiškia ne vieną atskirą visatą, kurioje mes egzistuojame, bet hipotetinį didesnį darinį, apimantį daug kitų visatų, kurios egzistuoja nepriklausomai viena nuo kitos, tačiau yra susijusios bendra egzistencijos erdve ar principu. Multivisata nėra mokslinė teorija ta pačia prasme kaip reliatyvumas, tačiau yra hipotezių rinkinys, kuris atsiranda iš įvairių kosmologijos ir kvantinės fizikos modelių. Jos pagrindinė idėja – tai, kad mūsų visata, su visomis jos galaktikomis, žvaigždėmis ir fizikiniais dėsniais, tėra tik viena iš daugybės galimybių.

 

Multivisatos idėja atsiranda iš kelių skirtingų mokslinių pagrindų. Vienas iš labiausiai aptariamų yra amžinosios infliacijos modelis. Pagal šią teoriją, Didysis sprogimas nuolat tęsiasi amžinai, nuolatos gimdydamas naujas visatas, kurios plečiasi kaip burbulai putojančioje masėje. Kiekvienas burbulas yra atskira visata, turinti savo pradžią, o fizikiniai dėsniai jose gali skirtis. Kitas svarbus šaltinis yra Kvantinės Mechanikos „Daugelio Pasaulių“ interpretacija (angl. Many-Worlds Interpretation), teigianti, kad kiekvieną kartą, kai įvyksta kvantinis įvykis, kuriam yra kelios baigtys, visata suskyla į atskiras paralelines realybes. Taigi, kiekvienas sprendimas, kurį priimame, sukuria naują alternatyvią visatą, kurioje buvo priimtas kitoks sprendimas.

 

Multivisatos struktūra yra sunkiai suvokiama, bet dažnai vizualizuojama kaip begalinės „kišeninės visatos“ (angl. pocket universes) arba alternatyvūs sluoksniai, egzistuojantys lygiagrečiai. Kai kurios visatos gali būti labai panašios į mūsų, turinčios tik menkus skirtumus (paralelinių realybių atveju), o kitos gali būti visiškai nepanašios: skirtingi matmenų skaičiai, visiškai skirtingi fizikiniai konstantai ar net neįmanoma gyvybė. Šios visatos iš esmės yra neprieinamos viena kitai, kadangi jas skiria didžiuliai atstumai arba jos yra „užrakintos“ savo atskirose erdvės-laiko dalyse. Multivisata tokiu atveju apima visą egzistenciją, visą laiką ir erdvę, ir visas galimas realybes.

 

Multivisata nėra dvasinė koncepcija ta pačia prasme kaip daugiadimensiškumas, nors abi sąvokos persidengia. Daugiadimensiškumas labiau apibūdina aukštesnius vibracinius lygmenis vienoje visatoje (kaip aprašyta ezoterikoje), tuo tarpu multivisata apima atskiras visatas, kuriose galioja skirtingi fizikiniai dėsniai. Tačiau multivisatos idėja išplečia mūsų suvokimą apie egzistenciją. Ji rodo, kad mūsų visata gali būti „išskirtinė“ ne dėl dieviškojo plano, o dėl to, kad atsitiktinai turime tinkamas fizines sąlygas gyvybei atsirasti. Ši idėja verčia mąstyti apie visų galimybių realizavimąsi ir menkina mūsų visatos, kaip vienintelės ir unikalios, svarbą.

 

Gali atrodyti labai sudėtinga tiems, kurie pirmąkart apskritai tuo domisi, bet ilgainiui siūlau pasidomėti labiau, yra nemažai išleistų knygų, YouTube įrašų, kur tikrai yra daug liudijimu apie visa tai, ką šiandien perskaitėte.

 

Maištinga Siela

Asmenybės. Mokslininkas ir menininkas Walter Russell. Kuo jis neįtiko elito mokslininkams? Apie Visatos energiją ir sandarą

 

Sveiki,

Kaip diena, taip naujiena. Apie tai, kad mokslo pasaulis slopina ir tam tikras idėjas nurašo šarlatanams, jau žinoma seniai. Kaip žinia, egzistuoja toksiškos technologijos, o gerosios dažnai užslopinamos, nes šiaip mokslas dažnai yra kontroliuojamas kaip ir patys mokslininkai „iš viršaus“. Sakyčiau, kad Valterio Raselo (Walter Russell) istorija yra viena iš tų. Kodėl mes nieko apie jį nežinome? Štai kokias idėjas jis skleidė dar XX a. pirmojoje pusėje. Pristatau jo asmenybę ir darbus.

Walter Russell gimė 1871 metais Bostone, Masačusetso valstijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jo ankstyvasis gyvenimas paženklintas ankstyvu polinkiu į meną. Būdamas vos devynerių metų, jis pradėjo lankyti vakarinę piešimo mokyklą, o vėliau tęsė studijas Masačusetso menų mokykloje. Ankstyvaisiais karjeros metais Russell pasižymėjo kaip talentingas iliustratorius laikraščiams ir žurnalams, o netrukus jo kūrybinis talentas atsiskleidė ir tapyboje bei skulptūroje. Jo impresionistiniai paveikslai pelnė pripažinimą, o skulptūros sulaukė didelio įvertinimo. Vienas reikšmingiausių jo pasiekimų šioje srityje buvo pergalė konkursuose dėl Marko Twaino memorialo (atidengto 1934 m.) ir prezidento Franklin D. Roosevelt „Keturių laisvių“ paminklo (atidengto 1943 m.). Jo meninė veikla buvo plačiai pripažinta, o jis pats netgi vadovavo Meno ir mokslų draugijai.

Nepaisant sėkmės mene, Walter Russell aistringai domėjosi mokslo ir Visatos veikimo principais. Ši aistra galiausiai peraugo į intensyvų savarankišką mokymąsi ir originalių teorijų kūrimą. Jis ėmėsi nagrinėti fundamentalius klausimus apie materijos, energijos, šviesos ir sąmonės prigimtį. Savo įžvalgas ir koncepcijas jis pradėjo publikuoti knygose. Pirmoji reikšminga jo knyga buvo „The Universal One“, išleista 1926 metais. Šiame veikale Russell pristatė savo unikalų Visatos modelį, kuriame teigė, kad Visata yra neatsiejamai susijusi su Dieviškuoju Protu ir kad jos pagrindą sudaro elektromagnetinės vibracijos. Jis atmetė tuo metu vyravusias materialistines mokslo koncepcijas ir siūlė holistinį požiūrį, pabrėždamas sąmonės ir dvasinės energijos svarbą kosmoso sandaroje.

Vėlesnėse savo knygose Russell toliau plėtojo šias idėjas. „The Secret of Light“, išleista 1947 metais, gilinosi į šviesos prigimtį, kurią jis laikė fundamentaliu Visatos kūrimo ir palaikymo principu. Jis aiškino, kaip šviesos dualumas – bangos ir dalelės savybės – yra esminis visų reiškinių pagrindas. Kitos jo svarbios knygos apima „A New Concept of the Universe“ (1953 m.), kurioje jis dar kartą apibrėžė savo kosmologinį modelį, ir „Atomic Suicide?“ (1957 m.), kurioje jis reiškė susirūpinimą dėl branduolinio ginklavimosi ir siūlė dvasines vertybes kaip išeitį. Russell taip pat parašė veikalų apie žmogaus potencialą ir dvasinį tobulėjimą, tokius kaip „God Will Work With You But Not For You“ (1956 m.).

Walter Russellio mokslinės idėjos susidūrė su dideliu skepticizmu ir atmetimu iš pagrindinės mokslo bendruomenės. Tam buvo kelios svarbios priežastys. Visų pirma, jo teorijos dažnai rėmėsi intuicija ir dvasinėmis įžvalgomis, o ne griežtais eksperimentiniais įrodymais ir matematiniu formalizmu, kurie yra mokslo metodo pagrindas. Antra, jo Visatos modelis radikaliai skyrėsi nuo tuo metu nusistovėjusių fizikos ir kosmologijos teorijų, tokių kaip reliatyvumo teorija ir kvantinė mechanika. Russell kritikavo šias teorijas ir siūlė visiškai alternatyvų požiūrį, kuris nebuvo pagrįstas pripažintais moksliniais principais. Trečia, jo darbai dažnai buvo parašyti filosofiniu ir netgi mistiniu stiliumi, kuris atrodė neįtikinamas ir neaiškus mokslininkams, įpratusiems prie aiškaus ir konkretaus mokslinio diskurso. Dėl šių priežasčių Russellio mokslinės idėjos nebuvo priimtos akademiniame pasaulyje ir dažnai buvo laikomos pseudomokslinėmis.

Yra žinomas įdomus epizodas, susijęs su Walterio Russello ir garsaus išradėjo Nikolos Teslos santykiu. Pasak paties Russello ir jo pasekėjų, Tesla labai domėjosi Russello kosmogonija ir netgi perspėjo jį tūkstantį metų laikyti savo teorijas paslaptyje nuo pasaulio. Tesla esą manė, kad žmonija dar nėra pasiruošusi priimti tokių radikalių idėjų ir kad jų paviešinimas gali sukelti nesusipratimų ir netgi pavojų. Nors šis epizodas yra plačiai cituojamas Russello gerbėjų, trūksta nepriklausomų patvirtinimų apie Teslos tokį perspėjimą. Vis dėlto šis pasakojimas rodo, kokį didelį poveikį Russello idėjos galėjo daryti kai kuriems mąstytojams, net jei jos ir nebuvo priimtos mokslo bendruomenės.

Walter Russell buvo talentingas menininkas, kuris savo gyvenimo antroje pusėje atsidėjo mokslinių ir filosofinių idėjų plėtojimui. Jis sukūrė išsamią Visatos teoriją, paremtą sąmonės, elektromagnetizmo ir šviesos principais. Nors jo meniniai pasiekimai buvo pripažinti, jo mokslinės idėjos sulaukė atmetimo iš pagrindinio mokslo dėl jų neortodoksalumo, trūkumo empirinių įrodymų ir neatitikimo nusistovėjusioms mokslo paradigmoms. Vis dėlto, Walter Russell paliko savitą pėdsaką tiek mene, tiek alternatyviame mokslo mąstyme.

Mokslininko pagrindinės idėjos ir mintys apie Visatą ir gyvenimą.

Walter Russell savo filosofiniuose ir moksliniuose veikaluose pateikė išsamią ir holistinę žmogaus, sielos ir Visatos sampratą, kuri radikaliai skyrėsi nuo to meto vyravusių materialistinių ir redukcionistinių požiūrių. Jo teigimu, Visatos pagrindas yra Dieviškasis Protas arba Visatos Sąmonė, kuri yra vienintelė tikroji realybė. Visa kita, ką mes suvokiame kaip materialų pasaulį, yra šio Proto emanacija, jo kūrybinės minties išraiška. Russell manė, kad Visata nėra atsitiktinis materijos ir energijos rinkinys, o dinamiška, pulsuojanti ir sąmoninga sistema, veikianti pagal harmoningus dėsnius. Jis pabrėžė ritmo ir pusiausvyros svarbą visuose Visatos procesuose, teigdamas, kad viskas juda cikliškai – plečiasi ir traukiasi, kaip Visatos „kvėpavimas“. Šis nuolatinis judėjimas ir sąveika tarp priešingų, bet viena kitą papildančių jėgų (kurių jis nelaikė absoliučiomis priešybėmis, o tik skirtingais vieno tęsinio poliais) yra esminis Visatos gyvybingumo ir evoliucijos variklis.

Kalbant apie žmogų, Russell jį laikė ne tik fiziniu kūnu, bet ir esmingai susijusiu su šiuo Visatos Protu. Siela, jo požiūriu, nėra atskiras, nematerialus darinys, o pati Dieviškojo Proto individualizuota išraiška žmoguje. Tai yra nemirtinga, nekintanti žmogaus esmė, jo tikrasis „aš“, kuris yra sąmoningas Visatos Kūrėjo dalis. Fizinis kūnas tėra laikina priemonė šiai sielai patirti ir išreikšti save materialioje plotmėje. Russell teigė, kad žmogaus tikslas yra suvokti šį savo dieviškąjį prigimtį, atpažinti savo vienybę su Visata ir sąmoningai dalyvauti kūrybiniame Visatos procese. Jis pabrėžė minties galios svarbą, teigdamas, kad žmogaus mintys yra kūrybingos ir formuoja jo paties realybę bei prisideda prie kolektyvinės sąmonės. Todėl žmogaus dvasinis tobulėjimas yra susijęs su savo minčių valdymu, pozityvumo kultivavimu ir harmoningo santykio su Visata siekimu.

Russell atmetė tradicinį dualistinį požiūrį į sielą ir kūną, laikydamas juos neatsiejamais vienos visumos aspektais. Mirtis, jo manymu, nėra sielos pabaiga, o tiesiog fizinio kūno atsisakymas, leidžiantis sielai grįžti į savo pirminį šaltinį – Visatos Protą – ir tęsti savo evoliucinį ciklą kitose egzistencijos formose. Jis netikėjo bausmės ir atpildo koncepcijomis po mirties, nes Visata, jo požiūriu, yra paremta meile ir kūryba, o ne teismu. Laikas, kaip ir materija, Russellio teorijoje nėra absoliutus ir linijinis, o veikiau spiralinė struktūra, kurioje praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja potencialiai vienu metu. Žmogaus siela keliauja per šias laiko spirales, įgydama patirties ir tobulėdama. Galutinis žmogaus tikslas yra visiškai suvienyti savo individualią sąmonę su Visatos Sąmone, pasiekiant apšvietimą ir pilnatvę. Russellio vizija apie žmogų, sielą ir Visatą buvo giliai dvasinė ir holistinė, pabrėžianti žmogaus potencialą ir jo neatsiejamą ryšį su kūrybine Visatos jėga.

Keletas diagramų ir schemų apie Visatos dėsnius, energiją ir materiją, kuriuos aiškino ir siūlė mokslininkas Walter Russell. Deja, lietuviškai neturime apie jį lektūros, todėl neturiu kompetencijų aiškinti ir versti, bet visada galima pasidomėti anglų kalba. Visgi daugelis dalykų, kaip matau, jau pagrindžiami šiuolaikinių kitų mokslininkų, kurie jau iš dalies pripažinti ir pagrįsti, tad Russell buvo išties pranokęs laikmetį.

Maištinga Siela