#9 Bašaras (Bashar): Visatos sandara – viena dalelė, Didysis sprogimas – iliuzija, mokslo ir dvasingumo susijungimas

Sveiki,

 

Toliau pateikiu Bašaro žinutę, čenelingo būdu perduodamą per kanalą Darryl Anka tokią kaip ir santrauką.

 

Bašaras pradeda savo mokymą paaiškindamas fundamentalų Visatos vienovės principą, remdamasis Pirmojo spinduliavimo (Prime Radiant) analogija. Jis teigia, kad viskas fizinėje visatoje, ką matome kaip daugybę atomų ir dalelių, iš tiesų yra sudaryta iš vienos vienintelės dalelės. Ši hipotetinė dalelė neturi masės ir juda begaliniu greičiu, o tai leidžia jai būti visur vienu metu, atrodant, jog ji yra šalia savęs pačios milijonus, milijardus kartų. Ši begaliniu greičiu save atkartojanti dalelė ir yra tai, ką mes suvokiame kaip daugybę skirtingų dalelių materiją. Tokiu būdu Bašaras iliustruoja, kad atomai, sudarantys mūsų kūną, kitų žmonių kūnus, planetą, žvaigždes ir visą fizinę visatą, yra viena ir ta pati dalelė, veikianti universaliuoju „laiko dalijimosi režimu“.

 

Remiantis šiuo fiziologinės vienovės principu, Bašaras pabrėžia kiekvieno individo absoliučią ir lemiamą įtaką Visatai. Kadangi viskas yra ta pati dalelė, bet koks mūsų vibracijos, geometrinio rašto ar net mažiausias minties pokytis paveikia tos vienos dalelės trajektoriją. Dėl šios priežasties, pakeitus dalelės kelią savyje, šis pokytis neišvengiamai paveikia kiekvieną kitą jos kombinaciją, t. y. visą fizinę Visatą. Bašaras tvirtina, kad net menkiausias piršto judesys ar minties elektros srovė mūsų smegenyse keičia visos fiziologinės Visatos spektrą. Todėl, kai mes keičiame save, mes tiesiogine prasme pakeičiame visą Visatą, sukuriančią naują, unikalią ir egzistuojančią tik toje akimirkoje tikrovę.

 

Ši koncepcija neatsiejama nuo Bašaro dieviškumo sampratos. Jis skiria „Vieną“ (The One) nuo „Viso Kas Yra“ (All That Is), pastarąjį vadindamas Dievu. „Vienas“ yra homogeniška, nepertraukiama egzistencijos patirtis, kuri pati neturi savęs suvokimo ar patirties, panašiai kaip „niekas“, kuris yra ne neegzistavimas, o nediferencijuota būsena. „Visas Kas Yra“ yra savaime sąmoningas „Vieno“ aspektas, kuris atsiranda per pirmąjį atspindį. Siekdamas suvokti save, „Vienas“ turėjo sukurti „kitą“ – atspindį, kuris leistų sustiprinti savo paties „ašybę“. Šis savaime sąmoningas aspektas nuolat atspindi save per vibracinius raštus, kas sukuria iliuziją, kurią mes vadiname Kūrinijos plėtimusi.

 

Bašaras aiškina, kad Didysis Sprogimas ir tariamas Visatos plėtimasis į išorę tėra iliuzija. Iš tikrųjų viskas vyksta tame pačiame „momento taške“, kuris tėra Čia ir Dabar. Visos erdvės, laikas, paralelinės realybės ir dimensijos yra tik skirtingi vibraciniai atspindžiai, perspektyvos tame pačiame vieninteliame momente. Viskas yra sudaryta iš sąmonės, o sąmonė yra savęs suvokimas, atsiradęs dėl savęs atspindžio per „kitą“. Todėl viskas, kas egzistuoja, net ir, pavyzdžiui, uola, yra sąmoninga savuoju būdu, atspindėdama save per mus, stebėtojus, taip pat patvirtinančius jos atskirą egzistenciją.

 

Pagaliau Bašaras siūlo sutaikyti mokslą ir dvasingumą per sąmonės priėmimą. Jis pabrėžia, kad mokslas negali sukurti išsamios Visatos teorijos neįtraukęs sąmonės, nes ji yra pati egzistencijos kokybė. Jis pateikia pyrago analogiją: jei mes esame tik pyrago gabalėlis, o mūsų gabalėlyje yra sąmonė, tai ir visas pyragas (Visa Kas Yra) turi turėti šį ingredientą. Kalbėdamas apie religijas, Bašaras teigia, kad visi Dievo vardai – Dievas, Alchasa, Jehova, Šviesa – tėra skirtingos archetipinės išraiškos, skirtingi to paties „Viso Kas Yra“ kampai, kurie tarnauja unikalioms kultūroms. Būtent šie archetipai, įskaitant ir mūsų pačių unikalų individualumą, leidžia beribei Kūrinijai patirti save pačiais įvairiausiais būdais. Kiekvienas esame Dievo archetipas, patiriantis save unikaliu požiūriu.

 

Maištinga Siela

Kas yra daugiadimensija, daugiadimensinės būtybės ir multivisata? Sąvokų paaiškinimas su pavyzdžiais

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien paliečiau kai kuriuose savo įrašuose kvantinės fizikos teorijų ir sąvokų, kurias taikiau dvasinio patyrimo aiškinimams, tad nusprendžiau padaryti šį įrašą tiems, kurie galvoja, kad dvasiniai dalykai yra atskira niša nuo mokslo pasaulio. Visiškai ne. Naujausiais laikais viskas „persitepa“ ir susijungia į bendrą visa ko suvokimą.

 

Daugiadimensija: kas tai yra mokslo ir dvasinių patyrimų atžvilgiais?

 

Žodis „daugiadimensija“ (angl. multidimensionality) apibūdina teoriją, idėją ar tikrovę, kuri egzistuoja daugiau nei trijose fizinės erdvės dimensijose, kurias suvokiame kasdien. Šis konceptas turi gilias šaknis tiek kvantinėje fizikoje ir superstygų teorijoje, tiek ir ezoterikoje bei dvasinėse tradicijose. Iš esmės, daugiadimensiškumas reiškia, kad mūsų visata yra tik nedidelė dalis kur kas sudėtingesnės ir platesnės realybės, kurią sudaro papildomi matmenys, egzistuojantys už mūsų įprasto suvokimo ribų.

 

Mokslinėje perspektyvoje daugiadimensiškumas yra gyvybiškai svarbi Superstygų teorijos (angl. String Theory) ir M teorijos dalis. Šios teorijos teigia, kad visata iš tikrųjų turi dešimt, vienuolika ar net daugiau dimensijų. Papildomos dimensijos nėra akivaizdžios, nes jos yra arba susisukusios (kompaktifikuotos) ir per mažos, kad jas būtų galima tiesiogiai stebėti, arba jos yra pakankamai didelės, bet mes esame prikalti prie trijų matmenų membranos, o kiti matmenys egzistuoja už šios membranos ribų. Taigi, struktūra pagal fiziką yra hipotetinė erdvė, kurioje egzistuoja daugiau matmenų nei tie, kuriuose mes gyvename, o ši erdvė veikia pagal sudėtingas kvantinės mechanikos ir gravitacijos taisykles.

 

Pagal mokslinį požiūrį, klausimas „kas sukūrė“ daugiadimensinę struktūrą yra susijęs su pačios visatos prigimtimi. Daugiadimensiškumas nėra sukurtas, o greičiau yra esminė realybės savybė, paaiškinanti fundamentaliąsias jėgas ir daleles. Pavyzdžiui, superstygų teorijoje papildomos dimensijos padeda paaiškinti, kodėl egzistuoja keturios fundamentaliosios jėgos ir kodėl gravitacija yra žymiai silpnesnė už kitas jėgas – galbūt gravitacijos poveikis „nuteka“ į papildomas, mums nematomus matmenis. Todėl daugiadimensiškumas yra labiau hipotetinė teorija, bandanti suvienyti kvantinę mechaniką ir bendrąją reliatyvumo teoriją, o ne patvirtintas faktas.

 

Ezoterikoje ir dvasinėse tradicijose daugiadimensiškumo samprata įgauna visiškai kitą prasmę. Šiose srovėse realybė taip pat susideda iš daugybės lygių, dažnai vadinamų planais (pvz., astralinis, mentalinis, eterinis planai) arba vibracijų lygiais. Šioje perspektyvoje, struktūra atrodo kaip vertikali hierarchija, kurioje aukštesni lygiai (didesnės dimensijos) vibruoja greičiau ir turi tobulesnę sąmonę bei didesnę kūrybinę galią. Taip pat tikima, kad kiekvienas žmogus yra daugiadimensinė būtybė – mūsų fizinis kūnas egzistuoja žemiausiose trijose dimensijose, tačiau mūsų siela, aukštesnysis Aš ir sąmonė užima erdvę aukštesniuose, nefiziniuose matmenyse.

 

Dvasinėje plotmėje daugiadimensiškumas veikia kaip kelias į dvasinį augimą ir švietimą. Ezoterikai tiki, kad pakeldami savo vibracinį dažnį per meditaciją, sąmoningumą ir teigiamus įsitikinimus, jie gali sąmoningai patirti ar pasiekti šiuos aukštesnius planus. Tokiu būdu galima gauti prieigą prie universalių žinių, vadovavimo ir gydymo energijos, kurią siunčia aukštesnės sąmonės būtybės (angelai, dvasiniai vadovai, ar aukštesnysis Aš). Šiuo požiūriu, daugiadimensiškumas nėra teorija, o subjektyvi patirtis, kurią galima pasiekti pasikeitus sąmonei.

 

Klausimas, kas sukūrė šią dvasinę daugiadimensinę sistemą, dažnai siejamas su Visko, kas yra, Šaltiniu (angl. Source), Dievu ar Universalia Sąmone. Ezoterinės tradicijos teigia, kad Šaltinis pasireiškė į daugybę dimensijų, kad galėtų patirti save įvairiomis formomis. Šis procesas yra nuolatinis: Šaltinis nuolat projekuoja vis daugiau ir daugiau dimensijų ar paralelių realybių, kuriose sielos gali tyrinėti ir augti. Taigi, dvasinėje plotmėje daugiadimensiškumas yra kūrybinis mechanizmas, kuris leidžia begaliniam potencialui pasireikšti per ribotas patirtis.

 

Taigi, „daugiadimensiškumo“ prasmė priklauso nuo konteksto. Moksle tai yra matematinė hipotezė apie paslėptas erdvės dimensijas, paaiškinančias kvantinę fiziką ir gravitaciją. Dvasinėje srityje tai yra egzistencinė tiesa, teigianti apie sielos egzistavimą aukštesnėse vibracinėse plotmėse. Abiejose srityse struktūra yra sudėtinga ir neprieinama tiesioginiam matavimui. Ši sąvoka leidžia suprasti, kad realybė yra daug sudėtingesnė ir lankstesnė, nei mes įsivaizduojame, ir kad mūsų patirtis šioje realybėje yra tik nedidelė Visko, kas egzistuoja, dalis.

 

Kas yra daugiadimensinė būtybė?

 

Ezoterikoje ir dvasinėse tradicijose daugiadimensine būtybe laikomas bet kuris subjektas, kuris vienu metu egzistuoja ir veikia daugiau nei viename dimensiniame ar vibraciniame plane. Svarbiausia šio modelio idėja yra ta, kad sąmonė nėra apribota trimis fizinės erdvės matmenimis, bet tęsiasi per aukštesnes vibracijas, kurios paprastai yra nepastebimos mūsų jutimams. Tai reiškia, kad būtybės egzistencija turi įvairius sluoksnius arba kūnus (pvz., fizinis, eterinis, astralinis, mentalinis ir kauzalinis), kurie visi yra susieti, bet veikia skirtingais dažniais, formuodami vientisą, tačiau daugiamatį Aš.

 

Žmogus yra pats paprasčiausias ir artimiausias daugiadimensinės būtybės pavyzdys. Ezoteriniai modeliai teigia, kad mes nesame tik fiziniai kūnai; mūsų Siela arba Aukštesnysis Aš yra ta dalis, kuri nuolat egzistuoja aukštesnėse dimensijose, dažnai vadinamose kauzaliniu ar dvasiniu planu. Šis Aukštesnysis Aš siunčia tik dalį savo energijos ir sąmonės į žemesnes dimensijas, kad patirtų ribotą fizinę realybę per inkarnaciją. Taigi, kol mūsų fizinis kūnas gyvena 3D pasaulyje, mūsų tikrasis „aš“ išlieka dvasiniuose lygmenyse, siųsdamas įkvėpimą ir intuiciją per viršutinę čakrų sistemą. Ši siela yra esminė jungtis, leidžianti patirti platesnę tikrovę per meditaciją ar astralinę projekciją.

 

Kitas ryškus pavyzdžių modelis yra Dvasiniai Vadovai, Angelai ir Arkangelai. Šios būtybės yra laikomos grynos energijos, sąmonės ir šviesos esmėmis, kurios paprastai egzistuoja už mūsų fizinio suvokimo ribų, ypač mentaliniame ir dvasiniame planuose. Jos yra daugiadimensinės, nes gali aktyviai bendrauti ir veikti per daugelį dimensijų, perduodamos informaciją iš aukštesnių vibracijų į žemesnes. Pavyzdžiui, Arkangelai laikomi esančiais artimesniais Šaltiniui (Dieviškumui), o Angelai dirba arčiau eterinio ir astralinio planų, padėdami žmonėms. Jų „struktūra“ yra ne fizinė, o energetinė forma, kurią jos gali pritaikyti prie bet kurios dimensijos rezonanso lygio, kai to reikia, kad pasireikštų ar būtų suvokiamos.

 

Be to, ezoterinėje kosmologijoje didelę vietą užima Aukštesnių Civilizacijų Būtybės (pavyzdžiui, Bašaro aprašyti Sasaniai, Lyrų, Plejadų atstovai), kurios technologiškai ar sąmoningai peržengė fizinės realybės ribas. Manoma, kad šios būtybės įvaldo ketvirtąją ar aukštesnes dimensijas, leidžiančias joms keliauti erdvėje-laike per dimensinius šuolius. Jų daugiadimensiškumas pasireiškia gebėjimu akimirksniu perkelti savo sąmonės fokusą ir fizinę substanciją tarp paralelių realybių arba dimensijų. Tai yra praktinis daugiadimensiškumo pavyzdys, rodantis, kad evoliucija vyksta ne tik fizinėje plotmėje, bet ir plečiant sąmonės gebėjimą veikti platesnėje realybėje.

 

Galiausiai, Pats Visatos Šaltinis arba Dieviškumas laikomas didžiausia daugiadimensine būtybe. Ezoterikos modeliai teigia, kad Šaltinis yra gryna sąmonė ir energija, kuri egzistuoja visose dimensijose vienu metu ir yra viso, kas egzistuoja, pagrindas. Šaltinio „struktūra“ yra begalinė, visur esanti ir nesibaigianti. Kiekviena žemesnė dimensija, įskaitant ir mūsų fizinę, yra tik dalinė šio begalinio Šaltinio išraiška. Būtent Šaltinis yra tas pirminis „kūrėjas“, kuris pasireiškia per daugybę dimensijų, kad galėtų patirti save per kiekvieną individą, Angelą ar planetą.

 

Ką reiškia sąvoka Multivisata?

 

Sąvoka „multivisata“ (angl. Multiverse) reiškia ne vieną atskirą visatą, kurioje mes egzistuojame, bet hipotetinį didesnį darinį, apimantį daug kitų visatų, kurios egzistuoja nepriklausomai viena nuo kitos, tačiau yra susijusios bendra egzistencijos erdve ar principu. Multivisata nėra mokslinė teorija ta pačia prasme kaip reliatyvumas, tačiau yra hipotezių rinkinys, kuris atsiranda iš įvairių kosmologijos ir kvantinės fizikos modelių. Jos pagrindinė idėja – tai, kad mūsų visata, su visomis jos galaktikomis, žvaigždėmis ir fizikiniais dėsniais, tėra tik viena iš daugybės galimybių.

 

Multivisatos idėja atsiranda iš kelių skirtingų mokslinių pagrindų. Vienas iš labiausiai aptariamų yra amžinosios infliacijos modelis. Pagal šią teoriją, Didysis sprogimas nuolat tęsiasi amžinai, nuolatos gimdydamas naujas visatas, kurios plečiasi kaip burbulai putojančioje masėje. Kiekvienas burbulas yra atskira visata, turinti savo pradžią, o fizikiniai dėsniai jose gali skirtis. Kitas svarbus šaltinis yra Kvantinės Mechanikos „Daugelio Pasaulių“ interpretacija (angl. Many-Worlds Interpretation), teigianti, kad kiekvieną kartą, kai įvyksta kvantinis įvykis, kuriam yra kelios baigtys, visata suskyla į atskiras paralelines realybes. Taigi, kiekvienas sprendimas, kurį priimame, sukuria naują alternatyvią visatą, kurioje buvo priimtas kitoks sprendimas.

 

Multivisatos struktūra yra sunkiai suvokiama, bet dažnai vizualizuojama kaip begalinės „kišeninės visatos“ (angl. pocket universes) arba alternatyvūs sluoksniai, egzistuojantys lygiagrečiai. Kai kurios visatos gali būti labai panašios į mūsų, turinčios tik menkus skirtumus (paralelinių realybių atveju), o kitos gali būti visiškai nepanašios: skirtingi matmenų skaičiai, visiškai skirtingi fizikiniai konstantai ar net neįmanoma gyvybė. Šios visatos iš esmės yra neprieinamos viena kitai, kadangi jas skiria didžiuliai atstumai arba jos yra „užrakintos“ savo atskirose erdvės-laiko dalyse. Multivisata tokiu atveju apima visą egzistenciją, visą laiką ir erdvę, ir visas galimas realybes.

 

Multivisata nėra dvasinė koncepcija ta pačia prasme kaip daugiadimensiškumas, nors abi sąvokos persidengia. Daugiadimensiškumas labiau apibūdina aukštesnius vibracinius lygmenis vienoje visatoje (kaip aprašyta ezoterikoje), tuo tarpu multivisata apima atskiras visatas, kuriose galioja skirtingi fizikiniai dėsniai. Tačiau multivisatos idėja išplečia mūsų suvokimą apie egzistenciją. Ji rodo, kad mūsų visata gali būti „išskirtinė“ ne dėl dieviškojo plano, o dėl to, kad atsitiktinai turime tinkamas fizines sąlygas gyvybei atsirasti. Ši idėja verčia mąstyti apie visų galimybių realizavimąsi ir menkina mūsų visatos, kaip vienintelės ir unikalios, svarbą.

 

Gali atrodyti labai sudėtinga tiems, kurie pirmąkart apskritai tuo domisi, bet ilgainiui siūlau pasidomėti labiau, yra nemažai išleistų knygų, YouTube įrašų, kur tikrai yra daug liudijimu apie visa tai, ką šiandien perskaitėte.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Michael Talbot apie tai, kas yra Dievas, žmogus ir Visata

 

Sveiki,

„Mes esame kolektyvinis visos gyvybės, visų augalų, visų daiktų, atomų ir dar mažesnių dalelių sapnas. Tą kolektyvinę sąmonę galime pavadinti ir Dievu – tai reikalo esmės nekeičia. Visatos atsiradimas ir jos egzistencija yra toks neaprėpiamas kūrybinis aktas, kad jo mes verbalinėmis sąvokomis apibūdinti negalime. Galbūt tiksliausiai apie tai kalba Kalahario dykumos bušmenai: „Pasaulis yra sapnas, kuris sapnuoja pats save,“ – sako kvantinės fizikos tyrėjas Michael Talbot.

Pastaruoju metu daug galvoju apie kvantinę fiziką ir kodėl jos kratosi tiek daug žmonių. Nes ji baugina. Ji kaip joks kitas mokslas yra priartėjęs prie Dievo, Visatos ir paties žmogaus atsiradimo Visatoje paaiškinimo esmės. Beskaitydamas Michael Talbot lietuviškai išverstą veikalą „Holograminė visata“, vėl panirau į kitokią realybės sampratą ir kažin kaip keistai paveiktas knygos teksto ėmiau jaustis gyvenąs kitokį gyvenimą, nei ignoruodamas šią informaciją. Knygos pabaigoje autorius tai ir apibendrina, jog susumavus visas religijas ir fizikos pasiekimus, daugiau ar mažiau viskas susiveda į vieną tašką – mes visi esame vieni kitų dalys ir per mus reiškiasi dieviškumas.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr.14: nereaguoti į dirgiklius ir būti savo Visatos centre įsižeminusiam

 

Sveiki,

Rugsėjis, o tiek mažai įrašų pozityviomis temomis! Visgi šiandien vėl akimirkai teko stabtelėti ir susitelkti į save ir į savo centrą. Tai nėra labai paprasta nuolat lekiančiam ir įvairiausiame informaciniame lauke plaukiojančiam žmogui, kuris kasdien susiduria su negatyviais, nesaugiais dirgikliais t. y., įvairūs žmonės, konfliktai, nemalonios situacijos, kurios po to kaip filmas vis sukasi įvairiomis perspektyvomis galvoje.

Žinote, ką daryti? Reikia susitelkti ir viską surinkti sau į saują ir paleistį į kosmosą, padaryti tai mintyse. Ir leisti sau būti to chaoso ir visų nuomonių bei įvykių neliečiamu centru, tegu visi kaip išprotėję sukasi, nepergyvens visų tų problemų, jei juose skęsi, juk ateis naujos ir naujos, jeigu, aišku, juose sklandysi. Niekas nepasikeis ir niekam nereikia, kad jūs eikvotumėte savo nervus, energiją ir nuotaiką bei sveikatą tam, ko negalima pakeisti arba reikia keisti per kančią. Tegu sau įvykiai plaukia, o jūs šypsokitės, nes Visata jus veda už rankos ir viskuo pasirūpina.

Tokia pozicija, sutelkta ne į išorę, ne į lūkesčius ir fizinį pokytį, o į vidų, pirmiausia pakeičia energetiką, nes ramios ar pakilios mintys iššaukia saugumo jausmą (na, aš tai tikrai nesivelsiu, būsiu savo Visatos centre!) ir neveiksiu, bet stebėsiu. Veiksiu pagal kitą programą, kuri ateina ne iš inercijos ir dirgiklių, o naujos ramios būsenos t. y., labiau džiaugsiuosi tuo, kur mane Visata pozityvesnį nuneša, nes pakeitus intencijas ir įsitikinimus, keičiasi ir veiksmai, o su veiksmais ateina nauji žmonės, naujos situacijos, permainos. Juk šiaip ar taip toks tokį traukia. Visatos dėsniai veidrodiniai. Atrodo, tą visada žinau, bet verta vėl prisiminti ir čia užrašyti, gal kam padės šią akimirką, kai skaitote, nusišypsoti.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Viktorija Šimašiūtė apie troškimus ir Visatos veikimo principą

Sveiki,

Šiandien pabudęs ir dar lovoje tikrinau išmanųjį, ir kaip dažnai būna, kada pagalvoji, kad bus kažkas įdomaus, ima ir atsitinka – išmetė man iki tol nematytos ir negirdėtos dvasinės praktikės ir, kaip suprantu, seminarų vedėjos Viktorijos Šimašiūtės straipsnį apie liepos mėnesio užtemimo įtakas. Kiek pasižiūrėjau skeptiškai, nes dėsnis labai paprastas: kuo esi sąmoningesnis, tuo mažiau tave veikia astrologiniai faktoriais. Bet visgi nusprendžiau perskaityti, nes straipsnis ne tiek astrologinis, kiek apskritai apie dvasinius virsmus, sąmoningėjimą ir t. t. Paskutiniuoju metu buvo nelengva man pačiam, tos visos transformacijos tiek stiprino ir tiek mane daužė, kad vienu metu buvau viskuo nusivylęs, bet čia aš kaip sužeistas žvėris vis grįžtu prie rankų, kurios gydė ir bandau, ir bandau vis iš naujo ir iš naujo įsižeminti ir išlaikyti tas vibracijas, apie kurias kalba ir pati Viktorija.

Užkliuvo šioji esminė citata, kuria dalijuosi su jumis. Vienas iš esminių Visatos dėsnių, kad patys esame kaip veidrodžiai: kaip mes rezonuojame, taip išorinis pasaulis mums ir atliepia. Nėra ką čia ir bepridurti. Apsilankyti Viktorijos Šimašiūtės puslapyje galite čia: www.gyvenusumeile.lt

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Kosmosas: erdvės ir laiko odisėja" / "Cosmos: A Spacetime Odyssey"

Sveiki, skaitytojai,

Aš vis apie tuos savo „surytus“ serialus ir šįkart pristatau praktiškai per 3-4 dienas sužiūrėtą dokumentinį serialą „Kosmosas: erdvės ir laiko odisėja“ (angl. Cosmos: A Spacetime Odyssey) (2014). Tai vieno sezono, 13 serijų parengtas amerikiečių mokslinis, edukacinis serialas apie Visatos, mūsų pačių sandarą, evoliuciją, istoriją ir kas tik norite, praktiškai serialas apie visų mūsų paskirties esmę iki mūsų ir po mūsų eros. 

Šio serialo idėjos kilo dar 1996 metais, bet tuo metu nebuvo pritarta jo kūrimui ir idėja nusikėlė gerokai į ateitį. Iš esmės tai yra serialo „Cosmos: A Personal Voyage“, sukurto 1980 metais papildinys naujomis mokslinėmis žiniomis, taip pat ir savotiškas tęsinys. Serialas pelnė daugybę nominacijų ir apdovanojimų pačiuose įvairiausiuose apdovanojimuose, o jo paskirtis buvo vėl į TV ekranus, šalia dokumentikos apie gyvūnus prikelti kokybišką mokslinę dokumentiką apie Visatos slėpinius. Ką gi, serialas, sakyčiau, pavyko ir netgi labai. Įdomu dar ir tai, kad visgi „Kosmosas: erdvės ir laiko odisėja“ reitingai buvo gan aukšti, per įvairius Fox transliuojamus kanalus jo preliminarus reitingas buvo per 5 milijonus nuolatinių žiūrovų, o priskaičiavus dar ir internetinius ir užsienio kanalus per 8 milijonus, iš kurių maždaug 60 procentų žiūrovų sudarė vyrai. Gal iš tikrųjų moterims labiau vaidybiniai serialai, o mokslas – vyrų sąmoningumui plėsti? Lyčių stereotipai tik iš dalies galbūt atsako į šio serialo esmę.

Tiesą sakant, nepamenu, kada nuo A iki Z žiūrėjau dokumentinį serialą. Tikrai. O dar tokios aukštos kokybės kaip šis, tai tuo labiau. Besąlygiškai rekomenduoju tiems, kurie domisi žvaigždėmis ir įvairiais kosmoso reiškiniais. Apie tai, maniau, serialas ir suksis, tačiau klydau, nes serialo kūrėjai užsimojo sukurti ištisą atskirų mokslų sintezę, vienijančią ir papildančią mūsų suvokimą apie mus ir Visatą. Neprisimenu, kada per fizikos pamokas būtų taip įdomiai paaiškinę apie atomų sandarą, nors ir visus tikriausiai vertė ant plakatų piešti protonus ir elektronus, tačiau tik seriale tikriausiai išaiškėjo tikrasis kūno ir ląstelės, molekulės santykis. Serialo pasakotojas mokslininkas Neil deGrasse Tyson per gana modernų erdvėlaivį patenka į pačių ląstelių branduolį ir papasakoja taip vaizdžiai, kad tikriausiai jau geriau žiūrėti šį serialą, nei laikyti nosį, įsmeigus į fizikos ar biologijos vadovėlį.

 Pasakotojas keliauja erdvėlaiviu per laiką ir erdves.

 Animaciniai intarpai pasakoja žymių mokslininkų atradimus.

 Pasirodo, žmogaus DNR labai artima medžio DNR. Po serialo tampa aišku, kaip mokslininkai priskiria ryšis šeimoms, kaip iš uolienų nustato amžių ir kaip spektras gali pasakyti, kokie elementai yra žvaigždėje.

 Erdvėlaivis.

 Supernova. Krabo ūkas.

 Pasakotojas vien rankos mostu gali pakelti kalnų klodus ir papasakoti, kas kada vyko.

 Serialo kūrėjų komanda.

 Visatos žemėlapis, suspaustas į kalendorinius Žemės metus.

Serialo darnumą lemia, kad ne tik fizikos, biologijos, matematikos žinios vieną kitą papildo, bet ir istorinė dokumentika, dažniausiai išreikšta animaciniais inkliuzais. Nusikeliama daug metų į praeitį, pristatomi žymiausi mokslininkai, tokie kaip Niutonas ar Einšteinas, pasakojas nuvyksta į jų istorines vietas, animacija papasakoja, kokioje kultūroje koks mokslininkas gyveno, parodo jo eksperimentavimo galimybes ir šiaip gana smalsiam žiūrovui įdomu pažiūrėti, kaip viskas kažkada vyko. Jau nekalbu apie kultūrinį kontekstą, apie tai, kaip žvaigždes suvokė maoriai, kaip Šiaurės Amerikos indėnai ir t. t., o kur religiniai motyvai – žodžiu, pasaulėvaizdžio ir pasaulėjautos seriale nemažai. 

Kalbant apie erdvių mastelį, serialas visgi netolygus, kiekviena serija turi savo uždavinį ir tikslą, todėl kūrėjams nebuvo svarbu nuosekliai nuo vandens lašelio tyrinėjimo eiti link visatos paribių, demonstruojant jos neišmatuojamas galimybes, tai būtų sudėtinga ir tektų atsisakyti tikriausiai mokslininkų, kultūrinių niuansų ir dar daug ko, be to, tą jau darė nuostabus dokumentinis filmas „Kelionė į Visatos pakraštį“ (2008). Gal net kur kas maloniau žiūrėti, kaip kosminė radiacijos informacija koreliuojama su mokslininko asmenybe ir laikmečiu. Nepaisant to, laikas taip pat nepaslankus, pasakotojas mus nuolat tempia prie Didžiojo Sprogimo teorijos, vaizduoja Visatos vystymosi etapus, didžiuosius kataklizmus per Žemės gyvavimo metus, žvaigždžių gyvenimą ir judėjimą ir čia pat pasakoja apie Didžiuosius geografinius atradimus – neįtikėtinas pasakojimo tankis išplečia žiūrovo sąmonę ir leidžia patirti neapsakomą sintezuotą vizualų pasakojimo audinį. 

Vizualumas išties vienas iš stipriausių šio serialo pusių. Nemažai kosminių vaizdų paimta iš NASA ir atspindi tikruosius kosmoso vaizdus. Kūrėjai sukūrė modernų erdve ir laiku keliaujantį erdvėlaivį, kuris išsiplečia, tai susitraukia, tai priartėja prie leukocito žmogaus kraujyje, tai prie milžiniškos Juodosios skylės kažkur Visatos platybėse. Gidas išties neerzino, bet gal kiek nusivyliau, kalbant apie Saulės sistemos sandarą, kažkodėl dažnai būdavo „pražioplinamas“ Uranas. Negi iš tikrųjų po Saturno ir prasideda Neptūnas? Kodėl visas planetas pristatome, o Urano ne? O kad bent sykį būtų paminėtas iš planetų sąrašų išbrauktas vargšas Plutonas! Kurgi, lyg jis būtų visai nebesvarbus, apie didžiulius Kvazarus nebuvo užsiminta nė žodžio, o juk buvo kalbama apie Visatos paribius ir tradiciją. Žodžiu, su šiuo serialu galite pasitikrinti savo esamas astrofizikos ir kitų mokslų žinias, tačiau galite kai ko seriale ir pasigesti, nežinia dėl ko – gal dėl laiko stokos, gal tiesiog kūrėjams tai pasirodė nebeaktualu ir nebeįdomu.

Nepaisant visko, serialas stulbinamas ir ypač jis turėtų patikti vyrams, nors ir subalansuotas moterims. Žingeidūs, trokštantys praplėsti apie save ir pasaulį suvokimą ir bent kampučiu pabandyti suvokti savo fizinį smulkumą, šis serialas gali prilygti jūsų proto sukrėtimui kaip kadaise Europos civilizacijai Kolumbo atrastas Naujasis pasaulis. Saugokitės, nes žiūrėdami galite smarkiai praturtėti intelektualiai.

Jūsų Maištinga Siela