Dienos citata: Artemis II astronautė Christina Koch apie tai, ką jautė matydama Žemę iš kosmoso

 

Sveiki!

„Kai išvydome mažytę Žemę, mūsų įgulos klausė, kokį įspūdį ji paliko. Ir, tiesą sakant, labiausiai mane sukrėtė ne pati Žemė, o ją supanti begalinė juoduma. Žemė atrodė tarsi mažas gelbėjimosi laivas, ramiai kabantis Visatoje.“ Artemis II“ astronautė Christina Koch.

Christina Koch laikoma viena labiausiai patyrusių NASA astronaučių, jau įėjusi į istoriją kaip ilgiausiai (328 dienas) vieno skrydžio metu kosmose išbuvusi moteris bei pirmųjų tik moterų atvirame kosmose išėjimų dalyvė. Pagal išsilavinimą ji yra inžinierė elektrikė ir fizikė, turinti didžiulę patirtį dirbant ekstremaliomis sąlygomis – nuo Antarktidos tyrimų stočių iki Tarptautinės kosminės stoties. Ši patirtis tapo pagrindiniu veiksniu ją atrenkant „Artemis II“ misijai, kurios metu ji taps pirmąja moterimi, nuskridusia iki Mėnulio.

Ji buvo pasirinkta dėl savo išskirtinių techninių įgūdžių, emocinio atsparumo ir gebėjimo spręsti sudėtingas inžinerines problemas aukšto streso aplinkoje. NASA pabrėžia, kad Koch ne tik reprezentuoja naująją tyrinėtojų kartą, bet ir turi visas reikiamas kompetencijas valdyti erdvėlaivį „Orion“ kritinėse situacijose. Jos dalyvavimas šioje istorinėje misijoje, kuri apskries Mėnulį ir paruoš dirvą vėlesniam žmonių išsilaipinimui, simbolizuoja agentūros siekį padaryti kosmoso tyrimus prieinamus visiems talentingiausiems profesionalams, nepriklausomai nuo jų lyties.

Maištinga Siela

Nuotrauka: NASA pasidalijo Žemės planetos nuotrauka iš kosminio laivo Artemis II

 

Sveiki,

 

Net neabejoju, kad dėl šito bus labai daug diskusijų ir sąmokslo teorijų, bet taip... Taip yra Žemės planeta iš kosminio laivo Artemis II, kuris šiuo metu keliauja link Mėnulio.

 

Artemis II yra NASA projektas, žymintis žmonijos sugrįžimą į tolimąją kosminę erdvę po daugiau nei pusės amžiaus pertraukos. Tai bus pirmoji pilotuojama „Artemis“ programos misija, kurios metu keturių astronautų įgula erdvėlaiviu „Orion“ apskries Mėnulį. Nors šios misijos metu tūpimas ant palydovo paviršiaus dar nenumatytas, dešimties dienų kelionė yra kritinis bandymas, skirtas patvirtinti, kad visos erdvėlaivio gyvybės palaikymo, ryšio ir navigacijos sistemos veikia nepriekaištingai saugant žmogaus gyvybę gilioje erdvėje.

 

Pagrindinis šio projekto siekis – nutiesti saugų kelią būsimoms misijoms, kurių metu žmonės vėl žengs Mėnulio paviršiuje. „Artemis II“ testuoja naująją „Space Launch System“ (SLS) raketą ir „Orion“ kapsulę realiomis sąlygomis, kartu demonstruojant tarptautinį bendradarbiavimą, nes įgulą sudaro ne tik JAV, bet ir Kanados atstovas. Tai savotiška generalinė repeticija prieš „Artemis III“ misiją, kurioje numatytas pirmosios moters ir pirmojo nebaltaodžio asmens išsilaipinimas Mėnulyje.

 

Be technologinio patikrinimo, šiuo projektu siekiama išplėsti žmonijos buvimo kosmose ribas ir paruošti dirvą tvariam Mėnulio tyrimui. NASA planuoja sukurti ilgalaikę bazę Mėnulio orbitoje ir paviršiuje, kuri tarnautų kaip mokslinė laboratorija ir tarpinė stotelė ateities skrydžiams į Marsą. Taigi „Artemis II“ nėra tik skrydis aplink Mėnulį – tai fundamentalus žingsnis link naujos kosmoso tyrimų eros, kurioje Mėnulis tampa vartais į tolimesnę saulės sistemą.

 

Maištinga Siela

Dulkių siurblys "Saturnas": dizainas, sukūrimo istorija, sovietinė kosmoso era

Sveiki, skaitytojai!

 

„Saturnas“ yra vienas iš sovietinio industrinio dizaino pavyzdžių, glaudžiai susijęs su Lietuva ir kosmoso eros (angl. Space Age) estetika. Tai nebuvo tik buities prietaisas, bet ir savotiškas mokslo bei progreso simbolis vidutinės šeimos namuose. Šias nuotraukas, kurias dabar matote, padariau Vilniaus Energetikos ir technikos muziejuje, ten vis dar galite juos pamatyti gyvai.

 

Šis dulkių siurblys buvo pradėtas gaminti 1962–1963 metais Vilniaus elektrinio suvirinimo įrengimų gamykloje. Jo kūrimo istorija siejama su inžinieriumi Vytautu Didžiuliu, kuris, įkvėptas amerikietiškojo „Hoover Constellation“ modelio, sukūrė vietinę versiją. „Saturnas“ išsiskyrė savo sferine forma ir aplink korpusą einančiu metaliniu žiedu, kuris tiesiogiai imitavo Saturno planetą. Nors forma buvo pasiskolinta, sovietiniai inžinieriai ją patobulino pridėdami ratukus (originalus JAV modelis „sklandė“ ant išpučiamo oro pagalvės) ir suteikdami korpusui daugiau futuristinių detalių.

 

Techniškai „Saturnas“ buvo paprastas, bet funkcionalus įrenginys. Jo variklis buvo viršutinėje sferos dalyje, o viena iš unikalių savybių – dvipusis veikimas. Šlangą buvo galima įkišti ne tik į siurbimo angą, bet ir į oro išpūtimo angą. Ši funkcija buvo itin populiari sovietmečiu: žmonės naudodavo siurblį luboms balinti (prie šlangos prijungę specialų purkštuvą su kalkėmis) arba plaukams džiovinti, nors pastarasis būdas nebuvo itin higieniškas dėl dulkėto oro srauto.

 

Šiandien „Saturnas“ yra vertinamas kolekcininkų ir dizaino istorikų kaip kultinis objektas. Jo ryškios spalvos – dažniausiai mėlyna, žalia ar oranžinė – ir kosminė forma reprezentuoja laikotarpį, kai tikėjimas technine pažanga buvo pasiekęs aukščiausią tašką. Nors šiuolaikiniais standartais šie siurbliai buvo triukšmingi ir sunkiasvoriai (svėrė apie 10 kg), daugelis jų veikia iki šiol, kas tik patvirtina tuometinės pramonės orientaciją į ilgaamžiškumą.

 

Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Šią dieną padaryta pirmoji teleskopu "Hubble" nuotrauka

Sveiki,

Šią dieną, gegužės 20 d., kosmoso tyrėjai 1990 metais gavo pirmąją galingo teleskopo „Hubble“ kosminę nuotrauką. Iš tikrųjų su „Hubble“ kosmoso tyrimą galimą skaidyti istoriškai prieš „Hubble“ ir jau po. Vien šio teleskopo dėka buvo parašyta dešimtimis tūkstančių tiriamųjų darbų, tai istorinis revoliucinis prietaisas, iškeltas daugiau nei puse tūkstančių kilometrų, kad išeitų iš atmosferos ir išvengtų optinio iškraipymo.

Tiesa, prieš jus nuotraukoje ne pirmoji fotografija, nes pirmoji fotografija buvo brokuota, teleskopas iškeltas prastai sufokusuotas ir negaudė tinkamos šviesos, todėl fotografijos buvo neryškios. Tik 1993 metais šis netikslumas buvo pašalintas ir nuo šiol fotografijos „Hubble“ yra tokios pat ryškios, kaip šioji.

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Melanie Malia harmonizuojanti ir sąmoningumą skatinanti tapyba derva ant vandens

Sveiki,

Tapyba ant vandens, prispaudus popieriaus lapą, staiga gali virsti kažin kokiu slėpiningu ir magišku atvaizdu. Amerikiečių menininkė Melanie Malia iš Pensilvanijos, kurios darbus netyčia visai išmetė kosminis internetas, leido pasidžiaugti jos dervos tapyba ant vandens. Nuostabūs, spalvoti kosmologiniai atspaudai virsta vaizduotę kaitinančiais ir sąmoningumą keliančiais meno darbais. Įkeliu keletą darbų pasigrožėti, gal kam iš tikrųjų labai patiks. Siūlau daugiau darbų pamatyti oficialiame „Still Water Sancturary“ puslapyje:

https://www.stillwatersanctuary.org/

Arba instagrame Melanie_Malia

Melanie Malia

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Oriono ūkas (Orion Nebula)

Sveiki,

Nusprendžiau nuo šiol su Jumis dalytis ne tik atrastomis dainomis, bet ir įdomiomis fotografijomis. Galbūt ne kasdien, tačiau gana dažnai atrandu vis ką nors įdomaus, kaip kad nutiko šiandien. O šiandien rubrikoje publikuoju per daug informacinių portalų pristatyta, kaip žiniasklaida skelbia, kol kas ryškiausią ir geriausią Oriono ūko fotografiją.

Tas, kas domisi kosmosu, jo reiškiniais ir apskritai astronomija, tam visada bus įdomu tyrinėti žvaigždes. Tokie žmonės svajokliai, linkę į filosofiją. Tarkim, kaip aš. 

Ši švytinti kosminė širdis, kaip teigiama, galima matyti netgi plika akimi danguje, tiesa, ji neatrodys tokia, kokia nuotraukoje, tačiau tas, kas domisi žvaigždynas – gali ir susirasti šį dangaus lopinėlį. Visgi tai netolimas dangaus kūnas vos už pusantro tūkstančių šviesmečių ir yra 24 šviesmečių pločio. Nuotrauką darė viena iš pietų Europos observatorijų.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Kosmosas: erdvės ir laiko odisėja" / "Cosmos: A Spacetime Odyssey"

Sveiki, skaitytojai,

Aš vis apie tuos savo „surytus“ serialus ir šįkart pristatau praktiškai per 3-4 dienas sužiūrėtą dokumentinį serialą „Kosmosas: erdvės ir laiko odisėja“ (angl. Cosmos: A Spacetime Odyssey) (2014). Tai vieno sezono, 13 serijų parengtas amerikiečių mokslinis, edukacinis serialas apie Visatos, mūsų pačių sandarą, evoliuciją, istoriją ir kas tik norite, praktiškai serialas apie visų mūsų paskirties esmę iki mūsų ir po mūsų eros. 

Šio serialo idėjos kilo dar 1996 metais, bet tuo metu nebuvo pritarta jo kūrimui ir idėja nusikėlė gerokai į ateitį. Iš esmės tai yra serialo „Cosmos: A Personal Voyage“, sukurto 1980 metais papildinys naujomis mokslinėmis žiniomis, taip pat ir savotiškas tęsinys. Serialas pelnė daugybę nominacijų ir apdovanojimų pačiuose įvairiausiuose apdovanojimuose, o jo paskirtis buvo vėl į TV ekranus, šalia dokumentikos apie gyvūnus prikelti kokybišką mokslinę dokumentiką apie Visatos slėpinius. Ką gi, serialas, sakyčiau, pavyko ir netgi labai. Įdomu dar ir tai, kad visgi „Kosmosas: erdvės ir laiko odisėja“ reitingai buvo gan aukšti, per įvairius Fox transliuojamus kanalus jo preliminarus reitingas buvo per 5 milijonus nuolatinių žiūrovų, o priskaičiavus dar ir internetinius ir užsienio kanalus per 8 milijonus, iš kurių maždaug 60 procentų žiūrovų sudarė vyrai. Gal iš tikrųjų moterims labiau vaidybiniai serialai, o mokslas – vyrų sąmoningumui plėsti? Lyčių stereotipai tik iš dalies galbūt atsako į šio serialo esmę.

Tiesą sakant, nepamenu, kada nuo A iki Z žiūrėjau dokumentinį serialą. Tikrai. O dar tokios aukštos kokybės kaip šis, tai tuo labiau. Besąlygiškai rekomenduoju tiems, kurie domisi žvaigždėmis ir įvairiais kosmoso reiškiniais. Apie tai, maniau, serialas ir suksis, tačiau klydau, nes serialo kūrėjai užsimojo sukurti ištisą atskirų mokslų sintezę, vienijančią ir papildančią mūsų suvokimą apie mus ir Visatą. Neprisimenu, kada per fizikos pamokas būtų taip įdomiai paaiškinę apie atomų sandarą, nors ir visus tikriausiai vertė ant plakatų piešti protonus ir elektronus, tačiau tik seriale tikriausiai išaiškėjo tikrasis kūno ir ląstelės, molekulės santykis. Serialo pasakotojas mokslininkas Neil deGrasse Tyson per gana modernų erdvėlaivį patenka į pačių ląstelių branduolį ir papasakoja taip vaizdžiai, kad tikriausiai jau geriau žiūrėti šį serialą, nei laikyti nosį, įsmeigus į fizikos ar biologijos vadovėlį.

 Pasakotojas keliauja erdvėlaiviu per laiką ir erdves.

 Animaciniai intarpai pasakoja žymių mokslininkų atradimus.

 Pasirodo, žmogaus DNR labai artima medžio DNR. Po serialo tampa aišku, kaip mokslininkai priskiria ryšis šeimoms, kaip iš uolienų nustato amžių ir kaip spektras gali pasakyti, kokie elementai yra žvaigždėje.

 Erdvėlaivis.

 Supernova. Krabo ūkas.

 Pasakotojas vien rankos mostu gali pakelti kalnų klodus ir papasakoti, kas kada vyko.

 Serialo kūrėjų komanda.

 Visatos žemėlapis, suspaustas į kalendorinius Žemės metus.

Serialo darnumą lemia, kad ne tik fizikos, biologijos, matematikos žinios vieną kitą papildo, bet ir istorinė dokumentika, dažniausiai išreikšta animaciniais inkliuzais. Nusikeliama daug metų į praeitį, pristatomi žymiausi mokslininkai, tokie kaip Niutonas ar Einšteinas, pasakojas nuvyksta į jų istorines vietas, animacija papasakoja, kokioje kultūroje koks mokslininkas gyveno, parodo jo eksperimentavimo galimybes ir šiaip gana smalsiam žiūrovui įdomu pažiūrėti, kaip viskas kažkada vyko. Jau nekalbu apie kultūrinį kontekstą, apie tai, kaip žvaigždes suvokė maoriai, kaip Šiaurės Amerikos indėnai ir t. t., o kur religiniai motyvai – žodžiu, pasaulėvaizdžio ir pasaulėjautos seriale nemažai. 

Kalbant apie erdvių mastelį, serialas visgi netolygus, kiekviena serija turi savo uždavinį ir tikslą, todėl kūrėjams nebuvo svarbu nuosekliai nuo vandens lašelio tyrinėjimo eiti link visatos paribių, demonstruojant jos neišmatuojamas galimybes, tai būtų sudėtinga ir tektų atsisakyti tikriausiai mokslininkų, kultūrinių niuansų ir dar daug ko, be to, tą jau darė nuostabus dokumentinis filmas „Kelionė į Visatos pakraštį“ (2008). Gal net kur kas maloniau žiūrėti, kaip kosminė radiacijos informacija koreliuojama su mokslininko asmenybe ir laikmečiu. Nepaisant to, laikas taip pat nepaslankus, pasakotojas mus nuolat tempia prie Didžiojo Sprogimo teorijos, vaizduoja Visatos vystymosi etapus, didžiuosius kataklizmus per Žemės gyvavimo metus, žvaigždžių gyvenimą ir judėjimą ir čia pat pasakoja apie Didžiuosius geografinius atradimus – neįtikėtinas pasakojimo tankis išplečia žiūrovo sąmonę ir leidžia patirti neapsakomą sintezuotą vizualų pasakojimo audinį. 

Vizualumas išties vienas iš stipriausių šio serialo pusių. Nemažai kosminių vaizdų paimta iš NASA ir atspindi tikruosius kosmoso vaizdus. Kūrėjai sukūrė modernų erdve ir laiku keliaujantį erdvėlaivį, kuris išsiplečia, tai susitraukia, tai priartėja prie leukocito žmogaus kraujyje, tai prie milžiniškos Juodosios skylės kažkur Visatos platybėse. Gidas išties neerzino, bet gal kiek nusivyliau, kalbant apie Saulės sistemos sandarą, kažkodėl dažnai būdavo „pražioplinamas“ Uranas. Negi iš tikrųjų po Saturno ir prasideda Neptūnas? Kodėl visas planetas pristatome, o Urano ne? O kad bent sykį būtų paminėtas iš planetų sąrašų išbrauktas vargšas Plutonas! Kurgi, lyg jis būtų visai nebesvarbus, apie didžiulius Kvazarus nebuvo užsiminta nė žodžio, o juk buvo kalbama apie Visatos paribius ir tradiciją. Žodžiu, su šiuo serialu galite pasitikrinti savo esamas astrofizikos ir kitų mokslų žinias, tačiau galite kai ko seriale ir pasigesti, nežinia dėl ko – gal dėl laiko stokos, gal tiesiog kūrėjams tai pasirodė nebeaktualu ir nebeįdomu.

Nepaisant visko, serialas stulbinamas ir ypač jis turėtų patikti vyrams, nors ir subalansuotas moterims. Žingeidūs, trokštantys praplėsti apie save ir pasaulį suvokimą ir bent kampučiu pabandyti suvokti savo fizinį smulkumą, šis serialas gali prilygti jūsų proto sukrėtimui kaip kadaise Europos civilizacijai Kolumbo atrastas Naujasis pasaulis. Saugokitės, nes žiūrėdami galite smarkiai praturtėti intelektualiai.

Jūsų Maištinga Siela