Dulkių siurblys "Saturnas": dizainas, sukūrimo istorija, sovietinė kosmoso era

Sveiki, skaitytojai!

 

„Saturnas“ yra vienas iš sovietinio industrinio dizaino pavyzdžių, glaudžiai susijęs su Lietuva ir kosmoso eros (angl. Space Age) estetika. Tai nebuvo tik buities prietaisas, bet ir savotiškas mokslo bei progreso simbolis vidutinės šeimos namuose. Šias nuotraukas, kurias dabar matote, padariau Vilniaus Energetikos ir technikos muziejuje, ten vis dar galite juos pamatyti gyvai.

 

Šis dulkių siurblys buvo pradėtas gaminti 1962–1963 metais Vilniaus elektrinio suvirinimo įrengimų gamykloje. Jo kūrimo istorija siejama su inžinieriumi Vytautu Didžiuliu, kuris, įkvėptas amerikietiškojo „Hoover Constellation“ modelio, sukūrė vietinę versiją. „Saturnas“ išsiskyrė savo sferine forma ir aplink korpusą einančiu metaliniu žiedu, kuris tiesiogiai imitavo Saturno planetą. Nors forma buvo pasiskolinta, sovietiniai inžinieriai ją patobulino pridėdami ratukus (originalus JAV modelis „sklandė“ ant išpučiamo oro pagalvės) ir suteikdami korpusui daugiau futuristinių detalių.

 

Techniškai „Saturnas“ buvo paprastas, bet funkcionalus įrenginys. Jo variklis buvo viršutinėje sferos dalyje, o viena iš unikalių savybių – dvipusis veikimas. Šlangą buvo galima įkišti ne tik į siurbimo angą, bet ir į oro išpūtimo angą. Ši funkcija buvo itin populiari sovietmečiu: žmonės naudodavo siurblį luboms balinti (prie šlangos prijungę specialų purkštuvą su kalkėmis) arba plaukams džiovinti, nors pastarasis būdas nebuvo itin higieniškas dėl dulkėto oro srauto.

 

Šiandien „Saturnas“ yra vertinamas kolekcininkų ir dizaino istorikų kaip kultinis objektas. Jo ryškios spalvos – dažniausiai mėlyna, žalia ar oranžinė – ir kosminė forma reprezentuoja laikotarpį, kai tikėjimas technine pažanga buvo pasiekęs aukščiausią tašką. Nors šiuolaikiniais standartais šie siurbliai buvo triukšmingi ir sunkiasvoriai (svėrė apie 10 kg), daugelis jų veikia iki šiol, kas tik patvirtina tuometinės pramonės orientaciją į ilgaamžiškumą.

 

Maištinga Siela

Kur žiūri moterys knygų viršeliuose? Gyasi "Auksinės šaknys", Oksanen "Valymas", Flaubert "Ponia Bovari", Evaristo "Mergaitė, moteris, kita"

 

Sveiki,

 

Yra daug pasakymų apie kelius, kurie teisingi ir klaidingi. Pavyzdžiui, kad visi keliai veda į Romą, arba nemesk kelio dėl takelio. Arba, kad vyras (paprastai!) pasuko šeiminiame gyvenime į kairę. Ar pastebėjote, kad dažnai moterys, jeigu jos pavaizduotos šonu ant knygos viršelio, jos dažniausiai pasisukusios į dešinę pusę. Tai nėra absoliuti tendencija, turiu bibliotekoje ir į kairę pusę, tačiau visgi dažniausiai skirtingi leidėjai ir knygos dizaineriai renkasi būtent tokį moters profilio vaizdavimą ant grožinės literatūros knygų viršelių. Ar tai turėtų ką nors reikšti? Gal visiškai nieko.

 

Maištinga Siela

Triptikas (reklama, stendas): XXVI Klaipėdos pilies Džiazo festivalis (www.jazz.lt 2025, birželio 27-29 d.)

***

 

Klaipėda, jau 26-ąjį kartą tapusi džiazo sostine, šiemet vėl pakvietė į nuostabią muzikos ir bendrystės šventę – XXVI Klaipėdos pilies džiazo festivalį. Kaip visada, renginys džiugino savo unikalumu – nemokami koncertai, atvira atmosfera ir galimybė mėgautis pasaulinio lygio džiazu po atviru dangumi Klaipėdos pilies pašonėje. Festivalis, sėkmingai vykęs jau ketvirtį amžiaus, vėl patvirtino savo, kaip vieno ryškiausių vasaros įvykių Baltijos šalių regione, statusą.

 

Šių metų festivalis ypatingą dėmesį skyrė netikėtumams ir naujiems atradimams. Organizatoriai, siekdami pasiūlyti klausytojams kuo įvairesnę patirtį, pristatė ne tik jau pripažintus džiazo atlikėjus, bet ir kylančias žvaigždes. Klausytojai galėjo mėgautis plačiu džiazo stilių spektru – nuo tradicinio iki modernaus, nuo energingo svingo iki ramių baladžių. Festivalio programa buvo kruopščiai sudaryta taip, kad patenkintų tiek ištikimų džiazo fanų, tiek ir atsitiktinių praeivių, norinčių iš naujo atrasti šį muzikos žanrą, skonį. Kiekvienas pasirodymas buvo lyg atskira kelionė per džiazo istoriją ir dabartį.

 

Tradicija tapę festivalio „jam session“ ir šiemet sujungė atlikėjus ir klausytojus į vieną gyvą, pulsuojančią džiazo širdį. Šios spontaniškos muzikinės sesijos, vykusios jaukioje festivalio aplinkoje, leido muzikos gurmanams patirti tikrą džiazo magiją, kurioje improvizacija ir kūrybinė laisvė sukuria nepakartojamą atmosferą. Be to, festivalio metu vyko ir įvairios papildomos veiklos, tokios kaip edukacinės programos jaunimui ir susitikimai su atlikėjais, kurios padėjo dar labiau gilintis į džiazo pasaulį ir jo paslaptis.

 

Klaipėdos pilies džiazo festivalis ne tik praturtina miesto kultūrinį gyvenimą, bet ir puoselėja džiazo muzikos tradicijas Lietuvoje. Jis sukuria erdvę, kurioje susilieja skirtingos kartos ir kultūros, vienijamos bendros aistros muzikai. Festivalis vėl įrodė, kad džiazas yra gyva ir besikeičianti muzika, kuri geba užburti ir įkvėpti. Kiekvienais metais jis pritraukia tūkstančius lankytojų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio, paversdamas Klaipėdą tikru džiazo traukos centru. Tad su nekantrumu laukiame kitų metų festivalio ir naujų džiazo atradimų.

 

Maištinga Siela

Scanorama 2024, reklaminis logotipas, dizainas, užrašas, reklama, programos popierinis lankstinukas

 

Kaip ir kasmet – vis tokie patys, bet kaskart vis skirtingi. Scanoramos 2024 metų dizainas vėl kitoks. Džiugu, kad vis dar ne viskas elektroninė erdvėje ir prie kino teatrų vis dar galima gauti festivalio programas tokiais pavidalais.

 

Maištinga Siela

Kino pavasaris 2024: reklama, dizainas, internetinė svetainė, repertuaras, filmai

 Sveiki,

 

Šiandien paskutinė Kino pavasario oficialioji diena. Žinau, kaip visada, bus visokie pratęsimai, papildomi seansai, vasaros, o vėliau ir rudens turai, filmai po atviru dangumi, bet visi filmai iš to paties sezono, todėl skelbiu, kad šiemet man irgi oficialiai Kino pavasaris užsidaro. Sutapimas – Tarptautinę teatro dieną, kovo 27 dieną.

 

Aišku, dar bus ateityje seansų, kurių nespėjau pamatyti vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis. Tačiau kasmet stebiu ir pastebiu festivalio dizainą ir šiemet jis buvo toks išplaukęs, bet man patiko, kaip naktinio vėlyvojo kino seansas su 80-ųjų koloritu, atgręžus nugarą, tarsi sėdėtum už priešais esančio kino žiūrovo. Šūkis: „Geras kinas – tik į gera!“ Šiemet pagrindine festivalio daina pasirinkta muzikos grupės Everything But The Girl gabaliukas „Missing“. Grupė susikūrė 1982 metais ir gyvuoja iki šių dienų. „Missing“ dideliu hitu tapo 1994 metais, o šiemet, jeigu gerai pamenu, skambėjo kaip garso takelis filme „Kaupikai“ finalinėje scenoje.

 

Manęs dar laukia aprašyti A. Holland filmą „Žalia siena“, bet akivaizdu, kad šiemet mano favoritais iš matytų filmų tapo japonų „Monstras“ ir britų filmas „Visi mes svetimi“. Na, dar pridėčiau „Kryčio anatomija“, kuri emociškai mane jaudino labiau, nei „Interesų zona“, kuris, beje, taip pat gerai pastatytas ir apgalvotas idėjiškai filmas.

 

Atsinaujino ir www.kinopavasaris.lt puslapis. Bandau suvokti, ar mega didelės reklamos ir afišos yra pagirtinas dalykas, ar ne? Santūrumo ir praktiškumo puslapiui trūksta, bet labiausiai gaila, jog dingo didelis rodytų filmų ankstesniais sezonais archyvas, kuriuose galėdavai pasitikslinti vieną ar kitą filmą, susirasti praleistų filmų. Gal dar archyvas bus tvarkomas ir jis pamažu prisipildys? Nežinau.

 

Taip pat dingo dešimtbalė vertinimo sistema, kuri būdavo aiškesnė, nei penkios žvaigždutės, kurios išlygiuoja visus filmus daugmaž panašiai. Labiausiai liūdna buvo dėl kontrakto su Telia Play, nes biznis dvigubas – turi užsisakyti Telia paslaugas (atseit pirmą mėnesį nemokamai, bet tam tikros smulkiom raidelėm išlygos nutylimos, todėl bandoma pamaustyti žiūrovus „ant kontraktų“), negi negalima padaryti normalios platformos, kur būtų galima iš kitų miestų ar negalintiems tuo metu įsigyti filmo nuomos online 24 valandom kaip per karantiną? Būtina tą Telia kišti ir grūsti, ką?

 

Šiaip visumoje labai jau nesiskundžiu, kasmet džiaugiuosi, jog turime šį didžiausią nepriklausomo kino festivalį ir jis jau daugel metų yra mano dėmesio centre. Dėkoju visiems organizatoriams! Ta proga pasiklausykime pagrindinės festivalio dainos:

 

Jūsų Maištinga Siela    

Kino pavasaris 2023 reklamos idėja: Kai šaukia kinas – tu eini

 

Laba diena,

Štai tokiu plakatu pasipuošė miestai ir didmiesčio stotelės, reklamuodamos 2023 „Kino pavasario“ sezoną. Naujas šių metų šūkis: „Kai šaukia kinas – tu eini!“. Netikėtas, spalvingas ir šmaikštus šių metų devizas.

Jūsų Maištinga Siela

Žurnalas Nemunas: elegancija, išskirtinis leidinys, patrauklus dizainas, turtingas turinys

Sveiki,

Paskutiniu metu esu susižavėjęs kultūros žurnalu „Nemunas“. Net nepastebėjau, kada jis pakeitė savo išvaizdą, gal prieš tris metus, gal ir seniau, tačiau koks patrauklus dizainas ir kokybė! Vyriausioji redaktorė Erika Drungytė irgi puiki! Ir viskas šiame leidinyje taip puiku, pradedant nuo vizualaus kas mėnesį pasirodančio vis kito viršelio, ant kurio vaizduojami garsūs menininkai ir viduje esančios atvirutės.

Paskutiniame numeryje tiesiog nebegalėjau atsitraukti nuo straipsnio apie čekų menininką Alfons Mucha ir apie jo meną, apie kurį rašo Eglė Petreikienė, ir tą puikų atviruką. Labai patinka, kad „Nemunas“ negaili per visą puslapį vaizduoti meno kūrinių, tarsi tampa ne tik straipsnių, interviu žurnalu, bet ir skoningu katalogu. Sakyčiau, toks leidinys mirtinai reikalingas Lietuvai, netgi „Kultūros barai“, „Metai“ ar „Literatūra ir menas“ negali sau to leisti, o „Nemunas“ gali. Net nepastebėjau, kaip kaskart vis dairausi prie spaudos lentynos vis naujo numerio.

O Jūs ar skaitote „Nemuną“?

Jūsų Maištinga Siela

Žurnalas, literatūrinis mėnraštis "Metai": senasis dizainas prieš naująjį

Sveiki,

Paskutiniu metu paskaitau mėnraštį „Metai“, kadangi jis man tampa kaip savotišku literatūros pranašu tiek vertimuose, tiek lietuvių grožinės literatūros leidyboje. Visgi „Metai“ nuo šiais metais pakeitė jau ne vieną dešimtmetį trukusį leidybinę išvaizdą. Berods pirmą kartą išgirdau apie būsimą atsinaujinimą iš Andriaus Jakučiūno. Labai apsidžiaugiau, nes „Metams“ šio etapo tikrai reikėjo, juolab, kad ir „Nemunas“ padarė ryžtingą ir itin kardinalų pasikeitimą, mano galva, ypač skoningą ir įdomų. Matyt, panašiai to tikėjausi ir iš „Metų“.

Žinoma, nesitikėjau, kad bus pilnas estetiškų iliustracijų, visgi leidinys orientuotas į pačią literatūrą, tačiau įvykęs pokytis manęs asmeniškai netenkina. Lyginant netgi su senuoju dizainu, šiandieninis kai kuriais aspektais netgi pralaimi. Suprantu, kad tas atsinaujinimas labiau susijęs su kaštais, nei su noru eiti į XIX amžių, na, ir tikriausiai su „Metų“ tradicijų palaikymu.

Visų pirma pasikeitė viršelis. Mano akimis, į prastąją pusę. Iš slidaus ir kokybiško, ilgaamžio pereita prie paprasto popierinio, dažnas egzempliorius jau dėl to prekyboje būna numurzintas, nepatvarus ir lengviau sulankstomas. Visgi išlaikytas dvispalvis variantas, tas pats užrašo šriftas ir pakoreguota tik pavardžių pateiktis.

Ne ką didesni pokyčiai ir viduje, nors jie ir pastebimi. Gerai, tas dešiniajame kampe užrašas „Metai“ –veikia dinamiškai, tačiau paraštės man asmeniškai priimtinesnės senojo leidimo. Atsirado nespalvotų per visą puslapį fotografijų, kurios iš esmės pagyvino numerį, bet mano supratimu, tikrasis atsinaujinimas visgi neįvyko, nes kai kas suprastėjo, kai kas pagerėjo.

Tikriausiai ir nereikia kaltinti atsinaujinimo neryžtingumu, nes „Metai“ niekada ir nėjo į komercinę rinką. Viso labo 1000 egzempliorių pasklidęs po Lietuvą visgi liko tik tarp jau išaugintų ištikimų skaitytojų ir kažin, ar bepritrauks kokiais komerciniais triukais, nors gal aš ir klystu, nes „Nemunui“ gi pavyko pritraukti daugelį kitų meno šakų skaitytojų, bet „Nemunas“ yra ne vien literatūrinio pasaulio leidinys.

Norėčiau sveikinti „Metus“ su atsinaujinimu, bet nesveikinu. Palauksiu dar keletą dešimtmečių, jeigu gyvuos ir kardinaliai pasikeis, tada ir paspausiu like.

Jūsų Maištinga Siela