Literatūrinis žurnalas "Metai" (2025, balandis) viršelis

 

Sveiki,

 

Foto iš oficialaus Metai facebooko grupės

***

Yra metai

Ir yra Metai

 

Dar vieneri

Dar vienas balandis

 

Dar vienas puslapis

Po slyvomis

Pasimylėjus

Po saule

 

Dar yra žodžių

Kuriuos sudėliojus

Atsiveria vis kitos

Durys

 

Dar yra laiko

Dar viskas tik dabar

Prasideda ir

Jau baigias

 

Balandis praeina

O Metai vis lieka

Po pagalve

Balkone

Rūsyje

Palėpėje

 

Kaip pienių vynas

Bredberio puslapių

Kolboje.

 

Maištinga Siela

Knyga: Annie Ernaux "Metai"

 

Annie Ernaux. „Metai“ – Baltos lankos, 2024. – p. 240.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai prieš kelerius metus perskaičiau garsiosios prancūzų rašytojos ir 2022 metų Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux (g.1940) romaną Įvykis (Baltos lankos, 2023), pamaniau, kad patiko, tačiau į metų geriausius savo skaitinius neįtraukiau. Žinojau, kad kita jos knyga Metai (pranc. Les anne‘es), kurią į lietuvių kalbą išvertė Greta Štikelytė, bus geresnė, bet neskubėjau jos skaityti, todėl knyga truputį turėjo palaukti namų knygų lentynoje. Džiaugiuosi, kad prie jos grįžau ir nenuėjau ką tik išleistų karštų naujienų keliais ir nepalikau Metų tiesiog dūlėti.

 

Knyga originalų kalba pasirodė 2006 metais. Metai – tai Annie Ernaux vadinamas opus magnum, iškiliausias rašytojos kūrinys, patekęs į Tarptautinio Booker trumpąjį sąrašą. Tiesa, opus magnum šįkart apibūdina ne tiek romano storumą, o veikiau jo talpumą ir užmojį, nes autorė pasakoja savo suasmenintą istoriją nuo gimimo iki pat 2006 metų, bėgdama per Prancūzijos politinius ir socialinius dešimtmečius ir pasakodama drauge savo asmeninę istoriją. Įspūdis, jog autorei pavyko surasti tinkamą kalbos kodą ir visuminę romano pasakojimo struktūrą, daugiasluoksniškai papasakoti ne tik Prancūzijos istoriją, bet, sakyčiau, ir visos Europos, iš dalies ir Vakarų civilizacijos, kurių kontekste šiek tiek sušmėžuoja JAV dominavimas ir konkuravimas su Sovietų Sąjungą, o galų gale ir Berlyno sienos griūtis, Rytų bloko tautų pavasaris, kitaip sakant, Sovietų Sąjungos griūtis, pokyčiai visoje Europos Sąjungos plėtroje.

 

Lietuviai skaitytojai, manau, yra pakankamai išsilavinę, jie skiria istorijos pamokų ne tik nacionalistinei istorijai, bet nemažai bendrai Europos raidai, todėl bent jau iš istorijos pamokų nesunkiai atpažins XX amžiaus geležinės uždangos ir Vakarų Europos kultūrinę ir politinę  takoskyrą, pastaroji gana ryški knygoje. Annie Ernaux kuria iš esmės autofikciją, t. y. aiškiai implikuoja savo asmeninius biografinius faktus, įskaitant ir chronologine seka aprašomas asmenines iš kartotekos traukiamas nuotraukas, kuriose ji pati, tačiau pasakotojos balsas nutolęs nuo autobiografinio intymumo. Save pasakotoja perkuria kaip subjektą, kurią tyrinėja kaip kitą aš, todėl atsiranda daugiskaitos pirmasis asmuo mes, savitas būdas analizuoti subjektės ir pasaulio konjunktūras savosios kartos polifoniniu balsu.

 

Annie Ernaux Prancūzijoje laikoma feministinės bangos rašytoja, taip pat ji negaili kritikos savo tautiečiams vyrams rašytojais ir yra ne kartą atvirai kritikavusi šiaip jau labai populiarųjį Michel Houellebecq. Nors Metai nėra feministinis akibrokštas, tačiau autorė daug dėmesio skiria moters tapatybei, jos kūniškumui, seksualumui, reprodukcijai. Autorė perteikia didžiulę seksualinę kontrolę, kurią patyrė po karo užgimusi naujoji visuomenės jaunoji karta, ypač viešai šiuo klausimu buvo subordonuojamos jaunuolės, jos atvirai gėdinamos, o individės kaip žmogaus vertę iš esmės apsprendė seksualinis nekaltumas ir dorovingumas, o ne talentai ir gebėjimai.  „Besimasturbuojančius lovoje ar tualete mus stebėdavo visa visuomenė (p. 44).“

 

„Būtent dėl to kvaišinančio jausmo po lėto šokio atsidurdavome ant šezlongo ar pliaže su vyro varpa – anksčiau matyta tik nuotraukoje ir tai tik... – ir spermos pilna burna, nes atsisakėme išskėsti šlaunis, paskutinę akimirką prisiminusios Ogino kalendorių. Aušo diena, apsiblaususi, nereikšminga. Prie žodžių, kuriuos norėjome užmiršti vos išgirdę, imk mano bybį, pačiulpk, reikėjo pridėti meilės dainos žodžius, „tas rytas buvo vakar, jis buvo vakar ir dabar toli“, pagražinti, sukurti netikėtą, melancholija apgaubti nenusisekusį nekaltybės praradimą. Nepavykus nusipirkdavome eklerų ir saldainių, sielvartą skandindavome kreme ir cukruje arba apsivalydavome badaudami. Tačiau viena buvo aišku, niekada nebebus įmanoma prisiminti, koks pasaulis buvo, kai prie mūsų nuogo kūno dar nebuvo prisiglaudęs joks kitas (p. 64-65).“

 

Kita vertus, didelė seksualinė kontrolė ir viešas gėdinimas, religijos kišimasis į dorovės ir seksualumo sampratą paskatins kartos maištą ir Seksualinę revoliuciją, politinius šalies ir visos Europos pokyčius. Pasakotojai itin svarbūs esminiai 1968-ieji, kurie tampa romane leitmotyvu, esminiu Seksualinės revoliucijos, universitetų persitvarkymo metais, sutapusiais su pasakotojos integracija į Prancūzijos suaugusiųjų visuomenę. „Žurnalas „Tėvai“ frigidiškas moteris mokė, kaip stimuliuoti klitorį prieš veidrodį praskėtus kojas. Mokyklose dalijamoje brošiūroje daktaras Carpentier kvietė mokinius masturbuotis, kad išsklaidytų pamokų keliamą nuobodulį (p. 99).“ Kaip bepažiūrėsi, bet septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje tai atrodo beprotiška, turint galvoje, kaip pačioje Lietuvoje dar visai neseniai tėvai tiesiog garsiai protestavo prieš gana paprastas gyvenimo įgūdžių pamokas, kai dar XX a. kai kur Vakaruose buvo mokoma tiesiog pasitenkinimo pamokų. Seksualumo tema Metuose autorei be galo svarbi, ji šią temą tęsiasi iki pačios senatvės, o kūniškumas perteikiamas be patetikos, neseksualizuojant ir nepoetizuojant moters geismo ir kūno.

Kitas svarbus Metų aspektas – vartotojiškos visuomenės augimas ir suklestėjimas. Autorei svarbus apsipirkinėjimo ir paslaugų prieinamumo, gero ir gausaus vakarietiškojo pasaulio galimybės. Vaikystėje ir paauglystėje neturėjusi net šaldytuvo, nes tai buvo didelė prabangos prekė, su laiku atsiranda greitai pakeičiami daiktai, kurie iš esmės siejami su jaunystės kultu ir atsisakymu žmonėms patiems senėti. Tai jie patyrė maždaug tada, kada mes, lietuviai, tik atsiskyrinėjome nuo Sovietų Sąjungos, o prancūzai jau gyveno maždaug taip, kaip mes dabar, stebėdamiesi skubėjimu ir komercinio vartojimo agresyvumu. „Mokyklinės prekės pasirodydavo lentynose dar neprasidėjus vaikų vasaros atostogoms, kalėdiniai žaisliukai – kitą dieną po Visų Šventųjų, o maudymosi kostiumėliai – vasarį. Daiktų laikas įtraukdavo mus ir versdavo be perstojo gyventi du mėnesius į priekį. Žmonės skubėdavo pasinaudoti „specialiu darbo laiku“ sekmadienį, vakarais iki vienuoliktos, pirmoji išpardavimų diena būdavo žiniasklaidoje aptariamas įvykis. „Apsipirkti“, „pasinaudoti pasiūlymais“ tapo nediskutuojamu elgesio principu, prievole (p. 180).“ Kas Lietuvoje beprisimena savaitgalio telereklamas iš dešimto dešimtmečio, kada agresyviai 20 minučių mums aiškindavo, kokia puiki ir mums mirtinai reikalinga stebuklinga keptuvė arba mikrobangų krosnelė? Prisiminus apie tai net nupurto.

Rašytoja Annie Ernaux

 

Žodžiu, vartojimo mastas visuomenėje pasiekė netgi tam tikrą absurdo viršūnę, kurios tikriausiai nelabai reflektuojame. Nors esama šiuo metu įbauginti klimato pokyčių ir skatinami tvarumo idėjų, kurių nepaneigsi, bet visgi vis dar turime tai, ką taikliai romane perteikia Annie Ernaux. „Maistas buvo arba „nuriebintas“ arba „praturtintas“ nematomais priedais: vitaminais, omega 3, skaidulomis. Visa, kas egzistuoja – oras, šiluma ir šaltis, žolė ir skruzdės, prakaitas ir naktinis knarkimas, – galėjo sukurti begalę prekių ir produktų, be paliovos dalijant tikrovę ir daugint daiktus. Komercinė vaizduotė neturėjo ribų. Savo naudai ji pasitelkdavo kiekvieną diskursą: ekologinį, psichologinį, puošė humanizmu ir socialiniu teisingumu, liepdavo mums „kartu kovoti prieš brangstantį gyvenimą“, patardavo „suteikti sau malonumą“, „eiti apsipirkti“. Ji nurodydavo švęsti tradicines šventes: Kalėdas ir Šv. Valentiną, ėjo koja kojon su ramadanu. Ji tapo morale, filosofija, nenuginčijama mūsų gyvenimo forma (p. 199).“ Sakyčiau, kad šiuo metu vis dar gyvename reklamos, rinkos ir vartotojiškos ekonomikos, perkamosios galios ir paskolų, galimybių ir pasiūlymų burbule, nuo kurio esame priklausomi ir negalime visa tai sistemai pasipriešinti, na ir kas kad kaip garantiją pridedama įmonių išsipirktas ekologiją ir tvarumą ar perdirbimą garantuojančias emblemas, visgi šis pagerintas burbulas tapo mūsų tikrovės pamatu.

 

Dar vienas svarbus kūrinio aspektas – politika. Autorė nemažai skiria dėmesio Prancūzijos ir Alžyro santykiams, besikeičiančių dėl rinkimų prezidentų, kairiųjų ir dešiniųjų idėjoms, parodydama, kad prancūzai, kitaip sakant, vidurinė klasė, kurioje priklauso ir aptariama pasakotoja mokytoja, labai domisi politika ir dažnai su nekantrumu laukia pokyčių arba bijo radikalų. Paradoksalu, bet būtent kilusi iš po Seksualinės revoliucijos ir prijaučianti feministinėms ir liberaliosioms judėjimo jėgoms visgi suvokia, kad būtent liberaliosios politinės jėgos atvėrė kelius nesibaigiantiems imigrantų keliams, todėl per ilgus dešimtmečius pasikeitė prancūzų didmiesčių geopolitinis ir demografinis veidas, atsirado ištisi afrikiečių ir musulmonų getų kvartalai, kurie įnešė tiek švietime, tiek saugume, tiek sveikatos sistemose daug pokyčių. Labai įdomiai autorė perteikė esminius pasaulio įvykius, karus, kurie iš pirmo žvilgsnio saugioje Prancūzijoje atrodė per nuotolį taip, kaip eiliniam lietuviui kokie nors Taivano ir Kinijos santykiai – nepaveikūs, neaktualūs ir tolimi. „Sielvartą, kurį buvome įpratę jausti matydami žmones „po komunizmo jungu“, keitė kritiškas žvilgsnis į tai, kaip jie naudojasi įgyta laisve. Mums labiau patiko, kai jie eilėmis rikiavosi prie dešros ir knygų, nieko neturėdami, kad patirtų, kokia laimė ir pranašumas yra priklausyti „laisvajam pasauliui“ (p. 155).“

 

Autorė kritikuoja religiją, ją laiko vienu iš didelę politinę galią turėjusį šou, štai ką ji sako apie popiežių Joną Paulių II, kuris taip pat svečiavosi dešimtajame dešimtmetyje Lietuvoje, kai išlipęs pabučiavo Marijos žemę, o tą vaizdą dar galima pamatyti YouTubėje kaip memą: „Jo Rytų Europos akcentas, balta sutana, jo „nebijokite“ ir kaip bučiuodavo žemę lėktuvui nusileidus buvo šou dalis, visai kaip kelnaičių svaidymas Madonnos koncertuose (p. 141).“

 

Būtų dar galima tęsti mažiau akcentuojamas pasakojimo linijas ir aspektus, tačiau visuminis kūrinio įspūdis labai geras. Autorei pavyko suausti labai skirtingus aspektus ir perteikti žmogaus gyvenimo esmę. Mes tiek daug išvaistome brangaus laiko politikai, religijai, suvaržymams, kvailų taisyklių laikymuisi, beprasmiams rinkimams, apsipirkinėjimams, kad jie tampa net ne aplinkos kakofonijos triukšmu, o mūsų tikrovės suprojektuota tiesa, kurioje kiekvienas iš mūsų susikuria tuo metu esamą prasmę.

 

Norisi sakyti, kad, artėjant prie knygos pabaigos, Metai tampa tik dar atviresnis kūrinys, nes tai, kas anuomet buvo itin svarbu ir reikalinga, pamažu praranda prasmę, kadangi pasakotoja suvokia savo ribotumą, senatvę, gyvenimo pabaigą ir be apgailestavimo teigia, kad jos keturiasdešimtmečiai vaikai, kurie išaugo, peraugo, kurių kūnų ji nepažįsta, jai vis dar kaip vaikai, bet kartu ir svetimi, nebesukontroliuojami savosios kartos vėliavnešiai. Norėtųsi sakyti, kad knyga parašyta iš senėjimo impulso, pastaruoju metu man senatvės tema įdomi tiek kine, tiek literatūroje, nes būtent ši perspektyva leidžia panoramiškai apžvelgti gyvenimo trumpalaikiškumo prasmę, susitaikyti su prabėgusiu laiku ir pripažinti, kad tai, kas dažnai sureikšminama trumpalaikėje perspektyvoje, tėra tik užmaršties dulkė. Manau, rašytojai Annie Ernaux, kaip reta, pavyko užgriebti dešimtmečių dekadomis bėgantį laiką, kuriame ištirpsta konkretumas, daiktiškumas, o vis labiau išlieka emocinis spektras, keliantis nostalgiją ir nuostabą: štai baigiasi gyvenimas, liko ne tiek ir daug. Knyga ne veltui lyginama su M. Prousto Prarasto laiko beieškant, nes A. Ernaux išties per savo sukurtos antrininkės projekciją rekonstruoja laikmetį, kuris ateinančioms skaitytojų kartoms beveik kaip dokumentinis liudijimas kels ne vienam nuostabą, kaip galėjo išvis taip žmonės gyventi, jausti ir patirti. Knyga išties tapo skaitymo malonumu ir plečianti literatūros skaitymo patirtis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Sveiki sulaukę Naujųjų 2023-ųjų metų!

 

Sveiki,

Su Naujaisiais Geraisiais metais! Nors man nebuvo pastarieji keleri metai lengviausi, žvelgiant į 10 metų laikotarpį, visgi iš šių metų tikiuosi pakylėjimo, atsispyrimo savoje laimės skalėje. Taigi visi žinome, kad laimę, džiugesį ir pasitenkinimą sukuria sąmoningas žmogaus apsisprendimas būti tuo laiminguoju. Neleidimas aplinkybėms paveikti tavo apsisprendimo būti tuo laimingu.

Dievas mato, bandžiau tą daryti, ir retkarčiais, labai trumpam nušvitimo momentą tai pavykavo padaryti, tačiau viskas subliukšdavo. Gal pernelyg stengtasi? Gal priartėta prie saviapgaulės? Sunku pasakyti. O gal tiesiog lemta tai išgyventi. Galiausiai linkiu tiems, kuriems sudėtinga, leisti tam sudėtingumui būti. Sakoma, kad net negalima su visu tuo kovoti, nes tada tapsi savo problemų ir sunkumų atspindžiu. Tad linkiu nekovoti, netapti savo kovos priešo atspindžiu, o lengvai pakilti virš visko, paleisti ir leisti tiesiog sau būti, leisti ateiti kažkam, kas pakeis aplinkybes ir viskas savaime išsispręs. Žinoma, nekalbu apie visiškai radikalius dalykus kaip alkis, būsto sprendimai, darbas, bankrotas ir kt. Tiesiog kalbu apie būvimą laimingu.

Pasakysiu dar banaliau, beveik internetinių memų rėmuose. Jeigu turi lovą, į kurią gali įsiropšti su arbatos puodeliu ir gera knyga bei prakiurksoti pusdienį, nelašant niekam ant galvos, o po to išeiti į lauką ir apsukti ratus apie kvartalą, parką ar savo gyvenvietę, ežerą – tu jau esi labai laimingas, tu jau esi karalius ir karalienė.

Dažnai galbūt ir neįvertiname to, nes sunku kovoti su nesėkme, kai atrodo, jog kiti laimingi tiesiog dėl to, kad jiems sekasi. Tas perdėtos sėkmės kultas gali išvaryti iš proto, arba sukelti netgi apatiją, depresiją. Nustokime būti norėti sėkmingais, būkime tiesiog laimingais.

Daug kas iš senosios kartos viešojoje erdvėje juokiasi, jog jauni žmonės pernelyg susirūpinę savimi, bando pamilti save įvairiuose dvasiniuose seminaruose lyg laižytų ir augintų savo ego, o užtenka tiesiog išdalyti, pamirštant save. Manau, tai esminis skirtumas tarp šių kartų, nes man akivaizdu, jeigu myli save, skiri savo mėgstamai veiklai laiko arba nekaltini už tai, kad tiesiog nieko nenori įrodyti kitiems, tada jautiesi gerai, o kai jautiesi gerai, tada lengva ir išdalyti tą jausmą kitiems. Kitaip nebesuvokiu tarnystės veiksmo, jeigu ne per save ir tai joks ego troškimas pažinti save ir savo kelionę per Visatą. Tad linkių puikių Naujųjų metų, puikiausių knygų, geriausių filmų, mažiau sumaišties ir suirutės iš informacinio pasaulio, daugiau laiko sau, šeimai, draugams, augintiniams, fiziniam judėjimui. Linkiu rinktis būti laimingu. Ačiū Jums.

Jūsų Maištinga Siela

Gailė Garnelytė "Ramybės diena" (apsakymas publikuotas žurnale "Metai", 2018 Nr. 7)

Sveiki,

Netikėtai perskaičiau „Metuose“ publikuotą Gailės Garnelytės (g. 1987) apsakymą „Ramybės diena“. Tiesą sakant, apie G. Garnelytę niekada nieko nebuvau girdėjęs. Trumpame pristatyme, sakoma, kad ji baigė lietuvių kalbą ir kino dramaturgiją, rengia kūrybinio rašymo kursus.

Perskaitęs „Ramybės dieną“, pamaniau, kad G. Garnelytė galėtų išleisti vykusių apsakymų rinkinį. Tekste pasakojimo personažą pasirinko Bertą (Bertoldo trumpinys) vyriškosios lyties, kuris praeityje turėjęs sunkumų, jau ilgą laiką gyvena intensyvų kūrybinį gyvenimą, bet nori pasiskirti sau ramią dieną, per kurią galėtų medituoti, atlikti ritualus. Jau nuo pat pradžių aiškus pasakojimo kodas, kuris primena F. Kafkos „Proceso“ absurdo kodą. Juo labiau Bertas trokšta ramybės, tuo labiau lemta tai ramybei drumstis – mamos skambutis, pagalba tetai, rūpesčiai dėl šuns ir kt. Iš esmės tai yra lekiančio, laiko nerandančio ir kasdienybės darbams besiaukojančio dažno šiuolaikinio žmogaus problema. Ramybės ir dvasinio augimo troškimas dažnai būna užgriozdintas nuolat atliekamų darbų gausa, kad galėtum apmokėti sąskaitas ir kaip nors išgyventi. Apsakymas iš dalies kritikuoja tokią nesveiką prievolėmis ir vergovine santvarka grįstą gyvenimo būdą.

Kitą vertus pasakojimo ritme „prasimuša“ Berto praeitis – alkoholiko mergišiaus gyvenimo ritmas, kuriam senasis Bertas pavydi. Negavęs ramybės dozės ir pamatęs, kaip gyvena jo konkurentas, jis desperatiškai neria į anų laikų girtuoklystę, bet ir čia, kaip ir buvo galima tikėtis, jį persekioja nesėkmė. Dėl šuns jis neįleidžiamas į barą, tada eina pirkti alkoholio ir nesveiko maisto į parduotuvę. Atrodo, tuoj tuoj veikėjas pasiduos silpnybei, sąmonės užtemimui, kurį autorė labai gerai psichologiškai grindžia pasidavimui, tačiau finalinė Berto pabėgimo ir juoko scena iš tikrųjų užbaigia apsakymą skaidriai ir netikėtai. Ramybės dienos vos netapo beprotiško nuopuolio diena.

Apsakyme sukurta priartėjimo prie destrukcijos intriga, tačiau viską vainikuoja nepasidavimas. Štai kur yra būdas nustebinti skaitytoją. Sekant jau žinomą pasakojimo ritmą, galima už įvykių vingio tikėtis paties blogiausio – ramybės troškimas sunaikina dvasinio augimo troškusį Bertą. Bet ne, priartėjimas prie destrukcijos tampa dvasiniu gyvenimo išbandymu, kurį Bertas, padedamas savo angelo sargo šuns Barto, išlaiko, ir priešingai nei F. Kafkos „Procese“, šis apsakymas palieka skaidrias ir pozityvias mintis tarsi būtų, žargonu tariant, linksma istorija apie susifeilinimą, menkniekį, iš kurio galima pasijuokti. Bet kartu tai istorija apie, koks gali būti galingas impulsas ir perspėjimas, kad už to juoko ir pabėgimo nuo policininko, visgi buvo grėsmingas nuopuolis ir jis visada yra ir bus, kol kaip detonatoriaus laikrodukas tiksės Berto širdis.

Sveikinu autorę su geru apsakymu. Ir visiems linkiu ramybės dienų ne vien tik išbandymų.

Jūsų Maištinga Siela

Žurnalas, literatūrinis mėnraštis "Metai": senasis dizainas prieš naująjį

Sveiki,

Paskutiniu metu paskaitau mėnraštį „Metai“, kadangi jis man tampa kaip savotišku literatūros pranašu tiek vertimuose, tiek lietuvių grožinės literatūros leidyboje. Visgi „Metai“ nuo šiais metais pakeitė jau ne vieną dešimtmetį trukusį leidybinę išvaizdą. Berods pirmą kartą išgirdau apie būsimą atsinaujinimą iš Andriaus Jakučiūno. Labai apsidžiaugiau, nes „Metams“ šio etapo tikrai reikėjo, juolab, kad ir „Nemunas“ padarė ryžtingą ir itin kardinalų pasikeitimą, mano galva, ypač skoningą ir įdomų. Matyt, panašiai to tikėjausi ir iš „Metų“.

Žinoma, nesitikėjau, kad bus pilnas estetiškų iliustracijų, visgi leidinys orientuotas į pačią literatūrą, tačiau įvykęs pokytis manęs asmeniškai netenkina. Lyginant netgi su senuoju dizainu, šiandieninis kai kuriais aspektais netgi pralaimi. Suprantu, kad tas atsinaujinimas labiau susijęs su kaštais, nei su noru eiti į XIX amžių, na, ir tikriausiai su „Metų“ tradicijų palaikymu.

Visų pirma pasikeitė viršelis. Mano akimis, į prastąją pusę. Iš slidaus ir kokybiško, ilgaamžio pereita prie paprasto popierinio, dažnas egzempliorius jau dėl to prekyboje būna numurzintas, nepatvarus ir lengviau sulankstomas. Visgi išlaikytas dvispalvis variantas, tas pats užrašo šriftas ir pakoreguota tik pavardžių pateiktis.

Ne ką didesni pokyčiai ir viduje, nors jie ir pastebimi. Gerai, tas dešiniajame kampe užrašas „Metai“ –veikia dinamiškai, tačiau paraštės man asmeniškai priimtinesnės senojo leidimo. Atsirado nespalvotų per visą puslapį fotografijų, kurios iš esmės pagyvino numerį, bet mano supratimu, tikrasis atsinaujinimas visgi neįvyko, nes kai kas suprastėjo, kai kas pagerėjo.

Tikriausiai ir nereikia kaltinti atsinaujinimo neryžtingumu, nes „Metai“ niekada ir nėjo į komercinę rinką. Viso labo 1000 egzempliorių pasklidęs po Lietuvą visgi liko tik tarp jau išaugintų ištikimų skaitytojų ir kažin, ar bepritrauks kokiais komerciniais triukais, nors gal aš ir klystu, nes „Nemunui“ gi pavyko pritraukti daugelį kitų meno šakų skaitytojų, bet „Nemunas“ yra ne vien literatūrinio pasaulio leidinys.

Norėčiau sveikinti „Metus“ su atsinaujinimu, bet nesveikinu. Palauksiu dar keletą dešimtmečių, jeigu gyvuos ir kardinaliai pasikeis, tada ir paspausiu like.

Jūsų Maištinga Siela