Knyga: Annie Ernaux "Metai"

 

Annie Ernaux. „Metai“ – Baltos lankos, 2024. – p. 240.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai prieš kelerius metus perskaičiau garsiosios prancūzų rašytojos ir 2022 metų Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux (g.1940) romaną Įvykis (Baltos lankos, 2023), pamaniau, kad patiko, tačiau į metų geriausius savo skaitinius neįtraukiau. Žinojau, kad kita jos knyga Metai (pranc. Les anne‘es), kurią į lietuvių kalbą išvertė Greta Štikelytė, bus geresnė, bet neskubėjau jos skaityti, todėl knyga truputį turėjo palaukti namų knygų lentynoje. Džiaugiuosi, kad prie jos grįžau ir nenuėjau ką tik išleistų karštų naujienų keliais ir nepalikau Metų tiesiog dūlėti.

 

Knyga originalų kalba pasirodė 2006 metais. Metai – tai Annie Ernaux vadinamas opus magnum, iškiliausias rašytojos kūrinys, patekęs į Tarptautinio Booker trumpąjį sąrašą. Tiesa, opus magnum šįkart apibūdina ne tiek romano storumą, o veikiau jo talpumą ir užmojį, nes autorė pasakoja savo suasmenintą istoriją nuo gimimo iki pat 2006 metų, bėgdama per Prancūzijos politinius ir socialinius dešimtmečius ir pasakodama drauge savo asmeninę istoriją. Įspūdis, jog autorei pavyko surasti tinkamą kalbos kodą ir visuminę romano pasakojimo struktūrą, daugiasluoksniškai papasakoti ne tik Prancūzijos istoriją, bet, sakyčiau, ir visos Europos, iš dalies ir Vakarų civilizacijos, kurių kontekste šiek tiek sušmėžuoja JAV dominavimas ir konkuravimas su Sovietų Sąjungą, o galų gale ir Berlyno sienos griūtis, Rytų bloko tautų pavasaris, kitaip sakant, Sovietų Sąjungos griūtis, pokyčiai visoje Europos Sąjungos plėtroje.

 

Lietuviai skaitytojai, manau, yra pakankamai išsilavinę, jie skiria istorijos pamokų ne tik nacionalistinei istorijai, bet nemažai bendrai Europos raidai, todėl bent jau iš istorijos pamokų nesunkiai atpažins XX amžiaus geležinės uždangos ir Vakarų Europos kultūrinę ir politinę  takoskyrą, pastaroji gana ryški knygoje. Annie Ernaux kuria iš esmės autofikciją, t. y. aiškiai implikuoja savo asmeninius biografinius faktus, įskaitant ir chronologine seka aprašomas asmenines iš kartotekos traukiamas nuotraukas, kuriose ji pati, tačiau pasakotojos balsas nutolęs nuo autobiografinio intymumo. Save pasakotoja perkuria kaip subjektą, kurią tyrinėja kaip kitą aš, todėl atsiranda daugiskaitos pirmasis asmuo mes, savitas būdas analizuoti subjektės ir pasaulio konjunktūras savosios kartos polifoniniu balsu.

 

Annie Ernaux Prancūzijoje laikoma feministinės bangos rašytoja, taip pat ji negaili kritikos savo tautiečiams vyrams rašytojais ir yra ne kartą atvirai kritikavusi šiaip jau labai populiarųjį Michel Houellebecq. Nors Metai nėra feministinis akibrokštas, tačiau autorė daug dėmesio skiria moters tapatybei, jos kūniškumui, seksualumui, reprodukcijai. Autorė perteikia didžiulę seksualinę kontrolę, kurią patyrė po karo užgimusi naujoji visuomenės jaunoji karta, ypač viešai šiuo klausimu buvo subordonuojamos jaunuolės, jos atvirai gėdinamos, o individės kaip žmogaus vertę iš esmės apsprendė seksualinis nekaltumas ir dorovingumas, o ne talentai ir gebėjimai.  „Besimasturbuojančius lovoje ar tualete mus stebėdavo visa visuomenė (p. 44).“

 

„Būtent dėl to kvaišinančio jausmo po lėto šokio atsidurdavome ant šezlongo ar pliaže su vyro varpa – anksčiau matyta tik nuotraukoje ir tai tik... – ir spermos pilna burna, nes atsisakėme išskėsti šlaunis, paskutinę akimirką prisiminusios Ogino kalendorių. Aušo diena, apsiblaususi, nereikšminga. Prie žodžių, kuriuos norėjome užmiršti vos išgirdę, imk mano bybį, pačiulpk, reikėjo pridėti meilės dainos žodžius, „tas rytas buvo vakar, jis buvo vakar ir dabar toli“, pagražinti, sukurti netikėtą, melancholija apgaubti nenusisekusį nekaltybės praradimą. Nepavykus nusipirkdavome eklerų ir saldainių, sielvartą skandindavome kreme ir cukruje arba apsivalydavome badaudami. Tačiau viena buvo aišku, niekada nebebus įmanoma prisiminti, koks pasaulis buvo, kai prie mūsų nuogo kūno dar nebuvo prisiglaudęs joks kitas (p. 64-65).“

 

Kita vertus, didelė seksualinė kontrolė ir viešas gėdinimas, religijos kišimasis į dorovės ir seksualumo sampratą paskatins kartos maištą ir Seksualinę revoliuciją, politinius šalies ir visos Europos pokyčius. Pasakotojai itin svarbūs esminiai 1968-ieji, kurie tampa romane leitmotyvu, esminiu Seksualinės revoliucijos, universitetų persitvarkymo metais, sutapusiais su pasakotojos integracija į Prancūzijos suaugusiųjų visuomenę. „Žurnalas „Tėvai“ frigidiškas moteris mokė, kaip stimuliuoti klitorį prieš veidrodį praskėtus kojas. Mokyklose dalijamoje brošiūroje daktaras Carpentier kvietė mokinius masturbuotis, kad išsklaidytų pamokų keliamą nuobodulį (p. 99).“ Kaip bepažiūrėsi, bet septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje tai atrodo beprotiška, turint galvoje, kaip pačioje Lietuvoje dar visai neseniai tėvai tiesiog garsiai protestavo prieš gana paprastas gyvenimo įgūdžių pamokas, kai dar XX a. kai kur Vakaruose buvo mokoma tiesiog pasitenkinimo pamokų. Seksualumo tema Metuose autorei be galo svarbi, ji šią temą tęsiasi iki pačios senatvės, o kūniškumas perteikiamas be patetikos, neseksualizuojant ir nepoetizuojant moters geismo ir kūno.

Kitas svarbus Metų aspektas – vartotojiškos visuomenės augimas ir suklestėjimas. Autorei svarbus apsipirkinėjimo ir paslaugų prieinamumo, gero ir gausaus vakarietiškojo pasaulio galimybės. Vaikystėje ir paauglystėje neturėjusi net šaldytuvo, nes tai buvo didelė prabangos prekė, su laiku atsiranda greitai pakeičiami daiktai, kurie iš esmės siejami su jaunystės kultu ir atsisakymu žmonėms patiems senėti. Tai jie patyrė maždaug tada, kada mes, lietuviai, tik atsiskyrinėjome nuo Sovietų Sąjungos, o prancūzai jau gyveno maždaug taip, kaip mes dabar, stebėdamiesi skubėjimu ir komercinio vartojimo agresyvumu. „Mokyklinės prekės pasirodydavo lentynose dar neprasidėjus vaikų vasaros atostogoms, kalėdiniai žaisliukai – kitą dieną po Visų Šventųjų, o maudymosi kostiumėliai – vasarį. Daiktų laikas įtraukdavo mus ir versdavo be perstojo gyventi du mėnesius į priekį. Žmonės skubėdavo pasinaudoti „specialiu darbo laiku“ sekmadienį, vakarais iki vienuoliktos, pirmoji išpardavimų diena būdavo žiniasklaidoje aptariamas įvykis. „Apsipirkti“, „pasinaudoti pasiūlymais“ tapo nediskutuojamu elgesio principu, prievole (p. 180).“ Kas Lietuvoje beprisimena savaitgalio telereklamas iš dešimto dešimtmečio, kada agresyviai 20 minučių mums aiškindavo, kokia puiki ir mums mirtinai reikalinga stebuklinga keptuvė arba mikrobangų krosnelė? Prisiminus apie tai net nupurto.

Rašytoja Annie Ernaux

 

Žodžiu, vartojimo mastas visuomenėje pasiekė netgi tam tikrą absurdo viršūnę, kurios tikriausiai nelabai reflektuojame. Nors esama šiuo metu įbauginti klimato pokyčių ir skatinami tvarumo idėjų, kurių nepaneigsi, bet visgi vis dar turime tai, ką taikliai romane perteikia Annie Ernaux. „Maistas buvo arba „nuriebintas“ arba „praturtintas“ nematomais priedais: vitaminais, omega 3, skaidulomis. Visa, kas egzistuoja – oras, šiluma ir šaltis, žolė ir skruzdės, prakaitas ir naktinis knarkimas, – galėjo sukurti begalę prekių ir produktų, be paliovos dalijant tikrovę ir daugint daiktus. Komercinė vaizduotė neturėjo ribų. Savo naudai ji pasitelkdavo kiekvieną diskursą: ekologinį, psichologinį, puošė humanizmu ir socialiniu teisingumu, liepdavo mums „kartu kovoti prieš brangstantį gyvenimą“, patardavo „suteikti sau malonumą“, „eiti apsipirkti“. Ji nurodydavo švęsti tradicines šventes: Kalėdas ir Šv. Valentiną, ėjo koja kojon su ramadanu. Ji tapo morale, filosofija, nenuginčijama mūsų gyvenimo forma (p. 199).“ Sakyčiau, kad šiuo metu vis dar gyvename reklamos, rinkos ir vartotojiškos ekonomikos, perkamosios galios ir paskolų, galimybių ir pasiūlymų burbule, nuo kurio esame priklausomi ir negalime visa tai sistemai pasipriešinti, na ir kas kad kaip garantiją pridedama įmonių išsipirktas ekologiją ir tvarumą ar perdirbimą garantuojančias emblemas, visgi šis pagerintas burbulas tapo mūsų tikrovės pamatu.

 

Dar vienas svarbus kūrinio aspektas – politika. Autorė nemažai skiria dėmesio Prancūzijos ir Alžyro santykiams, besikeičiančių dėl rinkimų prezidentų, kairiųjų ir dešiniųjų idėjoms, parodydama, kad prancūzai, kitaip sakant, vidurinė klasė, kurioje priklauso ir aptariama pasakotoja mokytoja, labai domisi politika ir dažnai su nekantrumu laukia pokyčių arba bijo radikalų. Paradoksalu, bet būtent kilusi iš po Seksualinės revoliucijos ir prijaučianti feministinėms ir liberaliosioms judėjimo jėgoms visgi suvokia, kad būtent liberaliosios politinės jėgos atvėrė kelius nesibaigiantiems imigrantų keliams, todėl per ilgus dešimtmečius pasikeitė prancūzų didmiesčių geopolitinis ir demografinis veidas, atsirado ištisi afrikiečių ir musulmonų getų kvartalai, kurie įnešė tiek švietime, tiek saugume, tiek sveikatos sistemose daug pokyčių. Labai įdomiai autorė perteikė esminius pasaulio įvykius, karus, kurie iš pirmo žvilgsnio saugioje Prancūzijoje atrodė per nuotolį taip, kaip eiliniam lietuviui kokie nors Taivano ir Kinijos santykiai – nepaveikūs, neaktualūs ir tolimi. „Sielvartą, kurį buvome įpratę jausti matydami žmones „po komunizmo jungu“, keitė kritiškas žvilgsnis į tai, kaip jie naudojasi įgyta laisve. Mums labiau patiko, kai jie eilėmis rikiavosi prie dešros ir knygų, nieko neturėdami, kad patirtų, kokia laimė ir pranašumas yra priklausyti „laisvajam pasauliui“ (p. 155).“

 

Autorė kritikuoja religiją, ją laiko vienu iš didelę politinę galią turėjusį šou, štai ką ji sako apie popiežių Joną Paulių II, kuris taip pat svečiavosi dešimtajame dešimtmetyje Lietuvoje, kai išlipęs pabučiavo Marijos žemę, o tą vaizdą dar galima pamatyti YouTubėje kaip memą: „Jo Rytų Europos akcentas, balta sutana, jo „nebijokite“ ir kaip bučiuodavo žemę lėktuvui nusileidus buvo šou dalis, visai kaip kelnaičių svaidymas Madonnos koncertuose (p. 141).“

 

Būtų dar galima tęsti mažiau akcentuojamas pasakojimo linijas ir aspektus, tačiau visuminis kūrinio įspūdis labai geras. Autorei pavyko suausti labai skirtingus aspektus ir perteikti žmogaus gyvenimo esmę. Mes tiek daug išvaistome brangaus laiko politikai, religijai, suvaržymams, kvailų taisyklių laikymuisi, beprasmiams rinkimams, apsipirkinėjimams, kad jie tampa net ne aplinkos kakofonijos triukšmu, o mūsų tikrovės suprojektuota tiesa, kurioje kiekvienas iš mūsų susikuria tuo metu esamą prasmę.

 

Norisi sakyti, kad, artėjant prie knygos pabaigos, Metai tampa tik dar atviresnis kūrinys, nes tai, kas anuomet buvo itin svarbu ir reikalinga, pamažu praranda prasmę, kadangi pasakotoja suvokia savo ribotumą, senatvę, gyvenimo pabaigą ir be apgailestavimo teigia, kad jos keturiasdešimtmečiai vaikai, kurie išaugo, peraugo, kurių kūnų ji nepažįsta, jai vis dar kaip vaikai, bet kartu ir svetimi, nebesukontroliuojami savosios kartos vėliavnešiai. Norėtųsi sakyti, kad knyga parašyta iš senėjimo impulso, pastaruoju metu man senatvės tema įdomi tiek kine, tiek literatūroje, nes būtent ši perspektyva leidžia panoramiškai apžvelgti gyvenimo trumpalaikiškumo prasmę, susitaikyti su prabėgusiu laiku ir pripažinti, kad tai, kas dažnai sureikšminama trumpalaikėje perspektyvoje, tėra tik užmaršties dulkė. Manau, rašytojai Annie Ernaux, kaip reta, pavyko užgriebti dešimtmečių dekadomis bėgantį laiką, kuriame ištirpsta konkretumas, daiktiškumas, o vis labiau išlieka emocinis spektras, keliantis nostalgiją ir nuostabą: štai baigiasi gyvenimas, liko ne tiek ir daug. Knyga ne veltui lyginama su M. Prousto Prarasto laiko beieškant, nes A. Ernaux išties per savo sukurtos antrininkės projekciją rekonstruoja laikmetį, kuris ateinančioms skaitytojų kartoms beveik kaip dokumentinis liudijimas kels ne vienam nuostabą, kaip galėjo išvis taip žmonės gyventi, jausti ir patirti. Knyga išties tapo skaitymo malonumu ir plečianti literatūros skaitymo patirtis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Annie Ernaux "Įvykis"

Annie Ernaux. „Įvykis“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – p. 96.

Sveiki, mieli skaitytojai,

„Supratau, kad tą naktį praradau kūną, turėtą nuo paauglystės, su jo gyva ir paslaptinga lytimi, įsiurbiančia vyro lytį ir pasikeičiančia – tampančia dar gyvesne, paslaptingesne. Dabar mano lytis buvo išviešinta, išdraskyta, pilvas išgremžtas, atverstas išorei. Toks pats kūnas kaip mano motinos (p. 73).“

Pernai gruodį per pasaulį nuvilnijo žinia, jog literatūros Nobelis skirtas prancūzų rašytojai Annie Ernaux (g. 1940). Kaip ir būna, dažniausiai visi po paskelbimo ima klausti, o kas toji menkai Lietuvoje žinoma autorė, kurią pasaulis įvertino kaip vieną geriausių savo laikmečio literačių, dariusių ir darančių pokytį literatūroje ir visuomenėje?

1994 metais lietuviškai išleistas romanas Sustingusi moteris buvo pirmasis ir visą tą laiką vienintelis autorės kūrybos vertimas. Nors nereikia nei piktintis, nei stebėtis, kadangi pasaulyje daugybė gerų autorių, kurių tiesiog visų neįmanoma išversti, pristatyti, suskaityti, apkalbėti ir įvertinti, o Nobelis dažniausiai būna tas akstinas, nuo kurio atsispiria leidyklos dairydamos, o ką galima kuo greičiau pristatyti skaitytojams, kol šie dar taria nobelisto vardą. Visgi tendencija lieka labai paprasta: Nobelio įvertinimas ir vienas greitas vertimas kokios nors knygos į lietuvių kalbą, senesnių kūrinių perleidimas, o po to laukiama kokios naujos sensacijos, naujo literatūrinio vardo, tad nobelistas šiandien tėra tik dar vienas laikinas komercinis žybsnis (Lietuvoje išskirtinė ir neprarandanti poliarumo visgi išlieka lenkė Olga Tokarczuk). Šįkart sureaguota buvo žaibiškai. Nobelis – gruodį, nauja knyga lietuviškai – vasarį!

1999 metais originalo kalba pasirodė autobiografinis pasakojimas Įvykis (pranc. L'evénement) šiemet vertėjos Violetos Tauragienės išverstas į lietuvių kalbą. Pagal pastaruosius memuarus pasirodė visai neseniai ir prancūzų režisierės Audrey Diwan filmas, kurį galėjote pamatyti Kino pavasario festivalyje. Tiesą sakant, apie autorės 1963-1964 metais patirtą abortą nė neketinau skaityti. Kai kino teatre prieš daug metų pamačiau rumunų režisieriaus Cristian Mungiu šokiruojantį filmą apie merginos nelegalų abortą filme 4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos (2007), po to nieko šia tema labiau sukrečiančio nebepamačiau, nors vienu metu ir buvo išaugęs bumas statyti tema aborto temomis, skatinant visuomenę empatiškiau mąstyti ir užjausti sveikas, tačiau nelaimingas, galbūt net išprievartautas moteris, norinčias nutraukti nėštumą.

Annie Ernaux Prancūzijoje žinoma kaip feministinė rašytoja, kuri kreipia dėmesį į užguitas visuomeninės moters problemas. Iki pat 2000 metų ji dirbo prancūzų kalbos mokytoja, tad ir įsivaizdavau, kaip paskutiniuosius metus, taisydama mokinių rašinius, šalia komplektuoja iš senų dienoraščių ir atsiminimų savo jaunų dienų traumuojančias aborto patirtis. Visgi galvojau, kad Prancūzija labai keista šalis. XX amžiuje už abortą būtų nuteisti ir medikai, ir pati moteris, ir netgi tie, kurie tarpininkaudavo šiais klausimais, o štai, pavyzdžiui, prieš metus skaityti kitos prancūzės Vanessos Springoros šokiruojantys memuarai Abipusiu sutikimu regime XX amžiaus antrosios pusės visuomenės toleruotinus vaiko-paauglės seksualinius santykius su iškrypėliu, tačiau pripažintu senstelėjusiu rašytoju. Artimiesiems nė į galvą neatėjo, jog reiktų šiuos santykius laikyti nusikalstamais, bet tuo pačiu už nėštumo nutraukimą galėjai sėsti į kalėjimą. Argi ne Alisos stebuklų šalis toji Prancūzija? Viską anuomet buvo lygiuojama ir normalizuojama vyrų naudai, o kadangi vyrams nereikia gimdyti, vadinasi, moteris pati kalta dėl nėštumo.

Skaitant Įvykį, akivaizdu, jog autorė retrospektyviai nuolaidžiai vertina septinto dešimtmečio asmeninius įvykius. Nors ir pateikia lakoniškai visuomenės požiūrį į abortą, tačiau nesistengia širsti ar ką nors kaltinti. Išvengdama pretenzijų į vyrus, į tai, kad negalėjo gauti tinkamos medicininės pagalbos, ji randa būdų perteikti eilinės prancūzės „su bėda“ problemą be feministinio irzlaus pamokslavimo. Kaip vėliau paaiškėjo, Prancūzijos miesto gatvės tiesiog anuomet apraizgytos negaliais abortus darančiais pagalbininkais, o tai daug ką pasako apie moralinius valdžios primestus įstatymų atotrūkius nuo anuometinės tikrovės. Nors ir šiandien dėl aborto veriasi aršios diskusijos, ypač mūsų kaimyninėje Lenkijoje.

Annie Ernaux

Šie Annie Ernaux memuarai suprojektuoti remiantis jaunosios autorės dienoraščių įrašais ir prisiminimais. Kaip pati prisipažįsta, daug ko nebegali tiksliai rekonstruoti ir prisiminti. Tiesą sakant, visas pasakojimas labai fragmentuotas, iškleidžiantis lakoniškai tik pačius reikalingiausius Įvykiui perteikti siužetinius vingius. Autorė nesistengė analizuoti nei anų dienų savo pasirinkimo, gvildenti galimų (a)moralių ar savigraužos momentų, net nerasite, ar autorė dėl jaunystėje padaryto aborto gailisi. Kaip pati minėjo, po aborto ji kartą nuėjo į bažnyčią ir kunigas ją už abortą pasmerkė, nuo tada ji nusigręžė nuo religijos. Kitą vertus, šokiruoja autorės kaip kūrėjos ir rašytojos santykis su abortu: „Nes iš visų socialinių ir psichologinių priežasčių, kurias įžvelgiu kaip galėjusias nulemti tai, ką išgyvenau, dėl vienos esu tikriausia: man viskas nutiko tam, kad galėčiau tai aprašyti. Ir tikrasis mano gyvenimo tikslas, ko gero, yra tik šis: kad mano kūnas, mano pojūčiai ir mano mintys taptų rašymu, kitaip tariant, kažkuo, kas suprantama ir visuotina, mano egzistencija, visiškai ištirpusia kitų žmonių galvose ir gyvenimuose (p. 83).“ Štai jums galimas atsakymas, jeigu sugalvotumėte autorės paklausti apie rašytojo misiją t. y., kitaip sakant, byloti universalias patirtis, kurios kai kam atrodo asmeninės ir baugios.

Kitą vertus, Annie Ernaux aiškiai suvokia, kodėl atliko abortą, todėl savęs nesmerkė: „Neaiškiai jaučiu, kad esama ryšio tarp mano visuomeninės padėties ir to, kas man nutiko. Pirmoji iš darbininkų ir smulkių komersantų šeimos išėjusi į aukštuosius mokslus, išvengiau fabriko ir prekystalio. Bet nei bakalaurui, nei humanitarinių mokslo licenciato laipsniui nepavyko nugręžti lemties nuo to skurdo palikimo, kurio simboliais tapo nėščia mergina ir alkoholis. Buvau pagauta už ano galo, ir tai, manyje augo, tam tikra prasme liudijo socialinį pralaimėjimą (p. 24).“

Prisiminimuose lakoniškai, bet autentiškomis ir įtikinamomis detalėmis autorė perteikia procedūros egzekucinį baisumą, todėl A. Ernaux skaitytoją kviečia į veiksmą ir į labai lakoniškus tų įvykių apmąstymus, kurie tikriausiai anuomet autorei rašant kūrinį nebuvo iki galo išspręsti, bet kokiu atveju, šio Įvykio rašymas dvelkia terapiniu rašymu, bandymu ne tik byloti pasauliui apie traumas, bet ir tas traumas suvokti.

Kūrinys man asmeniškai vėl paliudijo tą, ką mačiau panašaus pobūdžio liudijimuose, skandalinguose trumpuose TV žinių reportažuose apie šių dienų protestuojančias moteris, kurios sako, jog turi teisę į savo kūną, o vaisius nėra valstybės produktas inkubatoriuje. Visgi vertinu taip kaip paradoksą ir mūsų nykstančios Lietuvos kontekste. Valdžia lyg ir turėtų būti suinteresuota skatinti gimstamumą, bet užuot pasirūpinusi šeimomis, palengvinusi jaunų šeimų būsto įsigijimo problemas ir kitus socialinius barjerus, nueinama įstatymų draudimais ir viešu gėdijimu dėl aborto keliu. Taip būta ir anuomet, taip yra ir šiandien. Moters nėštumas suvokiamas kaip politinės galios įrankis socialiniuose įsitikinimų žaidimuose. Labai liūdna, valstybėse priimtas tas sugedęs dvilypumas: prisigimdei vaikų, pati ir rūpinkis (gausi minimalią paramą), tačiau nedrįsk darytis aborto, už ką būsi išvadinti bedieve kekše. Argi tokie memuarai dar kartą nepaliudija, jog jautrus žmogus įklimpęs į dirbtinius socialinių normų darinius tampa auka? Nemokėčiau nežinomai civilizacijai, jeigu vieną dieną tokia pasibelstų į duris ir prarašytų papasakoti, kas mes per visuomenė esame, visų šių dalykų ir paradoksų paaiškinti, bet gal duočiau paskaityti Annie Ernaux Įvykį, tikiu, kad asmeninė patirtis gali papasakoti daugiau, nei milijonas advokatų ir prokurorų teisiniais aktais.

P. S. Šiemet turėtų pasirodyti dar viena nauja Annie Ernaux knyga Metai, kurią taip pat išleis Baltų lankų leidykla. Pastarasis buvo įtrauktas į trumpąjį Tarptautinio Booker Prize finalą.

Jūsų Maištinga Siela