Annie
Ernaux. „Įvykis“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – p. 96.
Sveiki,
mieli skaitytojai,
„Supratau,
kad tą naktį praradau kūną, turėtą nuo paauglystės, su jo gyva ir paslaptinga
lytimi, įsiurbiančia vyro lytį ir pasikeičiančia – tampančia dar gyvesne,
paslaptingesne. Dabar mano lytis buvo išviešinta, išdraskyta, pilvas
išgremžtas, atverstas išorei. Toks pats kūnas kaip mano motinos (p. 73).“
Pernai
gruodį per pasaulį nuvilnijo žinia, jog literatūros Nobelis skirtas prancūzų
rašytojai Annie Ernaux (g. 1940). Kaip ir būna, dažniausiai visi po
paskelbimo ima klausti, o kas toji menkai Lietuvoje žinoma autorė, kurią
pasaulis įvertino kaip vieną geriausių savo laikmečio literačių, dariusių ir
darančių pokytį literatūroje ir visuomenėje?
1994
metais lietuviškai išleistas romanas Sustingusi moteris buvo pirmasis ir
visą tą laiką vienintelis autorės kūrybos vertimas. Nors nereikia nei
piktintis, nei stebėtis, kadangi pasaulyje daugybė gerų autorių, kurių tiesiog
visų neįmanoma išversti, pristatyti, suskaityti, apkalbėti ir įvertinti, o
Nobelis dažniausiai būna tas akstinas, nuo kurio atsispiria leidyklos dairydamos,
o ką galima kuo greičiau pristatyti skaitytojams, kol šie dar taria nobelisto vardą.
Visgi tendencija lieka labai paprasta: Nobelio įvertinimas ir vienas greitas
vertimas kokios nors knygos į lietuvių kalbą, senesnių kūrinių perleidimas, o
po to laukiama kokios naujos sensacijos, naujo literatūrinio vardo, tad
nobelistas šiandien tėra tik dar vienas laikinas komercinis žybsnis (Lietuvoje
išskirtinė ir neprarandanti poliarumo visgi išlieka lenkė Olga Tokarczuk). Šįkart
sureaguota buvo žaibiškai. Nobelis – gruodį, nauja knyga lietuviškai – vasarį!
1999
metais originalo kalba pasirodė autobiografinis pasakojimas Įvykis
(pranc. L'evénement) šiemet vertėjos Violetos Tauragienės išverstas į
lietuvių kalbą. Pagal pastaruosius memuarus pasirodė visai neseniai ir prancūzų
režisierės Audrey Diwan filmas, kurį galėjote pamatyti Kino pavasario festivalyje.
Tiesą sakant, apie autorės 1963-1964 metais patirtą abortą nė neketinau
skaityti. Kai kino teatre prieš daug metų pamačiau rumunų režisieriaus Cristian
Mungiu šokiruojantį filmą apie merginos nelegalų abortą filme 4 mėnesiai, 3
savaitės ir 2 dienos (2007), po to nieko šia tema labiau sukrečiančio
nebepamačiau, nors vienu metu ir buvo išaugęs bumas statyti tema aborto
temomis, skatinant visuomenę empatiškiau mąstyti ir užjausti sveikas, tačiau
nelaimingas, galbūt net išprievartautas moteris, norinčias nutraukti nėštumą.
Annie
Ernaux Prancūzijoje žinoma kaip feministinė rašytoja, kuri kreipia dėmesį į
užguitas visuomeninės moters problemas. Iki pat 2000 metų ji dirbo prancūzų
kalbos mokytoja, tad ir įsivaizdavau, kaip paskutiniuosius metus, taisydama
mokinių rašinius, šalia komplektuoja iš senų dienoraščių ir atsiminimų savo
jaunų dienų traumuojančias aborto patirtis. Visgi galvojau, kad Prancūzija
labai keista šalis. XX amžiuje už abortą būtų nuteisti ir medikai, ir pati
moteris, ir netgi tie, kurie tarpininkaudavo šiais klausimais, o štai,
pavyzdžiui, prieš metus skaityti kitos prancūzės Vanessos Springoros šokiruojantys
memuarai Abipusiu sutikimu regime XX amžiaus antrosios pusės visuomenės
toleruotinus vaiko-paauglės seksualinius santykius su iškrypėliu, tačiau pripažintu
senstelėjusiu rašytoju. Artimiesiems nė į galvą neatėjo, jog reiktų šiuos
santykius laikyti nusikalstamais, bet tuo pačiu už nėštumo nutraukimą galėjai
sėsti į kalėjimą. Argi ne Alisos stebuklų šalis toji Prancūzija? Viską anuomet
buvo lygiuojama ir normalizuojama vyrų naudai, o kadangi vyrams nereikia
gimdyti, vadinasi, moteris pati kalta dėl nėštumo.
Skaitant
Įvykį, akivaizdu, jog autorė retrospektyviai nuolaidžiai vertina
septinto dešimtmečio asmeninius įvykius. Nors ir pateikia lakoniškai visuomenės
požiūrį į abortą, tačiau nesistengia širsti ar ką nors kaltinti. Išvengdama
pretenzijų į vyrus, į tai, kad negalėjo gauti tinkamos medicininės pagalbos, ji
randa būdų perteikti eilinės prancūzės „su bėda“ problemą be feministinio
irzlaus pamokslavimo. Kaip vėliau paaiškėjo, Prancūzijos miesto gatvės tiesiog anuomet
apraizgytos negaliais abortus darančiais pagalbininkais, o tai daug ką pasako
apie moralinius valdžios primestus įstatymų atotrūkius nuo anuometinės
tikrovės. Nors ir šiandien dėl aborto veriasi aršios diskusijos, ypač mūsų
kaimyninėje Lenkijoje.
Šie
Annie Ernaux memuarai suprojektuoti remiantis jaunosios autorės dienoraščių
įrašais ir prisiminimais. Kaip pati prisipažįsta, daug ko nebegali tiksliai
rekonstruoti ir prisiminti. Tiesą sakant, visas pasakojimas labai
fragmentuotas, iškleidžiantis lakoniškai tik pačius reikalingiausius Įvykiui
perteikti siužetinius vingius. Autorė nesistengė analizuoti nei anų dienų savo
pasirinkimo, gvildenti galimų (a)moralių ar savigraužos momentų, net nerasite,
ar autorė dėl jaunystėje padaryto aborto gailisi. Kaip pati minėjo, po aborto
ji kartą nuėjo į bažnyčią ir kunigas ją už abortą pasmerkė, nuo tada ji
nusigręžė nuo religijos. Kitą vertus, šokiruoja autorės kaip kūrėjos ir
rašytojos santykis su abortu: „Nes iš visų socialinių ir psichologinių
priežasčių, kurias įžvelgiu kaip galėjusias nulemti tai, ką išgyvenau, dėl vienos
esu tikriausia: man viskas nutiko tam, kad galėčiau tai aprašyti. Ir tikrasis
mano gyvenimo tikslas, ko gero, yra tik šis: kad mano kūnas, mano pojūčiai ir
mano mintys taptų rašymu, kitaip tariant, kažkuo, kas suprantama ir visuotina,
mano egzistencija, visiškai ištirpusia kitų žmonių galvose ir gyvenimuose (p.
83).“ Štai jums galimas atsakymas, jeigu sugalvotumėte autorės paklausti
apie rašytojo misiją t. y., kitaip sakant, byloti universalias patirtis, kurios
kai kam atrodo asmeninės ir baugios.
Kitą
vertus, Annie Ernaux aiškiai suvokia, kodėl atliko abortą, todėl savęs nesmerkė:
„Neaiškiai jaučiu, kad esama ryšio tarp mano visuomeninės padėties ir to,
kas man nutiko. Pirmoji iš darbininkų ir smulkių komersantų šeimos išėjusi į
aukštuosius mokslus, išvengiau fabriko ir prekystalio. Bet nei bakalaurui, nei
humanitarinių mokslo licenciato laipsniui nepavyko nugręžti lemties nuo to
skurdo palikimo, kurio simboliais tapo nėščia mergina ir alkoholis. Buvau pagauta
už ano galo, ir tai, manyje augo, tam tikra prasme liudijo socialinį
pralaimėjimą (p. 24).“
Prisiminimuose
lakoniškai, bet autentiškomis ir įtikinamomis detalėmis autorė perteikia
procedūros egzekucinį baisumą, todėl A. Ernaux skaitytoją kviečia į veiksmą ir į
labai lakoniškus tų įvykių apmąstymus, kurie tikriausiai anuomet autorei rašant
kūrinį nebuvo iki galo išspręsti, bet kokiu atveju, šio Įvykio rašymas
dvelkia terapiniu rašymu, bandymu ne tik byloti pasauliui apie traumas, bet ir
tas traumas suvokti.
Kūrinys
man asmeniškai vėl paliudijo tą, ką mačiau panašaus pobūdžio liudijimuose,
skandalinguose trumpuose TV žinių reportažuose apie šių dienų protestuojančias
moteris, kurios sako, jog turi teisę į savo kūną, o vaisius nėra valstybės produktas
inkubatoriuje. Visgi vertinu taip kaip paradoksą ir mūsų nykstančios Lietuvos
kontekste. Valdžia lyg ir turėtų būti suinteresuota skatinti gimstamumą, bet
užuot pasirūpinusi šeimomis, palengvinusi jaunų šeimų būsto įsigijimo problemas
ir kitus socialinius barjerus, nueinama įstatymų draudimais ir viešu gėdijimu
dėl aborto keliu. Taip būta ir anuomet, taip yra ir šiandien. Moters nėštumas
suvokiamas kaip politinės galios įrankis socialiniuose įsitikinimų žaidimuose.
Labai liūdna, valstybėse priimtas tas sugedęs dvilypumas: prisigimdei vaikų,
pati ir rūpinkis (gausi minimalią paramą), tačiau nedrįsk darytis aborto, už ką
būsi išvadinti bedieve kekše. Argi tokie memuarai dar kartą nepaliudija, jog
jautrus žmogus įklimpęs į dirbtinius socialinių normų darinius tampa auka?
Nemokėčiau nežinomai civilizacijai, jeigu vieną dieną tokia pasibelstų į duris
ir prarašytų papasakoti, kas mes per visuomenė esame, visų šių dalykų ir paradoksų
paaiškinti, bet gal duočiau paskaityti Annie Ernaux Įvykį, tikiu, kad
asmeninė patirtis gali papasakoti daugiau, nei milijonas advokatų ir prokurorų
teisiniais aktais.
P.
S. Šiemet turėtų pasirodyti dar viena nauja Annie Ernaux knyga Metai,
kurią taip pat išleis Baltų lankų leidykla. Pastarasis buvo įtrauktas į
trumpąjį Tarptautinio Booker Prize finalą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą