Sveiki,
skaitytojai,
Šiemet
Kino pavasario festivalyje atidarymo filmu tapo jaunos škotų režisierės Charlotte
Wells debiutinis ilgametražis filmas „Po saulės“ (angl. Aftersun)
(2022), kuriame viso labo pagrindinius vaidmenis atlieka du aktoriais: tėvą Kalumą
vaidina Paul Mescal, o Sofi, vienuolikmetę dukrą, Frankie Corio. Istorija pasakoja
apie tėvo ir sūnaus atostogas Turkijoje, likus nedaug dienų iki dukters vasaros
atostogų pabaigos ir grįžimo į mokyklą.
Istorijoje
ne kažin kiek veiksmo. Viso labo tėvo ir dukters tinginiavimas prie baseino,
bandymas susidraugauti su kitais turistais, žaidimai ant žaislinio motorolerio,
vienas tėvo staigus nusigėrimas, nardymas ir daug filmavimo nešiojamąja kamera.
Filmas sudurstytas iš fiktyvių dokumentinių kadrų ir pagavių režisierės
štrichų.
Visais
atžvilgiais filmas atrodo tingus kurortinis eksperimentas su atsitiktiniu
montažu, tačiau po filmo pabaigos kaip įprastai salėje nepakilome, likome tarsi
įkalinti kėdėse tos sunkiai nusakomos transo būsenos. Tai daugiau nei filmas,
tai filmas patyrimas, kurį reikia žiūrėti dideliame ekrane. Šitokia sutelkta
jautria ir juslinga tekstūra ir natūra kalbėti apie depresijoje kenčiantį
kažkada gal per anksti tapusį tėvą, kuris nusivylė gyvenimu ir vienintelis jo
gyvenimo džiaugsmas yra būti šalia dukros ir tramdyti savigailą meditacijomis ir
tai-či energijos sutelkimo pratimais. Šalia Kalumo vaizduojama dukra
Sofi, kuri būtent šią vasarą tyrinėdama savo aplinką pajunta, jog nebėra maža
mergaitė ir su ja vyksta esminiai pokyčiai. Tyrinėdama kur kas vyresnius
jaunuolius, matydama jų seksualumą, lėbavimus pati ryžtingai seka jų pėdomis ir
pirmąkart šią vasarą pasibučiuoja su berniuku...
Režisierė
kaip tikra juslinga meistrė atranda ištisą nestandartinę filmo vaizdinių tekstūrą
ir koloritą. Ar Kalumas būtų padėjęs galvą ant turkiško kilimo ir klajotų
mintimis po savo problemas ir liūdesį, ar suknele tyčia apsirengusią dukrelę,
kuri bando imituoti vyresnes mergaites. Visi tie vaizdiniai tik iš pirmo
žvilgsnio provokuojami beveik kaip Nabokovo „Lolitoje“, ir atrodo, kad
režisierė, kuri ir parašė scenarijų šiam filmui, tuoj prieis kriminalinio
nusikaltimo, neatšaukiamos traumuojančios vasaros padarinius, tačiau vos tik
priartėjusi prie šios periferinės ribos, ji ima ir lengvai kaip potvynis
atsiraukia nuo pasakojimo vingio klišių ir sukuria nepaaiškinamą magiją, jog
toks filmas kur kas tikresnis, nei tie visi šokiruojantys apie mergaičių
brendimo požymius ir padarytus nusikaltimus. Lengvumas plūduriuoja visoje kurortinėje
aplinkoje, tačiau per nekaltas užuominas režisierė visada byloja esantį klastingą
pavojų, kuris puikiai koreliuoja su tėvo atsakomybe už dukros pasirengimą kitam
gyvenimo etapui, kurį kažkada ir pats sudėtingais keliais patyrė.
Man
sunku apsakyti šios istorijos visumą, nes vaizdiniai plaukia švelniai
graudindami, koks gražus ir koks besąlygiškai trapus šis pasaulis ir
dažniausiai savęs klausi: juk ir tu tai patyrei, tik kaip tu visa tai išgyvenai
nė nepastebėdamas gyvenimo tėkmėje? Manau, ypač filmą jautriai patirs vaikų ir
paauglių tėvai. Šokiruoja ir intriguoja be jokių šokiravimo triukų. Retas reiškinys.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 95/100
IMDb: 7.7
Nuoroda į Kino pavasarį
ČIA.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą