Sveiki,
Antrąją
peršalimo ligos dieną pagalvojau, kad šioji diena yra dovana. Pastaraisiais
metais retai tą pajaučiu, bet nuolat (pa)galvoju, tačiau tikrovės nepakeisi,
jeigu neįdėsi į galvojimą jausmo, kuris vestų ir prie veiksmo, o veiksmas prie
pokyčio. Mintis nesimanifestuoja dėl automatizmo, todėl galvoju, kiek vargo
Rytų krašto tikintiesiems praktikantams, kurie po žirnį sukiodami tarp pirštų
maldos karoliukus kalba savo mantas. Pavyzdžiui: „Viskas yra ir bus gerai“. Kas
per teiginys, jeigu sakydami jį nieko nejaučiame? Kad ir tūkstančius kartų per
savaitę? Kol žodis, nesutampa su mintimi, kol mintis neįskelia emocinės
kibirkšties, kol emocija neužplūsta kūno ir nepakeičia mūsų ląstelėse esančių
atomų transformacijai...
Šiandien
po sporto (oho, kiek laiko nesportavau, apleidau savo kūną dėl kasdienės
rutinos, dėl psichinio išsekimo ir nepasitenkinimo, jog nebeturiu tam laiko,
jog atlieko mechaninius ir jokių pokyčių neduodančius darbus ir t. t. –
įsitikinimų kalnų kalnai!), visgi po sporto ir vonios procedūrų pasidariau
kavos puodelį ir žiūrėjau į apniukusį pavasarį (juk neseniai šviesa pergalėjo tamsą,
jau po pavasarinio lygiadienio, vadinasi, šviesos vis daugiau ir daugiau –
savotiški pagoniški Naujieji metai!). Gerdamas kavą ir žiūrėdamas į kiemą, kur
pro langą matosi pravoslaviškos cerkvės auksiniai svogūnbokščiai, prisiminiau vadinamąjį
japonišką zen ratą, kuriuo dabar iliustruoju šį įrašą. Ratas, kurį apsukau,
vieta ir įsitikinimai, nuo kurių bėgau, vėl mane lyg gravitacinė jėga grąžino prie
kūrybos ir savęs rūpinimosi. Kaip noriu, jog tai nebūtų vien tik peršalimo
padarinys, o iš tikrųjų kasdienė savirūpybos ir savigydos praktika.
Zen
ratas arba enso ratas yra tam tikra praktika ir filosofija. Cituoju: „Zen
filosofijoje enso ženklas reiškia vienu ar dviem potėpiais pieštą ratą,
išreiškiantį momentą, kuomet protas atsitraukia ir leidžia kūnui bei dvasiai
kurti. Tikima, jog tik tas, kuris yra protiškai bei dvasiškai vientisas, gali
nupiešti tikrą enso. Enso simbolizuoja švytėjimą, jėgą, eleganciją, visatą ir
mu (tuštumą).“
Vienu
metu gerdamas kavą ant stalo pamačiau vakar keptą vištieną. Vėl pažvelgiau pro
langą ir bandžiau įsivaizduoti tai, nuo ko paprastai vakarietiškas protas bėga.
Įsivaizduoti visus gyvus sutvėrimus už lango, kuriuos esu suvalgęs arba
ragavęs, kai jie dar buvo gyvi (ar jie tilptų į Nojaus laivą, ar nusidriektų
toliau, nei dabar matoma cerkvė?). Sakoma, kad maistas yra informacija ir, jeigu
tu įsileidi į save paskersto gyvulio informaciją, pasidaliji su juo savo likimu
ir priimi jo likimą (panašiai, kai žmogus perpila kitam žmogui kraują, arba
paaukoja organą). Tai susaisto. Staiga ir vėl pajutau, jog esame žmonės
gyvenantys iš kitų mirties. Ir keista, ar to suvokimo pakanka padaryti
sprendimui rinktis kitą racioną? Mes ryjame vieni kitus šios Žemės oro dujų
akvariume ir visa tai iliustruojame moraliniais pančiais bei mokslu.
Ko
reikia, kad žmogus nuspręstų būti tiesiog laimingas be išorinių sąlygų? Vėl
prisiminiau zen ratą, kuris lyg imunitetas apibrėžia esantį subjektą apskritimo
viduje nuo pagundų būti irzliam, nesąmoningam, paskendusiam savigailos pelkėje.
Prisiminiau savo naujametinį sveikinimą ir pastangas būti laimingam per
pasirinkimus, pagrįstus švariu protu ir valia, atsisakant toksiškų variantų.
Kaip išlaikyti tą tvirtą stuburą stovint zen rato viduje, kai smegenys, protas
ir emocijos šitiek laiko buvo pripratusios prie prastos nuotaikos narkotikų?
Kaip atjunkyti smegenis nuo to, į ką paprastai drugiai skrenda ir sudega?
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą