Knyga: Byung-Chul Han "Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija"

 

Byung-Chul Han. „Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 112.

 

Sveiki!

 

Pietų Korėjos vokiškai rašančio ir mąstančio filosofo Byung-Chul Han (g. 1959) knygos Lietuvoje tapo tikru fenomenu. Netrukus pasirodys jau penktoji jo filosofinė esė knyga, o aš tik šiam rudeniui buvau pasilikęs šią ketvirtąją – Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija (vok. Vom Verschwinden der Rituale. Eine Topologie der Gegenwart), kuri originalo kalba pirmąkart pasirodė 2019 metais, prieš pat pandemiją. Knygą į lietuvių kalbą vertė Tomas Sodeika, kuris pabaigoje parašė epilogą, apmąstydamas filosofo Hano išsakytas mintis. Beje, T. Sodeika vertė visas šio autoriaus knygas, apie kurias pirmiausia sužinojau iš redaktorės Airos Niauronytės socialinių tinklų įrašų. Kaip ir daugeliui mano ir jaunesnės kartos žmonių reikia tokių filosofinių tekstų, kurie iš esmės atspindėtų mūsų dabartinės tikrovės jausenas, būsenas ir procesus, o Hano filosofinė eseistika yra būtent pats tas.

 

Pirmiausiai ir ryškiausiai Byung-Chul Hanas į mano sąmonę įsirėžė kaip Nuovargio visuomenės autorius, kuris gana tiksliai suformavo mintį, jog didžiausių šių dienų prievartos akto dalyviai esame sau mes patys, kurie negali darbo rinkai pasakyti ne, nes yra įsivėlę į nesibaigiančio produktyvumo ir pasiekimų sizifišką apykaitos ratą. Apie darbo visuomenę ir savęs išnaudojimą autorius nemažai užsimena ir knygoje Apie ritualų nunykimą. Apie tai kalbą epiloge ir pats Tomas Sodeika: „Pramogų industrija dosniai mus aprūpina savo produktais, o mes taip intensyviai juos vartojame, kad net nebepastebime, jog tie produktai jau yra ne žaidimai, o „žaidimai“. Mat tai, ką vis dar iš inercijos vadiname „žaidimo“ vardu, yra jau nebe savitikslis vyksmas, o mūsų gyvenimą asimiliavusio totalinio produkavimo ciklo rekreacinė fazė, reikalinga tam, kad atgautume po darbo fazės nusilpusį produktyvumą (p. 110).“ Ir iš esmės juk kaip sunku laisvu laiku nieko nevartoti, nieko neskaityti, nesidomėti ir nieko neveikti, kai esi išmokytas veikti inertiškai: jautiesi kaltas, kai nieko nedarai. Mes nuolat planuojame savo ne tik darbą, bet ir laisvalaikį, kad jis būtų kuo produktyviau užkamšytas emocijų, įspūdžių, kelionių, patirčių įvairovės, nes esame įtikėję, kad kitos progos daugiau gali ir nebūti, o mūsų žemiškasis laikas labai ribotas. Judame iš baimės numirti bei prarasti patirtis ir pasiekimus.

 

Hanas sako, kad ritualai iš esmės leidžia įsižeminti į bendruomenę, į ją įaugti, pamirštant savo individualybę. Nunykus ritualams, suklesti narcisizmas, staiga visi trokšta būti autentiški, individualūs, išskirtiniai: „Autentiškumo prievarta veda į narcisistišką introspekciją, į nuolatinį rūpinimąsi vien savo psichologinėmis problemomis. Ir komunikacija organizuojama atsižvelgiant į psichologiją. Autentiškumo visuomenė yra intymumo ir apsinuoginimo visuomenė. Sielos nudizmas jai suteikia pornografinių bruožų. Socialiniai santykiai atrodo tuo tikresni ir autentiškesni, kuo labiau juose atsiskleidžia asmeniškumas ir intymumas (p. 26).“ Kitaip sakant, Hanas lyg ir paaiškina, kodėl tiek daug viešojoje erdvėje kalbama apie savo sutrikimus, traumas, neįgalėjimą ko nors padaryti (netgi su tam tikru pasimėgavimu), nes viskas tampa terapija, savęs kūrimu ir perkūrimu, kitaip sakant, asmeninę pronografiją. Tai psichoterapeutų ir psichologų aukso amžius, nes visi staiga susirūpinome savimi, o tai veda prie išbendruomeninimo procesų ir dar didesnės individo atskirties, vadinasi, ir prie depresijos, nihilizmo ir negalėjimo priimti ir suprasti kito.

 

„Komunikacija tampa pornografinė, kai tampa skaidri, kai virsta lėkštais ir pagreitintais informacijos mainais. Kalba tampa pornografinė, kai ji nebe žaidžia, o tik perteikia informaciją. Kūnas tampa pornografinis, kai praranda bet kokį sceniškumą ir vien funkcionuoja. Pornografiniame kūne nėra nieko simboliško. O štai ritualizuotas kūnas yra įspūdinga scena, į kurią įsikomponuoja slėpiniai ir dievybės. Garsai taip pat tampa pornografiniais, kai praranda bet kokį subtilumą ir santūrumą ir vien žada afektus bei emocijas (p. 96).“ Sakysite, o kur tada čia problema, jeigu žmogus tampa atviru ir leidžia būti pažeidžiamas? Ogi tame, kad čia ir slypi paradoksas, netekdamas ritualų, rimties, ceremoniškumo, individas lieka savotiškoje izoliacijoje, atsitvėręs nuo bendruomenės.

Byung-Chul Han

 

„Dataistinis posūkis panaikina Apšvietos idealizmą ir humanizmą. Žmogus nebėra suverenus žinių subjektas, nebėra žinių kūrėjas. Dabar žinias produkuoja mašinos. Duomenimis grindžiama žinių gamyba vyksta be žmogiškojo subjekto ir sąmonės. Didžiuliai duomenų kiekiai išstumia žmogų iš pagrindinės žinių kūrėjo pozicijos. Pats žmogus susitraukė ir virto vien duomenų rinkiniu, apskaičiuojamu ir kontroliuojamu dydžiu (p. 89-90).“ Ir iš tikrųjų, dažnai galima išgirsti statistika sako, statistika rodo... Bet jau nei kas begali suvokti tų statistinių duomenų, nei jais tikėti, nes jų per daug ir pernelyg daug nepatikrinamų, o kartais ir visiškai iš piršto laužtų. Tiesa, dabar tas mašinas pakeitė sparčiai įsigalėjęs ir prieinamas dirbtinis intelektas, padauginęs duomenis kaip triukšmo aidą, nuolat perkurdamas nesuvokiamus kiekius duomenų, kuriame skęsta žinių visuomenė.

 

Bene keisčiausias šįkart Hano nagrinėjamas aspektas yra ritualinė savižudybė ir karo tema. Jis pateikia pavyzdžių iš senovės, kada prie imperatoriaus šaunūs kariai nusižudydavo ir taip pagerbdavo savo imperatorių. Sakytume, kad beprotybė, bet Hanas teikia ritualams naują prasmę ir dėmenį. Šiandien žmogus paniškai bijo mirties, nes rinka ir vartojimas jam nuolat siūlo ilgaamžiškumo iliuziją, o asmeninis troškimas gyvenimą įprasminti pasiekimais įkalina individą nuolat vartoti ir save išnaudoti. „Karas, produkuojantis mirtį, yra visiška karo kaip ritualinės dvikovos priešingybė. Produkavimas ir ritualai yra vienas kitą paneigiantys dalykai. Dronų karas atspindi visuomenę, kurioje viskas tapo darbo, produkavimo ir pasiekimų vaikymosi dalyku (p. 83).“

 

Šioje knygoje autorius teigia, kad šiuolaikinis pasaulis praranda tradicinius ritualus ir pasikartojančias praktikas, kurie anksčiau suteikdavo gyvenimui stabilumo, prasmės bei bendruomeniškumo ryšį. Pasak Byung-Chul Hano, ritualų nykimą lemia perteklinė komunikacija, skaitmenizacija ir visuomenė, kurioje viskas paverčiama vartojimo preke bei skubiu sandoriu. Dėl to žmogus tampa emociškai išsekęs, izoliuotas ir paklydęs nuolatiniame efektyvumo bei pasiekimų sraute. Apie greito gyvenimo tempą ir troškimą pabėgti kur nors į kaimą, į erdvę, kurioje nebereikia savęs eikvoti dėl pasiekimų, man regis, šiandien susimąsto dažnas žmogus. Mūsų kūnas ir psichika pasiilgo lėto gyvenimo, kurį įprasminti padeda ritualai. Kuo pavojingas Hanas? Ogi tuo, kad iš pažiūros jis visose savo knygose kalba apie šiandienos visuomenės pavergimą, išnaudojimą ir destrukciją, tačiau, kaip pabrėžia epiloge Tomas Sodeika, čia ir slypi visuomenės galimybė atsinaujinti, nes atsiveria plačios erdvės. Iš tikrųjų Hanas nėra joks pesimistas, jis už tai, kad visuomenė gyventų lengvai ir vertintų žaidimus bei laiką, kai nereikia nieko daryti, tiesiog gyventi neprodukuojant. Šioje knygoje autorius netiesiogiai kviečia įvertinti tai, kas praktiškai nunyko kaip neveiksmingumas ir neproduktyvumas, kuris visais laikais buvo bendruomenės savasties dalimi. Žaisti, pamirštant savo problemas ir rezultatus, štai, ką dažnas šių dienų žmogus norėtų daryti šiandien. Bent jau aš.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: filosofas Byung-Chul Han apie narcizus ir visuomenę be ritualų ir žaidimų

 Sveiki!

 

Skaitant Hano filosofinę eseistiką, galima daug ką apmąstyti ir pastebėti ne vieną simptomą savyje ir visuomenėje. Šįkart labai užkliuvo ši mintis, kuri tapo šios dienos apmąstymu. Iš jo naujausios knygos „Apie ritualų nunykimą“.

 

„Narcisistinių sutrikimų šiandien daugėja todėl, kad mums vis sunkiau pajusti socialinę sąveiką už savosios savasties ribų. Narcisistinis „homo psychologicus“ yra įkalintas savyje, savo vidujybėje. Jo pasaulio skurdumas verčia jį suktis vien aplink save patį. Tada galiausiai jį apima depresija. Kai suklesti narcisizmas, iš kultūros išnyksta žaismingumas. Gyvenime lieka vis mažiau džiugesio ir nerūpestingumo. Kultūra tolsta nuo šventosios žaidimo sferos. Darbo ir pasiekimų prievarta gilina gyvenimo profanaciją. Šventasis žaidimo rimtumas užleidžia vietą profaniškajam darbo rimtumui.“

 

Maištinga Siela

Knyga: Leonidas Donskis "Drąsa ir orumas šiandien. Apie politinės visuomenės vertybes"

 

Leonidas Donskis. „Drąsa ir orumas šiandien. Apie pilietinęs visuomenės vertybes“ – Vilnius: Tyto alba, 2026. – p. 228.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Jau ilgą laiką skaitau bene intelektualiausio mūsų optimisto filosofo ir visuomenininko Leonido Donskio (1962-2016) raštus. Puikiai pamenu tą dieną, kai spauda pranešė apie jo mirtį Vilniaus oro uosto stotyje. Pamaniau: kokia didelė netektis. Tik po kurio laiko pradėjo Tyto alba leisti jo raštus: Blogis yra laikinas (2024), Leonidas Donskis: man skauda (2022). Priešingai nei anuomet, kai 2007 mirė Jurga Ivanauskaitė, nepajutau viešojoje erdvėje kaltinimo, kad leidykla nori užsidirbti iš mirusio asmens kūrybos. Niekada nesuprasiu to lietuvių davatkiško priverstinio gedėjimo pozicijos. Juolab kad L. Donskio tekstai šiuo metu nepaprastai aktualūs ir reikalingi.

 

Matyt, kino ir teatro režisierius Karolis Kaupinis tą instinktyviai pajuto. Kaip suprantu, jo iniciatyva ir buvo surinkta pati naujausia, Leonido Donskio publikuotų prieš 15 ir daugiau metų, tekstų rinktinė Drąsa ir orumas šiandien. Apie pilietinės visuomenės vertybes. K. Kaupinis šiai knygai parašė įvadinį straipsnį, kuriame dalijasi šių dienų aktualijomis, o tiksliau – tam tikromis nuoskaudomis apie namą, kuriame jis gyvena. Namas griūva, o jis, kaip atsakingas namo bendrijos narys, ketino inicijuoti šio namo tvarkymo darbus, tačiau kiti namo gyventojai, vedini įtarimo ir nepasitikėjimo, atsisakė bet kokio bendradarbiavimo: tegul griūva namas, kol vanduo pro stogą pas mane nevarva, todėl bėdos nėra. K. Kaupinis ilgai bandė suprasti, kodėl nėra vienybės dėl bendro tikslo, kodėl į iniciatorius žiūrima įtariai, su nepasitikėjimu. Galiausiai šis buitinis nesutarimas tampa visos Lietuvos valdymo metafora, nes ši situacija atspindi didelės daugumos požiūrį ir į pilietiškumo (atsakomybės) ir mūsų bendros valstybės klausimus. Jau įvade klausiama: kas yra vienybė, bendras valstybės gėris, tikslai, kodėl taip sunku įgyti pasitikėjimą ir kaip apskritai valdyti ir kurti bendrą kultūrą ir turtą, kad visi būtų patenkinti?

 

Pastaruoju metu, sakyčiau, ypač po pandemijos, daugelis ėmė kalbėti apie „dvi Lietuvas“. Prasidėję Šeimų maršai, konspiracinės teorijos apie Lansbergių užvaldytą šalį, apie lobistus ir demokratiškas vertybes tarsi suskaldė žmones. Mažiau išsilavinę, menkiau pasiturintys ir savo gyvenimu nepatenkinti žmonės dažniausiai laikosi prorusiškos pilietinės pozos, t. y. akivaizdžiai nekenčia lyderių (nebent jeigu demonstruoja jėgą, daug rėkia ir yra, jų akimis žvelgiant, „charizmatiškas“ kaip Žemaitaitis ar Gražulis), negali pakęsti kultūros atstovų, pasididžiuodami neapkenčia visų, kuriems sekasi, kurie yra progresyvūs ir proeuropietiški. Ši dalis žmonių nekenčia seksualinės įvairovės, Vakarus ir ES sąjungą vadina supuvusiais, klykia dėl Stambulo konvencijos, stoja piestu už Bažnyčią (dažnai patys nebūna praktikuojantys katalikai), tačiau jokios kitos alternatyvos negali pasiūlyti, tik atvirą panieką laisvei.

 

Iš kur tai atsiranda? Visą laiką skaitydamas Donskio tekstus nepalioviau mąstyti ir galvoti apie dabarties situaciją šalyje. Gal žmonės nusivylė asmeniniu gyvenimu, nepavyko susikurti asmeninio gerbūvio, manėsi, kad kažkas turi ateiti padėti ir nuspręsti už juos, nukentėjo nuo biurokratijos, o ją susiejo su visa valstybe? Tas prorusiškas ilgesys, kad tvirta viršesnė rankelė turi sustyguoti vertybes ir įstatymus iki šiol sklando tarp nusivylusiųjų. Užtenka žvilgtelėti, su kokia pagarba socialiniuose tinkluose, atleiskite, menkaraščiai sveikina Lenkijos prezidentą, nes jis nepritarė Civilinės partnerystės įstatymui. Laimė šiems menkaraščiams tampa tada, kai užkardoma laimė kitiems, o ribojimas ir kontrolė tampa gerbtinos politinės galios rodikliu. Pagal juos, tokiam nusilenkti būtina. Įspūdis toks, kad jie pavargo nuo laivės ir įvairovės. Beskaitant Drąsą ir orumą šiandien, pamaniau, kad taip yra dėl to, kad jie nesuvokia, nei kas tas orumas, nei kas ta drąsa būti savimi, nes patys yra pastrigę iškreipto ir jau gerokai sovietinio mentaliteto suformuoto normalumo. Dar baisiau – orumo sąvoka jų kasdienybėje nėra vartotina, nėra ir apmąstoma, todėl daugelis vadovaujasi tik gynybos ir nuolankumu stipresniam primityvizmu. Tai demokratijos suvokimo beraštybė, o padariniai pasireiškia tuo, kad valstybė ir kaimynai tampa priešu. Dėl normalumo didelė dalis lietuvių yra pasiryžę net išduoti demokratines vertybes, o tai reiškia, kad bendras namo ūkis yra svarbus tik tol, kol tai liečia patį individą.

 

Kodėl man patinka Leonidas Donskis? Nes jis optimistas! Jis laisvas europietis, kuris bando įžvelgti Europos demokratijos perspektyvą, nepaisydamas Briuselio biurokratijos keliamų sunkumų. Jis vertina paprastąsias vertybes, ne kokias tradicinės šeimos ar lokalias, nusavintas ir nuasmenintas iki primityvizmo, o bendrai visų laisvę, atsakomybę, bendrystę ir atjautą. Būtent nuo vertybių sampratos prasideda šio rinkinio tekstai. Nesuvokus bendrystės svarbos, orumo ir pagarbos, negalima kalbėti apie įstatymo laikymąsi ir lojalumą. „Vienas nerimą keliančių mūsų laikotarpio bruožų – ryškėjanti kova dėl žmogaus proto ir sielos užvaldymo, dėl disponavimo žmogaus siela. Tai susiję su pavojingomis manipuliacijomis, kurios psichologine prievarta ir smegenų plovimu kuria satelito elgesio kodeksą. Šiomis manipuliacijomis siekiama, kad individas taptų besąlygiškai paklusnus. Gana paradoksaliai tai įvardijama kaip lojalumo siekimas. Iš tiesų tai ne lojalumas, o pati tikriausia jo karikatūra: naikinami psichologiniai ir moraliniai žmogaus įsitikinimai, žūtbūt siekiant saugiai ir ramiai naudotis juo it daiktu (p. 45).“ Nepaliauju galvoti apie dabar Lietuvą apnikusią socialdemokratų ir Švietimo bei sporto ministrės Ramintos Popovienės misiją „gelbėti“ nesimokančius vaikus ir juos paversti valstybės mankurtais be jokios atsakomybės ir kritinio mąstymo. Iš tiktųjų dabarties padėtis labai pavojinga, nes mokslas ir mąstymas iš esmės yra menkinami pačių institucijų, kurios atsakingos už jų ugdymą ir priežiūrą.

 

Man patinka, kaip L. Donskis žavisi Vakarų Europos filosofais ir literatais: „Ir Shakespear‘o tragedijų, ir Cervanteso „Don Kichoto“ didybę atveria ne jų vaizduojama tikrovė, o nuolatinis dialogas, kurį su šiais kūriniais mezga ir tęsia kitų epochų žmonės. Ir mes iki šiol mėginame suprasti Hamleto ir Don Kichoto moralinių dilemų bei šių herojų didybės paslaptį (p. 62-63).“ Iš tikrųjų autorius randa ne vieną aspektą šiuose klasikiniuose kūriniuose, kurie aktualūs mūsų dabarčiai, bet labiausiai žavi pasitelkiant donkichotizmo vaizduotę keisti santykį su tikrove. Labai dažnai būna, kada šiuolaikiniai žmonės tampa pernelyg pragmatiški, įsivėlę į sistemas ir biurokratinius procesus. Literatūra kaip viena iš svarbiausių galimybių pakilti nuo pilkos kasdienybės ir vaizdžiai įvertinti dabartį. Kitaip sakant, pragmatiškoje visuomenėje nuvertinama vaizduotė, stabdo visuomenės dvasinį ir emocinį progresą. „Egzistuoja paprastas kriterijus, padedantis įvertinti konkrečios visuomenės politinės kultūros ir demokratijos lygį, – tai vyraujantis požiūris į aktyvius žmones ir idealistus, kovojančius ne tik už savo, bet ir kitų teises. Jei jie gerbiami politikų ir rimtai traktuojami valstybės, galime neabejoti, kad tokia valstybė palanki ir atvira demokratijai ir pilietinei visuomenei. Jei iš tokių žmonių šaipomasi ir į juos rimtai nežiūrima, galime konstatuoti žemą politinės kultūros lygį bei uždarą, neskaidrią ir veikiausiai korumpuotą politiką (p. 71).“ Būtent prieš pusmetį įvykęs kultūrininkų protestas prieš valdžios kišimąsi į LRT reikalus parodė, kaip Žemaitaitis ir didelė dalis antieuropietiškai nusiteikusių piliečių vertina kultūros žmones: jų ne tik nevertina, bet ir niekina, tyčiojasi socialiniuose tinkluose. Kodėl? Nes kultūros atstovų kuriama literatūra, teatras, kinas, festivaliai nėra aktyvioje jų gyvenimo periferijoje, t. y. kultūra jiems nuobodi, nepasiekiama, snobiška, tad antikultūriniai žmonės (anti)norminius dalykų pamatus ir supratimą įgauna žiūrėdami paprastai skandalais ir prieštaromis grįstas pokalbių laidas, prastą pramoginį turinį, kuriuose nebėra atviro rato diskusijos, kokią kažkada kūrė per LRT L. Donskis laidoje Be pykčio. Kaip trūksta tokių laidų!

Leonidas Donskis

 

Kita vertus, panieka progresyviesiems akivaizdi praėjus net daugiau nei 35 metams laisvoje Lietuvoje. Novatoriai yra niekinami, persekiojami, menkinami, nes didelė žmonių dalis dėl švietimo spragų nėra mokyti priimti įvairovę, o tuo labiau ją gerbti. Argi nenuostabūs tekstai po viršeliu, kuris skelbia apie orumą ir drąsą, kai ji dažnai socialiniuose tinkluose užkardoma patyčiomis ir cinizmu? Lietuviai gerbia tik tada, kai pranešama apie žmogaus mirtį, o visais kitais atvejais trykšta – taip jam ir reikia! – piktdžiuga. Man ši knyga kaip niekad išryškino tai, ką instinktyviai jaučiu savyje, ką norisi visada ginti piestu, kai tikrovėje didžiulė tamsi minia su šakėmis ir cinizmu puola visus novatorius, mažumas, kitokius taip, tarsi jie būtų didžiausi priešai, o ne visuomenės procesus keičiantys Don Kichotai. Manau, kad K. Kaupinis būtent su tuo ir susidūrė, kai norėjo, kad bendrijos namas būtų išsaugotas ir sutvarkytas. Atsimuši į sieną dėl to, kad nėra žmonės ugdomi pilietiško lojalumo ir atjautos vienas kitam (visokios imitacinės akcijos DAROM ir socialinės pilietinės veiklos diegiamos mokykloje yra ne tai, ko reikia). Kitaip sakant, donkichotizmas ir europietiškas optimizmas, vaizduotės lavinimas ir smalsumas pažinti kitą ir kitokį yra, sakyčiau, tai, nuo ko reiktų pradėti.

 

Vaizduotė yra neapibrėžta, todėl ji nepatinka pragmatizmo visuomenės apsėstai visuomenės daliai, kuri dažniausiai kliaujasi skaičiais ir nepatikrinamais statistiniais duomenimis. Mes statistiką esame sudievinę, kasdien girdime skaičius, nors didelė dalis jų tėra pramanai, nepatikrinami ir tapę manipuliacijos priemone. „Reitingų kultūra yra akivaizdus normų ir vertybių griūties požymis. Ši kultūra nebeugdo kritiškai mąstančio ir diskusijai atviro piliečio. Auginamas infantilus populiariosios kultūros vartotojas, kuris negali gyventi be susikurtų herojų ir pramoginės žiniasklaidos peršamo socialinio intymumo. Pasakyk, koks tavo reitingas, pasakysiu, kas tu (p. 108).“ Įdomu, ką apie tai pasakytų žurnalo Reitingai autorius Gintaras Sarapinas?  

 

Vis dažniau viešojoje erdvėje dėl karo Ukrainoje kalbama apie šauktinius ir lojalumą, ar eitumėte ginti tėvynę ir t. t. Kai valstybė tave nusisavina ir padaro iš tavęs karį savo interesams ginti, tada pripudruoja apie atsidavimą, patriotiškumą ir kt.? Kaip ir L. Donskis perfrazuoja kitų mintį, valstybei, kuri tavimi nesirūpino, negalėjo sulygiuoti teisių ir įstatymų, buvo abejinga tau, nesirūpino kultūra ir kėlė tik savo interesus bei intrigas, tu – neskolingas nieko. Nėra dėl ko numirti ir ko ginti. Visada tai prisimenu. Kiekviena mūsų dabartinės politikos kadencija mane stipriai nuvilia, nesu išgirstas, mano poreikiai ir įstatymai laukia koridoriuje ant suoliuko. Negaliu eiti ginti Rasos Popovienės ar Teisingumo ministrės Ritos Tamašunienės sukurtų darinių, kurie prieštarauja valstybingumui.

 

L. Donskio knyga Drąsa ir orumas šiandien yra nepaprastai aktuali, atverianti europietiškas vertybes. Gal net ne europietiškas, o iš tikrųjų bendražmogiškąsias, to, ko iš tikrųjų visi ilgimės ir trokštame, tačiau įkalinti savo įsitikinimuose, susipriešinime, nepajėgime žvelgti toliau, nei vien tik į savo kiemą. Ši knyga man asmeniškai leido permąstyti pastarųjų metų mūsų politinį lauką ir iš esmės visą Europą. Knyga nepasens ir po 10 metų, ji tampa tarsi liniuote, kuria visada galime pasimatuoti savo pilietiškumo ūgį ir brandą. Tai tarsi kišeninis laisvos demokratijos kelių eismo taisyklių rinkinys nepaklysti susiskaldyme. Noriu užbaigti šią apžvalgą, kuri labiau net ne apie pačią knygą, kiek apie šios knygos sukeltus dabarties apmąstymus. Ko dar mums reikia? Cituoju: „Verta paminėti lietuvių išeivijos sociologo Vytauto Kavolio žodžius: nepainiokime tolerancijos su abejingumo patologija, nes akivaizdu, kad tolerancija yra pasiryžimas kovoti už savo ir kito žmogaus orumą bei teisę pačiam nuspręsti, kaip būti žmogumi ir kaip susikurti asmenybę. Tolerancija yra įsipareigojimas ginti savo ir kitų individualumą prisimenant, kad kitas mūsų sąmonėje neturi tapti pasyviu ir nekintamu objektu. Sykiu tolerancija primena būtinybę gerbti laisvą gyvenimo būdo bei vertybių pasirinkimą – jei nesiimama agresijos prieš pavienį žmogų ar grupę, jei nenusikalstama savo šaliai ir visuomenei, jei neatmetamas pilietinis lojalumas savo valstybei, mes negalime priešiškai vertinti kitaip gyvenančio ar kitaip mąstančio žmogaus (p. 126).“

 

Maištinga Siela

Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) – Prūsijos didysis Apšvietos filosofas: biografija, gyvenimas, svarbiausi veikalai, sąsajos su Lietuva

 

Sveiki!

 

Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) gimė 1724 m. balandžio 22 d. Karaliaučiuje, Rytų Prūsijoje, kuklioje amatininkų šeimoje. Jo tėvas buvo balnininkas, o motina – giliu religingumu pasižyminti moteris, kurios asmenybė, pasak paties filosofo, padarė didžiausią įtaką formuojantis jo moraliniam charakteriui. Vaikystėje Kantas gyveno pietietiškos tvarkos ir griežto pietizmo aplinkoje, kurioje darbas, sąžiningumas ir kuklumas buvo laikomi aukščiausiomis vertybėmis.

 

Būsimojo mąstytojo vaikystė buvo paženklinta nepriteklių, tačiau jo gabumai neliko nepastebėti. Vietos pietistų mokyklos „Collegium Fridericianum“ rektorius atkreipė dėmesį į jaunuolio intelektą ir padėjo jam gauti išsilavinimą. Ši mokykla buvo garsėjanti itin griežta disciplina ir klasikinių kalbų studijomis, kurios suteikė Kantui tvirtą intelektualinį pagrindą, tačiau kartu paliko ir tam tikrą kartėlį dėl prievartinio religinio indoktrinavimo.

 

1740 m. Kantas įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kur studijavo filosofiją, matematiką ir gamtos mokslus. Po tėvo mirties, siekdamas užsidirbti pragyvenimui, jis kelerius metus dirbo namų mokytoju neturtingose bajorų šeimose Karaliaučiaus apylinkėse. Šis laikotarpis jam suteikė ne tik egzistencinį stabilumą, bet ir galimybę iš arčiau susipažinti su įvairiais visuomenės sluoksniais, kas vėliau atsiskleidė jo svarstymuose apie žmonių tarpusavio santykius ir etiką.

 

Karaliaučius, kuriame Kantas praleido beveik visą savo gyvenimą, buvo ne tik Prūsijos administracinis centras, bet ir svarbus prekybos mazgas, turintis glaudžių ryšių su gretimomis žemėmis. Filosofas visą gyvenimą palaikė ryšį su aplinkiniu pasauliu. Jis, kai kurių istorikų, galbūt galimai kažkiek mokėjo lietuviškai, bendravo su vietos lietuviškai kalbančiais gyventojais, o jo paskaitose universitete bei pokalbiuose su studentais būdavo galima išgirsti pastabų apie lietuvių kalbos archajiškumą bei jos svarbą kalbotyros mokslams.

 

Kanto santykis su „Memeliu“ (Klaipėda) ir Mažąja Lietuva nebuvo tik formalus – jis buvo šio regiono kultūrinės erdvės dalis. Karaliaučius buvo svarbus Mažosios Lietuvos šviesuomenės centras, kuriame kūrėsi lietuvių raštija, o Kantas savo laiškuose ir pastabose dažnai minėdavo regiono geografiją bei gyventojų papročius. Šis lokalus kontekstas jam padėjo išlaikyti ryšį su realybe, kol jo mintys klaidžiojo po abstrakčias metafizikos platybes.

 

Jo akademinė karjera buvo lėta, tačiau nuosekli. 1755 m. tapęs magistru, jis pradėjo dėstyti universitete įvairius dalykus – nuo logikos iki fizinės geografijos. Kanto paskaitos buvo itin populiarios, nes jis sugebėdavo sudėtingus dalykus aiškinti gyvai ir vaizdžiai, remdamasis gausiais pavyzdžiais iš kelionių aprašymų bei mokslinių stebėjimų. Per šiuos dešimtmečius jis užsitarnavo nepriekaištingą reputaciją kaip giliai mąstantis ir metodiškas intelektualas.

 

Tikroji filosofinė šlovė jį aplankė vėlai, išleidus vadinamąjį „kritinį periodą“ pradėjusius darbus. 1781 m. pasirodžiusi „Grynojo proto kritika“ tapo tikra revoliucija Vakarų filosofijoje. Joje Kantas kėlė fundamentalius klausimus apie tai, ką mes apskritai galime žinoti ir kaip mūsų pažinimo galios formuoja mus supantį pasaulį. Jis teigė, kad žmogaus protas nėra pasyvus stebėtojas, o aktyvus dalyvis, kuris savo struktūromis – erdvės ir laiko formomis bei kategorijomis – konstruoja patirtį.

 

Ši revoliucija, kurią pats autorius lygino su Koperniko atradimu astronomijoje, iš esmės pakeitė metafizikos pobūdį. Kantas parodė, kad mes niekada negalime pažinti „daikto paties savaime“, o tik tai, kaip jis mums pasirodo per mūsų jusles ir protą. Ši idėja tapo fundamentaliu Apšvietos epochos pasiekimu, skatinusiu žmogų nepasitikėti vien aklu tikėjimu ar autoritetais, o pasikliauti savo proto kritiškumu ir atsakomybe.

 

Vėliau sekė kiti reikšmingi darbai, tarp kurių svarbiausi – „Praktinio proto kritika“ ir „Sprendimo galios kritika“. Pirmajame jis suformulavo savo garsųjį „kategorinį imperatyvą“ – moralės dėsnį, reikalaujantį elgtis tik pagal tokią maksimą, kurios norėtume, kad ji taptų visuotiniu įstatymu. Kanto etika yra paremta ne nauda ar pasekmėmis, o pareigos ir autonomijos principais, pabrėžiančiais žmogaus, kaip racionalios būtybės, orumą.

 

Visą savo gyvenimą Kantas išliko ištikimas savo įpročiams, tapusiems legenda Karaliaučiuje. Jo kasdienė popietinė pasivaikščiojimo rutina buvo tokia tiksli, kad vietiniai gyventojai pagal jį derindavo laikrodžius. Nors jis retai palikdavo gimtąjį miestą, jo akiratis buvo globalus – jis aktyviai sekė Europos politinius įvykius, simpatizavo Prancūzijos revoliucijos idealams ir svajojo apie amžinąją taiką, pagrįstą respublikine valdymo forma bei tautų bendradarbiavimu.

 

Kanto gyvenimo saulėlydis buvo paženklintas senatvės negalių, tačiau jis išlaikė savo intelektualinį budrumą iki pat pabaigos. Jis mirė 1804 m. vasario 12 d. savo namuose Karaliaučiuje, ištaręs paskutinius žodžius „Es ist gut“ (liet. „Tai gerai“). Buvo palaidotas Karaliaučiaus katedros profesorių kapavietėje, o jo mirtis sukėlė milžinišką atgarsį visoje Europoje – tai buvo Apšvietos epochos titano, išvedusio žmoniją į naują savimonės lygmenį, atsisveikinimas.

 

Šiandien Imanuelis Kantas yra laikomas vienu didžiausių visų laikų filosofų, kurio idėjos tebėra pagrindas šiuolaikinei epistemologijai, etikai ir politinei filosofijai. Jo pėdsakas yra gilus – tiek pasauliniame kontekste, tiek mūsų regiono kultūrinėje atmintyje. Būdamas susietas su Karaliaučiumi ir Mažąja Lietuva, Kantas yra tiltas tarp Vakarų Europos intelektualinės tradicijos ir mūsų krašto istorijos, nuolat primenantis apie proto drąsą naudotis savo intelektu.

 

Maištinga Siela

Sokratas vs. Buda: Vakarų civilizacijos filosofijos sąsajos su budizmu ("Žinau, kad nieko nežinau" vs. "Aš esu niekas")

 

Sveiki, mielieji!

 

Šiame tekste, kuriuo dalijuosi su Jumis, nagrinėjama fundamentali epistemologinė (pažinimo) ir ontologinė (būties) jungtis tarp Vakarų racionalizmo lopšio ir Rytų dvasinės tradicijos, fokusuojantis į Sokrato intelektualinį nuolankumą bei Budos doktriną. Teksto turinį pateikiu dviem stiliaus: 1) mokslinis ir sudėtingas stilius; 2) eseistinis, labiau žurnalistiniss, tinkantis vyresniųjų klasių moksleiviams.

 

1 VIARIANTAS. Mokslinio stiliaus.

 

Intelektualinis nuolankumas ir ontologinis išnykimas

 

Vakarų civilizacijos pamatu laikoma Sokrato ištara „Žinau, kad nieko nežinau“ (scio me nihil scire) žymi kritinio mąstymo ir vakarietiškojo subjekto gimimą. Tai nėra paprastas nežinojimo deklaravimas, o veikiau docta ignorantia – mokytas nežinojimas, kuris tampa impulsu nuolatiniam tiesos ieškojimui per dialektiką. Sokratas savo pozicija apibrėžia filosofą kaip esantį „tarp“: jis nėra nei dieviškas visažinis, nei tamsus neišmanėlis, o aktyvus tiesos medžiotojas, kurio pagrindinis įrankis yra nuolatinė savo prielaidų revizija.

 

Priešingoje geografinėje ir dvasinėje pusėje Budos ištara „Aš esu niekas“ (arba tiksliau – savasties nebuvimo suvokimas) nukreipia ne į žinojimo procesą, o į pačią būties substanciją. Budizmo filosofijoje anatta koncepcija teigia, kad nėra nekintamos, amžinos sielos ar „aš“. Jei Sokratas dekonstruoja mūsų įsitikinimus apie išorinį pasaulį ir dorybes, tai Buda dekonstruoja patį stebėtoją, teigdamas, kad tai, ką vadiname „aš“, tėra penkių susitelkimų (skandhas) dinamiška seka, neturinti jokio pastovaus centro.

 

Šių idėjų panašumas slypi jų negatyvume – abi jos prasideda nuo neigimo. Tiek Sokratas, tiek Buda veikia kaip intelektualiniai „terapeutai“, kurie siekia išlaisvinti žmogų nuo iliuzijų. Šiuolaikinis filosofas Stephenas Batcheloras, knygos Confession of a Buddhist Atheist autorius, pastebi, kad abi figūros atstovauja agnostinei laikysenai: jos atmeta dogmatizmą ir kviečia į tiesioginę patirtį. Šis „tuštumos“ (graikų kenosis ir sanskrito shunyata) patyrimas tampa etiniu pagrindu, neleidžiančiu įsitvirtinti fanatizmui.

 

Esminis skirtumas tarp jų yra kryptis: Sokrato nežinojimas yra nukreiptas į logotipą ir apibrėžimą, o Budos „niekas“ – į nirvaną ir kalbos peržengimą. Sokratui tiesa egzistuoja (objektyvios idėjos), tik mes jos dar nepasiekėme; Budai tiesa yra suvokimas, kad pats ieškotojas ir ieškojimo objektas yra tušti. Thomas McEvilley savo fundamentaliame darbe The Shape of Ancient Thought pateikia provokuojančią tezę, kad šios paralelės nėra atsitiktinės, o gali būti ankstyvųjų prekybinių ir kultūrinių kontaktų tarp Graikijos ir Indijos rezultatas.

 

Nagrinėdami filosofų patirtis, matome, kad Sokratas miršta už savo teisę klausti, o Buda gyvena tam, kad pamokytų, kaip nebesikabinti į klausimus. Šiuolaikinė lyginamosios filosofijos tyrinėtoja Joanna Jurewicz pabrėžia, kad abiem atvejais filosofinė patirtis yra egzistencinis lūžis. Tai nėra fotelio filosofija, o transformuojanti praktika. Sokratui tai – mirties praktika (melete thanatou), ruošimasis sielos atskyrimui nuo kūno varžtų; Budai – išsivadavimas iš gimimų rato suvokus, kad nėra kam gimti.

 

Jungtis tarp šių kultūrų ryškiausiai matoma skepticizmo tradicijoje. Adrianas Kuzminskis savo studijoje Pyrrhonism: How the Ancient Greeks Reinvented Buddhism teigia, kad graikų skeptikas Pironas, lydėjęs Aleksandrą Makedonietį į Indiją, parsivežė budistinę ramybės (ataraxia) per neigimą idėją. Čia „žinau, kad nieko nežinau“ tampa nebe kankinančiu trūkumu, o išlaisvinančia būsena, kuri labai artima budistiniam sielos nuskaidrėjimui atsisakius nuomonių.

 

Kitas svarbus aspektas yra kalbos ribotumas. Šiuolaikinis mąstytojas Jay Garfieldas, nagrinėjantis Nagarjunos ir vakarietiškosios fenomenologijos ryšius, pastebi, kad tiek socratiškasis elenchas (klausimų-atsakymų metodas), tiek budistinė dekonstrukcija veda į aporiją – aklavietę, kurioje protas sustoja. Būtent šioje tylos zonoje gimsta tikroji išmintis: Sokratui tai leidžia prabilti jo daimonijui (vidiniam balsui), o Budos sekėjui – pasiekti tiesioginį tikrovės matymą be konceptualių filtrų.

 

Galiausiai, Sokratas ir Buda susitinka etikos lauke. „Nieko nežinantis“ Sokratas tampa pačiu doringiausiu Atėnų piliečiu, nes jo nuolankumas neleidžia jam daryti blogio prisidengiant „teisingumu“. „Niekas“ esantis Buda tampa užuojautos šaltiniu, nes jei nėra „aš“, tai nėra ir skirties tarp mano ir tavo kančios. Šiuolaikiniai autoriai, tokie kaip Markas Sideritsas, tai įvardija kaip „semantinį nesaviškumą“, kur intelektualinė pozicija tampa tiesioginiu elgesio modeliu.

 

Taigi, jungtis tarp Vakarų ir Rytų per šias dvi figūras atskleidžia, kad žmogaus dvasia visose platumose susiduria su tuo pačiu paradoksu: didžiausia galia slypi didžiausiame nusižeminime. Sokrato intelektualinis bankrotas ir Budos ontologinis išnykimas nėra pralaimėjimas, o aukščiausia pergalė prieš egoizmą. Jie abu sako: norėdami pamatyti tiesą, pirmiausia turite patys tapti skaidrūs, pašalindami savo pretenzijas į žinojimą ir būtį.

 

Šiandien ši sintezė mums primena, kad mokslinis-filosofinis objektyvumas negali egzistuoti be subjekto savirefleksijos. Kaip teigia šiuolaikinis studijų autorius Evanas Thompsonas knygoje Waking, Dreaming, Being, šios senovės tradicijos suteikia įrankius moderniai kognityvinei mokslų sistemai suprasti, kad sąmonė nėra objektas, kurį galima „žinoti“, o veikiau erdvė, kurioje viskas vyksta, pati būdama „niekas“.

 

2 VARIANTAS. Eseistinis, žurnalistinis stilius

 

Įsivaizduokite vakarėlį, kuriame susitinka du visiški priešpriešos poliai: raumeningas, nuolat besiginčijantis graikų gatvės filosofas Sokratas ir ramus, it ką tik iš SPA grįžęs indų princas Buda. Sokratas pribėga prie tavęs, griebia už atlapų ir pradeda klausinėti, kas yra meilė, kol galiausiai priverčia prisipažinti, kad tu net nežinai, ką valgei pusryčiams. Buda tuo tarpu tiesiog sėdi kampe, šypsosi ir tyliai sufleruoja, kad tavęs apskritai nėra. Šis intelektualinis duetas – tai vakarų ir rytų minties „Avengers“, kurie, nors ir kalba skirtingomis kalbomis, bando mus išgelbėti nuo tos pačios ligos: mūsų pačių susireikšminimo.

 

Sokrato garsioji frazė „Žinau, kad nieko nežinau“ yra ne kas kita, kaip genialus smegenų „restartas“. Įsivaizduokite, kad jūsų galva yra kietasis diskas, užpildytas tėvų nuomonėmis, „TikTok“ trendais ir pasenusiais vadovėliais. Sokratas ateina ir pasako: „Viskas, ką čia turi, yra šiukšlės“. Jis neteigia, kad tiesos nėra, jis tiesiog sako, kad tavo dabartinis „žinojimas“ yra tik iliuzija. Tai vakarietiškas būdas būti nuolankiam – pripažinti, kad esi mokinys, o ne profesorius. Šis žinojimas apie nežinojimą yra lyg durų atidarymas: tik tada, kai pripažįsti, kad puodelis tuščias, į jį gali įpilti šviežios kavos.

 

Buda žengia dar vieną, gerokai radikalesnį žingsnį. Jei Sokratas kvestionuoja tavo žinias, tai Buda kvestionuoja patį tave. Frazė „Aš esu niekas“ arba, moksliškiau, anatta (nesaviškumas), skamba gąsdinančiai, bet joje slypi didžiausia ramybė. Buda sako: tavo „aš“ yra kaip svogūnas – lupi lupi sluoksnius (vardas, pasiekimai, baimės, mėgstama spalva), kol pamatysi, kad viduje nieko nėra. Tai nereiškia, kad tu neegzistuoji fiziškai, tai reiškia, kad tu nesi tas įsivaizduojamas, nekintamas „centras“, aplink kurį sukasi visata. Jei Sokratas išmetė šiukšles iš kietojo disko, tai Buda pasakė, kad ir pats diskas yra tik laikina dalių sankaupa.

 

Kuo jie panašūs? Abu jie yra didžiausi senovės troliai, kurie tyčiojasi iš žmogaus ego. Šiuolaikinis autorius Stephenas Batcheloras pastebi, kad abi šios figūros dirbo kaip psichoterapeutai. Jie pastebėjo, kad žmonės kenčia todėl, kad per daug tvirtai laikosi savo įsitikinimų („Aš žinau!“) arba savo tapatybės („Aš esu toks!“). Kai Sokratas tave priverčia suabejoti savo protu, o Buda – savo asmeniu, tu staiga pajunti keistą palengvėjimą. Pasaulis nenustoja suktis, bet tu nustoji dėl jo tiek daug stresuoti. Tai savotiška dvasinė laisvė, kurią Thomas McEvilley savo studijose vadina „didžiąja iškrova“.

 

Visgi jų stiliai skiriasi kaip boksas ir joga. Sokratas yra dialektikos meistras – jis nori kalbėtis, ginčytis, analizuoti ir logiškai prieiti prie aklavietės. Jis veikia per protą, kad jį nugalėtų. Buda tuo tarpu kviečia užsimerkti. Jam tiesa nepasiekiama žodžiais, nes žodžiai yra tik dar daugiau triukšmo. Sokratui „nežinojimas“ yra kelionės pradžia ieškant geresnių apibrėžimų, o Budai „buvimas niekuo“ yra galutinė stotelė, kurioje nebereikia jokių apibrėžimų. Vienas kovoja gatvėje, kitas – sėdi po medžiu, bet abu žiūri į tą patį horizontą.

 

Įdomiausia tai, kad šios dvi idėjos puikiai susijungia mūsų kasdienybėje. Kai ruošiesi egzaminui ir apima panika, Sokratas tau primintų: „Atsipalaiduok, tu žinai daug mažiau nei manai, tad tiesiog mokykis toliau be arogancijos“. Buda pridurtų: „O tas, kuris bijo susimauti, tėra tavo galvoje susikurtas vaizdinys, kuris neturi jokio pagrindo. Esi tiesiog procesas, tad tiesiog rašyk“. Tai du skirtingi vaistai nuo tos pačios baimės – baimės būti netobulam. Jie abu moko, kad didžiausia išmintis prasideda tada, kai nustoji vaidinti visatos centrą.

 

Tarp šių kultūrų galima aptikti ir istorinę jungtį. Mokslininkai spėja, kad graikų skeptikai, keliaudami su Aleksandru Makedoniečiu, iš Indijos parsivežė budistinių idėjų nuotrupas. Taip graikiškas „nieko nežinau“ galėjo susimaišyti su indiška ramybe. Tai rodo, kad žmonija visais laikais sirgo tomis pačiomis ligomis – per dideliu pasitikėjimu savimi ir noru viską kontroliuoti. Sokratas ir Buda tiesiog pasiūlė skirtingas instrukcijas, kaip tą „ego“ šiek tiek prileisti, kad gyvenimas taptų lengvesnis.

 

Galų gale, abiejų filosofų žinutė 12-tokui ar bet kuriam kitam mirtingajam yra paprasta: nebijok tuštumos. Būti „nieko nežinančiu“ arba „niekuo“ nėra pralaimėjimas. Tai kaip tik supergalia. Tai reiškia, kad tavo tapatybė nėra narvas, o tavo žinios nėra galutinis nuosprendis. Tu gali keistis, augti ir klysti, nes tavo pamatas nėra betoninis blokas, o tekanti upė. Sokratas duoda mums meškerę (klausimus), o Buda moko, kad žuvis (tikrovė) pasigauna pati, kai nustoji drumsti vandenį.

 

Ši dermė rodo, kad filosofija nėra tik dulkėtos knygos. Tai praktinis įrankis išgyventi informacinį triukšmą. Kai socialiniai tinklai rėkia, kad privalai viską žinoti ir būti „kažkuo“ ypatingu, Sokratas su Buda tiesiog mirkteli tau iš praeities: „Atsipalaiduok, niekas nieko nežino, ir tavo ego tėra prastas filtras. Eime išgerti arbatos (arba hemloko, jei jau labai nesiseka)“. Ši ironiška distancija nuo savęs yra didžiausia dovana, kurią mums paliko šie du senovės išminčiai.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Imanuelis Kantas apie tai, kad laimė yra vaizduotės idealas, o ne proto

 

Sveiki!

 

Imanuelis Kantas – XVIII a. vokiečių filosofas, kaip žinia, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, kurio darbai apie etiką, pažinimą ir estetiką pakeitė Vakarų mąstymo kryptį. Jis iškėlė moralės autonomijos principą ir suformulavo garsųjį kategorinį imperatyvą, ragindamas žmogų elgtis taip, kad jo elgesio taisyklė galėtų tapti visuotiniu dėsniu. Tačiau kalbėdamas apie asmeninę gerovę, 1785 m. veikale „Dorovės metafizikos pagrindai“ Kantas pateikė įžvalgą, kuri puikiai papildo tavo nagrinėjamą troškimų temą: „Laimė yra ne proto, o vaizduotės idealas“.

 

Ši citata atskleidžia, kad laimė nėra racionalus, logiškai apskaičiuojamas objektas, kurį galėtume pasiekti vadovaudamiesi vien tik intelektu. Priešingai – tai subjektyvus, vaizduotės kuriamas vaizdinys, todėl ji yra tokia nepastovi ir dažnai prieštaringa. Kanto manymu, protas nepajėgus tiksliai apibrėžti, kas padarys žmogų laimingą, nes kiekvienas troškimas (pavyzdžiui, turtų, žinių ar ilgo gyvenimo siekis) slepia nenumatytas pasekmes. Laimė lieka vaizduotės sferoje, nes ji remiasi ne dėsniu, o empiriniais potyriais ir individualiais, dažnai iliuziniais lūkesčiais.

 

Literatūriniame kontekste ši Kanto mintis leidžia giliau suprasti ir pačią Fausto tragediją. Gėtės herojus, būdamas mokslo vyras ir naudodamasis protu, neranda pasitenkinimo, todėl pasineria į Mefistofelio kuriamas vaizduotės ir juslių pagundas. Fausto pavyzdys įrodo kantiškąją tiesą: bandymas „pagauti“ vaizduotės diktuojamą laimę per begalinius troškimus dažnai nuveda prie moralinio nuosmukio, nes vaizduotė nepažįsta saiko, kurį bando brėžti protas ar visuomenės dekalogas.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Lao Dzė (Lao Tzu / Laodzi) "Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje" (sąsajos su A. Škėmos "Balta drobulė")

 

Sveiki, skaitytojai!

 

„Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje.“ Lao Dzė (Lao Tzu)

 

Tikriausiai daugelis prisimena šią citatą iš lietuvių rašytojo Antano Škėmos romano „Baltos drobulės“ pačios pradžios. Šiandien iš naujo pergalvojau, ką Lao Dzė norėjo pasakyti.

 

Lao Dzė (anglakalbėje tradicijoje rašoma dvejopai Lao Tzu arba Laozi) yra paprastai laikomas vienas paslaptingiausių senovės Kinijos mąstytojų, kurio tikrasis egzistavimas iki šiol kelia diskusijas tarp istorikų. Tradiciškai laikoma, kad jis gyveno VI a. pr. m. e., buvo vyresnis Konfucijaus amžininkas ir dirbo Džou dinastijos archyvų saugotoju. Pasak legendos, nusivylęs visuomenės nuosmukiu, jis nusprendė palikti šalį ir iškeliauti į Vakarus, tačiau muitininkas paprašė jo užrašyti savo išmintį. Taip atsirado pagrindinis jo veikalas „Dao de dzing“, o pats filosofas, sėdėdamas ant jaučio, išnyko už horizonto, palikdamas po savęs mokymą, kuris pakeitė Rytų civilizacijos eigą.

 

Jo filosofijos ašis yra Dao – neapčiuopiamas, amžinas ir visaapimantis pradas, iš kurio kyla visa visata. Lao Dzė mokė, kad žmogaus kančios kyla iš bandymo priešintis natūraliai daiktų tvarkai, todėl jis propagavo wu wei principą, kuris dažnai verčiamas kaip „veiksmas be veiksmo“ arba nesikišimas. Tai nereiškia pasyvumo, o greičiau gebėjimą veikti išvien su gamta, atsisakant tuščių ambicijų, dirbtinių taisyklių ir intelektualinio pasipūtimo. Pasak jo, tikrasis išminčius išlieka nuolankus ir paprastas, vengdamas kraštutinumų ir vertindamas tylą labiau už garsius žodžius.

 

Iki mūsų dienų išlikusi Lao Dzė filosofija tapo taoizmo pamatu ir padarė milžinišką įtaką ne tik religijai, bet ir kovos menams, medicinai bei estetikai. Jo mintys apie valdovą, kuris valdo netrukdydamas žmonėms gyventi, bei idėja, kad minkštumas visada nugali kietumą (kaip vanduo nugali uolą), išlieka aktualios ir šiuolaikiniame pasaulyje. Ši filosofija moko mus vertinti vidinę ramybę labiau už išorinius pasiekimus, primindama, kad laimė slypi gebėjime sugrįžti prie savo tikrosios, nesudėtingos prigimties.

 

Lao Dzė citatos prasmė ir sąsaja su Antano Škėmos romanu „Balta drbulė“

 

Ši Lao Dzė priskiriama sentencija slepia paradoksalią išmintį, kurią vakariečių ausis dažnai interpretuoja per biblinę prizmę, tačiau jos šaknys glūdi rytietiškame paprastume. Vertimo keblumas čia itin ryškus: tai, ką mes vadiname „idiotu“, senovės kinų filosofijoje greičiau suprantama kaip „nepjaustytas rąstas“ – žmogus, kuris atsisakė dirbtinių socialinių normų, ambicijų ir gniuždančio intelektualumo. Lao Dzė mokyme toks „kvailumas“ yra ne intelekto trūkumas, o aukščiausia dvasinė būsena, leidžianti egzistuoti harmonijoje su Dao, negaištant laiko bergždžioms analizėms. Taip ši citata tampa ne pašaipa, o kvietimu grįžti į pirmapradę ramybę, kurioje laimė kyla iš tiesioginio buvimo, o ne iš žinojimo.

 

Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ ši mintis įgauna tragišką ir egzistencinį svorį, tapdama savotišku pagrindinio herojaus Antano Garšvos likimo veidrodžiu. Garšva – hiperintelektualus kūrėjas, kenčiantis nuo nuolatinės refleksijos, atminties nuolaužų ir kūrybinio sterilumo keltuvininko narve. Jam citata apie palaimintus idiotus skamba kaip nepasiekiama utopija: jis per daug sąmoningas, kad būtų laimingas, ir per daug ligotas, kad rastų ramybę. Garšvos „išprotėjimas“ kūrinio pabaigoje gali būti interpretuojamas dvejopai – kaip galutinis pralaimėjimas prieš negailestingą būtį arba kaip vienintelė įmanoma (nors ir destruktyvi) iškrova, kurioje sąmonės nušvitimas susilieja su visiška užmarštimi.

 

Galutinis Garšvos nuėjimas į beprotybę tragiškai sujungia Lao Dzė filosofiją su vakarietišku absurdu. Kai Garšva praranda gebėjimą konstruoti sudėtingas eiles ir tampa „idiotu“ klinikine prasme, jis galutinai išsilaisvina iš egzistencinio nerimo, kuris jį persekiojo visą gyvenimą. Tai makabriškas palaiminimas: jis tampa laimingas tik tada, kai nustoja būti savimi – mąstančiu, kenčiančiu ir kuriančiu subjektu. Taigi ši sentencija romane pabrėžia žmogaus proto dualumą: intelektas yra didžiausia dovana kūrybai, tačiau kartu ir sunkiausia bausmė, neleidžianti patirti tos paprastos, pirmapradės laimės, apie kurią kalbėjo senovės išminčius.

 

Maištinga Siela