Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) – Prūsijos didysis Apšvietos filosofas: biografija, gyvenimas, svarbiausi veikalai, sąsajos su Lietuva

 

Sveiki!

 

Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) gimė 1724 m. balandžio 22 d. Karaliaučiuje, Rytų Prūsijoje, kuklioje amatininkų šeimoje. Jo tėvas buvo balnininkas, o motina – giliu religingumu pasižyminti moteris, kurios asmenybė, pasak paties filosofo, padarė didžiausią įtaką formuojantis jo moraliniam charakteriui. Vaikystėje Kantas gyveno pietietiškos tvarkos ir griežto pietizmo aplinkoje, kurioje darbas, sąžiningumas ir kuklumas buvo laikomi aukščiausiomis vertybėmis.

 

Būsimojo mąstytojo vaikystė buvo paženklinta nepriteklių, tačiau jo gabumai neliko nepastebėti. Vietos pietistų mokyklos „Collegium Fridericianum“ rektorius atkreipė dėmesį į jaunuolio intelektą ir padėjo jam gauti išsilavinimą. Ši mokykla buvo garsėjanti itin griežta disciplina ir klasikinių kalbų studijomis, kurios suteikė Kantui tvirtą intelektualinį pagrindą, tačiau kartu paliko ir tam tikrą kartėlį dėl prievartinio religinio indoktrinavimo.

 

1740 m. Kantas įstojo į Karaliaučiaus universitetą, kur studijavo filosofiją, matematiką ir gamtos mokslus. Po tėvo mirties, siekdamas užsidirbti pragyvenimui, jis kelerius metus dirbo namų mokytoju neturtingose bajorų šeimose Karaliaučiaus apylinkėse. Šis laikotarpis jam suteikė ne tik egzistencinį stabilumą, bet ir galimybę iš arčiau susipažinti su įvairiais visuomenės sluoksniais, kas vėliau atsiskleidė jo svarstymuose apie žmonių tarpusavio santykius ir etiką.

 

Karaliaučius, kuriame Kantas praleido beveik visą savo gyvenimą, buvo ne tik Prūsijos administracinis centras, bet ir svarbus prekybos mazgas, turintis glaudžių ryšių su gretimomis žemėmis. Filosofas visą gyvenimą palaikė ryšį su aplinkiniu pasauliu. Jis, kai kurių istorikų, galbūt galimai kažkiek mokėjo lietuviškai, bendravo su vietos lietuviškai kalbančiais gyventojais, o jo paskaitose universitete bei pokalbiuose su studentais būdavo galima išgirsti pastabų apie lietuvių kalbos archajiškumą bei jos svarbą kalbotyros mokslams.

 

Kanto santykis su „Memeliu“ (Klaipėda) ir Mažąja Lietuva nebuvo tik formalus – jis buvo šio regiono kultūrinės erdvės dalis. Karaliaučius buvo svarbus Mažosios Lietuvos šviesuomenės centras, kuriame kūrėsi lietuvių raštija, o Kantas savo laiškuose ir pastabose dažnai minėdavo regiono geografiją bei gyventojų papročius. Šis lokalus kontekstas jam padėjo išlaikyti ryšį su realybe, kol jo mintys klaidžiojo po abstrakčias metafizikos platybes.

 

Jo akademinė karjera buvo lėta, tačiau nuosekli. 1755 m. tapęs magistru, jis pradėjo dėstyti universitete įvairius dalykus – nuo logikos iki fizinės geografijos. Kanto paskaitos buvo itin populiarios, nes jis sugebėdavo sudėtingus dalykus aiškinti gyvai ir vaizdžiai, remdamasis gausiais pavyzdžiais iš kelionių aprašymų bei mokslinių stebėjimų. Per šiuos dešimtmečius jis užsitarnavo nepriekaištingą reputaciją kaip giliai mąstantis ir metodiškas intelektualas.

 

Tikroji filosofinė šlovė jį aplankė vėlai, išleidus vadinamąjį „kritinį periodą“ pradėjusius darbus. 1781 m. pasirodžiusi „Grynojo proto kritika“ tapo tikra revoliucija Vakarų filosofijoje. Joje Kantas kėlė fundamentalius klausimus apie tai, ką mes apskritai galime žinoti ir kaip mūsų pažinimo galios formuoja mus supantį pasaulį. Jis teigė, kad žmogaus protas nėra pasyvus stebėtojas, o aktyvus dalyvis, kuris savo struktūromis – erdvės ir laiko formomis bei kategorijomis – konstruoja patirtį.

 

Ši revoliucija, kurią pats autorius lygino su Koperniko atradimu astronomijoje, iš esmės pakeitė metafizikos pobūdį. Kantas parodė, kad mes niekada negalime pažinti „daikto paties savaime“, o tik tai, kaip jis mums pasirodo per mūsų jusles ir protą. Ši idėja tapo fundamentaliu Apšvietos epochos pasiekimu, skatinusiu žmogų nepasitikėti vien aklu tikėjimu ar autoritetais, o pasikliauti savo proto kritiškumu ir atsakomybe.

 

Vėliau sekė kiti reikšmingi darbai, tarp kurių svarbiausi – „Praktinio proto kritika“ ir „Sprendimo galios kritika“. Pirmajame jis suformulavo savo garsųjį „kategorinį imperatyvą“ – moralės dėsnį, reikalaujantį elgtis tik pagal tokią maksimą, kurios norėtume, kad ji taptų visuotiniu įstatymu. Kanto etika yra paremta ne nauda ar pasekmėmis, o pareigos ir autonomijos principais, pabrėžiančiais žmogaus, kaip racionalios būtybės, orumą.

 

Visą savo gyvenimą Kantas išliko ištikimas savo įpročiams, tapusiems legenda Karaliaučiuje. Jo kasdienė popietinė pasivaikščiojimo rutina buvo tokia tiksli, kad vietiniai gyventojai pagal jį derindavo laikrodžius. Nors jis retai palikdavo gimtąjį miestą, jo akiratis buvo globalus – jis aktyviai sekė Europos politinius įvykius, simpatizavo Prancūzijos revoliucijos idealams ir svajojo apie amžinąją taiką, pagrįstą respublikine valdymo forma bei tautų bendradarbiavimu.

 

Kanto gyvenimo saulėlydis buvo paženklintas senatvės negalių, tačiau jis išlaikė savo intelektualinį budrumą iki pat pabaigos. Jis mirė 1804 m. vasario 12 d. savo namuose Karaliaučiuje, ištaręs paskutinius žodžius „Es ist gut“ (liet. „Tai gerai“). Buvo palaidotas Karaliaučiaus katedros profesorių kapavietėje, o jo mirtis sukėlė milžinišką atgarsį visoje Europoje – tai buvo Apšvietos epochos titano, išvedusio žmoniją į naują savimonės lygmenį, atsisveikinimas.

 

Šiandien Imanuelis Kantas yra laikomas vienu didžiausių visų laikų filosofų, kurio idėjos tebėra pagrindas šiuolaikinei epistemologijai, etikai ir politinei filosofijai. Jo pėdsakas yra gilus – tiek pasauliniame kontekste, tiek mūsų regiono kultūrinėje atmintyje. Būdamas susietas su Karaliaučiumi ir Mažąja Lietuva, Kantas yra tiltas tarp Vakarų Europos intelektualinės tradicijos ir mūsų krašto istorijos, nuolat primenantis apie proto drąsą naudotis savo intelektu.

 

Maištinga Siela

Sokratas vs. Buda: Vakarų civilizacijos filosofijos sąsajos su budizmu ("Žinau, kad nieko nežinau" vs. "Aš esu niekas")

 

Sveiki, mielieji!

 

Šiame tekste, kuriuo dalijuosi su Jumis, nagrinėjama fundamentali epistemologinė (pažinimo) ir ontologinė (būties) jungtis tarp Vakarų racionalizmo lopšio ir Rytų dvasinės tradicijos, fokusuojantis į Sokrato intelektualinį nuolankumą bei Budos doktriną. Teksto turinį pateikiu dviem stiliaus: 1) mokslinis ir sudėtingas stilius; 2) eseistinis, labiau žurnalistiniss, tinkantis vyresniųjų klasių moksleiviams.

 

1 VIARIANTAS. Mokslinio stiliaus.

 

Intelektualinis nuolankumas ir ontologinis išnykimas

 

Vakarų civilizacijos pamatu laikoma Sokrato ištara „Žinau, kad nieko nežinau“ (scio me nihil scire) žymi kritinio mąstymo ir vakarietiškojo subjekto gimimą. Tai nėra paprastas nežinojimo deklaravimas, o veikiau docta ignorantia – mokytas nežinojimas, kuris tampa impulsu nuolatiniam tiesos ieškojimui per dialektiką. Sokratas savo pozicija apibrėžia filosofą kaip esantį „tarp“: jis nėra nei dieviškas visažinis, nei tamsus neišmanėlis, o aktyvus tiesos medžiotojas, kurio pagrindinis įrankis yra nuolatinė savo prielaidų revizija.

 

Priešingoje geografinėje ir dvasinėje pusėje Budos ištara „Aš esu niekas“ (arba tiksliau – savasties nebuvimo suvokimas) nukreipia ne į žinojimo procesą, o į pačią būties substanciją. Budizmo filosofijoje anatta koncepcija teigia, kad nėra nekintamos, amžinos sielos ar „aš“. Jei Sokratas dekonstruoja mūsų įsitikinimus apie išorinį pasaulį ir dorybes, tai Buda dekonstruoja patį stebėtoją, teigdamas, kad tai, ką vadiname „aš“, tėra penkių susitelkimų (skandhas) dinamiška seka, neturinti jokio pastovaus centro.

 

Šių idėjų panašumas slypi jų negatyvume – abi jos prasideda nuo neigimo. Tiek Sokratas, tiek Buda veikia kaip intelektualiniai „terapeutai“, kurie siekia išlaisvinti žmogų nuo iliuzijų. Šiuolaikinis filosofas Stephenas Batcheloras, knygos Confession of a Buddhist Atheist autorius, pastebi, kad abi figūros atstovauja agnostinei laikysenai: jos atmeta dogmatizmą ir kviečia į tiesioginę patirtį. Šis „tuštumos“ (graikų kenosis ir sanskrito shunyata) patyrimas tampa etiniu pagrindu, neleidžiančiu įsitvirtinti fanatizmui.

 

Esminis skirtumas tarp jų yra kryptis: Sokrato nežinojimas yra nukreiptas į logotipą ir apibrėžimą, o Budos „niekas“ – į nirvaną ir kalbos peržengimą. Sokratui tiesa egzistuoja (objektyvios idėjos), tik mes jos dar nepasiekėme; Budai tiesa yra suvokimas, kad pats ieškotojas ir ieškojimo objektas yra tušti. Thomas McEvilley savo fundamentaliame darbe The Shape of Ancient Thought pateikia provokuojančią tezę, kad šios paralelės nėra atsitiktinės, o gali būti ankstyvųjų prekybinių ir kultūrinių kontaktų tarp Graikijos ir Indijos rezultatas.

 

Nagrinėdami filosofų patirtis, matome, kad Sokratas miršta už savo teisę klausti, o Buda gyvena tam, kad pamokytų, kaip nebesikabinti į klausimus. Šiuolaikinė lyginamosios filosofijos tyrinėtoja Joanna Jurewicz pabrėžia, kad abiem atvejais filosofinė patirtis yra egzistencinis lūžis. Tai nėra fotelio filosofija, o transformuojanti praktika. Sokratui tai – mirties praktika (melete thanatou), ruošimasis sielos atskyrimui nuo kūno varžtų; Budai – išsivadavimas iš gimimų rato suvokus, kad nėra kam gimti.

 

Jungtis tarp šių kultūrų ryškiausiai matoma skepticizmo tradicijoje. Adrianas Kuzminskis savo studijoje Pyrrhonism: How the Ancient Greeks Reinvented Buddhism teigia, kad graikų skeptikas Pironas, lydėjęs Aleksandrą Makedonietį į Indiją, parsivežė budistinę ramybės (ataraxia) per neigimą idėją. Čia „žinau, kad nieko nežinau“ tampa nebe kankinančiu trūkumu, o išlaisvinančia būsena, kuri labai artima budistiniam sielos nuskaidrėjimui atsisakius nuomonių.

 

Kitas svarbus aspektas yra kalbos ribotumas. Šiuolaikinis mąstytojas Jay Garfieldas, nagrinėjantis Nagarjunos ir vakarietiškosios fenomenologijos ryšius, pastebi, kad tiek socratiškasis elenchas (klausimų-atsakymų metodas), tiek budistinė dekonstrukcija veda į aporiją – aklavietę, kurioje protas sustoja. Būtent šioje tylos zonoje gimsta tikroji išmintis: Sokratui tai leidžia prabilti jo daimonijui (vidiniam balsui), o Budos sekėjui – pasiekti tiesioginį tikrovės matymą be konceptualių filtrų.

 

Galiausiai, Sokratas ir Buda susitinka etikos lauke. „Nieko nežinantis“ Sokratas tampa pačiu doringiausiu Atėnų piliečiu, nes jo nuolankumas neleidžia jam daryti blogio prisidengiant „teisingumu“. „Niekas“ esantis Buda tampa užuojautos šaltiniu, nes jei nėra „aš“, tai nėra ir skirties tarp mano ir tavo kančios. Šiuolaikiniai autoriai, tokie kaip Markas Sideritsas, tai įvardija kaip „semantinį nesaviškumą“, kur intelektualinė pozicija tampa tiesioginiu elgesio modeliu.

 

Taigi, jungtis tarp Vakarų ir Rytų per šias dvi figūras atskleidžia, kad žmogaus dvasia visose platumose susiduria su tuo pačiu paradoksu: didžiausia galia slypi didžiausiame nusižeminime. Sokrato intelektualinis bankrotas ir Budos ontologinis išnykimas nėra pralaimėjimas, o aukščiausia pergalė prieš egoizmą. Jie abu sako: norėdami pamatyti tiesą, pirmiausia turite patys tapti skaidrūs, pašalindami savo pretenzijas į žinojimą ir būtį.

 

Šiandien ši sintezė mums primena, kad mokslinis-filosofinis objektyvumas negali egzistuoti be subjekto savirefleksijos. Kaip teigia šiuolaikinis studijų autorius Evanas Thompsonas knygoje Waking, Dreaming, Being, šios senovės tradicijos suteikia įrankius moderniai kognityvinei mokslų sistemai suprasti, kad sąmonė nėra objektas, kurį galima „žinoti“, o veikiau erdvė, kurioje viskas vyksta, pati būdama „niekas“.

 

2 VARIANTAS. Eseistinis, žurnalistinis stilius

 

Įsivaizduokite vakarėlį, kuriame susitinka du visiški priešpriešos poliai: raumeningas, nuolat besiginčijantis graikų gatvės filosofas Sokratas ir ramus, it ką tik iš SPA grįžęs indų princas Buda. Sokratas pribėga prie tavęs, griebia už atlapų ir pradeda klausinėti, kas yra meilė, kol galiausiai priverčia prisipažinti, kad tu net nežinai, ką valgei pusryčiams. Buda tuo tarpu tiesiog sėdi kampe, šypsosi ir tyliai sufleruoja, kad tavęs apskritai nėra. Šis intelektualinis duetas – tai vakarų ir rytų minties „Avengers“, kurie, nors ir kalba skirtingomis kalbomis, bando mus išgelbėti nuo tos pačios ligos: mūsų pačių susireikšminimo.

 

Sokrato garsioji frazė „Žinau, kad nieko nežinau“ yra ne kas kita, kaip genialus smegenų „restartas“. Įsivaizduokite, kad jūsų galva yra kietasis diskas, užpildytas tėvų nuomonėmis, „TikTok“ trendais ir pasenusiais vadovėliais. Sokratas ateina ir pasako: „Viskas, ką čia turi, yra šiukšlės“. Jis neteigia, kad tiesos nėra, jis tiesiog sako, kad tavo dabartinis „žinojimas“ yra tik iliuzija. Tai vakarietiškas būdas būti nuolankiam – pripažinti, kad esi mokinys, o ne profesorius. Šis žinojimas apie nežinojimą yra lyg durų atidarymas: tik tada, kai pripažįsti, kad puodelis tuščias, į jį gali įpilti šviežios kavos.

 

Buda žengia dar vieną, gerokai radikalesnį žingsnį. Jei Sokratas kvestionuoja tavo žinias, tai Buda kvestionuoja patį tave. Frazė „Aš esu niekas“ arba, moksliškiau, anatta (nesaviškumas), skamba gąsdinančiai, bet joje slypi didžiausia ramybė. Buda sako: tavo „aš“ yra kaip svogūnas – lupi lupi sluoksnius (vardas, pasiekimai, baimės, mėgstama spalva), kol pamatysi, kad viduje nieko nėra. Tai nereiškia, kad tu neegzistuoji fiziškai, tai reiškia, kad tu nesi tas įsivaizduojamas, nekintamas „centras“, aplink kurį sukasi visata. Jei Sokratas išmetė šiukšles iš kietojo disko, tai Buda pasakė, kad ir pats diskas yra tik laikina dalių sankaupa.

 

Kuo jie panašūs? Abu jie yra didžiausi senovės troliai, kurie tyčiojasi iš žmogaus ego. Šiuolaikinis autorius Stephenas Batcheloras pastebi, kad abi šios figūros dirbo kaip psichoterapeutai. Jie pastebėjo, kad žmonės kenčia todėl, kad per daug tvirtai laikosi savo įsitikinimų („Aš žinau!“) arba savo tapatybės („Aš esu toks!“). Kai Sokratas tave priverčia suabejoti savo protu, o Buda – savo asmeniu, tu staiga pajunti keistą palengvėjimą. Pasaulis nenustoja suktis, bet tu nustoji dėl jo tiek daug stresuoti. Tai savotiška dvasinė laisvė, kurią Thomas McEvilley savo studijose vadina „didžiąja iškrova“.

 

Visgi jų stiliai skiriasi kaip boksas ir joga. Sokratas yra dialektikos meistras – jis nori kalbėtis, ginčytis, analizuoti ir logiškai prieiti prie aklavietės. Jis veikia per protą, kad jį nugalėtų. Buda tuo tarpu kviečia užsimerkti. Jam tiesa nepasiekiama žodžiais, nes žodžiai yra tik dar daugiau triukšmo. Sokratui „nežinojimas“ yra kelionės pradžia ieškant geresnių apibrėžimų, o Budai „buvimas niekuo“ yra galutinė stotelė, kurioje nebereikia jokių apibrėžimų. Vienas kovoja gatvėje, kitas – sėdi po medžiu, bet abu žiūri į tą patį horizontą.

 

Įdomiausia tai, kad šios dvi idėjos puikiai susijungia mūsų kasdienybėje. Kai ruošiesi egzaminui ir apima panika, Sokratas tau primintų: „Atsipalaiduok, tu žinai daug mažiau nei manai, tad tiesiog mokykis toliau be arogancijos“. Buda pridurtų: „O tas, kuris bijo susimauti, tėra tavo galvoje susikurtas vaizdinys, kuris neturi jokio pagrindo. Esi tiesiog procesas, tad tiesiog rašyk“. Tai du skirtingi vaistai nuo tos pačios baimės – baimės būti netobulam. Jie abu moko, kad didžiausia išmintis prasideda tada, kai nustoji vaidinti visatos centrą.

 

Tarp šių kultūrų galima aptikti ir istorinę jungtį. Mokslininkai spėja, kad graikų skeptikai, keliaudami su Aleksandru Makedoniečiu, iš Indijos parsivežė budistinių idėjų nuotrupas. Taip graikiškas „nieko nežinau“ galėjo susimaišyti su indiška ramybe. Tai rodo, kad žmonija visais laikais sirgo tomis pačiomis ligomis – per dideliu pasitikėjimu savimi ir noru viską kontroliuoti. Sokratas ir Buda tiesiog pasiūlė skirtingas instrukcijas, kaip tą „ego“ šiek tiek prileisti, kad gyvenimas taptų lengvesnis.

 

Galų gale, abiejų filosofų žinutė 12-tokui ar bet kuriam kitam mirtingajam yra paprasta: nebijok tuštumos. Būti „nieko nežinančiu“ arba „niekuo“ nėra pralaimėjimas. Tai kaip tik supergalia. Tai reiškia, kad tavo tapatybė nėra narvas, o tavo žinios nėra galutinis nuosprendis. Tu gali keistis, augti ir klysti, nes tavo pamatas nėra betoninis blokas, o tekanti upė. Sokratas duoda mums meškerę (klausimus), o Buda moko, kad žuvis (tikrovė) pasigauna pati, kai nustoji drumsti vandenį.

 

Ši dermė rodo, kad filosofija nėra tik dulkėtos knygos. Tai praktinis įrankis išgyventi informacinį triukšmą. Kai socialiniai tinklai rėkia, kad privalai viską žinoti ir būti „kažkuo“ ypatingu, Sokratas su Buda tiesiog mirkteli tau iš praeities: „Atsipalaiduok, niekas nieko nežino, ir tavo ego tėra prastas filtras. Eime išgerti arbatos (arba hemloko, jei jau labai nesiseka)“. Ši ironiška distancija nuo savęs yra didžiausia dovana, kurią mums paliko šie du senovės išminčiai.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Imanuelis Kantas apie tai, kad laimė yra vaizduotės idealas, o ne proto

 

Sveiki!

 

Imanuelis Kantas – XVIII a. vokiečių filosofas, kaip žinia, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, kurio darbai apie etiką, pažinimą ir estetiką pakeitė Vakarų mąstymo kryptį. Jis iškėlė moralės autonomijos principą ir suformulavo garsųjį kategorinį imperatyvą, ragindamas žmogų elgtis taip, kad jo elgesio taisyklė galėtų tapti visuotiniu dėsniu. Tačiau kalbėdamas apie asmeninę gerovę, 1785 m. veikale „Dorovės metafizikos pagrindai“ Kantas pateikė įžvalgą, kuri puikiai papildo tavo nagrinėjamą troškimų temą: „Laimė yra ne proto, o vaizduotės idealas“.

 

Ši citata atskleidžia, kad laimė nėra racionalus, logiškai apskaičiuojamas objektas, kurį galėtume pasiekti vadovaudamiesi vien tik intelektu. Priešingai – tai subjektyvus, vaizduotės kuriamas vaizdinys, todėl ji yra tokia nepastovi ir dažnai prieštaringa. Kanto manymu, protas nepajėgus tiksliai apibrėžti, kas padarys žmogų laimingą, nes kiekvienas troškimas (pavyzdžiui, turtų, žinių ar ilgo gyvenimo siekis) slepia nenumatytas pasekmes. Laimė lieka vaizduotės sferoje, nes ji remiasi ne dėsniu, o empiriniais potyriais ir individualiais, dažnai iliuziniais lūkesčiais.

 

Literatūriniame kontekste ši Kanto mintis leidžia giliau suprasti ir pačią Fausto tragediją. Gėtės herojus, būdamas mokslo vyras ir naudodamasis protu, neranda pasitenkinimo, todėl pasineria į Mefistofelio kuriamas vaizduotės ir juslių pagundas. Fausto pavyzdys įrodo kantiškąją tiesą: bandymas „pagauti“ vaizduotės diktuojamą laimę per begalinius troškimus dažnai nuveda prie moralinio nuosmukio, nes vaizduotė nepažįsta saiko, kurį bando brėžti protas ar visuomenės dekalogas.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Lao Dzė (Lao Tzu / Laodzi) "Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje" (sąsajos su A. Škėmos "Balta drobulė")

 

Sveiki, skaitytojai!

 

„Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje.“ Lao Dzė (Lao Tzu)

 

Tikriausiai daugelis prisimena šią citatą iš lietuvių rašytojo Antano Škėmos romano „Baltos drobulės“ pačios pradžios. Šiandien iš naujo pergalvojau, ką Lao Dzė norėjo pasakyti.

 

Lao Dzė (anglakalbėje tradicijoje rašoma dvejopai Lao Tzu arba Laozi) yra paprastai laikomas vienas paslaptingiausių senovės Kinijos mąstytojų, kurio tikrasis egzistavimas iki šiol kelia diskusijas tarp istorikų. Tradiciškai laikoma, kad jis gyveno VI a. pr. m. e., buvo vyresnis Konfucijaus amžininkas ir dirbo Džou dinastijos archyvų saugotoju. Pasak legendos, nusivylęs visuomenės nuosmukiu, jis nusprendė palikti šalį ir iškeliauti į Vakarus, tačiau muitininkas paprašė jo užrašyti savo išmintį. Taip atsirado pagrindinis jo veikalas „Dao de dzing“, o pats filosofas, sėdėdamas ant jaučio, išnyko už horizonto, palikdamas po savęs mokymą, kuris pakeitė Rytų civilizacijos eigą.

 

Jo filosofijos ašis yra Dao – neapčiuopiamas, amžinas ir visaapimantis pradas, iš kurio kyla visa visata. Lao Dzė mokė, kad žmogaus kančios kyla iš bandymo priešintis natūraliai daiktų tvarkai, todėl jis propagavo wu wei principą, kuris dažnai verčiamas kaip „veiksmas be veiksmo“ arba nesikišimas. Tai nereiškia pasyvumo, o greičiau gebėjimą veikti išvien su gamta, atsisakant tuščių ambicijų, dirbtinių taisyklių ir intelektualinio pasipūtimo. Pasak jo, tikrasis išminčius išlieka nuolankus ir paprastas, vengdamas kraštutinumų ir vertindamas tylą labiau už garsius žodžius.

 

Iki mūsų dienų išlikusi Lao Dzė filosofija tapo taoizmo pamatu ir padarė milžinišką įtaką ne tik religijai, bet ir kovos menams, medicinai bei estetikai. Jo mintys apie valdovą, kuris valdo netrukdydamas žmonėms gyventi, bei idėja, kad minkštumas visada nugali kietumą (kaip vanduo nugali uolą), išlieka aktualios ir šiuolaikiniame pasaulyje. Ši filosofija moko mus vertinti vidinę ramybę labiau už išorinius pasiekimus, primindama, kad laimė slypi gebėjime sugrįžti prie savo tikrosios, nesudėtingos prigimties.

 

Lao Dzė citatos prasmė ir sąsaja su Antano Škėmos romanu „Balta drbulė“

 

Ši Lao Dzė priskiriama sentencija slepia paradoksalią išmintį, kurią vakariečių ausis dažnai interpretuoja per biblinę prizmę, tačiau jos šaknys glūdi rytietiškame paprastume. Vertimo keblumas čia itin ryškus: tai, ką mes vadiname „idiotu“, senovės kinų filosofijoje greičiau suprantama kaip „nepjaustytas rąstas“ – žmogus, kuris atsisakė dirbtinių socialinių normų, ambicijų ir gniuždančio intelektualumo. Lao Dzė mokyme toks „kvailumas“ yra ne intelekto trūkumas, o aukščiausia dvasinė būsena, leidžianti egzistuoti harmonijoje su Dao, negaištant laiko bergždžioms analizėms. Taip ši citata tampa ne pašaipa, o kvietimu grįžti į pirmapradę ramybę, kurioje laimė kyla iš tiesioginio buvimo, o ne iš žinojimo.

 

Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ ši mintis įgauna tragišką ir egzistencinį svorį, tapdama savotišku pagrindinio herojaus Antano Garšvos likimo veidrodžiu. Garšva – hiperintelektualus kūrėjas, kenčiantis nuo nuolatinės refleksijos, atminties nuolaužų ir kūrybinio sterilumo keltuvininko narve. Jam citata apie palaimintus idiotus skamba kaip nepasiekiama utopija: jis per daug sąmoningas, kad būtų laimingas, ir per daug ligotas, kad rastų ramybę. Garšvos „išprotėjimas“ kūrinio pabaigoje gali būti interpretuojamas dvejopai – kaip galutinis pralaimėjimas prieš negailestingą būtį arba kaip vienintelė įmanoma (nors ir destruktyvi) iškrova, kurioje sąmonės nušvitimas susilieja su visiška užmarštimi.

 

Galutinis Garšvos nuėjimas į beprotybę tragiškai sujungia Lao Dzė filosofiją su vakarietišku absurdu. Kai Garšva praranda gebėjimą konstruoti sudėtingas eiles ir tampa „idiotu“ klinikine prasme, jis galutinai išsilaisvina iš egzistencinio nerimo, kuris jį persekiojo visą gyvenimą. Tai makabriškas palaiminimas: jis tampa laimingas tik tada, kai nustoja būti savimi – mąstančiu, kenčiančiu ir kuriančiu subjektu. Taigi ši sentencija romane pabrėžia žmogaus proto dualumą: intelektas yra didžiausia dovana kūrybai, tačiau kartu ir sunkiausia bausmė, neleidžianti patirti tos paprastos, pirmapradės laimės, apie kurią kalbėjo senovės išminčius.

 

Maištinga Siela

Danse Macabre (Mirties šokis) – ką reiškia ši alegorija? Dailė, literatūra, filosofija ir muzika

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Terminas Danse Macabre, lietuviškai vadinamas „Mirties šokiu“, yra viena paveikiausių vėlyvųjų viduramžių meno ir literatūros alegorijų, kurioje personifikuota mirtis veda gyvuosius į paskutinį šokį. Ši sąvoka kilo XIV amžiaus viduryje, kai Europą sukrėtė masinės katastrofos – pirmiausia negailestingas „Juodosios mirties“ maras, nusinešęs trečdalį žemyno gyventojų, taip pat nesibaigiantys karai ir badas. Nuolatinis mirties buvimas šalia pakeitė visuomenės psichologiją, tad iš baimės ir nežinomybės gimė poreikis vizualizuoti mirtį ne tik kaip pabaigą, bet ir kaip universalų, visus sulyginantį procesą.

 

Šios alegorijos branduolys yra idėja apie absoliučią visų žmonių lygybę mirties akivaizdoje, nepriklausomai nuo jų socialinio statuso, turtų ar amžiaus. Siužeto centre mirtis paprastai vaizduojama kaip judrus, grojantis ar šokantis skeletas arba pusiau suiręs lavonas, kuris už rankų veda gyvųjų eilę. Šioje grandinėje greta stovi popiežius ir imperatorius, pirklys ir valstietis, senelis ir kūdikis. Toks vaizdinys tarnavo kaip griežtas moralinis priminimas, kad žemiškoji galia ir materialinės gėrybės yra laikinos, o mirtis yra vienintelė jėga, kurios neįmanoma papirkti ar išvengti.

 

Alegorija žaibiškai paplito visoje Europoje per bažnyčių freskas, viešąsias erdves ir vėliau per atsiradusį knygų spausdinimą. Vienas pirmųjų ir garsiausių pavyzdžių buvo nutapytas Paryžiaus „Nekaltųjų vaikelių“ kapinių (Pranc. Cimetière des Innocents) galerijoje, kur praeiviai kasdien matydavo mirties ir gyvųjų dialogus. Šis žanras greitai peržengė Prancūzijos ribas ir tapo populiarus Vokietijoje, Italijoje bei Šiaurės šalyse, nes vizualinė kalba buvo suprantama net ir neraštingiems žmonėms, o šokio motyvas suteikė makabriško dinamiškumo, kuris kartu gąsdino ir fiksavo dėmesį.

 

Dailėje „Mirties šokis“ pasiekė kulminaciją Hanso Holbeino jaunesniojo medžio raižinių cikluose, kur mirtis įsiveržia į kasdienes scenas, nutraukdama darbus ar puotas. Literatūroje šis motyvas pasireiškė per draminius dialogus, kuriuose kiekvienas luomas bando ginčytis su mirtimi, tačiau galiausiai turi pasiduoti jos kvietimui. Filosofinis poveikis buvo ne mažiau reikšmingas: Danse Macabre tapo pagrindine memento mori (atmink, kad mirsi) ir vanitas (gyvenimo tuštybės) koncepcijų išraiška, skatinančia žmones labiau rūpintis savo sielos išganymu nei laikinais malonumais.

 

Muzikoje šis motyvas atgimė vėlesniais šimtmečiais, ypač romantizmo epochoje, kai kompozitoriai, tokie kaip Camille'is Saint-Saënsas ar Franzas Lisztas, naudojo jį norėdami perteikti mistiką ir dramą. Čia mirtis dažnai vaizduojama grojanti smuiku kapinėse vidurnaktį, kol numirėliai kyla iš kapų šokti iki pirmųjų gaidžių. Tai rodo, kad viduramžiška alegorija sėkmingai transformavosi iš griežto bažnytinio pamokymo į estetinę, emocinę patirtį, tyrinėjančią žmogaus santykį su anapusininiu pasauliu per grožį ir šiurpą.

 

Ilgalaikis Danse Macabre poveikis kultūrai išlieka iki šiol, nes ši alegorija suteikė vakarų civilizacijai vizualinį žodyną kalbėti apie tai, kas nepažinu. Ji suformavo mirties kaip „didžiosios lygintojos“ įvaizdį, kuris vis dar aptinkamas šiuolaikiniame kine, gotikinėje subkultūroje ir net politinėje karikatūroje, kai norima pabrėžti žmogaus puikybės trapumą. Šis šokis primena, kad gyvenimas yra tik trumpas blykstelėjimas prieš amžinąją tylą, tačiau kartu šis judesys ir muzika suteikia mirčiai savotiško gyvybingumo, padedančio žmogui prisijaukinti savo neišvengiamą pabaigą.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Džidu Krišnamurtis (Jiddu Krishnamurti) apie tiesą ir tikrovės suvokimą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Tiesa yra žemė be takų.“ Džidu Krišnamurtis

 

Man labai patiko ši jo citata, kurią aptikau Sal Rachele knygoje „Laiko paslaptis“, tad nusprendžiau labiau pasidomėti šiuo indų dvasiniu mokytoju, apie kurį tikriausiai Lietuvoje mažai kas žinoma.

 

Džidu Krišnamurtis (angl. Jiddu Krishnamurti), gimęs 1895 m. gegužės 11 d. Indijos Madanapalės mieste, buvo viena iškiliausių XX amžiaus dvasinių ir filosofinių figūrų. Jis gimė telugų kalba kalbančioje brahmanų šeimoje, kuri buvo gana skurdi, o jo tėvas, Džidu Narajaniahas, dirbo Britų administracijoje ir buvo Teosofų draugijos narys. Pats Krišnamurtis, būdamas dvylikos, patraukė šios Draugijos lyderio Čarlzo Ledbiterio dėmesį, kuris įtikėjo, kad Džidu yra ne kas kitas, o inkarnuotas Pasaulio Mokytojas (Maitrėja), laukiamas ateiti pasaulio gelbėtojas. Teosofai, ypač Anė Bezant, perėmė jo ir jo brolio Nityanandos globą, pasirūpino jo išsilavinimu Vakarų stiliumi ir 1911 m. sukūrė specialią organizaciją – „Rytų žvaigždės Ordiną“ – ruošiant Džidu šiam mesianistiniam vaidmeniui.

 

Vis dėlto, beveik du dešimtmečius rengtas tapti dvasiniu autoritetu, Krišnamurtis 1929 metais padarė radikalų ir visą dvasinį pasaulį sukrėtusį žingsnį: jis viešai atsisakė jam priskirto Pasaulio Mokytojo vaidmens ir paleido „Rytų žvaigždės Ordiną“. Tai buvo esminis jo gyvenimo lūžis. Jis tvirtai pareiškė, kad „Tiesa – tai neišvaikščiota žemė“ (arba „Tiesa yra žemė be takų“), ir kad tiesos negalima pasiekti per jokią organizaciją, dogmą ar guru, nes jie sukuria priklausomybę ir tampa autoritetu, o tai neigia asmeninę ir tiesioginę Tiesos patirtį. Nuo to momento, atmesdamas bet kokį autoriteto statusą, jis tapo nepriklausomu filosofu, praleidusiu visą likusį gyvenimą keliaudamas ir bendraudamas su žmonėmis visame pasaulyje.

 

Krišnamurčio filosofija buvo orientuota į radikalią asmeninę transformaciją ir tiesioginį savęs pažinimą. Jo veikalai, tokie kaip „Pirmutinė ir galutinė laisvė“ (The First and Last Freedom), „Ugdymas ir gyvenimo prasmė“ (Education and the Significance of Life), bei „Komentarai apie gyvenimą“ (Commentaries on Living), kviečia skaitytoją į intensyvią savianalizę. Jis ne siūlė jokios naujos sistemos, religijos ar praktikos, bet kvietė išsilaisvinti nuo baimės, autoritetų, praeities sąlygojimo ir paties „Aš“ (ego) ribų. Jo mąstymas ypač buvo koncentruotas į proto tyrimą, bandant suprasti, kaip mintys, baimė ir laikas sukuria iliuziją, kuri trukdo gyventi dabartyje ir visiškai patirti Tikrovę. Jis teigė, kad konfliktas (vidinis ir išorinis) yra savęs nepripažinimo rezultatas.

 

Krišnamurtis didelę savo dėmesio dalį skyrė švietimui, įkūręs kelias nepriklausomas mokyklas Indijoje, Jungtinėje Karalystėje (Brockwood Park School) ir JAV, kurių tikslas buvo ne tik akademinis, bet ir psichologinis bei dvasinis – ugdyti vaikus be baimės, konkurencijos ir bet kokios ideologinės indoktrinacijos. Šių mokyklų palikimas yra jo įsitikinimas, kad išorinės permainos visuomenėje neįmanomos be vidinės permainos asmenyje. Nors jo paties viešos paskaitos ir pokalbiai buvo itin populiarūs, pritraukdavo intelektualus, mokslininkus ir dvasinių ieškojimų žmones (jis bendravo su Aldousu Huxley, Bernardu Shaw, Dalai Lama), jis pats visą gyvenimą pabrėžė esąs ne guru, o tiesiog „veidrodis“, kuriame žmonės gali pamatyti save.

 

Asmeniniame gyvenime Krišnamurtis niekada nesukūrė šeimos tradicine prasme ir nevedė. Visą savo gyvenimą jis palaikė intymų ir artimą ryšį su broliu Nityananda, kuris anksti mirė. Nepaisant to, jo gyvenimas buvo pažymėtas giliais asmeniniais santykiais, įskaitant ilgą draugystę su Anė Bezant dukra. Jo palikimas yra ne organizacija ar sekta, bet tekstinis ir garsinis kūnas, kurį sudaro apie 70 knygų, apimančių jo paskaitų, diskusijų ir rašinių medžiagą, išverstą į dešimtis kalbų. Džidu Krišnamurtis mirė 1986 m. vasario 17 d. Ojai slėnyje, Kalifornijoje, sulaukęs 90 metų, nuo kasos vėžio. Jo paskutinės kalbos ir pokalbiai buvo skirti pabrėžti jo mokymo nepriklausomumą ir užtikrinti, kad po jo mirties nebūtų jokios naujos organizacijos, kuri perimtų jo vardą ir sukurtų naują autoritetą. Jis mirė taip, kaip ir gyveno: atsisakydamas bet kokios institucinės priklausomybės.

 

Maištinga Siela

Knyga: Byung-Chul Han "Psichopolitika. Neoliberalizmas ir naujos galios technologijos"

 Byung-Chul Han. „Psichopolitika“ – Vilnius: kitos knygos, 2025. – p. 104.

 

„Filosofijos istorija – tai idiotizmų istorija. Sokratas, kuris žino tik tai, kad nieko nežino, yra idiotas. Descartes‘as, kuris abejoja viskuo, taip pat yra idiotas. Cogito ergo sum yra idiotizmas. Vidinis minties sutraukimas leidžia viską pradėti iš naujo. Descartes‘as mąsto mąstydamas mąstymą. Mąstymas atgauna savo nekaltybės būseną atsigręždamas į save patį (p. 83).“

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Jau kuris laikas esu labai susidomėjęs Pietų Korėjos kilmės vokiečių filosofo Byung-Chul Han (g. 1959) pastaruoju metu leidžiamais lietuviškai filosofiniais leidiniais. Patinka, kad filosofas žvelgia į mūsų tikrovės ir laikmečio aktualijas, susieja naujus žiūros kampus, kurių šiaip paprastoje spaudoje neįžvelgsi ir nepamatysi, o tai leidžia visiškai kitaip interpretuoti visuomenėje (ir savyje) vykstančius procesus. Trečioji Hano pasirodžiusi knyga vadinasi Psichopolitika, ji turi paantraštę Neoliberalizmas ir naujosios galios technologijos, pastaroji knyga originalo kalba pasirodė 2014 m. (taigi, prieš kiek daugiau nei 10 metų) ir kreipė žvilgsnį į naujas valdžios galios, prievartos ir nelaisvės formas, įgalintas sparčiai besikuriančių technologijų, o šiandien skaitydamas galvoju: kaip viskas labai dėsningai ir pranašiškai išsipildė ir toliau pildosi. Knygą į lietuvių kalbą išvertė ir knygos gale savo straipsnį Nuo biopolitikos prie psichopolitikos parašė Tomas Sodeika, išleido leidykla Kitos knygos.

 

Psichopolitikoje autorius atskiria iš esmės keletą reikšmingų laikmečių takoskyrų. Hanas remiasi prancūzų filosofo Michel Faucault XX a. suformuota biopolitikos samprata, kai politika ir galios svertai išnaudodavo žmonių laiką ir kūnus, tačiau iškart pabrėžia, kad šioji biopolitinė išnaudojimo sistema jau nebegalioja šiomis dienomis, kai pačiam individui leidžiama tą daryti „laisva“ valia. Iš tikrųjų šioji knyga labai šlietųsi prie kitos autoriaus knygos Nuovargio visuomenė, kurioje jis iškėlė naują motyvą: žmogus, varomas nesustabdomų savo ambicijų ir iš aplinkos gaunamos motyvacijos – tu gali! – praktiškai tampa bejėgiu pasipriešinti pataikaujančiai ir išnaudojančiai nematomai (savi)prievartai. Labai panašiu principu Hanas perteikia ir psichopolitikos mechanizmus, pavadindamas technologijų erą antrąją Apšvietos epochos stadija.

 

Autorius neoliberalizmo psichopolitiką apibrėžia šitaip: „Neoliberalioji psichopolitika – tai valdymo technologija, pasitelkdama psichologinį programavimą ir kontrolę, stabilizuoja ir įtvirtina valdančiąją sistemą. Todėl gyvenimo menas, kaip laisvės praktika, turi įgauti de-psichologizacijos formą. Laisvė nuginkluoja psicholopolitiką kaip pavergimo priemonę. Subjektas depsichologizuojamas, ar net ištuštinamas, kad taptų laisvas tokiai gyvenimo formai, kuri neturi vardo (p. 81-82).“

 

Iš esmės naujoji politika, pagal Byung-Chul Haną, veikia mūsų ne tiek mūsų jausmus, bet emocijas, kurios yra itin paveikios ir trumpalaikės, todėl jas dirginti, tenkinti ir jautrinti, išprovokuoti yra labai paprasta tų pačių technologijų pagalba. Kaip vieną ryškiausių metaforų Hanas pasitelkia Jeremy Benthamo VXIII a. antrojoje pusėje sugalvotą panoptikumą, tam tikrą kalėjimą, kurio centre esantis prižiūrėtojas gali stebėti kalinius, jiems nematant, nes švytinti lempa neleidžia jiems žinoti, ar kas nors tą akimirką juos stebi iš būdelės, todėl nuolat save cenzūruoja. Panoptikumo schema itin tinka dabarties informaciniame socialiniame internetiniame gyvenime, kuriame mes nežinome, kas iš tikrųjų mus stebi, kas apdoroja mūsų naršymo duomenis ir nusprendžia, kokie mes esame žmonės. Tai nematomas panoptikumas, kuris įjungia savitą savicenzūrą; kažkas žino mūsų aistras, troškimus, ką mes valgome ir ką veikiame laisvalaikiu, o tai tampa psichopolitikos įrankiu valdyti ištisas mases, jiems net nežinant. Jūs pasižiūrėkite, kaip sukasi mūsų „laisvose“ informacijos platformose sugeneruoti „pakištukai“: reklamos, internetiniai informaciniai srautai, profiliai, prekės, paslaugos...

 

Sakysite, kas čia tokio? Gal net labai patogu kaip vartotojui? Tačiau taip dirginamos emocijos, išnaudojama ir įgalinama individo laisvė. Net turėdamas atostogas žmogus planingai save absorbuoja ir įgalina turiningai, įkraunančiai patirčiai: planuoja keliones, ruošiasi į SPA centrus, perka pirkinius ir nė dienos neleidžia nieko sau neveikti, nes bambinėti šiaip sau yra neproduktyvu. Pagal Haną tikroji prabanga šiandien yra nieko nedaryti ir neveikti, išeiti iš vartojimo sferos ir nuolat savęs tobulino inercijos, netgi jeigu tai nesusiję tiesiogiai su darbu, laisvas laikas tampa pavergtas ir paglemžtas kitų nebūtinų poreikių tenkinimui, kurie reikalauja resursų ir įgalina individą visada būti motyvuotu vergu vartotojiškos visuomenės terpėje, jam pačiam nesuvokiant, kad jis tėra tik emocijomis, motyvacijomis suvoliotas savo energijos, idėjų davėjas, kitaip sakant, sukuriama laisvės iliuzija, kurią įtvirtina neoliberalizmas. „... darbą šlovina pirmiausia politinė kairė. Ji ne tik išaukštino darbą iki žmogaus esmės, bet ir mistifikavo jį, paversdama darbą tariama kapitalo priešybe. Skandalu ji laiko ne patį darbą, o tik tai, kad kapitalas darbą išnaudoja. Štai kodėl visų darbininkų partijų programa visada reikalauja tik darbo išlaisvinimo, bet ne išlaisvinimo nuo darbo. Darbas ir kapitalas yra tik dvi to paties medalio pusės (p. 54).“

Byung-Chul Han

 

Kodėl niekas nesipriešina? Nes pats žmogus tampa savo paties projektu, kurį negalima apleisti. Įtikėję, kad turime nuolat vystytis ir pripildyti save naujų patirčių, mes esame įtraukiami į nesibaigiantį savanoriškos vergovės liūną, kuri dažnai priveda, kaip autorius pabrėžia, prie liūdesio, depresijos ir pervargimo. Nieko nebegalima kaltinti, įspūdis sukuriamas toks, kad pats individas kaltas dėl visų savo nesėkmių. „Išmanioji galia prisitaiko prie psichikos, užuot ją disciplinavusi ir primetusi suvaržymus ar draudimus. Ji neverčia mūsų tylėti. Atvirkščiai, ji nuolat mus skatina bendrauti, dalytis, dalyvauti, pranešti savo nuomonę, poreikius, troškimus ir pageidavimus bei pasakoti savo gyvenimą. Ši draugiška galia pasirodo galingesnė už represinę galią. Ji yra visiškai nepastebimą. Laisvės krizė šiandien pasireiškia tuo, kad susiduriame su galios technologija, kuri ne paneigia ar slopina laisvę, bet ją išnaudoja. Laisvą pasirinkimą (Wahl) pakeičia pasirinkimas (Auswahl) iš to, kas siūloma (p. 22).“

 

Daugiau ar mažiau visi žinome, kas yra kolektyvinė pasąmonė, o štai Hanas į savo traktatą įveda skaitmeninės pasąmonės apibrėžtį. „Didieji duomenys taip pat galėtų atskleisti tuos kolektyvinio elgesio modelius, kurių individai nesuvokia. Taip atsivertų prieiga prie kolektyvinės pasąmonės. Mikrofizinį arba mikropsichinį sąsajų tinklą pagal analogiją su „optine pasąmone“ būtų galima vadinti skaitmenine pasąmone. Tuomet skaitmeninė psichopolitika galėtų valdyti masių elgesį sąmonei nepasiekiamu lygmeniu (p. 68-69).“ Tai jau panašu į pagerintą distopiją, pranokstančią biopolitikos tiesiogine prievarta ir negatyvu sukurtus mechanizmus G. Orwello „1984-uosiuose“. Žmonės nesuprasdami, kad yra pajungti prie vergovės, manosi, kad yra laisvi. Slovėnų filosofas S. Žižekas yra pasakęs, kad didžiausias žmonijos pralaimėjimas yra tas, kada karta (žmonės) nebesuvokia, ko neteko. Taigi Didžiuoju Broliu tampa mūsų išmaniųjų kanalų sistemos, kurios suskaičiuoja kiekvieną mūsų centą, žino mūsų kraujospūdį, kiek turime dantų, ką valgome ryte ir vakare, žino mūsų pirkinius, jausmus ir pomėgius – tam yra ištisi algoritmai! – kad mums būtų pasiūlyta kuo daugiau ir kad kuo daugiau kimštume, norėtume, tobulėtume, eikvotumėmės ir įtikėtume, kad tai pati teisingiausia gyvenimo forma ir patyrimas.

 

Knygos gale autorius šįkart pasiūlo tam tikrą beprotišką išeitį, kaip išeiti iš šios neoliberalios psichopolitikos sukurto kalėjimo ir smurto. Jis siūlo tapti kvailiais ir idiotais, kurie iš principo nėra pavaldūs sistemai, nes yra jos paraštėje, todėl nepasiekiami ir neįveikiami. Kaip Įvykį, kuris padaro tam tikrą revoliuciją, slinktį tikrovėje, sulaužo tabu yra idiotų ir kvailių darbas, kurie neperpranta sistemos rėmų, todėl išvaduoja iš nubrėžtų ribų. „Šis idiotas yra šiuolaikinis eretikas. Žodis „erezija“ iš pradžių reiškė pasirinkimą. Todėl eretikas yra tas, kuris gali laisvai rinktis. Jis turi drąsos nukrypti nuo ortodoksijos. Jis drąsiai išsilaisvina nuo spaudimo prisitaikyti. Idiotas kaip eretikas yra pasipriešinimo konsensuso prievartai figūra. Jis išsaugo autsaiderio romantiškumą. Dabar, didėjančio konformistų spaudimo akivaizdoje, kaip niekad svarbu stiprinti eretišką sąmoningumą (p. 85).“

 

Nepaprastai atverianti knyga! Kaskart perkaitęs ką nors iš Byung-Chul Hano knygų, jaučiuosi priaugęs prie naujo suvokimo, nes atpažįstu save ir savo būklę neoliberalizmo psichopolitikos lauke, o juk sąmoningumas ir suvokimas veda prie naujos kokybės ir savikontrolės. Netgi jei nesidomėte filosofija, Hano knygos tinka ir kaip savišvieta, savotiška savikoučerystė, plečianti suvokimus ir horizontus, pagrįstai ir naujai įvertinti mūsų visuomenės šiandienos situaciją, tendencijas. Hanas nuolat kalba apie pavergimą ir išsilaisvinimo būtinybę, manau, jis iš prigimties maištininkas, ne vien tik pasyvus teoretikas. Šioje Psichopolitikos knygoje būtent Haną pamačiau tokį, o per jį ir save patį. Labai rekomenduoju!

 

Maištinga Siela