Antanas Škėma "Balta drobulė": iliustracijos, Garšvos 1864 metų žiedas, meilės samprata, išprotėjimas, Zuika, Elena, Stenlis, 87 numeris, keltuvininko Sizifo darbas ir t. t.

Dienos citata: Lao Dzė (Lao Tzu / Laodzi) "Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje" (sąsajos su A. Škėmos "Balta drobulė")

 

Sveiki, skaitytojai!

 

„Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje.“ Lao Dzė (Lao Tzu)

 

Tikriausiai daugelis prisimena šią citatą iš lietuvių rašytojo Antano Škėmos romano „Baltos drobulės“ pačios pradžios. Šiandien iš naujo pergalvojau, ką Lao Dzė norėjo pasakyti.

 

Lao Dzė (anglakalbėje tradicijoje rašoma dvejopai Lao Tzu arba Laozi) yra paprastai laikomas vienas paslaptingiausių senovės Kinijos mąstytojų, kurio tikrasis egzistavimas iki šiol kelia diskusijas tarp istorikų. Tradiciškai laikoma, kad jis gyveno VI a. pr. m. e., buvo vyresnis Konfucijaus amžininkas ir dirbo Džou dinastijos archyvų saugotoju. Pasak legendos, nusivylęs visuomenės nuosmukiu, jis nusprendė palikti šalį ir iškeliauti į Vakarus, tačiau muitininkas paprašė jo užrašyti savo išmintį. Taip atsirado pagrindinis jo veikalas „Dao de dzing“, o pats filosofas, sėdėdamas ant jaučio, išnyko už horizonto, palikdamas po savęs mokymą, kuris pakeitė Rytų civilizacijos eigą.

 

Jo filosofijos ašis yra Dao – neapčiuopiamas, amžinas ir visaapimantis pradas, iš kurio kyla visa visata. Lao Dzė mokė, kad žmogaus kančios kyla iš bandymo priešintis natūraliai daiktų tvarkai, todėl jis propagavo wu wei principą, kuris dažnai verčiamas kaip „veiksmas be veiksmo“ arba nesikišimas. Tai nereiškia pasyvumo, o greičiau gebėjimą veikti išvien su gamta, atsisakant tuščių ambicijų, dirbtinių taisyklių ir intelektualinio pasipūtimo. Pasak jo, tikrasis išminčius išlieka nuolankus ir paprastas, vengdamas kraštutinumų ir vertindamas tylą labiau už garsius žodžius.

 

Iki mūsų dienų išlikusi Lao Dzė filosofija tapo taoizmo pamatu ir padarė milžinišką įtaką ne tik religijai, bet ir kovos menams, medicinai bei estetikai. Jo mintys apie valdovą, kuris valdo netrukdydamas žmonėms gyventi, bei idėja, kad minkštumas visada nugali kietumą (kaip vanduo nugali uolą), išlieka aktualios ir šiuolaikiniame pasaulyje. Ši filosofija moko mus vertinti vidinę ramybę labiau už išorinius pasiekimus, primindama, kad laimė slypi gebėjime sugrįžti prie savo tikrosios, nesudėtingos prigimties.

 

Lao Dzė citatos prasmė ir sąsaja su Antano Škėmos romanu „Balta drbulė“

 

Ši Lao Dzė priskiriama sentencija slepia paradoksalią išmintį, kurią vakariečių ausis dažnai interpretuoja per biblinę prizmę, tačiau jos šaknys glūdi rytietiškame paprastume. Vertimo keblumas čia itin ryškus: tai, ką mes vadiname „idiotu“, senovės kinų filosofijoje greičiau suprantama kaip „nepjaustytas rąstas“ – žmogus, kuris atsisakė dirbtinių socialinių normų, ambicijų ir gniuždančio intelektualumo. Lao Dzė mokyme toks „kvailumas“ yra ne intelekto trūkumas, o aukščiausia dvasinė būsena, leidžianti egzistuoti harmonijoje su Dao, negaištant laiko bergždžioms analizėms. Taip ši citata tampa ne pašaipa, o kvietimu grįžti į pirmapradę ramybę, kurioje laimė kyla iš tiesioginio buvimo, o ne iš žinojimo.

 

Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ ši mintis įgauna tragišką ir egzistencinį svorį, tapdama savotišku pagrindinio herojaus Antano Garšvos likimo veidrodžiu. Garšva – hiperintelektualus kūrėjas, kenčiantis nuo nuolatinės refleksijos, atminties nuolaužų ir kūrybinio sterilumo keltuvininko narve. Jam citata apie palaimintus idiotus skamba kaip nepasiekiama utopija: jis per daug sąmoningas, kad būtų laimingas, ir per daug ligotas, kad rastų ramybę. Garšvos „išprotėjimas“ kūrinio pabaigoje gali būti interpretuojamas dvejopai – kaip galutinis pralaimėjimas prieš negailestingą būtį arba kaip vienintelė įmanoma (nors ir destruktyvi) iškrova, kurioje sąmonės nušvitimas susilieja su visiška užmarštimi.

 

Galutinis Garšvos nuėjimas į beprotybę tragiškai sujungia Lao Dzė filosofiją su vakarietišku absurdu. Kai Garšva praranda gebėjimą konstruoti sudėtingas eiles ir tampa „idiotu“ klinikine prasme, jis galutinai išsilaisvina iš egzistencinio nerimo, kuris jį persekiojo visą gyvenimą. Tai makabriškas palaiminimas: jis tampa laimingas tik tada, kai nustoja būti savimi – mąstančiu, kenčiančiu ir kuriančiu subjektu. Taigi ši sentencija romane pabrėžia žmogaus proto dualumą: intelektas yra didžiausia dovana kūrybai, tačiau kartu ir sunkiausia bausmė, neleidžianti patirti tos paprastos, pirmapradės laimės, apie kurią kalbėjo senovės išminčius.

 

Maištinga Siela

Konspektas: Antanas Škėma, Balta drobulė, modernus romanas, kūrybos bruožai, temos, problemos, kontekstai

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Antanas Škėma "Balta drobulė"

 Antanas Škėma. „Balta drobulė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikriausiai dažnas, kuris dar mokykliniais laikais perskaitė (arba bent jau bandė perskaityti) lietuvių egzodo literatūros kūrėjo Antano Škėmos (1910-1961) garsųjį romaną Balta drobulė. Romanas išleistas tik 1958 metais pralaukė ketverius metus, kol jį ryžosi išleisti Londone įsikūrusi Nidos leidykla. Autorius, kaip ir visi jautrūs menininkai, skaudžiai išgyveno romano atmetimą ir negalėjimą jo išleisti, mat, prieš tai išleistas kūrinys Šventoji Inga buvo vertinamas nevienareikšmiškai, nes kritikuojamas dėl teatrališkumo ir eklektikos, tačiau akivaizdu, jog Balta drobulė yra visiškai kito kalibro kūrinys, kuris net išleistas iš pradžių nesulaukė pripažinimo, buvo smarkiai kritikuojamas dėl nedarnaus pasakojimo ir išdrikusio netradicinio naratyvo. Pirminis romano pavadinimas visgi buvo Keltuvas, kuris, pasak kai kurių literatūros kritikų, dėl savo struktūros ir pasakojimo ritmo yra daug tikslesnis ir romanui labiau pritinkantis nei Balta drobulė be įvardžiuotinės formos. Visgi autorius nusprendė, jog Balta drobulė bus tinkamiausias pavadinimas vienam skaitomiausių, sudėtingiausių lietuvių romanų iš XX amžiaus.

 

Iš vienos pusės galiu suprasti, kodėl Baltos drobulės pasirodymas nesulaukė palaikymo. Pati Antano Škėmos asmenybė taip pat buvo vertinama nevienareikšmiškai. Toks žmogus savo maniera primenantis asmenybės tipą tarp ciniko ir teatralizuoto Don Kichoto dažnai viešojoje erdvėje nebuvo suprastas. Tokios autoriaus kaukės susiformavo dar Lietuvoje dėl patirtų sunkumų, susijusių su motinos psichikos pakrikimu bei vaikystėje matytais lavonais ant žibintų, tad šie įvykiai A. Škėmą suformavo kaip savitą asmenybę, kuri iš vienos pusės yra jautri, lengvai pažeidžiama, o iš kitos – teatralizuota ir ironizuojanti viską, kas tikra ir rimta.

 

Beje, viena iš pagrindinių romano meninių priemonių ir yra ironija, kuria persisunkusi Antano Garšvos asmenybė. Tai būdas kovoti prieš absurdą ir sekinančią kasdienybę. Toks „išsiderinęs“ žmogus nebėra standartas, jo mąstymas ir psichika yra paveikta praeities įvykių, todėl tai iš esmės paveikia ir romano pasakojimo būdą bei struktūrą, kuri yra artima postmodernizmo literatūrai. Tradiciniai pasakojimo modeliai, kurie susiformavo dar tarpukario Lietuvoje ir jų tąsa išeivijoje buvo laikoma vyresniosios literatų kartos kaip būtina raiškos priemonė išlaikyti tariamai lietuvybei ir lietuvių kultūrai, bet akivaizdu, jog Škėmos atveju tai netiko. Pats autorius yra pabrėžęs, kad tie, kurie liko Lietuvoje ir kovojo partizaninį karą su okupantais, yra tikrieji patriotai, o išeiviai savo gražiomis giesmėmis bei patriotiniais tekstais toli gražu neprisideda prie okupuotos šalies išlaisvinimo ir protesto. Toks požiūris, žinoma, trukdė Baltos drobulės leidybai, nes A. Škėmos pozicija nėra patogi išeivijos Lietuvos „augintinių“ kartos ideologijai.

 

Romane pasakojama beveik analogiška Antano Škėmos patirčiai sukurtas veikėjas Antanas Garšva (alter ego), kuris, kaip ir autorius, yra po Antrojo pasaulinio karo pabėgęs poetas. Kurį laiką A. Garšva gyvena Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, o vėliau atsiduria Niujorke ir ten dirba keltuvininku. Romanas prasideda nuo apsilankymo pas daktarą Igną, su kuriuo jiedu turi savitą išeivių kalbėjimo kodą (kalba įterpdami lietuvių liaudies dainų fragmentus), tačiau tai tik būdas prislopinti išeivių dalią, o iš esmės ir numanomą Garšvos ligą. Galiausiai romano struktūra yra viena darbo diena, kuri sukonstruota keliais pasakojimo aukštais t. y. prisiminimai apie netolimą praeitį (nelaimingi santykiai su mylimąja Elena ir jos vyru), užrašai iš Garšvos prisiminimų Lietuvoje bei įsiterpęs trečiasis asmuo, kuris leidžia Garšvą patyrinėti iš šalies.

 

Romano struktūrą galima palyginti su sekinančia keltuvininko darbo specifika. Dirbdamas 18 aukštų viešbutyje A. Garšva kelia ir nuleidžia įvairiausio plauko žmones. Tas darbas iš esmės išmuša veikėjui tikrovės pojūtį, todėl dažnai išėjęs iš lifto jaučia, kaip siūbuoja (panašiai kaip ilgai plaukus laivu ar keltu). Šis darbas jį sekina emociškai, nes tikroji Garšvos prigimtis yra būti poetu, tačiau atsidūręs Niujorke yra priverstas dirbti juodžiausius darbus aptarnavimo srityje. Kasdienis kylimas ir leidimasis žemyn primena mitinė Sizifą: „Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje. Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos. Sizifui nereikalingi gysloti raumenys. Ritmo ir kontrapunkto triumfas. Sintezė, harmonija, up ir down, Antanas Garšva dirba elegantiškai. Prašau, ir jo dantys sublizga, dėkui, sublizga, jis plastiškai ištiesia ranką, jo liekna figūra maloni važiuojantiems (p. 37).“ Šį sizifišką darbą sekina ir prasti santykiai su Elena, troškimas būti mylimam ir įprasminti savo būtį. Garšva, kaip ir kiti emigrantai darbuotojai, per pertraukėles bando užmušti laiką gerdami viskio taureles, kalbėdami banalybes, bendraudami pagal pramoktą amerikietišką kultūrą t. y. šypsotis, kad ir dirbtinai, tačiau būti maloniems netgi tada, kaip iš tikrųjų nebėra dėl ko gyventi. Bendradarbis Stenlis prasitaria, jog labiausiai trokšta nusižudyti, Garšva iš ironijos paklausia, o kodėl to nepadarai. Gražiai tviskančiame viešbutyje, kur galima gauti kekšių ir bet kada išgerti, iš tikrųjų darbuotojai nebeturi prasmės gyventi ir vienintelis dalykas, kuris palaiko – tai moterys, o Garšvai dar ir kūryba.

Antanas Škėma

 

Pasakojime grįžtama į tarpukario Lietuvą, pasakojama tarpukario Kauno realijos, kurios, bent jau man, perteiktos ypač niuansuotai ir įtaigiai. Turint galvoje, kad tarpukario Lietuvos Kaunas – tai ne kunigų, tikinčiųjų ir liaudies kūrybą garbinančiųjų juodadarbių miestas, o iš tikrųjų savitą europietišką atmosferą turinti kultūros oazė. „Tais metais Laisvės alėja modernėjo. Išnyko apskritų akmenų grindinys ir arklių tramvajaus bėgiai. Gatvę užliejo didmiesčio asfaltu. Praturtėjusi valdžia prismaigstė elegantiškų pusdangoraižių. Raudoni autobusai minkštai supo klubais spyruokliuojančias ponias ir smailiaūsius melužius ponus – jų vata iškimšti pečiai styrojo lyg ledlaužiai. Konrado kavinėje grįžę iš Paryžiaus dailininkai svaidėsi prancūziškais vardas ir valandomis gėrė vieną kavos puoduką. Knygynų vitrinose gulėjo nauji meno leidiniai, žurnalai, knygos (p. 134-135).“ Šalia tikslingai perteiktos lietuviškos kultūros skleidžiasi Garšvos pirmosios meilės istorijos su Jone ir keisti santykiai su prostitute Ženia, kuri atstoja jam globėjišką motiną, kai komunistiniai tardytojai (buvę kolegos poetai parsidavėliai) suknežina Garšvos galvą, nes šis nesugeba sukurti ideologizuoto eilėraščio. Toji trauma paspartina Garšvos ligą.

 

Iš esmės tie epizodai perteikia Antrojo pasaulinio karo dramatizmą, kurio tenka paragauti ir Garšvai, kas, žinoma, paskatina jį bėgti į Vakarus, kai vokiečiai atsitraukia nuo Raudonosios armijos. Garšva supranta, jog kurti Lietuvoje negalės, todėl jau būdamas pabėgėlių stovykloje aršiai diskutuoja su tautiškai ir tradiciškai rašančiu poetu Vaidilioniu. Šiuose dramatiškuose epizoduose A. Škėma išskleidžia kūrėjo pasirinkimo dramatizmo istoriniame-kultūriniame fone, kuriame išryškėja geriausios Garšvos savybės; jis neišduoda savo įsitikinimų ir principų kaip kūrėjas. Dramatizmą sustiprina ir Garšvos psichinė liga, kuri turi tiesioginių sąsajų su motina, kurią su tėvu uždaro Palangos psichiatrinėje. Galiausiai nuolat romane pasikartojantis žodis zoori reiškia beprasidedantį spazminį priepuolį, sąmonės užtemimą, kuris tampa romano svarbiu leitmotyvu, apjungiančius du svarbiu dalykus: manieringą, netradicinį sąmonės srautą primenančius sakinių struktūras ir trūkinėjančią Garšvos atmintį.

 

Romanas nėra lengvai perskaitomas vienu ypu neprityrusiam skaitytojui, tačiau jį be galo įdomu nagrinėti pačiais įvairiausiais aspektais. Iš vienos pusės tai pakrikusio ir traumuoto žmogaus nihilistiniai egzistenciniai štrichai, o iš kitos – istoriniais ir kultūriniais kontekstais katastrofų laikotarpiu „perteptas“ pasakojimais, leidžiančiais per personalizuotą Garšvos asmenybę suvokti laikmečio procesus ir tai, kaip sąlygos bei aplinkybės naikino žmones tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Balta drobulė labai geras kūrinys, kurį pirmąkart perskaičiau būdamas dar mokiniu, bet anuomet absoliučiai nepatiko, nes negebėjau suprasti nei ką reiškia būti kūrėju, kai negali kurti, nei ką reiškia juodas beprasmis darbas, kai net negali įprasminti meilės poreikio... Šiandien romaną galiu perskaityti iš gyvenimiškosios savo perspektyvos ir pateisinti bei suprasti labai daug Garšvos būsenų, pateisinti (savi)ironiją, cinizmą, gailestį ir nihilizmą. Tekstas parašytas iš saviterapinės perspektyvos tapo tikra lietuvių literatūros klasika, per kurią lyg matinį popierių persišviečia lietuvių egzodo kartos patirčių siluetai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Izaokas" / "Isaac"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Taip! Taip! Taip! Pagaliau mes turime aukšto pilotažo filmą, kuris gali konkuruoti pasaulinėje arenoje ir atitinka, mano supratimu, aukštus kriterijus. Drąsiai galima sakyti, kad Jurgis Matulevičius, pasiremdamas rašytojo Antano Škėmos apysaka, sukuria filmą tuo pačiu pavadinimu „Izaokas“ (angl. Isaac) (2019). Žiūrėdamas prisiminiau lenkų kino tradiciją, jų gausų kino derlių, kalbantį vis tomis pačiomis šokiruojančiomis praėjusio amžiaus Antrojo pasaulinio karo žiaurybėmis. Nors neskaičiau A. Škėmos kūrinio, bet, kaip suprantu, veiksmas tik iš dalies paremtas apsakymu, jį gerokai kontekstais praplėtė scenaristai.

 

Geras scenarijus kino režisieriui yra dievo dovana, o dviguba dovana yra ir gebėjimas savaip interpretuoti ir nuosekliai bei atsakingai dirbti su pirmine medžiaga ir ją realizuoti. Ši istorija prasideda šokiruojančiais vaizdiniais, kurie pasakoja Lietūkio garažo siaubingą istoriją, kada 1941 metais 40 žydų buvo siaubingai išniekinti ir sadistiškai šėlstant išžudyti. Šiame filme pirmieji dinamiški ir šiurpą varantys kadrai prikausto dėmesį, tai panašu į demonišką mirties džiaugsmo orgiją, kurioje nebėra nieko švento. Šiose žudynėse susiduria Andrius ir Izaokas. Andrius nužudo Izaoką ir po daugel metų, krečiamas baimės ir vis dar gyvendamas su kaltės našta, sutinka buvusį draugą Gediminą, kuris grįžo iš JAV. Gediminas, pasivogęs rašytojo Antano Škėmos medžiagą, ryžtasi statyti filmą apie Lietūkio garažą. Toki istorija iš tikrųjų yra Andriaus ir jis iš naujo ima išgyventi siaubingus praeities įvykius...

 

Kuo skiriasi budelis ir auka? Kas juos suartina? Sovietinio režimo kontekste, kurioje irgi nieko nėra šventa, ieškoma praeityje galbūt egzistavusi teisybė. Budeliai ieško praeities budelių ir tik konteksto bei politinės situacijos padaro žmogų didvyriu arba kaltuoju. Lendant giliau į veikėjų psichologiją, tampa aišku, kaip veikia pats mirties atėmimo faktas – demoniškai susitapatinama su aukos ir budelio vaidmenimis, todėl filmo potekstės, iš dalies kaip ir A. Škėmos kūrinyje, įgauna Kaino ir Abelio istorijos naują versiją. Daug šiame filme vykusių dalykų, kurie kelia nepaprastą istorijos gyvybingumą: sovietmečio žmogaus mentalitetas, besąlyginis meilės troškimas, alkoholio ir pasilinksminimo kultūra, pasiklausymo ir šnipinėjimo faktai. Į akis krinta labai brandi ir įtaigiai pavykusi scenų organika ir kameros judesys, spalvos, kurios simbolizuoja tą sovietmečio pilkumą, o aktoriai... Nemediniai! Kazakevičius, Janušauskaitė ir Gavenonis buvo superiniai.

 

Vėl prisiminiau Kaupinio filmą „Nova Lituania“, kuris pasirodė labai panašiu laiku ir pasakojo apie panašius laikus ir netgi juodai-baltas kadrai taip pat panaudoti, tačiau filmas apie Madagaskaro svajotoją buvo tylus, santūrus ir sunkiai paveikiantis mane kaip žiūrovą. „Izaokas“ savo temomis nagais brūžina iškart, tad žiūrovo nepalieka abejingo. Gal dėkinga pati tema? Galimas daiktas, tačiau tada tai būtų filmas apie žudynes, tačiau režisieriui pavyko pakylėti filmą į kitą lygmenį ir pasakoti apie žmogų naikinančias sistemas ir neįgyvendintas svajones. Klausimas: kodėl iš JAV grįžo Gediminas? Papasakoti tiesos? Atpirkti istorinės tiesos? Būti „kažkuo“? Numirti? Tapti pripažintu? Daug įdomybių šiame filme, kur nėra aiškaus motyvuojančio atsakymo, kodėl žmonės, suvokdami tikrovę, vis tiek renkasi spąstus ir kančią? Du skirtingi laikotarpiai, savaip traumuojantys ir naikinantys bendražmogiškumą, o šiose sistemose išryškėja žmogaus draugystė, meilė ir išdavystė. Esminis žiūrovui klausimas: o kaip elgtumėtės jūs, atsidūrę šiose situacijose? Tai neatsakomi klausimai, kuriais iš šių dienų perspektyvos mes dar matuojame „tiesą“, kuri galimai neegzistuoja, nukeldami P. Cvirkos paminklą teisiame ir lipdome etiketes apie žmogaus gerumą arba jo blogumą. Kažin, o kaip mes ten būtume pasielgę kiekvienas? Filmas tyliai ištaria ir visų siaubiausią klausimą žiūrovui: ar įmanoma pateisinti?

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela