Spektaklis "Dviese ant stogo", režisierius Dainius Kazlauskas

 Sveiki,

2024 metų pabaigoje teko pamatyti aktoriaus ir režisieriaus Dainiaus Kazlausko statytą komediją „Dviese ant stogo“ su muzikiniais dainininko ir aktoriaus Manto Jankavičiaus muzikiniais inkliuzais. Pustrečios valandos spektaklis tapo šių metų mano beveik užbaigimo bumu, nes bilietai į šį pasirodymą Lietuvos miestuose labai populiarūs, o kai kur išpirkti anksčiau laiko.

Ar man spektaklis patiko? Taip! Aš taip mėgstu gyvenimiškas komedijas, kad kaskart pasiilgstu kažko tokio, ką sukūrė Dainius Kazlauskas su šiuo aktorių duetu. Istorija pasakoja apie JAV didmiesčio kaimynus Stelą (Adelė Šuminskaitė) ir Džerį (Mantas Jankavičius), kurie, galima sakyti, gyvena ant stogo. Neturėdami prieigos į žalią pievelę, jie laisvalaikius leidžia ant stogo terasos, kuri, beje, ir tampa pagrindine spektaklio įvykių aikštele. Ne kažin kuo skiriasi nuo uždaro kaimynų kiemo. Stela ir Džeris šmaikščiai bendrauja, juos stebi Stelos graužikas iš narvelio ir daugiau scenoje per pustrečios valandos nepasirodo nė vienas veikėjas, tačiau pora, kuri žaibiškai įsimyli, bando vienas kitą drąsinti, nes Stela nori tapti Brodvėjaus aktore, o Džeris išgarsėti kaip atlikėjas.

Gan skurdžiai gyvenantys jaunieji žmonės bando pataisyti reikalus, daug svajoja, pokštauja, flirtuoja, todėl atrodo dažnai perdėti optimistai, nuteikiantys ir pačius žiūrovus džiaugtis jųjų gyvenimais. Spektaklis kažin kuo priminė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Dviese sūpuoklėse“, kuriame taip pat visą spektaklį veikia vyro ir moters duetas, netgi, sakyčiau, kad siužetinė linija, problema ir sprendimo finalas beveik identiški. Didžiausia problema – Džerio nepamiršti sentimentai žmonai, kuri turi su kitu vyru sužadėtuves, tačiau dar nėra pasirašiusi skyrybų dokumentų, todėl Stela dažniausiai labai liūdi perskaičiusi žinutes ar pamačiusi, kad Džeriui skambina jo žmona. Galiausiai pats Džeris nėra iki galo aiškus, jis atrodo sutrikęs, nes jam lyg ir patinka kaimynė Stela, tačiau praeitis jį tempia atgal prie žmonos...

Spektaklis tikrai nesudėtingas, primena situacines amerikiečių serialų tokių kaip „Draugai“ bei „Vilas ir Greisė“ komedijas. Režisierius sako apie spektaklį tokius žodžius: „Žmogaus gyvenimas nėra reikšmingas. Dideli dalykai, kurie vyksta su mumis, atrodo reikšmingi tik mums patiems. Kaip padaryti, kad tavo istorija būtų reikšminga ir tam, kuris ją žiūri? Kad ji būtų suprantama, prieinama, atpažįstama, sukeltų empatiją? Manau, tai buvo didžiausias iššūkis ir šiandien mums tai pavyko padaryti.“ Visgi man šiame spektaklyje būtent šmaikštumas ir gebėjimas gan optimistiškai pasižiūrėti į duotąsias aplinkybes ir patiko. Salė kvatojo, kvatojau ir aš. Tiesa, pirmoji spektaklio dalis iki pertraukos pasirodė stipresnė, šmaikštesnė, įtraukesnė, o antrojoje niūresnė ir pilkesnė, nes visgi sprendžiasi Stelos ir Džerio santykiai, atsiranda daugiau tamsaus situacijos dramatizmo, nors pati pabaiga, kai Stela ir Džeris galų gale išsiskiria, irgi nuteikė gana draugingai ir pakiliai.

Man patiko, kad spektaklis nėra miuziklas, bent jau tipinis grynuolis ir kur kas daugiau palikta vietos vaidybinėms situacijoms, tad spektaklis neatrodo perspaustai sumaltas vien į įdainuotą siužetinį vyksmą. Tiesa, uždainavęs Mantas Jankavičius stebino emocionalumu, jausmingumu ir geru balsu. Kiek žinau, yra YouTube kanale patalpintas ir vaizdo klipas tokiu pat kaip spektaklio pavadinimas, tik keista, jog klipe nusifilmavo ne aktorė Adelė Šuminskaitė, kuri atliko Stelos vaidmenį, bet Klaipėdos dramos aktorė Justina Vanžodytė.

Režisūrine prasme spektaklis yra tiesiog tvarkinga ir profesionaliai surėdyta klasikinė komedija, nesudėtinga ir be galo masėms ir šventėms tinkanti pramoga, kur dramatišką situaciją nustelbia, ačiū Dievui, kur kas šviesesni ir optimistiškesni tonai ir prasminiai kontūrai. Matyt, man to labiausiai ir reikėjo! Nors spektaklis nesibaigė itin sėkmingai Stelos ir Džerio istorijai, tačiau svajonės ir nesėkmės jų nesunaikino, o ūgtelėjo juos kaip žmones. Manau, viena iš poteksčių galėtų būti: svajok ir žaisk gyvenimą tiek, kad niekada nesudužtų tavo širdis ir tavo svajonės tavęs nenutemptų į dugną, nes tas, kas pamatuoja racionaliai savo galimybes ir siekius, nenupuola, o tiesiog žaidžia gyvenimą ir retsykiais nusispjauna į nesėkmes. Patiko dėl savo pozityvumo ir humoro.

Manto Jankavičiaus daina "Dviese ant stogo".

Spektaklio anonsas.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Izaokas" / "Isaac"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Taip! Taip! Taip! Pagaliau mes turime aukšto pilotažo filmą, kuris gali konkuruoti pasaulinėje arenoje ir atitinka, mano supratimu, aukštus kriterijus. Drąsiai galima sakyti, kad Jurgis Matulevičius, pasiremdamas rašytojo Antano Škėmos apysaka, sukuria filmą tuo pačiu pavadinimu „Izaokas“ (angl. Isaac) (2019). Žiūrėdamas prisiminiau lenkų kino tradiciją, jų gausų kino derlių, kalbantį vis tomis pačiomis šokiruojančiomis praėjusio amžiaus Antrojo pasaulinio karo žiaurybėmis. Nors neskaičiau A. Škėmos kūrinio, bet, kaip suprantu, veiksmas tik iš dalies paremtas apsakymu, jį gerokai kontekstais praplėtė scenaristai.

 

Geras scenarijus kino režisieriui yra dievo dovana, o dviguba dovana yra ir gebėjimas savaip interpretuoti ir nuosekliai bei atsakingai dirbti su pirmine medžiaga ir ją realizuoti. Ši istorija prasideda šokiruojančiais vaizdiniais, kurie pasakoja Lietūkio garažo siaubingą istoriją, kada 1941 metais 40 žydų buvo siaubingai išniekinti ir sadistiškai šėlstant išžudyti. Šiame filme pirmieji dinamiški ir šiurpą varantys kadrai prikausto dėmesį, tai panašu į demonišką mirties džiaugsmo orgiją, kurioje nebėra nieko švento. Šiose žudynėse susiduria Andrius ir Izaokas. Andrius nužudo Izaoką ir po daugel metų, krečiamas baimės ir vis dar gyvendamas su kaltės našta, sutinka buvusį draugą Gediminą, kuris grįžo iš JAV. Gediminas, pasivogęs rašytojo Antano Škėmos medžiagą, ryžtasi statyti filmą apie Lietūkio garažą. Toki istorija iš tikrųjų yra Andriaus ir jis iš naujo ima išgyventi siaubingus praeities įvykius...

 

Kuo skiriasi budelis ir auka? Kas juos suartina? Sovietinio režimo kontekste, kurioje irgi nieko nėra šventa, ieškoma praeityje galbūt egzistavusi teisybė. Budeliai ieško praeities budelių ir tik konteksto bei politinės situacijos padaro žmogų didvyriu arba kaltuoju. Lendant giliau į veikėjų psichologiją, tampa aišku, kaip veikia pats mirties atėmimo faktas – demoniškai susitapatinama su aukos ir budelio vaidmenimis, todėl filmo potekstės, iš dalies kaip ir A. Škėmos kūrinyje, įgauna Kaino ir Abelio istorijos naują versiją. Daug šiame filme vykusių dalykų, kurie kelia nepaprastą istorijos gyvybingumą: sovietmečio žmogaus mentalitetas, besąlyginis meilės troškimas, alkoholio ir pasilinksminimo kultūra, pasiklausymo ir šnipinėjimo faktai. Į akis krinta labai brandi ir įtaigiai pavykusi scenų organika ir kameros judesys, spalvos, kurios simbolizuoja tą sovietmečio pilkumą, o aktoriai... Nemediniai! Kazakevičius, Janušauskaitė ir Gavenonis buvo superiniai.

 

Vėl prisiminiau Kaupinio filmą „Nova Lituania“, kuris pasirodė labai panašiu laiku ir pasakojo apie panašius laikus ir netgi juodai-baltas kadrai taip pat panaudoti, tačiau filmas apie Madagaskaro svajotoją buvo tylus, santūrus ir sunkiai paveikiantis mane kaip žiūrovą. „Izaokas“ savo temomis nagais brūžina iškart, tad žiūrovo nepalieka abejingo. Gal dėkinga pati tema? Galimas daiktas, tačiau tada tai būtų filmas apie žudynes, tačiau režisieriui pavyko pakylėti filmą į kitą lygmenį ir pasakoti apie žmogų naikinančias sistemas ir neįgyvendintas svajones. Klausimas: kodėl iš JAV grįžo Gediminas? Papasakoti tiesos? Atpirkti istorinės tiesos? Būti „kažkuo“? Numirti? Tapti pripažintu? Daug įdomybių šiame filme, kur nėra aiškaus motyvuojančio atsakymo, kodėl žmonės, suvokdami tikrovę, vis tiek renkasi spąstus ir kančią? Du skirtingi laikotarpiai, savaip traumuojantys ir naikinantys bendražmogiškumą, o šiose sistemose išryškėja žmogaus draugystė, meilė ir išdavystė. Esminis žiūrovui klausimas: o kaip elgtumėtės jūs, atsidūrę šiose situacijose? Tai neatsakomi klausimai, kuriais iš šių dienų perspektyvos mes dar matuojame „tiesą“, kuri galimai neegzistuoja, nukeldami P. Cvirkos paminklą teisiame ir lipdome etiketes apie žmogaus gerumą arba jo blogumą. Kažin, o kaip mes ten būtume pasielgę kiekvienas? Filmas tyliai ištaria ir visų siaubiausią klausimą žiūrovui: ar įmanoma pateisinti?

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela