Filmas: "Valio salos baladė" / "The Ballad of Wallis Island"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!
 
Pastaruoju metu man nesiseka su gerais filmais. Bijau, kad ištiks kino žiūrėjimo blokas, nes ką bepaimu iš, atrodo, gerai įvertintų filmų, dažnai imu ir prašaunu pro šalį. Panašiai nutiko su gana gerai kino kritikų įvertinta režisieriaus James Griffiths muzikine drama „Valio salos baladė“ (angl. The Ballad of Wallis Island) (2025), kuri dar nurodyta žanriškai ir kaip romantinė komedija. Žiūrėjau atsainiai ir nuobodžiai, vietomis tikrai norėjosi prisnūsti.
 
Britiškos atmosferos filmas, atšiaurūs Šiaurės jūros salos vaizdiniai šiaip man priimtini ir tas niūrumas paprastai patinka. Istorija gan netipinė, nors itin išsiskiriančia kitokia kino patirtimi taip pat nepavadinsi. Į mažai apgyvendintą salą atvyksta už pusę milijono honorarą koncertuoti garsus dainininkas Herbas. Jį pasitinka vietos keistuolis Karlas, kuris ir nusamdė dainininką... sau vienam. Keistuolis Karlas atrodo netipinis, iš jo įkyraus elgesio ir kyla daugiausia komizmo, jis kone maniakiškai persekioja savo svečią ir net į salą pakviečią Nelę, kitą atlikėją, su kuria Herbas išsiskyrė prieš kurį laiką. Atrodo, kad Karlas bando per muziką sujungti dvi sudužusias širdis, tik ar jam pavyks?
 
Nežinau... Filmą iš esmės pasirinkau dėl aktorės Carey Mulligan, kuri gana dažnai kine sukuria kažkokią magnetinę trauką, ji išties puiki aktorė, tačiau „Valio salos baladė“ kažin kuo nuobodi, atkartojanti jau matytas romantines dramas, kuriose vyksta labai panašios istorijos. Aktoriai, deja, nesukuria įsimintinų vaidmenų, tačiau filmas nėra visiškai beviltiškai, jis orientuojasi į pramoginį pozityvumą, viltingą tikėjimą, jog paprastomis geranoriškomis pastangomis galima šį pasaulį ir santykius pataisyti, o kažkada sudužusias širdis vėl užpildyti meile. Aišku, filmas nenueina pačiu banaliausiu keliu, nepasiūlo nusaldintos ir viską išgydančios iliuzijos. Visgi filmo pradžia buvo nemažai žadanti, bet daugmaž nuo vidurio scenarijus tampa schematiškas, o romantiniai etiudai, iš kurių formuojamas bendras naratyvas, pernelyg nuspėjami ir neypatingi. Nežinau, kaip iškenčiau iki galo, bet pažiūrėjau, tačiau iš filmo negavau absoliučiai nieko, nes emocijų nesukėlė. Pernelyg akivaizdžios schemos badė akis, o kolegos, kurie žiūrėjo su manimi filmą, vėl mane iškeikė už pasirinkimą ir išėjo į kitą kambarį. O tai daug ką pasako...
 
Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Žaltvykslė" / "Fogo-Fátuo" / "Will-o'-the-Wisp"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Žiūriu tiek filmų, bet niekada nesu susidaręs aiškios nuomonės apie portugalų kiną. Apie brazilų – taip, tačiau apie portugalų beveik nieko. Net nesugebėčiau taip greitai įvardyti kokio nors filmo favorito iš šios šalies, tarsi portugalų kinas mano lauke nelabai egzistuotų. Visgi jis egzistuoja, tad atleiskite tie, kurie žavisi Portugalijos kinu. Nusprendžiau pažiūrėti, nes ilgai laikiau šį filmą rezerve, portugalų režisieriaus João Pedro Rodrigues filmą „Žaltvykslė“ (prot. Fogo-Fátuo) (2022), kurį rodė kurį laiką kino teatras „Skalvija“.

 

Šįkart neapsiriksiu sakydamas, kad filmas išskirtinai LGBTQ auditorijai. Nors daugelis kino kūrėjų protestuoja ir kuria savaip universalius filmus su gėjų ar lesbiečių pasakojimo linijomis, tačiau „Žaltvykslė“ man pasirodė išskirtinai homoseksualiai auditorijai, tačiau, aišku, nebūtinai. Filmas pasakoja apie merdintį Portugalijos karalių 2069 metais, į kurio laidotuves susirenka įvairiausio plauko transvestitai ir homoseksualai, neaiškios iš pirmo žvilgsnio tapatybės žmonės, kurie imituoja portugališkos kultūros elementus, todėl savaime tai lyg ir... parodija. Bet daug istorijos sukasi visgi praeityje apie tą patį, tik dar jaunąjį karalių Alfredą, kuris meta savo karališkai šeimai iššūkį ir, užuot gyvenęs įprastą aristokrato gyvenimą, bando tapti gaisrininku, nes jaučia ryšį su Portugalijos žeme, jam rūpi klimato kaita, išsaugoti senus medžius, tačiau šis sprendimas jį nuveda visiškai kitų patirčių linkme – gaisrininkų mokykloje jis susižavi vyrais, pastebi jų erotiškumą, nuogumą, įsivaizduoja jų gašlumą ir aistrą, o labiausiai jis susibendrauja su juodaodžiu Alfonsu.

 

Filmas keistai trikdantis. Visiškai ne dėl to, kad kadre stambiu planu rodomi vyriški lytiniai organai, oralinis miške tarp skirtingų rasių jaunuolių, bet pati režisūra. Filmas kaip lėlių namelis, jis labai netikroviškas, karikatūrinis, tyčia angažuotas teatrališkai. Suprantu, kad režisierius siekė idėjinio kino, provokuoti ir brėžti ribas keliais probleminiais diskursais: klimato kaitos rūpesčiai, rasinė nelygybė, homoseksualumo tema bei darbininkų klasės ir monarchų luomo atskirties problema.

Filmas provokuojantis, tačiau be aiškios artikuliacijos, nes pasirinktas muzikos ir šokio prisodrintas teatras (tačiau iki filmo „Emilijos Perez“ kaip iki kosmoso), kuris kėlė šypsnį (tokia komedijos raiška), bet labiau man viskas panašėjo į erotinį absurdą, kurioje svarbiausias pamatas režisieriui tampa tiesiog reikšti erotines idėjas. Filmas trikdo, nes jo sąranga dvelkia mėgėjiškumu, neužtikrintumu, kuris iš dalies tampa ir paties filmo trūkumu ir lyg privalumu. Dainuojantys vaikai tarp medžių, neišvysta naivi Alfonso ir Alfredo aistros istorija tyčia fragmentiška, tad žiūrovui nėra laiko nei suvokti šios linijos prasmės, nei susitapatinti. Visgi pagalvojau, kad režisierius galėtų kurti kažką panašaus į italų Tinto Brasso produkciją, gal net estetišką pornografiją, tačiau meninio filmo vizijoje viskas atrodė pernelyg sąlygota ir priminė ne taip seniai Kino pavasaryje matytą argentiniečių režisieriaus Luis Ortega filmą „Žokėjus“, kuriame panašiomis priemonėmis, tik labiau išvystas siužetas ir raiška, priminė „Žaltvyklsę“. Rekomenduočiau tik labai specifinio kino žiūrovui, deja, man filmas nepatiko. Gerai, kad filmo trukmė viso labo 1 valanda ir 7 minutės, bet vis tiek prailgo.

 

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sinéad O'Connor. Niekas neprilygsta" / "Nothing Compares"

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kartais suprasti tolimą pasaulio įžymybę, o ypač jos elgesį, paprastai „nuspalvintą“ žiniasklaidos filtrų, yra sudėtinga, nes sukelia optinę iliuziją, kad mes apie jų gyvenimus daugmaž viską žinome. Nė velnio nieko nežinome! Apie tai, ką tariamės žiną, manau, pirmiausia ir yra iš Belfasto kilusios Kathryn Ferguson dokumentinis filmas „Sinéad O'Connor. Niekas neprilygsta“ (angl. Nothing Compares) (2022), kurį visai neseniai parodė LRT televizijoje su Ramūno Zilnio įgarsinimu, tad dar galite jų mediatekoje paieškoję pasižiūrėti.

 

Sinéad O'Connor mėgstu kaip atlikėją. Apie jos gyvenimą daugiau sužinojau, kai prieš kelerius metus paskelbė apie jos mirtį. Ir tas gyvenimas nebuvo pavydėtinas, kaip, beje, ir daugumos įžymybių. Iki šiol retkarčiais pasiklausau Sinéad O'Connor įrašų, pasižiūriu įspūdingus jos gyvo atlikimo koncertų ištraukas – nepaprasta. „Niekas neprilygsta“ apima du svarbius dainininkės laikotarpius: nuo vaikystės prisiminimų iki kokių 1994-1995 metų, kada atlikėja tiesiog pasitraukė dėl skandalų iš viešojo sektoriaus ir ilgą laiką tylėjo. Įdomu tai, kad visame filme pati atlikėja neduoda interviu tiesiogiai, nematome jos veido išraiškos ar sėdinčios ant sofos ir duodančios emocingai interviu, tačiau prie filmo ji prisidėjo 2019 metais ilgas valandas kalbėjusi su režisiere ir galų gale, kai kuriuos prisiminimus pati įgarsinusi.

 

Filmas niūrus, ypač baisi dainininkės prisiminimai iš vaikystės, kai ji su šeima gyvenimo Dubline. Motina tikriausiai sirgo bipoliniu, nes mergaitę net savaitę laikė tiesiog... sode, kur ji šaltomis naktimis ir miegodavo ant žolės. Tuo metu moterų teisės ir vaikų teisės Airijoje niekam nerūpėjo, visi tik gąsdino magdalietėmis skalbėjomis, o jų veiklą koordinavo ir prižiūrėjo vienuolės, vadinasi, Bažnyčia. Toks tatai supratimas, todėl mergaitė iš motinos buvo atimta jau su giliomis traumomis ir kurį paauglystės laiką gyveno prieglaudoje, kitapus gatvės pusės buvo tos magdalietės, tad puikiai matė ir žinojo jų kančias ir nepavydėtiną gyvenimą. Nepaisant visko, jos polinkis dainuoti ir puikus balsas netrukus atkreipė dėmesį ir ji pamažu prasimušė, išvykdama į Londoną ir ten netrukus pastodama. Pirmojo vaiko ji susilaukė vos dvidešimties, todėl savęs su magdaliečių likimu netapatina.

 

Jautru filme tai, kad skausmas, kurį atlikėja nešėsi iki pat mirties, yra susijęs su patirta iš motinos prievarta, netgi kai kurios dainos, pavyzdžiui, „Troja“ yra būtent apie jos patirtis, kai ją skriausdavo motina. Filme akcentuojami trys pirmieji jos albumai, kurie padarė poveikį muzikai. „Liūtas ir Kobra“ (1987) bei „Niekas neprilygs“ (1990), kurio pagrindinis singlas „Nothing Compares“ tapo geriausiai vienu metu parduodamu singlu, nors daina tebuvo itin populiaraus atlikėjo Princas koveris. Įdomu tai, kad Princo palikimo kompanijos atstovai uždraudė šį koverį panaudoti pačiame filme, o aš taip laukiau, kada pasirodys ištraukos iš jos koncerto ir vaizdo klipo, kurie visgi buvo, bet pritildyti, sumontuoti kitaip, kad nepažeistų įstatymo. Kodėl? Nežinau, reiktų gilintis. Visgi paties filmo pavadinimas tampa analogišku šio singlo pavadinimu ir vis tiek įprasmina patį garsiausią kūrinį.

 

Visgi mane stebino dainininkės elgesys populiarumo viršūnėje. Ją savaip savinosi feminizmas, moterų teisių judėjimas Airijoje, bet tuo pačiu ir labai jos kratėsi, ją niekino ir šmeižė. Buvau seniai matęs ir girdėjęs, kaip Sinéad O'Connor tiesioginėje transliacijoje po dainos suplėšė anuomet popiežiaus Jono Pauliaus II nuotrauką. Ji buvo teisi, bet anuomet kalbėti apie katalikų bažnyčios tvirkinamus vaikus, iš kurių buvo, kaip ir nenoriai filme užsimenama, ir pati Sinéad O'Connor, galima suprasti, iš kur tas pyktis. Deja, pasaulis, pakurstytas tų pačių kunigų persekiojimo nesuprato. Skandalas apie koncertavimą Amerikoje, kai ji paprašė negroti JAV himno, pavertė ją patyčių subjektu. Buvau šokiruotas, su kokiu pasimėgavimu rasistiškai ir įžeidžiai dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje TV laidų vedėjai, komikai ir politikai smaginosi pasakodami, kaip jie, jeigu galėtų, tuoj pat sumušią tą airišką kalę. Ta neapykantos kalba tiesiog „sprogdina“, primena fariziejus, kurie dangstydamiesi teisingumu patys propaguoja smurtą ir tauzija apie vertybių ginimą. Panašių dalykų vis dar galima pamatyti ir Lietuvoje, ypač inteligentijos, kultūros ir politikos srityje, o ką jau besakyti apie paprastą darbininkų klasę...

 

Populiarumo kaina iš vienos pusės atlikėją skaudžiai įpareigojo byloti savąją tiesą, kurios niekas nesuprato, o iš kitos – ji tapo visuomenininkų ir žurnalistų sukurta auka. Žiūrėdamas filmą vėl prisiminiau A. Camus romaną „Svetimas“, kai teismo procese visi viską žino ir sako už patį Merso, panašiai ir su Sinéad O'Connor anuomet. Atlikėja sulaužė ne vieną standartą, netrukus po šių skandalų pasaulis ėmė labai keistis, ypač Airija, tačiau atlikėja, kaip pati teigė, buvo pernelyg visuomenės įžeista. Ji niekada nesimėgavo žinomumu ir niekada nenorėjo būti įžymi, nes tai vargina, tai pražudo žmones. Galima sakyti, kad ji paaukojo save dėl tam tikrų paraiškų, atsisakė būti įrašų kompanijų lėlė ir dėl to jos populiarumas sumenko. Ar ji vienos dainos atlikėja? Žinoma, kad ne. Jos įrašai, nors kurį laiką JAV-ose buvo išimami, o radijas nustojo juos skleisti, vis vien vėliau sugrįžo ir tebėra prieinami ir parduodami. Deja, apie ankstesnius laikus, apie atlikėją kamuojančias ligas, fobijas ir priepuolius, bandymus nusižudyti nieko čia nerasite – tai jau kita istorijos atkarpa, kurią galbūt kas nors vieną dieną sukurs.

 

Man patiko šis filmas, mąsčiau apie jos gyvenimą po seanso dar kelias dienas. Tai drąsu, netipiška, kitaip. Taip retai į viešumą išeina išties nesuvaldyti ir taip reikalingi žmonės. Manau, ji buvo tokia. Filmas tai paliudija. Nuo filmo pasirodymo iki Sinéad O'Connor mirties 2023 metų liepos mėnesio praeis pusantrų metų. Režisierė buvo užsiminusi, kad atlikėja kaip ir nematė galutinio filmo varianto, teigdama, kad niekada savo pačios kūrinių nežiūrinti. Kiek čia tiesos ir mito, sunku pasakyti.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Dviese ant stogo", režisierius Dainius Kazlauskas

 Sveiki,

2024 metų pabaigoje teko pamatyti aktoriaus ir režisieriaus Dainiaus Kazlausko statytą komediją „Dviese ant stogo“ su muzikiniais dainininko ir aktoriaus Manto Jankavičiaus muzikiniais inkliuzais. Pustrečios valandos spektaklis tapo šių metų mano beveik užbaigimo bumu, nes bilietai į šį pasirodymą Lietuvos miestuose labai populiarūs, o kai kur išpirkti anksčiau laiko.

Ar man spektaklis patiko? Taip! Aš taip mėgstu gyvenimiškas komedijas, kad kaskart pasiilgstu kažko tokio, ką sukūrė Dainius Kazlauskas su šiuo aktorių duetu. Istorija pasakoja apie JAV didmiesčio kaimynus Stelą (Adelė Šuminskaitė) ir Džerį (Mantas Jankavičius), kurie, galima sakyti, gyvena ant stogo. Neturėdami prieigos į žalią pievelę, jie laisvalaikius leidžia ant stogo terasos, kuri, beje, ir tampa pagrindine spektaklio įvykių aikštele. Ne kažin kuo skiriasi nuo uždaro kaimynų kiemo. Stela ir Džeris šmaikščiai bendrauja, juos stebi Stelos graužikas iš narvelio ir daugiau scenoje per pustrečios valandos nepasirodo nė vienas veikėjas, tačiau pora, kuri žaibiškai įsimyli, bando vienas kitą drąsinti, nes Stela nori tapti Brodvėjaus aktore, o Džeris išgarsėti kaip atlikėjas.

Gan skurdžiai gyvenantys jaunieji žmonės bando pataisyti reikalus, daug svajoja, pokštauja, flirtuoja, todėl atrodo dažnai perdėti optimistai, nuteikiantys ir pačius žiūrovus džiaugtis jųjų gyvenimais. Spektaklis kažin kuo priminė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Dviese sūpuoklėse“, kuriame taip pat visą spektaklį veikia vyro ir moters duetas, netgi, sakyčiau, kad siužetinė linija, problema ir sprendimo finalas beveik identiški. Didžiausia problema – Džerio nepamiršti sentimentai žmonai, kuri turi su kitu vyru sužadėtuves, tačiau dar nėra pasirašiusi skyrybų dokumentų, todėl Stela dažniausiai labai liūdi perskaičiusi žinutes ar pamačiusi, kad Džeriui skambina jo žmona. Galiausiai pats Džeris nėra iki galo aiškus, jis atrodo sutrikęs, nes jam lyg ir patinka kaimynė Stela, tačiau praeitis jį tempia atgal prie žmonos...

Spektaklis tikrai nesudėtingas, primena situacines amerikiečių serialų tokių kaip „Draugai“ bei „Vilas ir Greisė“ komedijas. Režisierius sako apie spektaklį tokius žodžius: „Žmogaus gyvenimas nėra reikšmingas. Dideli dalykai, kurie vyksta su mumis, atrodo reikšmingi tik mums patiems. Kaip padaryti, kad tavo istorija būtų reikšminga ir tam, kuris ją žiūri? Kad ji būtų suprantama, prieinama, atpažįstama, sukeltų empatiją? Manau, tai buvo didžiausias iššūkis ir šiandien mums tai pavyko padaryti.“ Visgi man šiame spektaklyje būtent šmaikštumas ir gebėjimas gan optimistiškai pasižiūrėti į duotąsias aplinkybes ir patiko. Salė kvatojo, kvatojau ir aš. Tiesa, pirmoji spektaklio dalis iki pertraukos pasirodė stipresnė, šmaikštesnė, įtraukesnė, o antrojoje niūresnė ir pilkesnė, nes visgi sprendžiasi Stelos ir Džerio santykiai, atsiranda daugiau tamsaus situacijos dramatizmo, nors pati pabaiga, kai Stela ir Džeris galų gale išsiskiria, irgi nuteikė gana draugingai ir pakiliai.

Man patiko, kad spektaklis nėra miuziklas, bent jau tipinis grynuolis ir kur kas daugiau palikta vietos vaidybinėms situacijoms, tad spektaklis neatrodo perspaustai sumaltas vien į įdainuotą siužetinį vyksmą. Tiesa, uždainavęs Mantas Jankavičius stebino emocionalumu, jausmingumu ir geru balsu. Kiek žinau, yra YouTube kanale patalpintas ir vaizdo klipas tokiu pat kaip spektaklio pavadinimas, tik keista, jog klipe nusifilmavo ne aktorė Adelė Šuminskaitė, kuri atliko Stelos vaidmenį, bet Klaipėdos dramos aktorė Justina Vanžodytė.

Režisūrine prasme spektaklis yra tiesiog tvarkinga ir profesionaliai surėdyta klasikinė komedija, nesudėtinga ir be galo masėms ir šventėms tinkanti pramoga, kur dramatišką situaciją nustelbia, ačiū Dievui, kur kas šviesesni ir optimistiškesni tonai ir prasminiai kontūrai. Matyt, man to labiausiai ir reikėjo! Nors spektaklis nesibaigė itin sėkmingai Stelos ir Džerio istorijai, tačiau svajonės ir nesėkmės jų nesunaikino, o ūgtelėjo juos kaip žmones. Manau, viena iš poteksčių galėtų būti: svajok ir žaisk gyvenimą tiek, kad niekada nesudužtų tavo širdis ir tavo svajonės tavęs nenutemptų į dugną, nes tas, kas pamatuoja racionaliai savo galimybes ir siekius, nenupuola, o tiesiog žaidžia gyvenimą ir retsykiais nusispjauna į nesėkmes. Patiko dėl savo pozityvumo ir humoro.

Manto Jankavičiaus daina "Dviese ant stogo".

Spektaklio anonsas.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Spindesys" / "Shine"

 

Sveiki,

 

Šis filmas buvo atkreipęs mano dėmesį gal prieš dešimt metų, gal dar seniau, tačiau neturėjau galimybės jo pažiūrėti, tačiau tą padariau visai neseniai. Nieko nuostabaus, nes filmas senas, jis autobiografinis ir pasakoja apie iš tikro egzistuojantį iš Australijos pianistą David Helfgott (g. 1947), pastarasis kilo iš žydų kilmės šeimos, o filme vaizduojamas jo sudėtingas ir traumuojantis gyvenimas pavadinimu „Spindesys“ (angl. Shine) (1996). Tiesą sakant, kiek net nustebino, kad scenarijus neoriginalus, o perpasakoja tikrojo asmens gyvenimą, tiksliau jį pertransformuoja ir pritaiko plačiosioms žiūrovo akims ir ausims.

 

Istorija prasideda nuo mažojo Deivido, kuris dalyvauja vietos miestelyje pianistų konkurse ir, deja, dėl per didelio talento jo nelaimi. Deivido tėvas – Piteris, sakyčiau, maniakiškai auklėja savo sūnų ir kontroliuoja kiekvieną jo žingsnį ir sprendimą. Piteris kadaise pats neteko savo visų seserų, buvo engiamas ir mušamas tėvo, kentė nepriteklių, todėl norėdamas išlaikyti šeimą kuo arčiau savęs, imasi griežtos patriarchato rankelės. Filme vaizduojama, kaip jis nuolatos nusivilia talentingu berniuku, kaip nė karto jo nepagiria ir nepaglosto. Tipinė XX amžiaus vidurio užkietėjusi tėvo mačisto ir sūnaus nesantaika, grįsta nepamatuotais tėvų lūkesčiais ir vaikų ribotomis galimybėmis. Tėvas skriaudžia ir riboja sūnų, kad šis nepaliktų namų, tačiau tuo pačiu vietiniuose konkursuose jį dresiruoja reikiau už arklį. Galiausiai Deividas ima maištauti, jis renkasi galimybes ir tėvas imasi savų sprendimų. Genialusis Deividas tiek save perlaužia, kad galų gale atlikdamas vieną sudėtingiausių kūrinių patiria priepuolį, po kurio pakrinka jo kalbėsena, mąstysena, elgesys, tačiau net liga neužgožė jo talento...

 

Filmas geras. Turėjau abejonių, kad bus pernelyg nusaldintas, netikroviškas, patetiškas ir pernelyg brėžiantis sunkio, bet talentingo žmogaus asmenybės kontūrą, nors tenka pripažinti, yra ir to braižo. Bet ėmė ir kažkaip, žinokite, sujaudino tėvo aklas bukumas ir vaikio noras susikurti iš talento savo gyvenimą. Tiesa, filmas vis tiek toks teatralizuotai parodomasis, jaučiasi 90-ųjų kino braižas ir maniera žūtbūt jautriai, bet pašmaikštaujant kalbėti apie kokius nors sutrikusius žmones, pvz., kaip 1994 metais pristatytas „Forestas Gampas“ ar tas pats 1988 metais „Lietaus žmogus“, kur išskirtinumą kine daro veikėjas su negalia arba neįvertintu genialumu, todėl žiūrovus palieka be pasirinkimo atjausti. Dabar tikriausiai tokie filmai nelabai suveiktų, nors „Oskaro“ tiesiojoje vis dar pasitaiko išimčių, pavyzdžiui, prieš kelerius metus apie kurčiuosius pasakojęs filmas CODA. 

Visgi man filmas labiausiai koreliavo ne dėl Deivido traumos, kurią galimai sukūrė tėvo įskiepytas nesveikas perfekcionizmas, bet dėl sąšaukos su kultiniu didaktinio pobūdžio filmu „Mirusiųjų poetų draugija“ (1989), kuriame tėvų lūkesčiai tiesiog pražudo internatinėje griežtoje mokykloje jaunuosius talentus, nes jiems tiesiog buvo užmestos pareigos ir lūkesčiai, kad patenkintų tėvų ego ir pasididžiavimą. Sunku patikėti, bet tikrasis Deividas dar gyvas iki šių dienų, o už jo vaidmenį garsus aktorius Geoffrey Rush pelnė „Oskarą“ kaip geriausias aktorius, nors tikriausiai turėjo dalytis su Noah Taylor, kuris irgi gan įtikinamai sukūrė Deivido vaidmenį paauglystės ir studentavimo epizoduose. Filmas jautrus, bet be provokacijos, tad tinka žiūrėti su paaugliais.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu: Celine Dion" / "I am: Celine Dion"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau savo kartos atstovų ir atstovių, kurie nebūtų girdėję Celine Dion kokios nors dainos. Ji buvo neišvengiama kaip stichija. Ir visai neperdedu. Bandau atgaminti, kada pirmąkart apie ją išgirdau. Gal tai buvo kokie 1996 metai? Dar prieš visą „Titaniko“ bumą. Na, daugeliui lietuvių būtent „Titaniko“ garso takelio autorė ir buvo pastebėta. Prieš kelerius metus Celine Dion paskelbė, kad dėl itin retos nervų sistemos ligos, kuri vadinama Sustingusio žmogaus sindromu, ji stabdo muzikinę karjerą ir atsidės savo ligos įveikimui, kad vieną dieną ji galėtų sugrįžti į sceną. Naujausias dokumentinis ir biografinis filmas „Aš esu: Celine Dion“ (angl. I am: Celine Dion) (2024) pasakoja apie pastaruosius pasitraukimo metus, kovą su liga, aišku, neišvengiant praeities šlovingų akimirkų. Visgi dainininkė yra pasiruošusi grįžti į sceną ir vienas pirmųjų sceninių žingsnių buvo daugeliui euforiją sukėlęs gyvo garso pasirodymas Paryžiaus Olimpinėse žaidynėse, kur atlikėja atliko Edith Piaf žymųjį kūrinį.

 

Iš tikrųjų laukiau šio filmo. Man patinka Celine Dion, manau, kad ji viena ryškiausių savo kartos balsų ir be proto talentinga. Žiūrint filmą, negalima nesistebėti išskirtiniu Celine Dion sceniniu užsidegimu, ji tokia visą laiką hiperaktyvi, kad kažkiek sulėtinta savo ligos atrodo prigesusi ir nualinta. Visgi filmas labiau fokusuojasi ne į karjeros nuoseklų atskleidimą ar šeiminius santykius, bet būtent į karjeros sustabdymo priežastis. Mano draugas nuolat atsisukdavo į mane seanso metu ir tyliai klausdavo: ar tikrai vertėjo jai rodyti tokius intymius ir skausmingus išgyvenimus? Iš tikrųjų kai kurie kadrai nelengvi ir netgi šokiruojantys. Filmo pabaigoje parodomas ištisas Celine Dion sustingimo ir paralyžiaus sindromo priepuolis – moteris visiškai priklausoma nuo medikų ir negali nei prakalbėti, nei normaliai prakvėpuoti.

 

Nepaisant to, garsi dainininkė rodo, kaip kasdien vartoja vaistus, lanko terapiją, dirba su kūnu ir mankšta bei ilgisi muzikos. Filme išvysite ir praeities kadrų, tiesa, ne itin nuoseklių – dalis iš karjeros pradžios, dalis iš šlovingojo dešimto dešimtmečio, kada atlikėjos albumai vienas po kito tapo patys populiariausi pasaulyje. Pati atlikėja pastebi, kad neturi didelio ego ir poreikių, išskyrus vieną – nori sekti savo balsu ir būti scenoje, jausti ryšį su klausytoju, kokį jautė ištisus dešimtmečius.

 

Filmas iš esmės įprasmina dainininkės kaip menininkės būtinybę dainuoti, nes be dainavimo nieko nebelikę. Tiesa, kadruose išvysite ir atlikėjos dvynius, vyresnįjį sūnų, bet apie santuoką su Rene ne kažin kas kalbama. Po filmo kyla tik viena didelė nuostaba: kokia drąsi Celine Dion, kad išdrįso kalbėti apie sudėtingą ligą, nebeslėpti ir nebemeluoti niekam. Manau, šis atvirumo filmas ją savaip išvadavo ir pastiprino vėl grįžti dainuoti. Manau, filmo labiausiai reikėjo ne tiek žiūrovui, kiek jai pačiai ir jis iš esmės pritildo visus tuos kritikus, kurie kažkada replikavo Celine Dion išsekusias kūno linijas, kurias koregavo didžiulis kiekis toksiškų vaistų, norint pažaboti jau prasidėjusius spazmus ir suvaldyti balsą. Filmas pavyko jautrus, be viso to labiausiai nustebino Celine DIon paprastumas, savo senėjimo priėmimas ir susitelkimas ne į savo išvaizdą (o ką žmonės pagalvos, kaip aš čia atrodau), bet į veiklą kaip gyvenimo variklį.

 

P. S. Pagal šį filmą yra išleistas CD ir vinilinė plokštelė su garsiausiomis Celine Dion dainomis, kurios skamba filmo metu.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Back to Black" / "Back to Black"

 Sveiki,

 

Kalbėti apie Amy Winehouse vaidybiniame kine nėra lengva. Tai itin ikinoška asmenybė, savita, kitokia, bet, atrodo, lyg įgyvendintų panašias talentingų atlikėjų programas. 2015 metais pasirodęs dokumentinis filmas „Amy“ buvo apdovanotas „Oskaru“ ir man jis be galo patiko, o kai sužinojau, jog režisierė Sam Taylor-Johnson, dirbusi su „50 pilkų atspalvių“, ėmėsi šio ambicingo projekto, net neabejojau, kad jis nepasieks „Amy“ lygio. Ir visai ne dėl skirtingų žanro, tiesiog pasakojant apie bet kurią asmenybę (išskyrus Pablo Larrain „Spencer“ apie princesę Dianą) visi nuėjo fasadinėmis reprezentatyviomis ir edukacinėmis apie asmenybę pasakojimo kryptimis. Filmas „Back to Black“ (angl. Back to Black) (2024) pavadintas pagal antrąjį ir, deja, paskutinįjį Amy Winehouse solo albumą, kuris tampa ir jos asmeninio gyvenimo metafora.

 

Filmas susižiūrėjo ganėtinai gerai. Buvau pamiršęs, kaip man anuomet patiko Amy muzika! Istorija prasideda maždaug nuo pirmojo „Frank“ albumo leidybos laikų, kaip Amy pradėjo tik išgarsėti. Nuo pat pradžių iki gyvenimo pabaigos ji visiems tikino, kad nenori būti jokia žvaigžde, o tik dainuoti džiazą ir baisiai pykdavo, jeigu ją lygindavo su pop muzikos atlikėjomis.

 

Nors filmas muzikinis ir jame skamba nuosekliai Winehouse dainos, visgi scenarijus orientuotas į asmeninius Amy santykius su palaidūnu Bleiku, kitaip sakant, akcentuojamas Amy populiarumas ir asmeninis nusiritimas į narkotikų ir alkoholizmo liūną dėl nepavykusių santykių su Bleiku. Aš nežinau, koks turėtų būti tikras vaidybinis filmas apie Amy ir ar šis atskleidžia Amy gyvenimą. Veikiau viskas, prie ko prisiliečia biografinių kino kūrėjai, visada būna interpretacija, nuomonės formavimas ir pasirinkta perspektyva. Šiame filme atsvara Bleikui Amy tapo santykiai su nuo vėžio mirusią senele, kuri labiausiai palaikė Amy karjeros pradžioje. Taip pat puikūs santykiai su dainininku tėvu, tačiau tai neapsaugojo Amy nuo tragiško likimo.

 

Filmas gana tiksliai ir nuosekliai atkartoja Amy biografinius faktus, gerbėjams labiau žinomus ir prisimenamus iš žiniasklaidos, todėl abejoti faktais neverta, tačiau filmas vis tiek dvelkia fasadiniais dažais, parodomuoju asmenybės kultu, kitaip sakant, filmas kaip paminklas reprezentuoti, o ne kaip meninis kino užmojis. Režisūra savaime elementari, bet labiausiai mane nustebino aktorė Marisa Abela, kuriai buvo patikėtas itin charizmatiškas vaidmuo ir ji su juo puikiai susitvarkė. Vietomis ji tikrai buvo labai panaši į tikrąją Amy Winehouse. Pati istorija įtraukė, neturiu didesnių priekaištų, bet ateityje norėtųsi drąsesnių interpretacijų ir režisūrinių eksperimentų pasakojant apie Amy Winehouse.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Tar" / "Tár"

 

Sveiki, kino gerbėjai ir skaitytojai,

 

Švelniai tariant, esu priblokštas, nes po filmo seanso „Tar“ (angl. Tar) (2023), kurį režisavo „Maži vaikai“ (2006) režisierius Todd Field, sužinojau, kad iš tikrųjų Lidija Tar (Lydia Tar) niekada neegzistavo, ji tėra režisieriaus, kuris parašė šiam filmui scenarijų, kūrybos vaisius. Kol žiūrėjau, buvau beveik šventai įsitikinęs, kad Cate Blanchett atliekamas Tar vaidmuo turi realųjį atitikmenį ir kad Lidijos sekso bei jos pasijos savižudybės skandalas yra ne kokia išmonė, o tikra klasikinės muzikos industrijos Berlyne įvykusio skandalo istorija. Visgi retai apsigaunu, tad Fieldui iš tikrųjų labai pasisekė apgauti savo nedirbtina režisūrine įtaiga. Kitą vertus, nuo to man tik įdomiau ir smagiau.

 

Filme „Tar“ pasakojama apie Lidiją Tar, garsią vokiečių dirigentę, kuri tampa prestižiškiausio Berlyno simfoninio orkestro dirigente ir direktore, pelniusia svarbiausius muzikos apdovanojimus pasaulyje. Aišku, ne už dyką, o už besąlygišką atsidavimą, reiklumą ir... talentą. Intelektuali, aštri Lidija Tar tik iš pažiūros atrodo tobula profesinėje veikloje, deja, jos asmeninės lesbietės gyvenimas paženklintas neištikimybe. Ji akivaizdžiai linkusi aistringai rizikuoti ir flirtuoti su kur kas jaunesnėmis už save merginomis, matant jos gyvenimo partnerei smuikininkei Šaron, su kuria augina įvaikintą dukrelę. Manau, didžiausia Tar asmeninė problema ir tragedija tampa, kad ji nebeskiria aistros muzikai nuo aistros moterims. Jausdama liguistą geismą jaunesnei violončelės muzikantei, ji „pastato“ ją programoje į solo partiją, priversdama kolektyvą krūpčioti. Lidija taip pat nori atleisti ir senstelėjusį Bernardą ir į jo vietą pastatyti arba buvusią meilužę, arba savo asistentę, meilužę Frančeską.

 

Iš vienos pusės mes per Lidiją matome, kaip yra formuojami valdžios ir kūrybos svertai lyčių atžvilgiu. Lidija, prasibrovusi ir radusi pripažinimą šiaip jau tarp vyrų dirigentų ir pelniusi nestandartinę sėkmę galiausiai pati ima projektuoti savo komandą remdamasi seksualiniu potraukiu, išstumdama vyrus ir iškeldama savo mūzas-pasijas. Filmui pavyko reversu kalbėti apie lesbietišką mačizmą ir maskulinizmą, kuris atliepia tas pačias vyrų pasaulio taisykles, todėl filmas šiuo atžvilgiu nepaprastai pavykęs. Ne, tai nėra dar viena paprasta LGBTQ istorija, priešingai, tai būdas byloti vyrų ir moterų seksizmu grįstą meninio pasaulio užkulisių politiką.

 

Įdomu tai, kad Lidija Tar sudėtinga asmenybė, užvaldyta nežabotos aistros ir ambicijų, kuriai greitai nusibosta romanai, todėl kaip menininkė nuolat ieško atsinaujinimo. Kitą vertus, kenčia jos šeima ir artimieji, viskas, prie ko ji prisiliečia, įgauna įtampos ir kančios atspalvio, kartais privedančios prie destrukcijos. Galiausiai Tar pabaigoje nebesusitvarkydama sunaikina savo reputaciją ir karjerą. Filmas tarsi klausia, kas buvo toji tikroji Lidija? Toji, kuri pametė save muzikoje, ar toji, kuri karjeros pradžioje tik svajojo apie pripažinimą Berlyne? Šiame neįtikėtinai daugiasluoksniame filme, kuriame gausu ne tik aistros, bet ir itin literatūriškai vykusių intelektualių pokalbių, leidžiančių apmąstyti Lidijos vietą muzikos industrijos lyčių, rasizmo, galios ir talento sferose, pamatome, prie ko gali privesti genialumas. Iš vienos pusės tokie žmonės kaip Lidija apdovanoti nepaprastu talentu, o iš kitos jie tampa brokuoti asmeniniame gyvenime, nemoka kurti šeiminės laimės. Kitaip sakant, Lidija kaip personažė iš dalies pateisina menininko štampinę likimo programą.

Filmas taip pat kalba apie profesionalų ir specialistų epochą, kurioje šiaip jau globaliame pasaulyje iš dalies pripažintas universalumas neberanda vietos, kai kalbame apie pragaištingus talentingų žmonių likimus. Savo srityje būti geriausiam – ne tik sėkmės garantas, bet ir tampa tikrasis gyvenimo pasitenkinimas konkurencingoje rinkoje, tad pripažintiems nebeužtenka būti tiesiog geriems, reikia nuolat degti perfekcionizmu, kuris galų gale destruktyviai atsigręžia prieš individą. Skirtingos pedagogikos teorijos teigia skirtingus dalykus, tačiau neatimsi vieno – šiandien sėkmė ir pripažinimas specifinėje profesinėje veikloje yra svarbesnis tapatybės dėmuo nei šeima ar kiti įsipareigojimai. Šiuos aspektus galima permąstyti per Lidijos portretą.

Neįtikėtinai stipus Cate Blanchett vaidmuo, perteiktas visapusiškai intuityviai, atskleidžiantis aistros moterims ir darbui dvilypį santykį, kuris ne visada suderinamas viešojoje erdvėje, kai esi žinoma ir priklausoma nuo reputacijos. Tiesą sakant, buvau užvaldytas šio puikaus filmo, lyg skaityčiau vėlei J. M. Coetzee romaną „Elizabeta Kostelo“, kurį kaip delikatesą rekomenduoju po šio filmo. Tiesiog neturiu priekaištų, filmas išpildantis didžiausius ir tamsiausius mano lūkesčius.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Cukraus žmogaus beieškant" / "Searching for Sugar Man"

 

Sveiki,

 

Dabar gerai nepamenu, kiek žmonių man rekomendavo pasižiūrėti švedų režisieriaus Malik Bendjelloul (1977-2014) sukurtą dokumentinį filmą „Cukraus žmogaus beieškant“ (Kai kur verčiama „Cukrinio žmogaus beieškant“ arba „Sugar Man“) (angl. Searching for Sugar Man) (2012). Jeigu gerai pamenu, šis filmas kažkada Kino pavasaryje tapo žiūroviškiausiu arba vienas iš labiausiai aptariamų filmų ir, tiesą sakant, visai neseniai parodė LRT, tad ten kol kas mediatekoje ir galite pasižiūrėti jį nemokamai ir be reklamų lietuviškai.

 

Istorija, kaip ir tikėjausi iš gero dokumentinio, mažų mažiausiai keistai stulbinanti, primenanti roko amžiaus detektyvą. Aštunto dešimtmečio pradžioje jaunas ir potencialus rokeris vardu Rodriguez iš skurdaus Detroito rajono, dažniausiai pasirodantis prastos reputacijos naktiniuose baruose, įrašo du albumus: „Cold Fact“ (1970), „Coming from Reality“ (1971). Prodiuseris dirbęs su Rodriguez ir įrašų kampanija iš jo tikėjosi labai daug, nes jo dainų tekstai ir balsas kai kada pranokdavo net patį tuo metu labai populiarų Bob Dylan. Skaudžios dainos apie gyvenimą užribyje, už sistemos, apie sunkiai galą su galu suduriantį subjektą, įpinant daugelio darbininkų klasės aštunto ir septinto dešimtmečio realijų, žadino mases. Pats Rodriguez buvo lotynų amerikietis, tad prasimušti muzikos pasaulyje galbūt anuomet trukdė jo etninis išskirtinumas.

 

Filme daugelis kalbančiųjų gūžteli pečiais ir niekaip negali suprasti, kaip anuomet Rodriguez niekaip neišpopuliarėjo. Priešingai – po antrojo albumo komercinės nesėkmės įrašų kompanija nutraukė su juo sutartį ir šis nugrimzdo istoriją. Įdomu tai, kad viena jo plokštelė nukeliavo į konservatyvią ir neramumų užguitą Pietų Afrikos Respubliką, kur netikėtai nelegaliais įrašais buvo parduota iki milijono įrašų kopijų, kitaip sakant, „Cold Fact“ tapo net dešimt kartų platininiu, o jo dainos tapo PAR žmonių pasipriešinimo valdžiai simboliu. Jo plokštelės buvo draudžiamos, o tai skatino neregėtą populiarumą ir Rodriquez tapo šalyje tikra legenda, pranokusi visas tuometines žvaigždes. Pats Rodriquez net nežinojo, kad kitoje pasaulio vietoje yra tikra mega žvaigždė, gyveno didžiuliame skurde, klojo stogus, darė remontus ir daugiau prie muzikos nesugrįžo. Niekas, tiesą sakant, Rodriguez kontaktų neturėjo, nežinojo, kas jis yra, nebuvo jokių straipsnių, jokių archyvų ir net buvo manoma, jog jis scenoje apsipylė benzinu ir pasidegė nušvilptas žiūrovų...

Toliau gal ir nebepasakosiu detalių, tačiau patys pasižiūrėsite filmą, kuris pilnas gražios lyriškos roko muzikos, kiek graudžios ir džiugios istorijos, kai atrodo, jog pasaulis tave atstūmė ir tu jame nesi reikalingas, tačiau praeina dešimtmečiai ir tave iš tikrųjų kaip kokią mumiją iš kapo atranda iš naujo. Po filmo pradėjau niūniuoti keletą melodijų, pati istorija pasakoja apie talentingą, jautrų ir įdomų žmogų su išskirtine filosofija apie gyvenimą. Stebina Rodriguez švelnumas, jautrumas ir gebėjimas bet kokiomis sąlygomis išlikti oriu, kai gyvenimas slysta iš po kojų. Filme kalba ir Rodriguez dukros, papasakoja, koks Rodriguez buvo tėvas, kaip kasdien sunkiai dirbo juodžiausius darbus nesiskųsdamas. Po šio ypatingo filmo ėmiau dairytis (tikriausiai beveik visi, kurie pamatė šį filmą) jo muzikos įrašų.

 

P. S. 2014 metais po šio filmo sėkmės buvo perleisti abu albumai. „Cold Fact“ vėl tapo platininiu.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kurčiųjų vaikas" / "CODA"

 

Sveiki,

Daug kas teigia, kad Sian Heder režisuota muzikinė drama „Kurčiųjų vaikas“ (angl. CODA) (2021) yra vienas geriausių šio sezono filmų. Tą, atrodo, patvirtintų ir akivaizdus prasibrovimas į įvairių kino apdovanojimų nominacijų sąrašus, o kai kuriose kategorijose netgi laimėjo. Nesistengsiu apžvelgti tų įvertinimų, nes pastaruoju metu „didieji“ kino apdovanojimai nebeatitinka mano kino kokybės standartų, kurie gerokai pakito per pastaruosius dešimt metų. Visgi, genamas smalsumo, pagalvojau, kad šis filmas nebus prastas ir nutariau pažiūrėti.

„Kurčiųjų vaikas“ pasakoja apie šeimą, gyvenančią miestelio uoste ir uždarbiaujanti iš žvejybos verslo. Įdomiausia tai, kad visa šeima laikosi iš jauniausios šeimos dukters, kuri šeimoje vienintelė girdi, todėl yra nuolat priversta ne tik saugoti jūron išplaukusius vyresnįjį brolį bei tėvą, bet ir padėti šeimos verslui, kai pati mokykloje jaučiasi atstumtoji. Vieną dieną ją pastebi naujasis muzikos mokytojas, kuris mokykloje suformuoja chorą. Galiausiai Rubei, pagrindinei filmo veikėjai, tenka rinktis: ar muzikos mokykla didmiestyje, ar šeima, kuriai reikia nuolatos jos vertėjos pagalbos. Šis sunkus jaunos merginos išbandymas filme atskleidžiamas nelengvu balansavimu, tad daugelis mokykloje, įskaitant ir muzikos mokytoją, nesuvokia, kokioje tikrovėje ji gyvena.

Man patiko, kad filme pavyko atskleisti šias moralinio įsipareigojimo, pasiaukojimo ir individualaus gyvenimo puses. Iš tikrųjų galima Rubę suprasti, kad ji ne tik mokykloje kitokia, bet ir pačioje šeimoje, kai aplinkui visi negirdi, o ji girdi, nesunku jaustis visur atstumtai. Visgi filmas disnėjiškas ir viskas kvepia pigiu prieinamumu. Filmo finalas sentimentaliai nublizgintas pagal happy end formulę (mergina galiausiai užsitarnauja tėvų prielankumą ir įstoja į muzikos mokyklą), todėl tikėtis niūrios baigties nė iš tolo nesitikėkite. Taip pat veikėjos pasirinkimo problemą paskanina netikėtai užsimezgusi meilė, šokinėjimas nuo olos į ežerą ir t. t. Iš esmės filmo atmosfera spalvinga, naratyvas laikosi ant vieno probleminio siūlo, o viskas daugmaž perteikiama kaip didaktiniame holivudiniame filme, skirtame visai šeimai, ypač jaunuomenei. Nesakau, kad toks kinas nereikalingas, jis skirtas masėms, ne vieną tikriausiai sugraudins, tačiau man asmeniškai filmas vieno momento, ilgam atminty neišliks, tačiau suprantu poreikį, kad filmas palepins šviesiomis emocijomis žiūrovų minias ir tai yra tikriausiai tokio žanro ir pobūdžio kino privalumas.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eurovizijos dainų konkursas: Ugnies Sagos istorija" / "Eurovision Song Contest: The Story of Fire Saga"

Sveiki,

Vasarai atėjus, norisi kokio lengvo, neįpareigojančio ir paprasto filmo, kuris būtų absurdiškas ir šiek tiek atspindintis realią mūsų visų situaciją, požiūrį į save, tam tikrus reiškinius ir pan. Manau, vienas iš tokių filmų yra „Erovizijos dainų konkursas: Ugnies Sagos istorija“ (angl. Eurovision Song Contest: The Story of Fire Saga) (2020), kuris pajuokia šio konkurso (ne)rimtumą, o kartu perteikia ir tam tikras tiesiog linksmai azartiško konkurso užkulisius.

Amerikiečiai kuria filmą apie „Euroviziją“. Daugelis klausia: o ką tie amerikiečiai išmano apie mūsų tarpinę religiją „Euroviziją“? Ogi labai daug! Akivaizdu, kad filmo kūrėjai ne šiaip sau iš po pasijonio sukūrė filmo scenarijų, kad pajuoktų kvailius europiečius. Jie ne juokais konsultavosi, domėjosi šio konkurso praeitimi, dabartini, politiniais užkulisiais. Filme taip pat rasite ABBA laikmečio, perdėtų aistrų ir svajonių laimėti šį konkursą, kuris prilygsta olimpinėms žaidynėms. Pasirinkta šalis – Islandija, kurioje „Buką ir bukesnį“ primenantis veikėjas Larsas nuo vaikystės visur ir visada smarkiai susimaudamas, galiausiai įrodo, kad gali laimėti nacionalinę atranką ir gal netgi pačią „Euroviziją“. Nors daug kam (kažkodėl) nepatinka aktorius Will Ferrell, manding, jis šiam vaidmeniui labai tiko, kaip ir amerikiečių aktorė Rachel McAdams, man asmeniškai visiškai netikėtame amplua.

Visumoje filmas atliepia absurdišką „Eurovizijos“ maniakišką įsitraukimą, kuris reiškia: jeigu man pavyks, aš būsiu pastebėtas, atnešiu savo šaliai pergalę, būsiu svarbus ir pripažintas. Su tokia intencija Ugnies Sagos duetas vykstą į šį konkursą. Tiesa, absurdiškiausios filmo vietos susijusios su amerikiečių atlikėja Demi Lovato, kuri susprogsta Islandijoje su visais šios šalies atlikėjais. Didžiausias motyvas – piktadarys prodiuseris, kuris bijo, kad Islandija laimės šį konkursą, nes tada šalis bankrutuos. WTF? Jeigu didžiausius indėlius įneša didžiosios finalininkės? Balsavimo pusfinalio sistema taip pat filme neatitiko realios situacijos. Nesigilinau į tam tikrus motyvacijos ir logikos trūkumus, tačiau pats faktas, kad visi Islandijos atlikėjai miršta, atrodė vis tiek labai juokingas. Kaip ir Rusijos atstovo tipažas – klastingas atvirai „užsislaptinęs“ arogantiškas lapinas homoseksualas: „Rusijoje gėjų nėra!“ ir intrigantė favoritė iš Graikijos. Filmes, beje, pasirodo nemažai tikrų „Eurovizijos“ atlikėjų, kuriuos tikrai atpažinsite.

Visgi filmo finalas labai nuspėjamas ir holivudiškas. Komedija virsta stačiu slaptų kėslų atskleidimu ir didaktiniu pamokymu. Kaip ir daugelis „Eurovizijos“ dainų su pasirodymais. Filmas tampa kaip linksma žinute pasauliui, viskas padaryta pagal „Eurovizijos“ standartus ir dvasią, nors ir amerikietiškai bei holivudiškai. Tačiau juk ir pats „Eurovizijos“ formatas primena amerikietiškąją komercinio kino tradiciją: viską labai tiesmukai, paprastai, spalvingai pateikti. Filmas iš esmės patiko, atliko visas funkcijas, kurias tikėjausi aptiksiąs. Po filmo dar ilgai galima su draugai „naudoti“ tam tikrus šio filmo juokelius, net jeigu ir nesate tikrosios „Eurovizijos“ gerbėjas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela