Filmas: "Spindesys" / "Shine"

 

Sveiki,

 

Šis filmas buvo atkreipęs mano dėmesį gal prieš dešimt metų, gal dar seniau, tačiau neturėjau galimybės jo pažiūrėti, tačiau tą padariau visai neseniai. Nieko nuostabaus, nes filmas senas, jis autobiografinis ir pasakoja apie iš tikro egzistuojantį iš Australijos pianistą David Helfgott (g. 1947), pastarasis kilo iš žydų kilmės šeimos, o filme vaizduojamas jo sudėtingas ir traumuojantis gyvenimas pavadinimu „Spindesys“ (angl. Shine) (1996). Tiesą sakant, kiek net nustebino, kad scenarijus neoriginalus, o perpasakoja tikrojo asmens gyvenimą, tiksliau jį pertransformuoja ir pritaiko plačiosioms žiūrovo akims ir ausims.

 

Istorija prasideda nuo mažojo Deivido, kuris dalyvauja vietos miestelyje pianistų konkurse ir, deja, dėl per didelio talento jo nelaimi. Deivido tėvas – Piteris, sakyčiau, maniakiškai auklėja savo sūnų ir kontroliuoja kiekvieną jo žingsnį ir sprendimą. Piteris kadaise pats neteko savo visų seserų, buvo engiamas ir mušamas tėvo, kentė nepriteklių, todėl norėdamas išlaikyti šeimą kuo arčiau savęs, imasi griežtos patriarchato rankelės. Filme vaizduojama, kaip jis nuolatos nusivilia talentingu berniuku, kaip nė karto jo nepagiria ir nepaglosto. Tipinė XX amžiaus vidurio užkietėjusi tėvo mačisto ir sūnaus nesantaika, grįsta nepamatuotais tėvų lūkesčiais ir vaikų ribotomis galimybėmis. Tėvas skriaudžia ir riboja sūnų, kad šis nepaliktų namų, tačiau tuo pačiu vietiniuose konkursuose jį dresiruoja reikiau už arklį. Galiausiai Deividas ima maištauti, jis renkasi galimybes ir tėvas imasi savų sprendimų. Genialusis Deividas tiek save perlaužia, kad galų gale atlikdamas vieną sudėtingiausių kūrinių patiria priepuolį, po kurio pakrinka jo kalbėsena, mąstysena, elgesys, tačiau net liga neužgožė jo talento...

 

Filmas geras. Turėjau abejonių, kad bus pernelyg nusaldintas, netikroviškas, patetiškas ir pernelyg brėžiantis sunkio, bet talentingo žmogaus asmenybės kontūrą, nors tenka pripažinti, yra ir to braižo. Bet ėmė ir kažkaip, žinokite, sujaudino tėvo aklas bukumas ir vaikio noras susikurti iš talento savo gyvenimą. Tiesa, filmas vis tiek toks teatralizuotai parodomasis, jaučiasi 90-ųjų kino braižas ir maniera žūtbūt jautriai, bet pašmaikštaujant kalbėti apie kokius nors sutrikusius žmones, pvz., kaip 1994 metais pristatytas „Forestas Gampas“ ar tas pats 1988 metais „Lietaus žmogus“, kur išskirtinumą kine daro veikėjas su negalia arba neįvertintu genialumu, todėl žiūrovus palieka be pasirinkimo atjausti. Dabar tikriausiai tokie filmai nelabai suveiktų, nors „Oskaro“ tiesiojoje vis dar pasitaiko išimčių, pavyzdžiui, prieš kelerius metus apie kurčiuosius pasakojęs filmas CODA. 

Visgi man filmas labiausiai koreliavo ne dėl Deivido traumos, kurią galimai sukūrė tėvo įskiepytas nesveikas perfekcionizmas, bet dėl sąšaukos su kultiniu didaktinio pobūdžio filmu „Mirusiųjų poetų draugija“ (1989), kuriame tėvų lūkesčiai tiesiog pražudo internatinėje griežtoje mokykloje jaunuosius talentus, nes jiems tiesiog buvo užmestos pareigos ir lūkesčiai, kad patenkintų tėvų ego ir pasididžiavimą. Sunku patikėti, bet tikrasis Deividas dar gyvas iki šių dienų, o už jo vaidmenį garsus aktorius Geoffrey Rush pelnė „Oskarą“ kaip geriausias aktorius, nors tikriausiai turėjo dalytis su Noah Taylor, kuris irgi gan įtikinamai sukūrė Deivido vaidmenį paauglystės ir studentavimo epizoduose. Filmas jautrus, bet be provokacijos, tad tinka žiūrėti su paaugliais.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paskutinis portretas" / "Final Portrait"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ką teko girdėti apie italų kilmės šveicarų moderniojo meno skulptorių, tapytoją ir grafiką Alberto Giacometti (1901-1966)? Aš, galima sakyti, nieko. Nesu moderniojo XX amžiaus meno žinovas, galėčiau išvardyti vos kelias pavardes, tarp kurių iki šiol tikrai nebūtų buvę A. Giacometti. Visgi tai vertinamas menininkas, su kuriuo galite susipažinti, bent jau iš dalies, žiūrėdami biografinę draminę komediją „Paskutinis portretas“ (angl. Final Portrait) (2017), kurį režisavo puikiai visiems žinomas kino aktorius Stanley Tucci. Filme pasirodo mano du labai mėgstami aktoriai Geoffrey Rush ir Armie Hammer, dėl kurių, žinoma, ir pasirinkau pažiūrėti šį filmą. Ir dar dėl to, kad mėgstu biografinius filmus apie rašytojus, tapytojus ir kitokius „pačiuožusius“ menininkus.

 

Istorija pasakoja apie paskutiniuosius A. Giacometti gyvenimo metus, kai šis imasi tapyti turtingo amerikiečio Džeimso portretą. Didžioji filmo dalis nufilmuota atkūrus menininko studiją. Naivuolis Džeimsas mano, kad garsus menininkas nutapys jo portretą per kelias dienas ir jis galės grįžti į savo šalį, tačiau alinantis menininko darbas pamažu sudaužo jo viltis, kadangi portretą Albertas tapo itin preciziškai kankindamas, atrodo, kad net perdėtai vilkindamas kaip kokiame „Tūkstantis ir viena naktis“ pasakojime. Sizifinis kantrybės reikalaujantis darbas Džeimsui atrodo įdomus, nors jis tik modelis, jam patinka analizuoti Alberto asmenybę, kaip jis žiūri į jį ir kankinasi, kaip lėbauja su paleistuvėmis, kaip atžagariai elgiasi su žmona ir taško pinigus tai į kairę, tai į dešinę.

 

Iš tikrųjų filmui pavyko perteikti šizofreniškų bruožų turintį paleistuvio menininko charakterį ir gyvenimo būdą. Mažose ir lokaliose vietose nufilmuota juosta atrodo hermetiška, sandari tarsi menininko drobė. Man labiausiai patiko tos akimirkos, kai Alberto sėsdavo tapyti ir kamera priartindavo pozuotojo veidą itin stambiu planu, kad net matydavosi odoje poros. Tapybos ir meno gimimo stebuklas! Juosta tapybiška, turi savo pilko ir niūraus žavesio, o aktorių duetas puikiai tapo moliu išreikšti kiek absurdiškai ir preciziškai Alberto asmenybei. Visgi paskutinysis pusvalandis kiek nuviliantis, tampa aišku, kad daugiau intrigų nebus, o vilkinamas portreto darbas yra Alberto ciniško elgesio viršūnė. Čia nebus nei homoerotikos, nei kitokios meilės, nei itin romantiškų santykių, kokių galėjote pamatyti šiemet prancūzų filme „Degančios moters portretas“, kuriame jauna tapytoja tapo jaunos moters portretą. „Paskutiniame portrete“ iš esmės viskas aišku nuo A iki Z, kad tiesiog, sakyčiau, pritrūko tik aštrumo ir intrigos. Pirmą pusvalandį jaudinęs filmas staiga tampa tiesiog tipinių menininko bruožų turinčio asmenybės pažintiniu filmu, bet tai nėra blogai!

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Egipto dievai" / "Gods of Egypt"

Sveiki, skaitytojai,

Dabar galvoju, kad sukurti gerą ir brangų holivudinį filmą yra labai sunkus darbas, daug sunkesnis, nei sukurti mažo biudžeto rimtą filmą. Daug kino kritikos sulaukęs filmas „Egipto dievai“ (angl. Gods of Egypt) (2016) iš tikrųjų negali nieko novatoriško ir išskirtiniu pasigirti, išskyrus tai, kad nepaisant visų klišių ir prabangos, filmas atitinka visai gero pramoginio filmo tipažą. Filmas turėjo atskleisti mums Egipto dievų hierarchiją, prikelti senąją Egipto civilizaciją, tačiau, reikia pripažinti, kad filmui to padaryti nepavyko. Ir režisūra čia visai nekalta, nes filmo uždavinys buvo papasakoti nuotykių kupiną kelionę, o ne edukaciškai penėti žiūrovą.

Filmas apskritai gražus reginys, jis gana paveikiai ir nuotaikingai nuteikia. Nuo pat pirmųjų kadrų aišku, ko siekia režisierius ir kokio tipažo kuriami veikėjų charakteriai. Į filmavimą pavyko prisikviesti ryškių gerai žinomų aktorių, tačiau filmą pateikti kaip tikrai vertą kūrinį gana sudėtinga. Filmas sukurtas uždirbti daug pinigų, sutraukti kuo daugiau žiūrovų į kino sales, tačiau, kiek žinau, filmo pajamos neatsipirko kūrėjų lūkesčių. Darbo, sukviečiant kuo daugiau žiūrovų ir žadant puikių vaizdo efektų, įdėta žvėriškai daug.

Nepaisant viso komercinio patoso, filmas pastatytas prabangiai, šiek tiek priminė „Nemirtingieji“, kur aiškiai nusakomi herojaus biografiniai faktai, nuotykiai derinami su veiksmo žanru. Tai dėl tos didybės, tikrai, man asmeniškai labai patiko. Patiko ir pats filmas, tačiau kažin ko daugiau nei tik gero populiaraus komercinio dėsniais sukurto filmo nesitikėkite. Tai toli gražu ne šedevras, tačiau žiūrėti drąsiai galima.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 23/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geriausias pasiūlymas" / "The Best Offer"

Sveiki,

2013 metais geriausiu Europos filmu pripažintas italų režisieriaus Giuseppe Tornatore „Geriausias pasiūlymas“ (angl. The Best Offer) (2013), kuris, tiesą sakant, buvo tarsi griaustinis iš giedro dangaus mano žiūrimų filmų padangėje. Nors kino kritikai filmą įvertino gana vidutiniškai, tačiau „Malenos“ (2000) režisieriui pavyko pelnyti daug prestižinių apdovanojimų ir susižerti žiūrovų simpatijas.

Filmas išties pasirodė keistas – bent jau iki pusės filmo sunku buvo susigaudyti, kas, kaip ir kur, todėl buvo labai įdomu. Mergina, norinti išparduoti paveldėtą turtą, susisiekia su geriausiu aukciono vedėju, tačiau pati niekada nepasirodo. Žiūrovui kyla intriga – kas toji mergina? Vaiduoklis? Robotas? O gal koks nors fantomas? Sunku pasakyti, todėl žiūrėti darosi vis įdomiau ir įdomiau dėl netikėto ir intriguojančio scenarijaus. Ir tai nėra vien tik geras scenarijus. Jau kaip gerai vaidina „Oskaro“ laureatas Geoffrey Rush, tai tik dar kartą patvirtina šio puikaus aktoriaus talentą. Apskritai italų režisierius viską pateikia estetiškai stilingai, suteikia pabūti prabangaus ir intelektualaus meno atmosferoje, kur galerijoje išdėlioti paveikslai suteikia tiek filmo veikėjams, tiek žiūrovams kažin kokio nenusakomos didybės jausmo. 

Prabanga derinama su mistiniu kone kriminaliniu siužetu. Po filmo kyla daug klausimų dėl veikėjų tolimesnių likimų – kiek viskas buvo apgaulė, o kiek klastotė? Ar įmanoma sufalsifikuoti pačius jausmus? Filmas su geru ir keistu scenarijumi verčia suklusti ir įtarti filmą esant išties labai gerą. Nors link pabaigos daugmaž jau galima daugiau ar mažiau viską nuspėti, bet vis tiek tikiesi kažko itin mistiško, kokio nors androido ir žmogaus ryšio, tačiau kartais vaizduotė apgauna ir viskas būna kur kas paprasčiau. Rekomenduoju visiems kino gurmanams ir neišrankiems žiūrovams.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 49/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Knygų vagilė" / "The Book Thief"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Knygų vagilė“ (angl. The Book Thief) (2013), kuri, kaip teigia bent lietuviškos anotacijos, turėjo būti pripažinta kino juosta kaip ir „Pi gyvenimas“, mat, kūrė ta pati kino kompanija ir t.t. Žodžiu, garsaus romano ekranizacija turėjo vėl sukelti audrą kino pasaulyje, tačiau filmas nepasirodė kino kritikams toks geras, kokį galbūt prognozavo kino kūrėjai ir kompanija, tai rodo ir tai, kad jis nebuvo nominuotas jokiems svarbiems kino apdovanojimas.

„Knygų vagilė“ – tai išties spalvinga, įdomi ir neprasta kino juosta, kuri pasakoja apie mažą mergaitę, kuri apsigyveno svetimoje bevaikėje šeimoje, ją paliko motina komunistė gelbėdama jos gyvybę. Tai Antrojo Pasaulinio karo portretai, kuriame vaizduojama šeima, kuri savo rūsyje slepia žydų vaikinuką, o mažoji knygų vagilė jam skaito įvairiausias istorijas, kad šis pasveiktų... išties jaudinantis siužetas, puiki kino grafika, spalvos ir atmosfera. Filmas nėra nuobodus, jame pasirodo du puikūs britų aktoriai su „Oskarų“ nominacijomis – Geoffery Rush ir Emily Watson. Puikiai žiūrėjosi ir mažoji aktorė Sophie Nelisse, kuriai derėtų prognozuoti nemenką karjerą ateityje. Ir visgi, manau, kad iki nuostabios kino juostos kažko pritrūko, jautėsi komercinės gailės, šabloniškumas, būta kažkokių jau matytų ir nuvalkiotų apie genocidą išraiškų, kaip antai bunkeryje sėdintys vokiečiai ir besiklausantys armonikos ir mergaitės pasakojimų...

Tai vienas iš tų filmų, kurie labai švelnia, kone pasakos forma, maskuojant tikruosius nusikaltimus ir žiaurumą, pasakoja Antrojo Pasaulinio karo tragediją. Aš suprantu, kad tikslas nebuvo atkartoti tų visų žiaurybių, tai kinas jau yra padaręs su ne viena kino juosta, tačiau viskas kažkaip pateikta saldokai arba truputį neįtikinamai, lyg žiūrėtum kokią juostą „Hugo“, numanau, kad filmas dėl to ir nesudomino kino kritikus. Kad ir kaip ten bebūtų su tais kritikais, žiūrovai kino juostą priėmė išskėstomis rankomis, o ir man asmeniškai filmas patiko, nors didelio susižavėjimo nepaliko. Jautri ir įdomi juosta patiks daugeliui Lietuvos kino žiūrovų, tai filmas ir pramoga, ir pasimėgavimas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela