Filmas: "Paskutinis portretas" / "Final Portrait"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ką teko girdėti apie italų kilmės šveicarų moderniojo meno skulptorių, tapytoją ir grafiką Alberto Giacometti (1901-1966)? Aš, galima sakyti, nieko. Nesu moderniojo XX amžiaus meno žinovas, galėčiau išvardyti vos kelias pavardes, tarp kurių iki šiol tikrai nebūtų buvę A. Giacometti. Visgi tai vertinamas menininkas, su kuriuo galite susipažinti, bent jau iš dalies, žiūrėdami biografinę draminę komediją „Paskutinis portretas“ (angl. Final Portrait) (2017), kurį režisavo puikiai visiems žinomas kino aktorius Stanley Tucci. Filme pasirodo mano du labai mėgstami aktoriai Geoffrey Rush ir Armie Hammer, dėl kurių, žinoma, ir pasirinkau pažiūrėti šį filmą. Ir dar dėl to, kad mėgstu biografinius filmus apie rašytojus, tapytojus ir kitokius „pačiuožusius“ menininkus.

 

Istorija pasakoja apie paskutiniuosius A. Giacometti gyvenimo metus, kai šis imasi tapyti turtingo amerikiečio Džeimso portretą. Didžioji filmo dalis nufilmuota atkūrus menininko studiją. Naivuolis Džeimsas mano, kad garsus menininkas nutapys jo portretą per kelias dienas ir jis galės grįžti į savo šalį, tačiau alinantis menininko darbas pamažu sudaužo jo viltis, kadangi portretą Albertas tapo itin preciziškai kankindamas, atrodo, kad net perdėtai vilkindamas kaip kokiame „Tūkstantis ir viena naktis“ pasakojime. Sizifinis kantrybės reikalaujantis darbas Džeimsui atrodo įdomus, nors jis tik modelis, jam patinka analizuoti Alberto asmenybę, kaip jis žiūri į jį ir kankinasi, kaip lėbauja su paleistuvėmis, kaip atžagariai elgiasi su žmona ir taško pinigus tai į kairę, tai į dešinę.

 

Iš tikrųjų filmui pavyko perteikti šizofreniškų bruožų turintį paleistuvio menininko charakterį ir gyvenimo būdą. Mažose ir lokaliose vietose nufilmuota juosta atrodo hermetiška, sandari tarsi menininko drobė. Man labiausiai patiko tos akimirkos, kai Alberto sėsdavo tapyti ir kamera priartindavo pozuotojo veidą itin stambiu planu, kad net matydavosi odoje poros. Tapybos ir meno gimimo stebuklas! Juosta tapybiška, turi savo pilko ir niūraus žavesio, o aktorių duetas puikiai tapo moliu išreikšti kiek absurdiškai ir preciziškai Alberto asmenybei. Visgi paskutinysis pusvalandis kiek nuviliantis, tampa aišku, kad daugiau intrigų nebus, o vilkinamas portreto darbas yra Alberto ciniško elgesio viršūnė. Čia nebus nei homoerotikos, nei kitokios meilės, nei itin romantiškų santykių, kokių galėjote pamatyti šiemet prancūzų filme „Degančios moters portretas“, kuriame jauna tapytoja tapo jaunos moters portretą. „Paskutiniame portrete“ iš esmės viskas aišku nuo A iki Z, kad tiesiog, sakyčiau, pritrūko tik aštrumo ir intrigos. Pirmą pusvalandį jaudinęs filmas staiga tampa tiesiog tipinių menininko bruožų turinčio asmenybės pažintiniu filmu, bet tai nėra blogai!

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gaudynės" / "La Rafle"

Sveiki,

Antrasis pasaulinis karas kine tikriausiai bus neišsemiama tema, kadangi, atrodo, kino kūrėjai, tiesiog vis turi papasakoti kitokią istoriją. Didžiulė dvidešimto amžiaus kultūrinė, moralinė ir fizinė stigma, kurios padarinius jaučiame iki šių dienų. Prancūzai šįkart pasakoja apie savo valstybėje gyvenusius žydus, kurių likimas, kaip žinia, daugiau ar mažiau buvo panašus į tų žydų, kurie buvo sunaikinti Rytų Europoje. Šįkart apie konkrečią geografinę zoną ir Prancūzijos žydus, kurie buvo apgyvendinti sporto stadione, vėliau perkelti į medines pašiūres, o dar vėliau – išsiųsti į Rytus galutiniam sunaikinimui. Filmas vadinasi daugiareikšmiu pavadinimu „Gaudynės“ (angl. La Rafle) (2010), kuris reiškia ypatingą Paryžiaus dieną, kada buvo gaudomi ir išvežami žydai į masinio naikinimo kalėjimus.

Gerai, filmas tikriausiai, kaip ir daugelis Antrojo pasaulinio karo tema, paliks itin jautrius nervus, tačiau akivaizdu, kad filmas konstruojamas pagal literatūrines scenarijaus klišes ir kelia pagrįstų abejonių. Visų pirma scenos konstruojamos pernelyg teatrališkai, kas, žinoma, sumenkina tikrąjį įvykių tragizmą. Vaikų dialogai akivaizdžiai „nevaikiški“, kai kada net aikteli, kad visa tai iliuzija, gal net filmo „brokas“. Jeigu matėte „Berniukas dryžuota pižama“, tai suprantate, kad įtampa „Gaudynėse“ esminiu dalyku tampa ne psichologinis lygmuo, o teatralizuota aplinka. Bandoma „išvesti“ kai kurias siužetines linijas, sudirginti žiūrovą bei iš dalies atskleisti prancūzų žydų kraupią situaciją, bet kad ir kaip kai kurios scenos atrodytų kraupiai, kažkodėl neįtikina ir nesukelia absoliutaus tragedijos akivaizdumo. 

Visgi filmas neblogas, jame yra paveikių ir žiaurių vaizdų, bet visumoje dėl pasirinkto klišinio ir negyvo pasakojimo būdo filmui nepavyko atskleisti paties esmingiausio dalyko – istorijos dramatizmo per pagrindinių veikėjų asmenines dramas. Filme švysteli man itin patinkanti prancūzų aktorė Melanie Laurent, kuri sukuria medicinos seselės vaidmenį bei prancūzų kino dabarties legenda Jean Reno – abiem priekaištų kaip neturiu, bet akivaizdu, kad dėl režisūrinių sprendimų jų personažai plaukė ir nuplaukė nieko ypatingo nepalikdami.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 49/50

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela