Filmas: "Paskutinis portretas" / "Final Portrait"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ką teko girdėti apie italų kilmės šveicarų moderniojo meno skulptorių, tapytoją ir grafiką Alberto Giacometti (1901-1966)? Aš, galima sakyti, nieko. Nesu moderniojo XX amžiaus meno žinovas, galėčiau išvardyti vos kelias pavardes, tarp kurių iki šiol tikrai nebūtų buvę A. Giacometti. Visgi tai vertinamas menininkas, su kuriuo galite susipažinti, bent jau iš dalies, žiūrėdami biografinę draminę komediją „Paskutinis portretas“ (angl. Final Portrait) (2017), kurį režisavo puikiai visiems žinomas kino aktorius Stanley Tucci. Filme pasirodo mano du labai mėgstami aktoriai Geoffrey Rush ir Armie Hammer, dėl kurių, žinoma, ir pasirinkau pažiūrėti šį filmą. Ir dar dėl to, kad mėgstu biografinius filmus apie rašytojus, tapytojus ir kitokius „pačiuožusius“ menininkus.

 

Istorija pasakoja apie paskutiniuosius A. Giacometti gyvenimo metus, kai šis imasi tapyti turtingo amerikiečio Džeimso portretą. Didžioji filmo dalis nufilmuota atkūrus menininko studiją. Naivuolis Džeimsas mano, kad garsus menininkas nutapys jo portretą per kelias dienas ir jis galės grįžti į savo šalį, tačiau alinantis menininko darbas pamažu sudaužo jo viltis, kadangi portretą Albertas tapo itin preciziškai kankindamas, atrodo, kad net perdėtai vilkindamas kaip kokiame „Tūkstantis ir viena naktis“ pasakojime. Sizifinis kantrybės reikalaujantis darbas Džeimsui atrodo įdomus, nors jis tik modelis, jam patinka analizuoti Alberto asmenybę, kaip jis žiūri į jį ir kankinasi, kaip lėbauja su paleistuvėmis, kaip atžagariai elgiasi su žmona ir taško pinigus tai į kairę, tai į dešinę.

 

Iš tikrųjų filmui pavyko perteikti šizofreniškų bruožų turintį paleistuvio menininko charakterį ir gyvenimo būdą. Mažose ir lokaliose vietose nufilmuota juosta atrodo hermetiška, sandari tarsi menininko drobė. Man labiausiai patiko tos akimirkos, kai Alberto sėsdavo tapyti ir kamera priartindavo pozuotojo veidą itin stambiu planu, kad net matydavosi odoje poros. Tapybos ir meno gimimo stebuklas! Juosta tapybiška, turi savo pilko ir niūraus žavesio, o aktorių duetas puikiai tapo moliu išreikšti kiek absurdiškai ir preciziškai Alberto asmenybei. Visgi paskutinysis pusvalandis kiek nuviliantis, tampa aišku, kad daugiau intrigų nebus, o vilkinamas portreto darbas yra Alberto ciniško elgesio viršūnė. Čia nebus nei homoerotikos, nei kitokios meilės, nei itin romantiškų santykių, kokių galėjote pamatyti šiemet prancūzų filme „Degančios moters portretas“, kuriame jauna tapytoja tapo jaunos moters portretą. „Paskutiniame portrete“ iš esmės viskas aišku nuo A iki Z, kad tiesiog, sakyčiau, pritrūko tik aštrumo ir intrigos. Pirmą pusvalandį jaudinęs filmas staiga tampa tiesiog tipinių menininko bruožų turinčio asmenybės pažintiniu filmu, bet tai nėra blogai!

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bridžita Džouns: Ties proto riba" / "Bridget Jones: The Edge of Reason"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu kažkada matytą Bridžitą Džouns istoriją ir noriu pasidalyti antrosios dalies, kuri vadinasi „Bridžita Douns: Ties proto riba“ (angl. Bridget Jones: The Edge of Reason) (2004). Gerai, pradėsiu nepopuliariai saldžialiežuvaudamas, bet iš esmės: tai pati prasčiausia Bridžitos Džouns trilogijos dalis. Šioji antroji dalis tikriausiai mažiausiai pasirodė šmaikšti ir efektinga. Tam, mano galva, įtakos turėjo pasikeitusi režisierė, šįkart filmą kūrė Beeban Kidron, kuri gana aiškiai lygiuosi į pirmosios dalies ištakas, priima aiškias žaidimo taisykles, tačiau išminkyti knygos masę, pasirodo, nėra jau taip paprasta.

Taip, filmas vis dar šmaikštus dėl pačios B. Džouns susimovimo maratono. Šioji dalis kebli ir pačiai B. Džouns, kurios gyvenimą griauna keli dalykai: antsvoris, kuris įvaro savivertės trūkumo dešimtuką ir, žinoma, pavydas, dėl kurio ji ima šliaužioti namų stogais, šnipinėdama savo sužadėtinį teisininką. Paprastai dėl tokio pavydo tokiems žygiams filmuose ryžtasi vyrai, bet Bridžita nebūtų Bridžita, jeigu nesumanytų kažko kvailo. Kvaila – tai gerai, nes toks filmas, žanras ir jam visa tai kuo puikiausiai tinka, tačiau nemenka dalis juokelių jau kažkur matyta ir jie atrodo tokie neefektingi, kad tiesiog kartais galima visai sužiūrėti filmo atkarpas akmeniniu veidu. B. Džouns nuotykiai Pietų Azijoje su šefu ir patekimas į kalėjimą buvo absoliučiai neįdomi vieta, nors turėjo padvelkti kelionių egzotika, o tampomi XXL dydžio „pantalonai“ muitinėje turėjo sukelti juoko paralyžių, bet buvo ne tik kad ne šmaikštu, bet ir nesukėlė menkiausio šypsnio.

Visgi dalyje filmo yra to pirmosios dalies parako, tik ugnis gerokai nugesinta, nors, sako, knyga ne ką prastesnė už pirmąją. Visgi filmą dar verta žiūrėti ir dėl aktorių trijulės, kurie nusifilmavo klasikinėje feministinėje komedijoje, kuri, pripažinkime, įeis į istoriją ne vien dėl antraščių, kad R. Zellweger vaidmeniui priaugo 15 papildomų kilogramų. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bridžitos Džouns dienoraštis" / "Bridget Jones's Diary"

Sveiki,

Taip jau nutinka su kultinėmis knygomis. Kas paneigs, kad šioji išties buvo ne tokia? Nenuostabu, kad greitai sulaukėme ir ekranizacijos tokiu pat pavadinimu „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (angl. Bridge Jounes‘s Diary) (2001), kuri šiemet dar sulauks ir trečiosios dalies ekranizacijos. Kritikai šiam filmui buvo palankūs, o amerikietiški juokeliai ir beviltiškai besistengiančios moters susirasti tinkamą vyrą pritraukė mases žiūrovų, ir ko čia slėpti, – ypač moterų.

Kad filmas truputį feministinis, tai nieko tokio, nes toks ir visos knygos sumanymas – į viską žiūrėti šmaikščiai ir žaismingai. Visumoje tai išties nebloga komedija, ypač pirmoji filmo pusė tikrai apiberia savo žiūrovą juokeliais ir netikėtai šmaikščiomis situacijomis. Jeigu prisimenate dar vienos kultinės knygos ekranizaciją „Ir velnias dėvi Pradą“ (2006), tai šioji irgi vykusi, tik labiau moteriška. Dabar tikriausiai niekas nebenustebintų, jeigu šiandien pasirodytų alternatyvus filmas apie vidutinio amžiaus merginą, kuri žūtbūt nori ištekėti. Tiesą sakant, pasirodo, tačiau iki mano akių retai koks „atplaukia“. 

Visgi tai kultinis filmas apie kultinę Bridžitą su kultine aktore ir aktorių vyrų duetu. Smagus, jausmingas ir įdomus filmas, kuris daugeliui turėtų tikti ir patikti. Džiaugiuosi, kad po šitiek metų pagaliau pavyko pamatyti šį filmą ir, tiesą sakant, likau ne tik kad nenusivylęs, bet ir maloniai prisijuokęs.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela