Filmas: "Mėlynas mėnulis" / "Blue Moon"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nesu joks Brodvėjaus miuziklų gerbėjas, gal dėl to nieko nežinojau apie Brodvėjaus aukso amžiaus kūrėją Lorenz Hart (1895–1943), kuris pakeitė ne tik Brodvėjaus dainų turinį, bet padarė tiesioginę įtaką amerikietiškai pop muzikai. Filmas pavadintas pagal bene garsiausią jo sukurtą dainą „Mėlynas mėnulis“ (angl. Blue Moon), kurį režisavo mano mėgstamas „Vaikystė“ (2014), trilogija „Prieš saulėlydį“ (1995) ir kt. Richard Linklater. Tiesą sakant, „Mėlyną mėnulį“ nusprendžiau pasižiūrėti vien dėl to, kad Linklateris puikiai režisuoja, nors iš filmo ne kažin ko tikėjausi.

 

Kaip minėjau, istorija pasakoja apie Lorenz Hart, kuris ilgus dešimtmečius drauge su Richard Rodgers kūrė miuziklo dainas, tačiau filme vaizduojama naktis, kai Rodgeris po daugybės metų Harto neprofesionalaus elgesio sukūrė kitą miuziklą su kitų kūrybiniu parneriu. Lorenzas iš tikrųjų kremtasi ir išgyvena savotišką scenos išdavystę, nors filme jis stengiasi visa tai atlaikyti oriai ir pagarbiai šypsotis, tačiau jo kūrybinės galios mąžta, o depresija ir alkoholizmas visiškai pakerta jo stabilumą. Lorenzas (reiktų apie jį šiek tiek pasidomėti už filmo ribų) iš tikrųjų buvo homoseksualas alkoholikas, nors ir pripažintas genijus, tačiau Richardui Rogeriui, pasižymėjusiam stabilumu ir disciplina, su juo dirbti buvo itin sudėtinga, jis tiesiog jį išvargino, tad natūralu, kad Hartas miršta Antrojo pasaulinio karo metais JAV-ose, įveiktas alkoholizmo ir nuoskaudų...

 

Filmas iš dalies patiko, bet jis nėra įspūdingas. Jis truputį siurrealistiškas, nes režisierius tarsi per vieną vakarą vaizduoja Lorenzą bare, kuriame geria ir kalbasi su vyrais, tačiau pereidamas į kitą baro pusę staiga atsiduria „Oklahomos“ miuziklo pristatymo vakarėlyje, tad režisierius tarsi per vieną vakarą pasakoja dvi skirtingas laikmečio istorijas, nubrėždamas pagyvenusio ir iliuzijose paskendusio liūdno ir prislėgto homoseksualo gyvenimą. Tiesa, filmas turi keletą labai stiprių sudedamųjų. Visų pirma, gerai parinkta aktorių rokiruotė. Režisieriaus ilgametis bičiulis aktorius, sukūręs vaidmenis bene garsiausiuose jo filmuose, Ethan Hawke, čia išvysite ir puikųjį Andrew Scott bei Margaret Qualley. Visi jie dirba stambiu planu, dalyvauja charizmatiškuose pokalbiuose ir perteikia sudėtingą Lorenzo žlugimo istoriją, bet kartu lyg ir šiek tiek pozuoja kaip kokiame „Didžiajame Getsbyje“.

 

Filmas plepus, jo pagrindas – pokalbiai, tad reiktų pagirti, jog gerai sukaltas scenarijus ir dialogai, kurie liejasi pagal XX amžiaus menininko rafinuotą manierą, bet kartu rodo žlungančias viltis, alkoholizmą, veikėjų saviapgaulę, vidinę destrukciją. Filmas kaip teatro scena, žavingas, atmosferiškas, įprasminantis tikriausiai, visų pirma, patiems amerikiečiams Lorenzo Harto asmenybės svarbą, o man ši istorija pasirodė gan tolima, mažai kuo aktuali ir, tiesą sakant, kiek nuobodoka.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Prisiekiu" / "Rėkiu, šaukiu, keikiu" / "I Swear"

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

Paskutinieji mano filmų pasirinkimai susiję su apdovanojimų ir nominacijų sezoniškumu. Paprastai juostos laikomos metų geriausiomis ir populiariausiomis. Štai britų režisierius Kirk Jones pristatė filmą „Prisiekiu“ (kai kur verčiama kaip "Rėkiu, šaukiu, keikiu") (ang. I Swear) (2025), kuris paremtas realiai egzistuojančia asmenybe, kurio vardas John Davidson gyvenimo istorija. John Davidson iš Edinburgo gyventojas, turintis itin retą Tureto sindromą. Galima sakyti, kad filmas, nors ir vaidybinis, jo funkcija išskirtinai atrodo edukacinė, kad visuomenė plačiau susipažintų su šią ligą turinčių žmonių kasdienybe, empatiškai reaguotų į šio sindromo pasireiškimus. Šiaip tokių „padailintų“ edukacinių filmų per meninę viziją nesu didelis gerbėjas. Panašus, galima sakyti, iš dalies buvo prieš ketverius metus amerikiečių „CODA“ (2021), kuris prasibrovė į „Oskarus“, tačiau kaip filmas man itin didelio įspūdžio nepaliko. Kaip, beje, ir „Gyvenimo stebuklas“ (angl. Wonder“) (2017). Suprantu šių filmų šviesiąją prasmę, reikalingumą ir empatijos galią. Galų gale nuostabu, kad toks filmas apskritai yra, kurį gali žiūrėti visos šeimos ir mokytis priimti įvairovę. Koks visų šių didaktinių filmų sraute yra „Prisiekiu“?

Man filmas labai patiko! Jis toks škotiškas, šiek tiek chuliganiškas. Ne kažin ką žinau apie Tureto sindromą.  Tureto sindromas yra paveldimas neurologinis sutrikimas, pasireiškiantis nevalingais kūno judesiais ir garsais, kurie moksliškai vadinami motoriniais bei vokaliniais tikais. Ši būklė paprastai išryškėja vaikystėje, o jos simptomų intensyvumas bėgant laikui gali kisti, dažnai pasiekdamas piką paauglystėje ir vėliau susilpnėdamas. Nors tikus suvaldyti yra itin sunku, tinkama aplinka ir supratimas padeda sergantiesiems sėkmingai integruotis į visuomenę bei valdyti patiriamą įtampą. Filme rekonstruojama biografinė tikrojo Johno Davidsono istorija. Aktoriai perteikė jo sutrikimus paauglystėje ir jau subrendus (jaunąjį Johną suvaidino Scott Ellis Watson, vyresnįjį – aktorius Robert Aramayo). Abu aktoriai, mano akimis, pasirodė labai gerai ir įtikinamai. Labai nenorėjau itin nusaldintos ir pernelyg pretenzingai empatiško filmo. Visgi pats sutrikimas, kai veikėjas nevalingai trūkčioja ir keikiasi net tokiose vietose kaip bažnyčioje, prie vėžiu sergančių žmonių ar darbo pokalbyje, atrodo skaudžiai komiškos.

Režisieriui, sakyčiau, pavyko subalansuoti juodąjį humorą ir sindromo požymius iš Johno perspektyvos, perteikti ne vien tik kaip likimo pokštą, aukos poziciją, bet ir kaip natūralią būtį. Neturėdamas ryšio su motina, Johnas randa prieglobstį empatiškoje draugo šeimoje, pas kuriuos kurį laiką apsigyvena, labiausiai juo rūpinasi ir palaiko draugo mama Dotė, vėliau ir darbdavys Tomis. Deja, dėl savo nevaldomo ir neprognozuojamo sutrikimo (nuolatinių keiksmų ir nevalingų judesių) Johnas nuolat sulaukia atakų, grasinimų, atstūmimo. Netgi būta tokių atvejų, kai jis pabunda atgavęs sąmonę ligoninėje. Iš tikrųjų filmas atskleidžia šį sutrikimą turinčių žmonių stigmą plačiojoje normalizuotoje visuomenėje. Iš pradžių nesusidūrusiems, kaip sako filmas, sunku priimti ir toleruoti. Tikrasis Johnas už savo iniciatyvą suburti šį sindromą turinčiųjų bendruomenę pelnė karalienės Elžbietos II apdovanojimą, tačiau su tikrąja motina, kuri visada pabrėždavo sunkumą ir gėdą, santykiai išliko šalti.

Manau, kad filmas labai geras. Šįkart manęs nedirgino didaktika ir noras įtikti, nes galbūt eliminavo šį toną chuliganiškas sindromas, kuris pažeidžia visas šiaip normalioje visuomenėje esančias elgesio normas, žinoma, ne iš blogos valios. Visgi, pamaniau, žiūrėdamas šį filmą, kaip šiems žmonėms sunku. Nuostabu, kad 2023 metais medicinos technologijos jau leidžia kai kuriems numalšinti, prislopinti arba beveik paslėpti šį neurologinį sutrikimą... Filmas pabaigoje paveikia emociškai, verta jį bent kartą pažiūrėti, nes jis diskredituoja empatijos trūkumą mūsų visuomenėje. Filmas atskleidžia Johno Davidsono neįtikėtiną dvasios stiprybę, kai jis, nepaisydamas sekinančių simptomų, bando rasti savo vietą pasaulyje ir kurti prasmingą gyvenimą. Per veikėjo patirtį žiūrovas pamato ne tik fizinį ligos sunkumą, bet ir psichologinę naštą, kylančią dėl nuolatinio aplinkinių dėmesio bei nesupratimo viešose vietose. Filmo autoriai siekia sugriauti mitus apie šį sutrikimą ir parodyti, kad už ekstremalių simptomų slepiasi šviesi, humoro jausmą turinti ir empatijos trokštanti asmenybė. Galiausiai kūrinys tampa liudijimu apie žmogaus ištvermę ir būtinybę visuomenei tapti tolerantiškesnei tiems, kurie tiesiog negali savęs kontroliuoti.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 8.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Marija Kalas" / "Maria"

Sveiki,

 

Mus gyvenime tikrai lydi tam tikri sutapimai. Šiemet teko keliauti į Italiją ir būtent į Sirmionės miestą, kuriame gyveno legendinė operos solistė Marijos Kalas su vyru nuo 1952 metų ir čionai praleido septynerius metus dažniausiai ilsėdamasi nuo šlovės ir viešumos, nes tuo metu ji išgyveno didžiulį karjeros pakilimą. Visiškai nesitikėjau išvysti jos namo, bet būtent kelionės metu, prieš atvykstant į Sirmionę, pažiūrėjau biografinį filmą „Marija Kalas“ (angl. Maria) (2024), todėl vaizdiniai ir istorija buvo labai glaudžiai mano galvoje susipynę. Taigi atsitiktiniai „namų darbai“ leido kiek kitaip įvertinti „Callas vila“ kraštą.

 

Grįžtant prie paties filmo „Marija Kalas“ (nors asmeniškai būčiau palikęs „Maria Callas“ rašybos variantą), reikia paminėti, kad jį režisavo ne kas kitas, o iš Čilės kilęs mano mėgstamas režisierius Pablo Larraín, turintis didžiulę patirtį kurti biografines dramas. Tereikia jo kraityje paminėti filmą apie princesę Dianą „Spencer“ (2021), „Žaklina“ (2016). Režisierius pasižymi nebijojimu eksperimentuoti, nutolti šiek tiek nuo Holivudui įprasto parodomojo reprezentacinio kino varianto, kada filmas dvelkia užsakymu ir asmenybės pristatymu plačiajai auditorijai. Šįkart Larrain vėl kuria filmą nevisai atitinkantį standartą, nors ir ne tokį eksperimentinį ir psichologizuotą kaip „Spencer“.

 

Esu matęs biografinį dokumentinį filmą „Kino pavasaryje“ apie Mariją Kalas ir jis anuomet sukrėtė. Vaidybinis filmas, deja, jau nebe taip paveikė. Autoriui svarbu yra nusistatyti pasakojimo toną ir perspektyvą, o tai veikia viso filmo emocinį gylį. Marija Kalas vaizduojama iš paskutiniųjų savo gyvenimo dienų, ji slampinėja po Paryžių, aikštingai elgiasi su artimaisiais namų pagalbininkais, tačiau jos protas paniręs dėl psichotropinių vaistų į iliuzijas. Iš tikrųjų režisierius kuria dviprasmišką divos portretą, labai tragišką. Kaip žinia, soprano legenda mirė vos 53 metų, nebegalėdama dainuoti dėl to, kad mirė jos ilgametis meilužis Oassis, vedęs ne ją, o našlę Žakliną Kenedi. Pasidariusi abortą ir praradusi dėl emocinio išsekimo ir vaistų vartojimo balsą ir sveikatą, Marija yra pasmerkta vaikytis praeities šmėklas, nuolat išgyventi išblėsusios šlovės spindulius, graudulingai klausytis savo senų įrašų ir verkti dėl mylimojo mirties ir visuomenės pasmerkimo.

 

Iš esmės filmas depresyvus, užtvindytas haliucinacinio pamišimo, nes Marija Kalas dar rašo savo mintyse ir įsivaizduojamuose vaizdiniuose bei vizijose nuo psichotropinių vaistų savo gyvenimo autobiografiją. Patogus struktūrinis pasakojimo taškas pasakoti apie Kalas visą gyvenimą. Buvo asmeniškai ir man nežinomų detalių, pvz., iš Antrojo pasaulinio karo laikų, kai apkūnioji Kallas su sese dainavo ir šoko vokiečių kareiviams, o isteriškoji motina galimai (?) dukras pardavinėjo kaip prostitutes, nors internete neaptikau šių faktų.

 

Filmas iš tikrųjų, sakyčiau, pavykęs, labai teatralizuotas ir estetiškas. Pagrindinį vaidmenį sukūrė Angelina Jolie, kuriai, sakyčiau, taip tinka emociniai draminiai vaidmenys, kad galėtų išvis nebevaidinti jokiuose trileriuose. Manau, Jolie šis vaidmuo ypatingas ir reikšmingas karjeroje kaip ir 2008 metais pasirodymas filme „Laumės vaikas“. Filmą galima žiūrėti net nemėgstant operos ar Kalas, vien dėl estetiškai dramatiško A. Jolie būvimo kadre. Visgi esu jau vieną filmą apie Mariją Kalas matęs – Franco Zeffirelli „Callas amžinai“ (2002), kuriame solistę įkūnijo prancūzų aktorė Fanny Ardant. Aname filme taip pat pasirinktas tragiškas Kalas laikotarpis, kai ji stengėsi grįžti į operą, tačiau nebepajėgė, tačiau Larrain versija tragiškesnė, lyriškesnė, atmosfera labiau pagauli, nors, sakyčiau, šįkart Larrain nepavyko išvengti reprezentacinio kino visuomenėje dvelksmo. Taigi vaiduokliškas ir psichodelinis pasiklydusios sieloje ir prote Marijos Kalas pasakojimo variantas šiame filme vaizduoja ne tik nelaimingos meilės istoriją, bet ir žudančią nusikarūnavimo ir nulipomo nuo divos pjedestalo kainą, kai asmenybės savastį sudarantys elementai dekonstruojami kaip vėžys.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Aš vis dar čia" / "I'm Still Here" / "Ainda Estou Aqui"

 

Sveiki, skaitytojai,

Brazilų režisierių Walter Salles prisimenu iš jo gero filmo „Motociklininko dienoraštis“ (2004), tad nekantravau pasižiūrėti vieno labiausiai jo gyvenimo įvertintų kino darbų „Aš vis dar čia“ (angl. I‘m Still Here) (2024), o pastarasis buvo rodomas 2025 metų sezono Kino pavasaryje. Daugelyje kino festivalių pastebėtas ir įvertintas „Aš vis dar čia“, kaip matau iš įvertinimų bei atsiliepimų, žiūrovams ir kino kritikams patiko.

Bandau prisiminti, ką paskutinį sykį tokio įspūdingo mačiau iš Brazilijos? Į galvą ateina tik Karim Aïnouz filmas „Nematomas gyvenimas“ (2019), kurio atmosfera, braziliškos spalvos ir koloritas išties kažkiek turi panašumų su „Aš vis dar čia“, nors ir pasakoja apie skirtingus dalykus ir istorijos akcentus. „Aš vis dar čia“ biografinis vaidybinis filmas apie 1998 metais mirusią tikrąją Eunice Paiva, kuri 1971-aisiais sudėtingais Brazilijai politiniais metais turėjo pasitraukti su dukromis iš Rio į San Paulą. Iki perversmo kartu šeima gyvenusi gana pasiturintį gyvenimą, mat, vyras kongreso narys, vieną dieną kaistant mieste karinei atmosferai jos vyrą išsiveda diktatoriaus pakalikai. Netrukus išsiveda ir ją pačią su vyresniąja dukra. Po ilgų tardymo dienų galiausiai Eunice paleidžiama ir jį grįžta namo, randa visus savo vaikus, tačiau vyro nebe. Likęs nerimo laikas yra vyro laukimas ir bandymas vaikų akivaizdoje susitaikyti su tuo, kad jo daugiau niekada ir nebepamatys...

Tai tirštokas psichologizuotas filmas su istoriniais ir suasmenintais liudijimais. Laiminga šeima tampa politinio smurto išdarkyta ir suluošinta šeima, kuriai tenka bėgti iš miesto. Filmas kažkiek man priminė Kino pavasaryje tame pačiame sezone rodytą Irano filmą „Šventosios figos sėkla“ (2024), tačiau aname kažkiek buvo daugiau įtampos. Neskubrus „Aš vis dar čia“ leidžia pajusti, kaip karinė brutali jėga besiskverbdama į visuomenę perima tikrovės galios svertus, kaip muštru įbaugina žmones. Kaip žinia, iš Rio pasitraukusi Eunice skyrė likusį gyvenimą čiabuvių tyrinėjimams, paskutinius 15 metų kovojo su Alzhaimeriu, tačiau Brazilijoje ji vis tiek tapo žymia kovotoja už savo šeimą ir vyro palaikų reabilitaciją, aršiai pasisakė už kompensaciją nukentėjusioms šeimos.

Pagrindinį vaidmenį šiame filme sukūrė brazilų aktorė Fernanda Torres, kuri galiausiai „Oskarų“ apdovanojimuose pelnė geriausios aktorės įvertinimą ir nušluostė daugeliui konkurenčių nosį. Išties filme jos vaidmuo emocionalus, įsimintinas ir ganėtinai sudėtingas, reikalaujantis vidinės įtampos ir dramatizmo. Pats filmas visumoje geras, toli gražu nėra šedevras, tačiau režisieriaus dėmesys pagrindinei veikėjai ir politinėms aplinkybėms atidus ir nuoširdus. Po filmo galvojau, ar tikrai brazilų šeimos tokios linksmos? Iki perversmo ir tragedijos tiek vaikų, moterų ir vyrų pilni namai šokdavo pagal vinilinės plokštelės muziką ir ne kokie įkaušę, o dėl to, kad norisi šokti ir džiaugtis gyvenimu. Pagalvojau: ar tai koks išskirtinis to meto brazilų šeimos bendravimo būdas ar tiesiog režisieriaus kontrasto kūrimas, nes nemačiau nė vienos lietuvių šeimos, kurioje visi staiga išgirdę dainą su svečiais ir kaimynais imtų tiesiog šokti namuose vidudienį. Ką noriu pasakyti? Filmas, nepaisant ateinančių baisių įvykių herojams, akcentuoja ir laisvės, meilės ir džiaugsmo atmosferą, kurioje žmogus prigimtinai jaučiasi puikiai, o politika visada viską ima ir suknisa, ar ne?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezų istorija" / "Monsters: The Lyle and Erik Menendez Story" (2 sezonas / season 2)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ryan Murphy serialų estetika ir įtraukimu beveik neabejoju, tačiau net man sudėtinga nusakyti priežastis, kodėl neperžiūrėjau prieš kelerius metus jo režisuoto „Monstras: Džefrio Dahmerio istorija“ pirmojo sezono, kuris buvo tiek žiūrovų, tiek televizijos apdovanojimų pastebėtas ir labai aptartas, įvertintas. Tiesa, kelias pirmąsias serijas visgi teko žiūrėti, patiko, bet, matyt, atsirado kiti reikalai ir serialas dingo iš horizonto. Tikriausiai niekada nebūčiau grįžęs prie šios antologijos, nes mėgstu žiūrėti nenuosekliai, jeigu ne darbe atsiradusios diskusijos apie brolių Menendezų kriminalą, kurios istorijai būtent ir skirtas visas antologijos antrasis sezonas „Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezų istorija“ (angl. Monsters: The Lyle and Erik Menendez Story).

 

Kaip jau įprasta R. Murphy serialo antologijoms, jis remiasi tikromis viešai visuomenėje sulaukusių istorijų atgarsiais. Lailas ir Erikas Menendezai buvo du broliai, kurie 1989 metais nužudė savo tėvus savo namuose Beverli Hilse. Ši byla buvo labai plačiai nuskambėjusi ir sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Broliai tvirtino, kad ilgus metus kentėjo nuo tėvo smurto ir kad tai buvo priežastis, kodėl jie nužudė savo tėvus. Teismas šiuos argumentus atmetė ir broliai buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Ši byla yra labai sudėtinga ir joje yra daug neatsakytų klausimų. Kai kurie žmonės tiki, kad broliai buvo priversti žudyti dėl patirto smurto ir seksualinio išnaudojimo, o kiti mano, kad jie tiesiog norėjo atsikratyti savo tėvų ir gyventi prabangų gyvenimą. Tikrasis brolių teismas baigėsi tik 1995 metais ir jie per paskutinį prisiekusiųjų posėdį gavo bausmę kalėti iki gyvos galvos.

 

Serialą sudaro viso labo 9 serijos ir nukelia mus į 1989-uosius, kuriuose vaizduojama lemtinga turtuolių Menendezų šeimos naktis, kada Lailas ir keletą metų jaunesnis Erikas nelegaliai įsigiję ginklų nušauna savo namų svetainėje vakarojančius tėvus. Aišku, po to seriale dar ne kartą bus grįžtama prie šios scenos, pateikiamos vis kokią emocinę turinčią perspektyvą, tačiau broliai gindamiesi ilgai trukusiame teisme sukūrė savo apgalvotą istoriją, kuria vos nepatikėjo prisiekusieji.

 

Šioje manipuliatyvioje istorijoje tik iš pirmo žvilgsnio atrodo viskas elementaru. Sezono pirmoji pusė paremta absoliučiai Menendezų teisminiais liudijimais ir toksišku tėvų auklėjimu (tėvas sadistas mačistas ir savo sūnų seksualinis išnaudotojas, motina bevalė alkoholikė, smurtą stebinčioji), atrodo, jog serialo autoriai ryškiai pasirodė pademonstruoti poziciją, jog Lailas ir Erikas yra smurtinės aukos, nuteistos neteisingai. Jų apsilankymai pas psichologą, nuolatinės Eriko ašaros ir žliumbimas, pasisakymai apie žmogžudystę psichologui ir gausybė prifarširuotų sadistinių scenų, kaip Menendezų sūnūs vienaip ar kitaip patiria iš tėvo smurtą, pažeminimą ir patyčias dėl savo nevyriškumo, nesportiškumo. Atrodo, kad viskas laikosi dėl to, kad tėvui niekaip broliai negali įtikti ir jų gyvenimas išties primena disciplinuotą karinę tikrovę, nesvarbu, kad aplinkui viskas skendi turtuose.

 

Galiausiai po suėmimo ima ryškėti ir kitos pasakojimo perspektyvos, kurios prieštarauja jautriajai Lailo ir Eriko pusei. Pasirodo, berniukai mėgo sukčiauti, buvo primokyti turčių rajono vagys, prigauti nusirašinėjantys universitete, o tėvas vis gelbėdavo jų užpakalius. Galiausiai pasakojama ir trečioji versija iš namų tarnų perspektyvos, kurie teigė, jog tėvai visgi nesą jokie sadistai ir namuose nieko panašaus nevykę, priešingai – tėvams buvo sunku su Eriku ir Lailu dėl jų išlepimo ir užgaidų, staigių nuotaikų kaitų ir tėvai netgi jų bijoję. Žodžiu, serialo pabaiga išties tampa nebeatnarpliojama, nes nebeaišku, kuri toji versija iš tikrųjų buvo tikra. Iš esmės ji ir negali būti „atrišama“, nes tikrasis teismas ir istorija tikriausiai žinomi iki šiol kalėjime (jau 30 metų!) sėdintiems Erikui ir Lailui Menendezams. Sakyčiau, kad serialui pavyko sukurti pusiausvyrą tarp užtikrinto žinomumo ir to žinojimo pametimo, žiūrovas pamažu ima abejoti Lailo ir Eriko žmogiškumu.

 

Nors atrodytų, kad serialas iš teismo salės, bet tikriausiai tik paskutinės dvi serijos labiau pabrėžia šio proceso sudėtingumą ir man asmeniškai kiek priminė kitą Ryan Murphy antologijos „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ pirmąjį sezoną, kada buvo vaizduojama už žmogžudystę teisiama beisbolo žvaigždė O. J. Simpsonas. Pastarasis taip pat paminėtas seriale apie Menendezus, kai O. J. Simpsonas 1995 metais tampa trumpalaikiu Eriko kalėjimo už sienos „draugu“.

Šios dvi viršutinės nuotraukos vaizduojamos su tikraisiais Menendezais ir jų advokate dešimtajame dešimtmetyje.

Štai taip tikrieji broliai atrodo po daugel metų praleistų kalėjime.

Autentiška Menendezų šeimos fotografija, o apačioja – aktoriai iš serialo, įkūnijantys juos kaip veikėjus.

Aktoriai ir serialo sumanytojas R. Murphy pristatymo dieną.

Kadrai iš serialo.

 

Iš šio sezono serijų išskirčiau penktąją, kuri tarsi iškrenta iš konteksto, nes nufilmuota absoliučiai vienu kadru, stengiantis kuo tiksliau atkartoti filmuoto tikrojo Eriko Menendezo išlikusį ikiteisminį liudijimą. Šiuo atveju, kaip ir anais sykiais, mane visada žavi kruopšti R. Murphy komandos aktorių atranka ir vaidyba, kuri paremta estetika ir laikmečius pabrėžiančia autentika, nors ir pasakojama kruvina istorija, bet kokie aktoriai! Ne aktoriai, o manekenai nuo podiumo! Man iki tol nežinomi jaunosios kartos aktoriai: Lailo vaidmenį atliko Nicholas Alexander Chavez (g. 1999), o Eriko – Cooper Koch (g. 1996) tikriausiai jau įsirašė į savo karjeros archyvus kaip įsimintini jaunosios kartos aktoriai. Visgi tikrieji Menendezai nebuvo tokie žavūs ir gražūs, tačiau R. Murphy labai išnaudoja aktorių išvaizdos pranašumus ir kuria smarkiai, sakyčiau, pavojingai erotiškai pripumpuotą sezoną. Švysteli ir tai, kad Lailas ir Erikas galimai buvo broliai meilužiai, kurių iš tikrųjų tėvas netvirkino, bet patys retsykiais mėgdavo pamaloninti vienas kitą duše. Žinoma, tai tik versijos ir jų koliažas per visą sezoną ne kartą keičiasi. Seriale pasirodo ir tam tikros kino filmų legendos, lietuviams tikrai pažįstamas Javier Bardem bei Chloë Sevigny, kurie sukuria dviprasmiškus Eriko ir Lailo tėvų variantus, jų vaidmenys nors epizodiniai, bet taip pat ryškūs ir įsimintini.

 

Garso takelis! Daug kas mini, kad dešimto dešimtmečio pirmosios pusės dainos nostalgiškai atpažįstamos ir papildo Eriko ir Lailo sprendimus, įrėmina laikmečio dvasią. 1986 metais pasirodęs Naujosios Zelandijos roko grupės gabalas „Don't Dream It's Over“ tampa ir šeštojo epizodo pavadinimu. Kolorito atžvilgiu, man regis, šis antrasis sezonas nėra toks tamsus, koks buvo pirmasis apie Džefrį Dahmerį, sakyčiau, kai kuria prasme netgi priminė „Amerikietiško nusikaltimo“ antrąjį sezoną apie Gianni Versacio 1997 metais nužudymą, estetiška, dailu, bet iš esmės Murphy pasaulio žiaurumas ir smurtas visada toks gražus, kad galima patikėti, jog jis toks ir turėtų būti – pateisinamas.

 

Visgi serialo finalas patiems Menendezams nėra geras, prisimelavę ir prigauti meluojantys teismo proceso metu; mane stebino jų didybės ir arogancijos bei svajonių, geros nuomonės apie save mastas, jeigu dar nesibaigiant teismui Lailas diktuoja ir slapta rašo knygą iš kalėjimo, trokšta simpatijų iš visuomenės. Kokias reikia turėti smegenis, kad negalvotum, jog šie liudijimai gali atsigręžti byloje prieš jį ir brolį? Nemanau, kad serialas kaip nors stengiasi pabrėžtinai pateisinti brolių melus ir žmogžudystę, tai pradžios apgaulinga iliuzija, kadangi nė pats serialas nesistengia atsakyti ar išnarplioti šios bylos, žiūrovui ši istorija, ypač vyresnės kartos amerikiečiams, tėra archyvinė dar viena kriminalinę nostalgiją menanti istorija, kuri primena, kaip veikia arba neveikia teisingumas, kaip galima lengvai manipuliuoti tariama tiesa ir pražūti.

 

Šiaip „Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezo istorija“ skyrius man patiko, žiūrėjosi estetiškai ir su intriga, mėgavausi kiekviena serija kaip kokybiškai sukaltu serialu, vis ironiškai pagalvodamas: kaip miega tie scenarijų autoriai, kurie iš projekto į projektą kasdien be perstojo tiria ir konstruoja, rekonstruoja visas tas kraupias istorijas ir metai iš metų mums pateikia supresuotas ir kondensuotas istorijas gražioje lėkštėje. Kaip jie mylisi ir bučiuoja po visko savo vaikus? Tikriausiai lygiai taip pat, kaip ir Alkatraso kalėjimo prižiūrėtojai arba kaip Lailo ir Eriko advokatė Leslie Abramson, kurią charizmatiškai, sakyčiau, suvaidino „Sopranuose“ išgarsėjusi aktorė Ari Graynor.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mokinys" / "The Apprentice"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie tai, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas turi būti už savo iškilimą dėkingas gėjui, dar neteko girdėti, todėl norėjau pažiūrėti biografinę dramą „Mokinys“ (angl. The Apprentice) (2024), kurią režisavo Ali Abbasi ir pristatė Kanų kino festivalyje. Režisierių pažįstu iš serialo „Paskutinieji iš mūsų“ ir jo autorinio filmo „Šventasis voras“. Tikriausiai tik ne europietis ir ne amerikietis gali imtis meninio filmo apie D. Trumpą, pastarasis pasirodė prieš JAV prezidento rinkimus ir mūsų lietuviai iškart (kažkaip įprasta?) apkaltinto kaip rinkiminės agitacijos dalį. Kažin, galvoju po seanso, ar pačiam Donaldui Trumpui filmas patiktų, nors jis pasakoja apie jo atėjimą į valdžią ir įtakos augimą, bet tam tikros detalės, pavyzdžiui, kad jam talkino AIDS sergantis įtakingas advokatas, manau, būtų nutylėjęs. Kaip bežiūrėsi, respublikonui tai nėra pats geriausias filmas, todėl vertinkime geriau filmo turinį.

 

Istorija istoriškai įdomi, įsitraukiau, deja, tik nuo maždaug filmo vidurio, kai pagrindinis aktorius Sabastian Stan iš tikrųjų pamažu ėmė įgauti dabartinių Donaldo Trumpo savybių, t. y. atkišti lūpas į priekį ir choleriškai taškytis nacionalistinėmis frazėmis. Filmas nukelia į aštunto dešimtmečio pabaigą, kada jaunasis Donaldas perėmęs tėvo viešbučių verslą bando įsilieti į elitą, tik elitas iš pradžių nelabai jo pripažįsta. Galiausiai susipažinęs su įtakingu advokatu Roy Cohn, jis dėl viešbučių plėtojimo kartu laimi svarbių teisminių pergalių. Galiausiai gausios ir rizikingos investicijos devinto dešimtmečio pradžioje leidžia jam statyti didžiulius ir prabangius viešbučius. Maždaug nuo tada jo visi pradeda juokais klausinėti, ar jis nenorėtų balotiruoti į prezidentus.

 

Scenarijus sukaltas gan manipuliatyviai žiūrovui primenant, jog jis pranašiškas. Užuominos apie prezidento kėdę, jo nacionalistiniai pasisakymai apie JAV orumą ir garbę, žavėjimasis sovietinės valdžios tvarka leidžia žiūrėti kaip ši kapitalistinė persona iš tikrųjų dėl iškreiptų patriotinių įsitikinimų lipdoma kaip brutali imperialistinė asmenybė, kokią esame įpratę matyti televizijos ekranuose pastaruosius 10 metų. Nesmerkiu, kaip daugelis, Trumpo, jis daro savo ir darys, tai yra JAV politinio gyvenimo tikrovė, jie jį išsirinko ir negaliu pasakyti, kad jis kažkuo blogesnis už parsidavėlius JAV demokratus, kurie remia karą ant kiekvieno kampo. Visgi kalbant apie filmą, jis apima ir pirmosios Ivankos žmonos istoriją, kuri filme atrodo tipiška ir holivudinė istorija: mylėjau-pažadėjau-pamylėjau-nusibodo-pamečiau. Stebina tai, kad Trumpas visgi sutiko su Cohnu ir pasirašė su Ivanka priešvedybinę turto sutartį, matyt, žinojo, kad santuoka irgi verslas, o versle būna visaip.

 

Kaip jau minėjau, Trumpas mokosi iš homoseksualaus savo draugužio politinės diplomatijos, tiksliau – grubios antidiplomatijos. Nors niekur filme nematome, kad Trumpas duotų kokį kyšį ar dulkintųsi su vyrais, visgi kontekstas, kuriame jis sukosi, labai pikantiškas ir įdomus. Turint galvoje, kad Donaldas savaip po to suvarys sergančiam AIDS Roy peilį į nugarą ir savo tiesmukumu pranoks mokytoją. Filmas apgalvotas, čia yra ir įdomus scenarijus, praėjusio amžiaus koloritas, kostiumai, aktoriai valdo besikeičiančių veikėjų evoliuciją ir per dvi valandas mums pateikiama asmenybės tapsmo istorija, kuria iš tikrųjų nesunku patikėti. Didelį darbą padarė aktorius Sabastian Stan, suvaidinęs Trumpą, bet noriu pagirti ir aktorių Jeremy Strong, kuris suvaidino Roy Cohn. Pastarąjį mačiau visai neseniai puikiame draminiame seriale „Palikimas“, jeigu nebūčiau matęs, gal ir nebūčiau atkreipęs dėmesį, kaip skirtingai, pasitelkęs tik mikro vidinius vaidybinius parametrus, gali įtikinamai veikti, atrodo, šis aktorius be išskirtinių fizinių bruožų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Spindesys" / "Shine"

 

Sveiki,

 

Šis filmas buvo atkreipęs mano dėmesį gal prieš dešimt metų, gal dar seniau, tačiau neturėjau galimybės jo pažiūrėti, tačiau tą padariau visai neseniai. Nieko nuostabaus, nes filmas senas, jis autobiografinis ir pasakoja apie iš tikro egzistuojantį iš Australijos pianistą David Helfgott (g. 1947), pastarasis kilo iš žydų kilmės šeimos, o filme vaizduojamas jo sudėtingas ir traumuojantis gyvenimas pavadinimu „Spindesys“ (angl. Shine) (1996). Tiesą sakant, kiek net nustebino, kad scenarijus neoriginalus, o perpasakoja tikrojo asmens gyvenimą, tiksliau jį pertransformuoja ir pritaiko plačiosioms žiūrovo akims ir ausims.

 

Istorija prasideda nuo mažojo Deivido, kuris dalyvauja vietos miestelyje pianistų konkurse ir, deja, dėl per didelio talento jo nelaimi. Deivido tėvas – Piteris, sakyčiau, maniakiškai auklėja savo sūnų ir kontroliuoja kiekvieną jo žingsnį ir sprendimą. Piteris kadaise pats neteko savo visų seserų, buvo engiamas ir mušamas tėvo, kentė nepriteklių, todėl norėdamas išlaikyti šeimą kuo arčiau savęs, imasi griežtos patriarchato rankelės. Filme vaizduojama, kaip jis nuolatos nusivilia talentingu berniuku, kaip nė karto jo nepagiria ir nepaglosto. Tipinė XX amžiaus vidurio užkietėjusi tėvo mačisto ir sūnaus nesantaika, grįsta nepamatuotais tėvų lūkesčiais ir vaikų ribotomis galimybėmis. Tėvas skriaudžia ir riboja sūnų, kad šis nepaliktų namų, tačiau tuo pačiu vietiniuose konkursuose jį dresiruoja reikiau už arklį. Galiausiai Deividas ima maištauti, jis renkasi galimybes ir tėvas imasi savų sprendimų. Genialusis Deividas tiek save perlaužia, kad galų gale atlikdamas vieną sudėtingiausių kūrinių patiria priepuolį, po kurio pakrinka jo kalbėsena, mąstysena, elgesys, tačiau net liga neužgožė jo talento...

 

Filmas geras. Turėjau abejonių, kad bus pernelyg nusaldintas, netikroviškas, patetiškas ir pernelyg brėžiantis sunkio, bet talentingo žmogaus asmenybės kontūrą, nors tenka pripažinti, yra ir to braižo. Bet ėmė ir kažkaip, žinokite, sujaudino tėvo aklas bukumas ir vaikio noras susikurti iš talento savo gyvenimą. Tiesa, filmas vis tiek toks teatralizuotai parodomasis, jaučiasi 90-ųjų kino braižas ir maniera žūtbūt jautriai, bet pašmaikštaujant kalbėti apie kokius nors sutrikusius žmones, pvz., kaip 1994 metais pristatytas „Forestas Gampas“ ar tas pats 1988 metais „Lietaus žmogus“, kur išskirtinumą kine daro veikėjas su negalia arba neįvertintu genialumu, todėl žiūrovus palieka be pasirinkimo atjausti. Dabar tikriausiai tokie filmai nelabai suveiktų, nors „Oskaro“ tiesiojoje vis dar pasitaiko išimčių, pavyzdžiui, prieš kelerius metus apie kurčiuosius pasakojęs filmas CODA. 

Visgi man filmas labiausiai koreliavo ne dėl Deivido traumos, kurią galimai sukūrė tėvo įskiepytas nesveikas perfekcionizmas, bet dėl sąšaukos su kultiniu didaktinio pobūdžio filmu „Mirusiųjų poetų draugija“ (1989), kuriame tėvų lūkesčiai tiesiog pražudo internatinėje griežtoje mokykloje jaunuosius talentus, nes jiems tiesiog buvo užmestos pareigos ir lūkesčiai, kad patenkintų tėvų ego ir pasididžiavimą. Sunku patikėti, bet tikrasis Deividas dar gyvas iki šių dienų, o už jo vaidmenį garsus aktorius Geoffrey Rush pelnė „Oskarą“ kaip geriausias aktorius, nors tikriausiai turėjo dalytis su Noah Taylor, kuris irgi gan įtikinamai sukūrė Deivido vaidmenį paauglystės ir studentavimo epizoduose. Filmas jautrus, bet be provokacijos, tad tinka žiūrėti su paaugliais.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tiesos kadras" / "Lee"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgai laukiau biografinio filmo apie karo žurnalistę, buvusią modelį ir Antrojo pasaulinio karo liudytoją Lee Miller (1907-1977). Nežinau, kada pirmąkart apie ją išgirdau, bet tikrai seniai, kada dar apie ją nebūta net jokių planų kurti filmą. Lee Miller viena pirmųjų su amerikiečiais įžengė į Dachau ir kitas koncentracijos stovyklas, kuriose dar tebebuvo žydai ir visas siaubas, todėl ji puolė visa tai fiksuoti fotojuostose. Galima sakyti, kad būtent Lee Miller yra toji, dėl kurios mes matome ir žinome vizualiai tikrąjį to meto karo siaubą, ji padarė garsiausias ir baisiausias to laikotarpio fotografijas, kurios tapo chrestomatinėmis. Deja, jos pačios gyvenimas susiklostė po karo labai sudėtingai, kadangi įniko į alkoholį, dėl kurio paliko jos vyras su mažamečiu vaiku. Taip pat likimą temdė vaikystėje patirtos seksualinės prievartos bei, aišku, kare pamatytas tikrasis žmonių naikinimo mastas.

 

Yra tokia, sakoma dabar, kad jau kultinė nuotrauka, kai Lee Miller, paprašyta karo žurnalisto Davy Scherman, su kuriuo ji dirbo, nufotografuota 1945 metų balandžio 30 dieną Miunchene, Hitlerio buto vonioje nuoga su šalia padėtais purvinais (iš koncentracijos stovyklos parsineštomis žemėmis) batais. Tą dieną tikrasis Hitleris nusižudė... Visa toji istorija, bent jau man, buvo seniai žinoma, tačiau kažin kokia beprotiška, neįtikėtina, tačiau filme „Tiesos kadras“ (angl. Lee) (2023) ėmė ir šią istoriją tarsi suprimityvino, kažką iš jos atėmė. Gal pačią nuostabą?  

 

Filme matome nuostabiąją aktorę Kate Winslet, kuri vėl sukūrė savo karjeroje labai įsimenamą vaidmenį. Stambiu planu kamera ją seka ir stengiasi perteikti Lee Miller asmenybės šešėlį. Nepasakysi, kad K. Winslet nepavyksta, priešingai – kamera ją myli ir filmas ją labiausiai išnaudoja. Vėl prisiminiau jos filmą „Skaitovas“, kuriame ji atliko kitos moters Antrojo pasaulinio karo metu vaidmenį – panašumų ir kolorito tarp filmų išties esama. Visgi nepalioviau galvoti apie pačią Lee Miller, ar tikrai filmo kūrėjai nori perteikti tai, ką iš tikrųjų perteikia. Filmas labai toks nušlifuotas, norisi sakyti, kad turėjo šokiruoti, jaudinti, iškelti karo ir asmenybės beprotybę aukščiau, tačiau filmo kūrėjai, toks jausmas, pasirinko suholivudintą saugesnį kelią, t. y. tiesiog masėms pristatyti, kas tokia buvo Lee Miller, perteikti svarbiausius istorinius momentus ir moters dalyvavimą tame laikmetyje. Nors esama momentų, kada Miller jau ima girtuokliauti, negali įkalbėti draugės atsitraukti iš griuvėsių, sustabdyti karo baisumų, tačiau visa tai vyksta lyg gerai apgalvotas peizažas. Filmas tiesiog netenka išskirtinės atmosferos ir autentikos, o Lee Miller, nors istoriškai įdomi ir išskirtinė asmenybė, man regis, visame tame filmų kontekste apie karo moteris taip pat „išsilydo“.

 

Filmas savaime nėra blogas, nors jis panoraminis, su masiniam žiūrovui „pritaikytu patogumu“. Jame švysteli puikioji prancūzų aktorė Marion Cotillard ir Holivudo numylėtinis Alexander Skarsgård, tačiau jų vaidmenys, nors ir reikšmingi, tačiau nėra įsimenantys jųjų karjerose. Norėjosi labiau eksperimentinio kino, atidos jautrumui ir Lee Miller asmenybės autentikai. Po filmo kurį laiką mąsčiau apie tai, kad „patogių“ filmų nelaikome iškraipymu, o rodančius aštresnius ir provokuojančius dalykus eksperimentinėmis formomis esame linkę pasmerkti kaip asmenybės sudarkymo produkcija. Ar „Tiesos kadras“ sudarkė Lee Miller? Nemanau. Ar patikėjau? Dažniau ne, negu taip.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu: Celine Dion" / "I am: Celine Dion"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau savo kartos atstovų ir atstovių, kurie nebūtų girdėję Celine Dion kokios nors dainos. Ji buvo neišvengiama kaip stichija. Ir visai neperdedu. Bandau atgaminti, kada pirmąkart apie ją išgirdau. Gal tai buvo kokie 1996 metai? Dar prieš visą „Titaniko“ bumą. Na, daugeliui lietuvių būtent „Titaniko“ garso takelio autorė ir buvo pastebėta. Prieš kelerius metus Celine Dion paskelbė, kad dėl itin retos nervų sistemos ligos, kuri vadinama Sustingusio žmogaus sindromu, ji stabdo muzikinę karjerą ir atsidės savo ligos įveikimui, kad vieną dieną ji galėtų sugrįžti į sceną. Naujausias dokumentinis ir biografinis filmas „Aš esu: Celine Dion“ (angl. I am: Celine Dion) (2024) pasakoja apie pastaruosius pasitraukimo metus, kovą su liga, aišku, neišvengiant praeities šlovingų akimirkų. Visgi dainininkė yra pasiruošusi grįžti į sceną ir vienas pirmųjų sceninių žingsnių buvo daugeliui euforiją sukėlęs gyvo garso pasirodymas Paryžiaus Olimpinėse žaidynėse, kur atlikėja atliko Edith Piaf žymųjį kūrinį.

 

Iš tikrųjų laukiau šio filmo. Man patinka Celine Dion, manau, kad ji viena ryškiausių savo kartos balsų ir be proto talentinga. Žiūrint filmą, negalima nesistebėti išskirtiniu Celine Dion sceniniu užsidegimu, ji tokia visą laiką hiperaktyvi, kad kažkiek sulėtinta savo ligos atrodo prigesusi ir nualinta. Visgi filmas labiau fokusuojasi ne į karjeros nuoseklų atskleidimą ar šeiminius santykius, bet būtent į karjeros sustabdymo priežastis. Mano draugas nuolat atsisukdavo į mane seanso metu ir tyliai klausdavo: ar tikrai vertėjo jai rodyti tokius intymius ir skausmingus išgyvenimus? Iš tikrųjų kai kurie kadrai nelengvi ir netgi šokiruojantys. Filmo pabaigoje parodomas ištisas Celine Dion sustingimo ir paralyžiaus sindromo priepuolis – moteris visiškai priklausoma nuo medikų ir negali nei prakalbėti, nei normaliai prakvėpuoti.

 

Nepaisant to, garsi dainininkė rodo, kaip kasdien vartoja vaistus, lanko terapiją, dirba su kūnu ir mankšta bei ilgisi muzikos. Filme išvysite ir praeities kadrų, tiesa, ne itin nuoseklių – dalis iš karjeros pradžios, dalis iš šlovingojo dešimto dešimtmečio, kada atlikėjos albumai vienas po kito tapo patys populiariausi pasaulyje. Pati atlikėja pastebi, kad neturi didelio ego ir poreikių, išskyrus vieną – nori sekti savo balsu ir būti scenoje, jausti ryšį su klausytoju, kokį jautė ištisus dešimtmečius.

 

Filmas iš esmės įprasmina dainininkės kaip menininkės būtinybę dainuoti, nes be dainavimo nieko nebelikę. Tiesa, kadruose išvysite ir atlikėjos dvynius, vyresnįjį sūnų, bet apie santuoką su Rene ne kažin kas kalbama. Po filmo kyla tik viena didelė nuostaba: kokia drąsi Celine Dion, kad išdrįso kalbėti apie sudėtingą ligą, nebeslėpti ir nebemeluoti niekam. Manau, šis atvirumo filmas ją savaip išvadavo ir pastiprino vėl grįžti dainuoti. Manau, filmo labiausiai reikėjo ne tiek žiūrovui, kiek jai pačiai ir jis iš esmės pritildo visus tuos kritikus, kurie kažkada replikavo Celine Dion išsekusias kūno linijas, kurias koregavo didžiulis kiekis toksiškų vaistų, norint pažaboti jau prasidėjusius spazmus ir suvaldyti balsą. Filmas pavyko jautrus, be viso to labiausiai nustebino Celine DIon paprastumas, savo senėjimo priėmimas ir susitelkimas ne į savo išvaizdą (o ką žmonės pagalvos, kaip aš čia atrodau), bet į veiklą kaip gyvenimo variklį.

 

P. S. Pagal šį filmą yra išleistas CD ir vinilinė plokštelė su garsiausiomis Celine Dion dainomis, kurios skamba filmo metu.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela