Filmas: "Klausyk, Marlonai" / "Listen to Me Marlon"

 

Sveiki!

 

Iš tikrųjų norėjau pažiūrėti 1951 metų filmą „Geismų tramvajus“, kuriame vaidino legendinis aktorius Marlon Brando (1924-2004), tačiau pamačiau, kad yra galimybė pamatyti dokumentinį filmą apie patį aktorių, todėl nusprendžiau pirmiau atlikti „namų darbus“ ir labiau pasidomėti Brando asmenybe. Dokumentinį biografinį filmą „Klausyk, Marlonai“ (angl. Listen to Me Marlon) (2015) režisavo Stevan Riley.

 

Filmas labai išgirtas tiek žiūrovų, tiek kino kritikų dėl savo pasakojimo metodo. Režisierius gavo prieigos prie paties M. Brando ilgus dešimtmečius darytų kasetėse išpažinčių. Matyt, aktorius ketino rašyti memuarus ar kurti filmą apie savo gyvenimą, o gal net tikėjosi, kad po 2004 metų mirties kažkas imsis kurti apie jį filmą, tad norėjo palikti „teisingą“ pasakojimą. Tai šimtai valandų apmąstymų ir prisiminimų, kuriuos Brando kapstėsi po savo gyvenimą, o režisierius pasirinko ne klasikinį pasakojimo variantą, bet būtent Brando išlikusį balsą, kurį sumontavo su išlikusiais namų kadrais, ištraukomis iš įvairių interviu ir jo paties vaidintų filmų. Čia ne tas variantas, kada bendrakeleiviai dalijasi savo prisiminimais, priešingai, režisierius stengėsi papasakoti paties Brando gyvenimą jo paties autentišku balsu. Manau, kad pavyko.

 

Filme mane stebino tam tikri M. Brando gyvenimo aspektai ir atskleistos charakterio savybės. Užaugęs motinos alkoholikės ir smurtaujančio tėvo šeimoje, jis galiausiai jaunas tėvo buvo atiduotas į karo mokyklą, apie kurią beveik nieko nepasakoja, tačiau neslepia, kad ten buvo itin nelengva. Įdomu ir tai, kad jis pasižadėjo savo sūnui Kristianui nebūti toks tėvas, koks buvo jam jo paties tėvas. Deja, Brando neišvengė daug šeimos tragedijų. Jo sūnus nušovė namuose žmogų, nes nevaldė emocijų, netrukus po šių įvykių nusižudė ir dukra... Šiaip gyvenimas paženklintas sudėtingų išbandymų, bet nepašykštėjo ir žvaigždžių spindesio. Itin nustebino Brando bendravimas su moterimis žurnalistėmis. Prie kamerų jis jas seksualiai tiesiog atakuodavo savo pastabomis ir net prisilietimais, kurie anuomet buvo suprantami kaip vyriško elgesio modeliai, o šiandien neišvengiamai tai būtų seksistinis priekabus elgesys. Bet manau, kad Brando visur ir visada vaidino ir viešoje erdvėje niekada nebuvo pats savimi. Visada pozuodavo. Ta jo meilė Taičiui ir tos salos žmonėms, kurie nežino, kas yra JAV kultūra, kinas ir žvaigždės, tas paprastumas jį tiesiog gydė nuo viešojo gyvenimo ir spaudimo būti „kažkuo“.

 

Kol kas mano mėgstamiausias jo vaidmuo tebėra pirmojoje „Krikštatėvio“ dalyje, kur jis genialiai perteikė italų mafijos vadeivą, švelnų ir kartu negailestingą šeimos valdytoją. Dar daug nemačiau filmų su juo, matyt, verta dar pasidairyti po retrospektyvą su M. Brando. Visgi man šis filmas savo medžiaga nepasirodė labai jau atskleidžiantis įvairiapusę Brando asmenybę. Nesu koks didelis specialistas biografinių dokumentinių filmų, bet, man regis, šioje sustyguotoje istorijoje yra tam tikros cenzūros. Pasirinktas skaudusis aspektas – tėvų paliktos traumos ir konfliktai su režisieriais, tačiau nė žodžio nėra apie tai, kad Marlonui Brando patiko vyrai, nepaisant to, kad turėjo tris santuokas ir galimai 11 vaikų (ir nesantuokinių). Beje, ar žinojote, kad po mylimo draugo Wally Cox mirties jis kažin kaip gavo jo pelenus, kuriuos saugojo ilgus dešimtmečius, po savo mirties nurodė sumaišyti jųdviejų pelenus ir išbarstyti Taityje ir Mirties slėnyje, Kalifornijoje? Sakoma, kad Brando nuolat kalbėdavosi vienui vienas su tais pelenais... Nepasakyti ar bent neužsiminti apie tai dokumentiniame filme yra, sakyčiau, akivaizdus šioks toks cenzūravimas ir asmenybės kulto „piešimas“. Kokį mes norime nulipdyti Brando? Pažeidžiamą, seksualų, konfliktišką, jautrų, bet ne tokį marginalų, kad jam būtų klijuojamos nepatogios etiketės. Šiaip geras filmas, bet iki galo nepatikėjau, kad jis sugebėjo kaip nors perteikti sudėtingos asmenybės visapusiškumą.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.1

 

Maištinga Siela

Dienos citata: aktorius Marlon Brando apie savo biseksualumą

 Sveiki, skaitytojai,

 

„Kaip ir daugelis vyrų, aš taip pat turėjau homoseksualių patirčių, ir man dėl to nėra gėda. Aš niekada pernelyg nesukau galvos dėl to, ką žmonės apie mane galvoja. Bet jei yra kas nors, kas tiki, jog mes su Jacku Nicholsonu esame meilužiai, tegu tiki. Man tai atrodo linksma.“ Marlon Brando, 1976 iš žurnalo "Playboy"

 

Marlonas Brando, vienas įtakingiausių ir kontroversiškiausių XX a. aktorių, gimė 1924 m. balandžio 3 d. Omahe, Nebraskoje, ir mirė 2004 m. liepos 1 d. Los Andžele, Kalifornijoje. Jo gyvenimas buvo kupinas kūrybinių aukštumų ir asmeninių tragedijų, o jo charizma ir atvirumas sukrėtė ne tik kino pasaulį, bet ir visuomenę.  Brando karjera apėmė šešis dešimtmečius, per kuriuos jis sukūrė nepamirštamus vaidmenis tokiuose filmuose kaip „Geismų tramvajus“ (A Streetcar Named Desire), „Julijus Cezaris" (Julius Caesar), „Paskutinis tango Paryžiuje“ (Last Tango in Paris), „Krikštatėvis“ (The Godfather) ir „Šių dienų apokalipsė“ (Apocalypse Now). Jis du kartus laimėjo „Oskaro“ apdovanojimą už geriausią aktorių, tačiau ne mažiau nei jo talentas, dėmesį patraukė ir jo audringas bei neramus asmeninis gyvenimas.

 

Nepaisant ryškių vaidmenų ir daugybės santykių su moterimis, Brando viešai prabilo apie savo biseksualumą, kas tuo metu buvo retas ir drąsus žingsnis.  1976 m. žurnalui „Playboy“ duotame interviu jis atvirai pareiškė, kad, kaip ir daugelis vyrų, jis turėjo homoseksualių patirčių, ir jam dėl to nėra gėda. Šis pareiškimas sulaužė Holivudo tabu ir atvėrė diskusijas apie seksualinę orientaciją.  Brando pabrėžė, kad jis niekada pernelyg nesuko galvos dėl kitų nuomonės ir netgi juokavo apie spėliojimus, kad jis ir Jackas Nicholsonas yra meilužiai (kaip ir matote iš jo citatos). Nors jis buvo tris kartus vedęs ir turėjo daug vaikų, jo biseksualumas buvo atvirai žinomas artimame rate ir jis turėjo ilgalaikių santykių su abiejų lyčių atstovais.

 

Marlono Brando romanų sąrašas buvo ilgas ir spalvingas, jame buvo ir žinomos aktorės, ir paprastos moterys. Jis buvo vedęs trys kartus: Aną Kašfi, Movita Castaneda ir Taritą Teriipia, su kuriomis susilaukė vaikų. Jo santuokos buvo neramios ir trumpalaikės. Be santuokų, jis turėjo daugybę ryšių su tokiomis garsenybėmis kaip Marilyn Monroe, Ava Gardner ir Grace Kelly.  Visgi, būtent jo santykiai su vyrais ypač atskleidė jo asmenybės sudėtingumą ir atvirumą. Nors jis niekada nebuvo linkęs skelbti detalių apie savo ryšius su vyrais,  jis turėjo ilgą ir gilų ryšį su aktoriumi Wally Coxu. Coxas buvo jo patikimiausias draugas, o jųdviejų santykiai buvo artimi ir truko visą gyvenimą.

 

Viena iš labiausiai iškalbingų detalių, atspindinčių Brando santykius su vyrais, yra jo pelenų sumaišymas po mirties. Brando artimųjų iniciatyva, po jo mirties 2004 m., jo kremuoti palaikai buvo išbarstyti drauge su dviejų jam artimų žmonių pelenais: jo geriausios draugės, prodiuserės Lenos M. E. R. E. M., ir aktoriaus Wally Coxo. Šis veiksmas buvo savotiškas paskutinis pareiškimas, patvirtinantis ne tik gilią draugystę, bet ir ypatingą ryšį, kuris siejo jį su šiuo žmogumi, peržengiant tradicinius lūkesčius. Šis poelgis įrodo, kad Brando gyvenime santykiai buvo svarbesni už socialines normas ir lūkesčius.

 

Paskutinius gyvenimo metus Marlono Brando sveikata sparčiai blogėjo. Jis sirgo cukriniu diabetu, turėjo širdies problemų ir buvo priklausomas nuo vaistų.  Aktorius mirė nuo plaučių fibrozės, 2004 m. liepos 1 d., būdamas 80 metų. Jo mirtis užbaigė vienos ryškiausių Holivudo žvaigždžių erą, tačiau jo palikimas gyvas iki šiol. Brando įtaka aktorių kartoms yra neišmatuojama. Jo įdiegtas natūralistinis vaidybos stilius, pagrįstas emocine atmintimi ir giliu personažo supratimu, tapo „Metodo vaidybos“ (Method Acting) etalonu. Nors jo gyvenimas buvo sudėtingas ir kupinas skandalų, Brando drąsa atvirai kalbėti apie savo seksualumą ir atvirumas asmeniniame gyvenime padarė jį viena iškiliausių asmenybių XX amžiaus kultūroje. Jis visada liks prisimintas ne tik dėl savo neprilygstamo talento, bet ir dėl savo maištingos dvasios bei atvirumo.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Krantinėje" / "On The Waterfront"

Sveiki, skaitytojai,

Na, apie senus gerus legendinius filmus norisi pasakyti ne vien gerą žodį, bet kažkaip taip: kaip kritikuojame tam tikrus istorinius reiškinius, taip, manau, jokių stabų neturėtų būti ir kine, nesvarbu, kaip anuomet filmas bebūtų vertinamas ir to vertinimo šleifas nešamas per visus dešimtmečius. Štai legendinė retro kino klasika „Krantinėje“ (angl. On the waterfront) (1954) iki šiol laikoma neblėstančiu aktoriaus Marlon Brando viršūne.

Elia Kazan legendinis filmas pasakoja, sakyčiau, įprastinę kriminalinę istoriją, kuri laikosi ant tarp pagrindinio veikėjų moralinių principų, įsipareigojimų ir, žinoma, meilės, kuri vienaip ar kitaip (kaip ir įprasta tų dešimtmečių kriminalinėse dramose) susijusi su nusikaltimo aplinkybėmis. Šešto dešimtmečio pradžios Amerika dar tik klesti mafijos šešėlyje, todėl nenuostabu, kad tų dienų aktualijos šitaip atsispindėjo ir kine. Kokią reikšmę šis filmas turi kino industrijai, apskritai man sunku spręsti, o tai, sakyčiau, nelabai ir įdomu, nes, jeigu užėjote į šį puslapį, tikriausiai norite greito ir emocionalaus vertino – verta ar neverta. Tai sakau Jums, kad verta tik tiek, kiek Jūs patys rimtai žiūrite į kiną kaip į meną, o ne vien į pramogą.

Filmą sužiūrėjau ir patyriau įvairiausių emocijų. Žinoma, jis siužetiškai geras, joje daug įdomių juslinių efektų, kuriuos kuria uosto atmosfera, balandžiai, veiksmas ant senovinių stogų, socialinė pilkuma, besivaduojanti iš ekonominės krizės darbo liaudis, darbininkai be darbo sutarčių ir, žinoma, mafija, mafija, mafija... Filmas nors ir konstruojamas teatralizuotomis scenomis ir veikėjai kalba jau atpažįstamais dialogais, demonstruodami to meto kultūrinius darinius, manding, filmą natūralesnį daro socialinė aplinka, atšiaurumas ir Al Capotės laikų „vyrų reikalų“ tvarkymo maniera, kuri, kad ir kiek atrodytų atgrasi, vis tiek įneša retro nostalgijų. 

Tiesa, nežinau, kas šiame filme nutiko M. Brando akims – ar tai nevykusi plastinė operacija, ar amžius, ar nevykęs grimas, norint sukurti atšiauresnį vaizdą, tačiau jo tai nesustabdė nuo „Oskaro“ laimėjimo ir kitų apdovanojimų. Kad jis geras aktorius, tą mačiau „Krikštatėvyje“, tačiau filme man kur kas šiltesnė, jausmingesnė ir tikresnė buvo „Oskaro“ savininkė už antro plano vaidmenį Eva Marie Saint. Tie mačistiniai tipažiniai vaidmenys jau kažkur regėti filmuose su Roberto Deniro, o tai be jokios abejonės rodo, kad manyje susiplakę nechronologinis kino vertinimas, – reikėjo pradėti nuo M. Brando filmų ir tik vėliau lipdyti šablonus Deniro. Tiek to, nes filmas šiaip ar taip vis tiek pakankamai įdomus, įtraukiantis ir beregint geriausia vieta, žinoma, tapo pats finalas – vyriško muštynės ir vyriškos bendrystės kaip teisuoliško pasaulio pamatas išaukštinimas, kai visi varguoliai nusigręžia nuo mafijos ir tampa viena didele uosto šeima. Žaizdotas M. Brando nelyginant Jėzus Kristus suluošintas ir prakistu antakiu, ir sulaužytas kaulais žengia į angarą kilnoti su kabliu maišų. Jeigu nebūtų graudu, būtų išties juokinga.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Krikštatėvis" / "The Godfather"

Sveiki, visi,

Ką gi, pažiūrėjau dar vieną vadinamą kino šedevrą, tik vargu ar šis filmas man pasirodė toks šventas šedevras – tai Francis Ford Coppola „Krikštatėvis“ (angl. The Godfather) (1972). Tai pirmoji „Krikštatėvio“ trilogijos dalis ir ji laikoma pačia geriausia dalimi, nors ir tęsiniai įvertinti labai aukštai ir tiesiog... Seniai svajojau pasidaryti „Krikštatėvio“ dieną, atsisėsti ramiai ir pažiūrėti per dieną visas dalis, bet dabar susvyravau, ar apskritai noriu pažiūrėti kitas dalis. Tuoj paaiškinsiu kodėl. 

Žinoma, tai skonio reikalas. Žinoma, kad pripažįstu šį filmą esant gerą, ypatingą kažkam ir apskritai pripažįstu režisieriaus įtaką kino industrijai, bet filmą sužiūrėjau gana sausai, tai mano ir vertinimas gana dvejopas. Visų pirma man filmas pasirodė pernelyg ištęstas, aišku, yra toje scenų ir įvykių neskubėjime savito žavesio, rafinuotumo, tačiau kartais norėjosi tuos įvykius paspartinti. Žinoma, labiausiai mane nustebino du dalykai. Visų pirma pati medžiaga, maniau, bus iš serijos „šaudau ir gaudau“, juk apie mafijos pasaulį kalbėti rimtai ir rafinuotai sunku, nebent tai būtų koks Q. Tarantino. Nors ko čia stebėtis, kai filmas laikomas šedevru? Aiškiai istorijoje deklaruojamos šeimos vertybės, ypač pagarba. Filmas apie vyrų pasaulį ir jų reikalus, nebūtinai legalius, atšliejusius nuo įstatymų, bet būtinai garbingus. Tai kartu savotiška šeimos saga, savo valdžios sūnui perdavimo istorija ir ji įtikina nuo A iki Z. Kitas dalykas – stulbinama Marlon Brando vaidyba, įvertinta „Oskaro“ statulėle, kurios, kaip žinia, aktorius atsisakė... Atradimas buvo ir aktorius Al Pacino, suvaidinęs Krikštatėvio sūnų ir vėliau pats perėmęs jo pareigas. Iš blankaus vaikinuko jis tiesiog akyse pamažu tapo tikra tėvo kopija ir staiga pasidarė ne tiek Krikštatėvio personažas, o būtent italų mafijos imperiją paveldėsiančio įpėdinio virsmas...

Nepaisant rafinuotumo, atidumo, puikių dviejų aktorių vaidybos ir geros režisūros, man pristigo susidomėjimo pačia tema, jos aktualumas man pačiam ir apskritai vengiu filmų apie mafiją, bet pažiūriu tuos, kuriuos jau būtina pamatyti tikram kinomanui ir „Krikštatėvis“ buvo kaip tik tas filmas. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 100/100

IMDb: 9.2

Jūsų Maištinga Siela