Sveiki, skaitytojai,
Na, apie senus gerus
legendinius filmus norisi pasakyti ne vien gerą žodį, bet kažkaip taip: kaip
kritikuojame tam tikrus istorinius reiškinius, taip, manau, jokių stabų neturėtų
būti ir kine, nesvarbu, kaip anuomet filmas bebūtų vertinamas ir to vertinimo
šleifas nešamas per visus dešimtmečius. Štai legendinė retro kino klasika „Krantinėje“ (angl. On the waterfront) (1954) iki šiol
laikoma neblėstančiu aktoriaus Marlon Brando viršūne.
Elia Kazan legendinis
filmas pasakoja, sakyčiau, įprastinę kriminalinę istoriją, kuri laikosi ant tarp
pagrindinio veikėjų moralinių principų, įsipareigojimų ir, žinoma, meilės, kuri
vienaip ar kitaip (kaip ir įprasta tų dešimtmečių kriminalinėse dramose)
susijusi su nusikaltimo aplinkybėmis. Šešto dešimtmečio pradžios Amerika dar
tik klesti mafijos šešėlyje, todėl nenuostabu, kad tų dienų aktualijos šitaip
atsispindėjo ir kine. Kokią reikšmę šis filmas turi kino industrijai, apskritai
man sunku spręsti, o tai, sakyčiau, nelabai ir įdomu, nes, jeigu užėjote į šį
puslapį, tikriausiai norite greito ir emocionalaus vertino – verta ar neverta.
Tai sakau Jums, kad verta tik tiek, kiek Jūs patys rimtai žiūrite į kiną kaip į
meną, o ne vien į pramogą.
Filmą sužiūrėjau ir
patyriau įvairiausių emocijų. Žinoma, jis siužetiškai geras, joje daug įdomių
juslinių efektų, kuriuos kuria uosto atmosfera, balandžiai, veiksmas ant
senovinių stogų, socialinė pilkuma, besivaduojanti iš ekonominės krizės darbo
liaudis, darbininkai be darbo sutarčių ir, žinoma, mafija, mafija, mafija...
Filmas nors ir konstruojamas teatralizuotomis scenomis ir veikėjai kalba jau
atpažįstamais dialogais, demonstruodami to meto kultūrinius darinius, manding,
filmą natūralesnį daro socialinė aplinka, atšiaurumas ir Al Capotės laikų „vyrų
reikalų“ tvarkymo maniera, kuri, kad ir kiek atrodytų atgrasi, vis tiek įneša
retro nostalgijų.
Tiesa, nežinau, kas šiame
filme nutiko M. Brando akims – ar tai nevykusi plastinė operacija, ar amžius,
ar nevykęs grimas, norint sukurti atšiauresnį vaizdą, tačiau jo tai nesustabdė
nuo „Oskaro“ laimėjimo ir kitų apdovanojimų. Kad jis geras aktorius, tą mačiau
„Krikštatėvyje“, tačiau filme man kur kas šiltesnė, jausmingesnė ir tikresnė
buvo „Oskaro“ savininkė už antro plano vaidmenį Eva Marie Saint. Tie mačistiniai
tipažiniai vaidmenys jau kažkur regėti filmuose su Roberto Deniro, o tai be
jokios abejonės rodo, kad manyje susiplakę nechronologinis kino vertinimas, – reikėjo
pradėti nuo M. Brando filmų ir tik vėliau lipdyti šablonus Deniro. Tiek to, nes
filmas šiaip ar taip vis tiek pakankamai įdomus, įtraukiantis ir beregint geriausia
vieta, žinoma, tapo pats finalas – vyriško muštynės ir vyriškos bendrystės kaip
teisuoliško pasaulio pamatas išaukštinimas, kai visi varguoliai nusigręžia nuo
mafijos ir tampa viena didele uosto šeima. Žaizdotas M. Brando nelyginant Jėzus
Kristus suluošintas ir prakistu antakiu, ir sulaužytas kaulais žengia į angarą
kilnoti su kabliu maišų. Jeigu nebūtų graudu, būtų išties juokinga.
Mano
įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 88/100
IMDb: 8.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą