Šios dienos daina: Barbra Streisand - The Way We Were [lyrics / žodžiai] (cover Beyonce)

 

Sveiki,

 

Kas nežino legendinės amerikiečių atlikėjos Barbros Streisand (g. 1942)? Krištolinio balso savininkė buvo itin populiari 7-9 dešimtmečio muzikos ir kino padangėse. Šiandien jos talentas vis dar pripažįstamas ir laikomas prestižiniu. Per savo karjerą Striesant išleido daug muzikos albumų, įvertintų pačiais prestižiškiausiais apdovanojimais.

 

Man asmeniškai viena gražiausių jos dainų yra pastaruoju metu vis niūniuojama „The Way We Were“, kuris buvo išleistas 1973 metais rugsėjo mėnesį. Dainos žodžiai detaliai perteikia tais pačiais metais pasirodžiusį miuziklą su Barbra Streisand ir Robert Redford tuo pačiu pavadinimu kaip ir daina. Daina JAV-ose 1974 metais tapo sėkmingiausiai parduodamu hitu, pelniusiu platininį sertifikatą su 1 milijonų pardavimų, Kanadoje pasiekė klausomiausių kūrinių topų viršūnę. Daina buvo sėkminga ir kitose šalyse, o po sėkmės daug kas sukūrė savo dainos versijas. Įdomu, kad šią melodingą ir jautrią dainą gyvai dainavo pati Beyonce, kai Barbrai Streisand buvo įteiktas garbės apdovanojimas už viso gyvenimo muzikinius pasiekimus. Tiesa, man Beyoncės versija taip pat labai patinka, todėl įdedu abi versijas, galite užsimerkę paklausyti, nes kūrinys išties puikus ir gurmaniškas.

 

Barbra Streisand – The Way We Were

 

Beyonce – The Way We Were

Gyvas Barbros Streisand pasirodymas

 

Žodžiai / lyrics

Barbra Streisand – The Way We Were

 

Memories

Light the corners of my mind

Misty watercolor memories

Of the way we were

Scattered pictures

Of the smiles we left behind

Smiles we gave to one another

For the way we were

Can it be that it was all so simple then?

Or has time re-written every line?

If we had the chance to do it all again

Tell me, would we?

Could we?

Memories

May be beautiful and yet

What's too painful to remember

We simply to choose to forget

So it's the laughter

We will remember

Whenever we remember

The way we were

The way we were

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Krantinėje" / "On The Waterfront"

Sveiki, skaitytojai,

Na, apie senus gerus legendinius filmus norisi pasakyti ne vien gerą žodį, bet kažkaip taip: kaip kritikuojame tam tikrus istorinius reiškinius, taip, manau, jokių stabų neturėtų būti ir kine, nesvarbu, kaip anuomet filmas bebūtų vertinamas ir to vertinimo šleifas nešamas per visus dešimtmečius. Štai legendinė retro kino klasika „Krantinėje“ (angl. On the waterfront) (1954) iki šiol laikoma neblėstančiu aktoriaus Marlon Brando viršūne.

Elia Kazan legendinis filmas pasakoja, sakyčiau, įprastinę kriminalinę istoriją, kuri laikosi ant tarp pagrindinio veikėjų moralinių principų, įsipareigojimų ir, žinoma, meilės, kuri vienaip ar kitaip (kaip ir įprasta tų dešimtmečių kriminalinėse dramose) susijusi su nusikaltimo aplinkybėmis. Šešto dešimtmečio pradžios Amerika dar tik klesti mafijos šešėlyje, todėl nenuostabu, kad tų dienų aktualijos šitaip atsispindėjo ir kine. Kokią reikšmę šis filmas turi kino industrijai, apskritai man sunku spręsti, o tai, sakyčiau, nelabai ir įdomu, nes, jeigu užėjote į šį puslapį, tikriausiai norite greito ir emocionalaus vertino – verta ar neverta. Tai sakau Jums, kad verta tik tiek, kiek Jūs patys rimtai žiūrite į kiną kaip į meną, o ne vien į pramogą.

Filmą sužiūrėjau ir patyriau įvairiausių emocijų. Žinoma, jis siužetiškai geras, joje daug įdomių juslinių efektų, kuriuos kuria uosto atmosfera, balandžiai, veiksmas ant senovinių stogų, socialinė pilkuma, besivaduojanti iš ekonominės krizės darbo liaudis, darbininkai be darbo sutarčių ir, žinoma, mafija, mafija, mafija... Filmas nors ir konstruojamas teatralizuotomis scenomis ir veikėjai kalba jau atpažįstamais dialogais, demonstruodami to meto kultūrinius darinius, manding, filmą natūralesnį daro socialinė aplinka, atšiaurumas ir Al Capotės laikų „vyrų reikalų“ tvarkymo maniera, kuri, kad ir kiek atrodytų atgrasi, vis tiek įneša retro nostalgijų. 

Tiesa, nežinau, kas šiame filme nutiko M. Brando akims – ar tai nevykusi plastinė operacija, ar amžius, ar nevykęs grimas, norint sukurti atšiauresnį vaizdą, tačiau jo tai nesustabdė nuo „Oskaro“ laimėjimo ir kitų apdovanojimų. Kad jis geras aktorius, tą mačiau „Krikštatėvyje“, tačiau filme man kur kas šiltesnė, jausmingesnė ir tikresnė buvo „Oskaro“ savininkė už antro plano vaidmenį Eva Marie Saint. Tie mačistiniai tipažiniai vaidmenys jau kažkur regėti filmuose su Roberto Deniro, o tai be jokios abejonės rodo, kad manyje susiplakę nechronologinis kino vertinimas, – reikėjo pradėti nuo M. Brando filmų ir tik vėliau lipdyti šablonus Deniro. Tiek to, nes filmas šiaip ar taip vis tiek pakankamai įdomus, įtraukiantis ir beregint geriausia vieta, žinoma, tapo pats finalas – vyriško muštynės ir vyriškos bendrystės kaip teisuoliško pasaulio pamatas išaukštinimas, kai visi varguoliai nusigręžia nuo mafijos ir tampa viena didele uosto šeima. Žaizdotas M. Brando nelyginant Jėzus Kristus suluošintas ir prakistu antakiu, ir sulaužytas kaulais žengia į angarą kilnoti su kabliu maišų. Jeigu nebūtų graudu, būtų išties juokinga.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Fiodoras Dostojevskis "Nusikaltimas ir bausmė"

Fiodoras Dostojevskis. „Nusikaltimas ir bausmė“. – Vilnius: Margi raštai, 2008.

 Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai nėra tokio skaitytojo, kuris nebūtų girdėjęs apie garsųjį rusų rašytoją Fiodorą Dostojevskį ir jo šedevru laikomą romaną Nusikaltimas ir bausmė (1866). Tiesą sakant, po perskaityto romano Idiotas (1868) prieš beveik penkerius metus, mane ištiko lengvas šokas, nes be galo tiesiog susižavėjau šiuo rašytoju, kad tiesiog ilgą laiką bijojau prie jo kūrinių prisiliesti, tačiau gyvenimas trumpas ir reikia pasiimti iš jo geriausia, todėl perėjau prie programinio jo kūrinio Nusikaltimas ir bausmė, kurį rašytojas (sunku tuo patikėti) parašė per mėnesį. Nežinau, kokiu tempu jis dirbo, bet buvo sudaręs sutartį su leidėju, jei šis iki lapkričio pirmosios nepristatys 300 puslapių rankraščio, jis ne vienerius metus jam rašys be jokio honoraro. Nusikaltimas ir bausmė tapo F. Dostojevskiui lemtingu, kadangi jis nusisamdė padėjėją, kuri tapo ištikima jo žmona iki pat mirties. Ir... derėtų komerciškai pridurti, kad jis visgi parašė didžiulį romaną per mėnesį, kuris tapo neatsiejama ne tik rusų literatūros klasika, bet viso pasaulio literatūriniu paveldu.

Šedevrai gimsta kartais greitai ir labai produktyviai. Šis romanas atsirado jau po F. Dostojevskio katorgos Sibire, kai grįžęs į Peterburgą, atsiribojo nuo revoliucionierių ir įniko tik į rašymą. Šiame romane taip pat pilna konfrontuojančių personažų, kurie mato pasaulį kaip permainų ir carinės konservatyviosios tradicinės politikos tęstinumą. Romane labiausiai tai parodo Lužinas, kuris priklauso tradicinei tvarkai ir jo „draugas“ Lebeziatnikovas, užkietėjęs revoliucionierius radikalas ir įprastinių to meto vertybių laužytojas. Žinoma ir tai, kad F. Dostojevskis šio romano idėją tiesiog nugvelbė iš laikraščio antraštės, kuri skelbė apie vyrą, kuris kirviu užkapojo moterį. Šedevrus inspiruojantys šaltiniai neretai būna visai šalia.

Mane labiausiai nustebino leidykla Margi raštai, kuri 2008 metais išleidusi Nusikaltimo ir bausmės penktąją leidimą nepaviešino jokios vertėjo(-s) pavardės. O vertimas išties kelia man nemenką susidomėjimą, kadangi jis pilnas kalbos kultūros klaidų ir net painių nelogiškų sakinių: Ogi aš ir pats jums atvirai prisipažinau jau keletą kartų, kad ta psichologija turi du galus ir kad antrasai jos galas bus didesnis ir daug įtikinamesnis, ir kad be šito aš prieš jus jokių įrodymų kol kas ir neturiu“ (p. 476). Tokių neaiškių pasamprotavimų labai daug kur. Įtariu, kad šis vertimas darytas giliais sovietiniais laikais, o galgi net tarpukario laikotarpyje, nes pilna įvairiausių senienų ir nereikalingų kalbos šiukšlių kaip antai „visiems ir kiekvienam“. Aišku, šis vertimas kartu žavi, kadangi jis iš dalies rekonstruoja F. Dostojevskio laikotarpio kalbėsenos ir visuomenės manierą, kur dominavo visai kitokia kalba ir etiketas. Tekstas pilnas pertarų, įterpinių, tikslinimų ir netgi tiesioginių rusiškų vertalų, kuriems ne visada rasi ir lietuvišką atitikmenį, bet tai vėlgi charakterizuoja ir nuspalvina laikmečio tendencijas. Pavojų matau tik vieną: nesuvokdami, jog į vertimą galime žiūrėti kaip į rekonstrukciją, mes nesąmoningai galime perimti kalbos kultūros klaidas (ypač tai gresia mokiniams). Ar reiktų šiandien naujo Nusikaltimas ir bausmė vertimo varianto, atitinkančio visas šiuolaikines lietuvių kalbos normas – diskutuotinas klausimas.

Fiodoro Dostojevskio knygos mano lentynoje. 

Kaip visada labai sudėtinga kalbėti apie didingą knygą, tačiau reikia. Visų pirma Nusikaltimas ir bausmė turi ryškų charakterį – Rodijoną Romanovičių Raskolnikovą. Vargšas buvęs studentas skęsta skurde ir vos suduria galą su galu, glaudžiasi nykiame mažame kambarėlyje Peterburge. Jo motina ir sesuo gyvena provincijoje, jis mieste jaučiasi vienišas, dažnai alkanas ir dar spaudžiamas finansinių bėdų. Pamažu jam į galvą lenda juodos mintys, kad reiktų apiplėšti jam kambarį nuomojančią senę, kuriai pridavė užstatą. Vieną dieną jis kirviu ją užkapoja, užkapoja ir netikėtai į kambarį tuo pat metu įėjusią Lizavetą. F. Dostojevskis charakterizuodamas per moralines ir vertybines Raskolnikovo puses, atskleidžia sudėtingą žmogaus kaltės ir atpirkimo procesą. Knyga yra ištisas kaltės atpirkimo proceso aprašymas – kraupus, stingdantis, įtikinamas, smulkmeniškas. Autorius atidus detalėms, bet jam rūpi ne tiek socialinė aplinka, kiek vidiniai žmogaus dvasiniai parametrai, atsiskleidžiantys per socialinį bendravimą. Tai nėra vien tik paprastas siaubo detektyvinis trileris, visažinis pasakotojas konstruoja ir plėtoja bei kitas paralelines siužetines linijas, todėl romanas tampa daugiasluoksniu siužetų (susikertančių vieni su kitais) voratinkliu. 

Girtuoklio Marmeladovo, jo žmonos Katerinos Ivanovnos bei dukters Sonios gyvenimo istorija – vienas frontas. Kitas frontas – Raskolnikovo motina Plucherija Aleksandrovna, sesers Dunios vestuvės su pasiturinčiu Lužinu, tarp kurių įsiterpia našlys, įtariamas žmonos Marfos Petrovnos nužudymu, Svidrigailovas. Na, ir žinoma pats R. Raskolnikovas, jo vidinė kova, jo pastangos neįsiduoti geram detektyvui ir psichologui Porfirijui, kuris numano, kad Raskolnikovas kaltas dėl dviejų moterų mirties. Tarp savęs ir dviejų fronto Raskolnikovas kartu smarkiai kentėdamas tiek fiziškai, tiek dvasiškai, grumiasi su savimi ir visuomenės ydomis. Raskolnikovo fizinė būsena tampa ir dvasios būsenos atspindžiu – nuolat vaikšto išblyškęs, kliedi, karščiuoja, greitai susierzina, šnekasi su savimi, atstumia artimuosius – žodžiu, elgiasi kaip šizofrenikas. Kaltės našta tokia nepakeliama, kad ji sujaukia ne tik veikėjo vertybines ir moralines nuostatas, bet ir apskritai pažeidžia psichiką, todėl jis pamažu visiems išsiduoda, kad yra kaltas dėl moterų mirčių. Artimieji, kurie jaudinasi dėl R. Raskolnikovo (sesuo Dunia, motina ir draugas Razumichinas) tiesiog ne tik nemato akivaizdžių sąsajų su nusikaltimu, bet ir sąmoningai nenori sieti pakrikusios Raskolnikovo psichikos su įvykdytu nusikaltimu. Visai kitoks detektyvas Porfirijus, kuris užaštrina situaciją, nesuimdamas Raskolnikovą, bet provokuodamas ir veikdamas jį psichologiškai.

Romane pavaizduota daugybė ryškių charakterių, kurie formuojami visuomenės primetamų moralinių vertybių bei socialinio luomo. Nors romanas gana ilgas ir didelis, jame labai detaliai charakterizuojami ir apnuoginami veikėjų psichologiniai niuansai, tačiau vidinės įtampos nė kiek nemąžta, priešingai – F. Dostojevskis sukuria nuostabų trilerį, kartais nenuspėjamą, bet labai motyvuotą, nepalikdamas neaiškumų. Veikėjų motyvacija rašytojui labai svarbi, jis kiekvienoje scenoje stengiasi, kad veikėjai protautų ir per visažinį pasakotoją atskleistų ketinimus, veikėjų matymo „gylį“ ir suvokimą. Tekstas tirpsta puslapis po puslapio ir romano sunkumo bei didumo nebesimato ir nebesijaučia.

Viena įdomiausių šios kaltės parabolių yra Raskolnikovo ir Svidrigailovo, kuris provincijoje nužudė savo žmoną (nors niekur jis neprisipažino, kad nužudė, bet visiems aišku). Kiek svarbus šiems veikėjams yra gyvenimas, kiek po nusikaltimo ir dvasinio lūžio juose liko žmogiškumo ir noro atsinaujinti? Svidrigailovas nebeturi savyje gailesčio, jam 50 metų, jis mielai leidžiasi su nepilnametėmis į seksualinių geidulių pasaulį ir nebesistengia laikytis visuomenės moralinių standartų, jis save tapatina su padugnėmis. Raskolnikovo atvejis irgi unikalus, nes visą laiką atrodo, kad jis toks pat kaip ir Svidrigailovas, nes elgiasi pagal panašias degradavusias moralines ir vertybines nuostatas, regis, kaltė jį irgi pavertė padugne. Abu veikėjai romano pabaigoje galvoja nuo Mažosios Nevos upės tilto nusižudyti, bet tik Raskolnikovas to nepadaro ir prisipažįsta kaltas – gauna lengvinančiomis aplinkybėmis 8 metų katorgos, paskui jį seka Sonia į patį Sibirą. Svidrigailovas nusišauna ir paneigia savyje esantį žmogiškumą, kaltė jį sunaikini kaip žmogų, o R. Raskolnikovas pasuka priešingu keliu – socialiniu ir dvasiniu atpirkimo keliu.

Kodėl R. Raskolnikovas padarė šį nusikaltimą? Ar vien tik iš skurdo? Sunku pasakyti, tačiau jis nekartą Svidrigailovo ir Porfirijaus įvardijamas kaip idealistas, romantizmo laikotarpio rašytojas Šileris ar ne pačiu Napoleonu. R. Raskolnikovas iki nusikaltimo rašė straipsnį apie šio pasaulio santvarką, kuri grįsta socialinės moralės luomais – vieniems nieko negalima, jie tik paprasta liaudis, o kiti yra šeimininkai, išrinktieji, kuriems, kaip ir Napoleonui, negalioja jokios moralinės nuostatos, įskaitant ir biblijinį „Nežudyk“ įsakymą. Štai Svidrigailovas įvardina, kalbėdamas su Dunia, Raskolnikovo nusikaltimo priežastį labai panašiai: „Napoleonu jis labai susižavėjo, tai yra susižavėjo būtent tuo, kad labai daug genialių žmonių pavienio nusikaltimo nepaisė, o žengė per jį nedvejodami. Jis, rodos, buvo įsivaizdavęs, kad ir jis genialus žmogus, – tikriau, buvo tuo kurį laiką įsitikinęs. Jis labai kentėjo ir dabar kenčia dėl tos minties, kad teoriją tai jis mokėjo sukurti, bet peržengti nedvejodamas ir nebeįstengė, vadinasi, jis nėra genialus žmogus“ (p. 512). 

Galima daryti išvadą, kad F. Dostojevskis iš dalies R. Raskolnikovo personažu kritikavo revoliucionierius ir idealistus, kurie būrėsi tam, kad kaip Napoleonas, pakeistų pasaulį pagal save. Pats Fiodoras Dostojevskis buvo tai patyręs, nes ir pats buvo katorgoje, kurioje pamatė visą Rusijos tikrąją liaudį ir vėliau atsisakė visų revoliucinių judėjimų. Lygiai taip pat ir R. Raskolnikovas, pilnas idealistinių užmojų būti aukščiau už kitus, taip pat padarė savų klaidų. Nusikaltimas ir bausmė – tai įspūdingas F. Dostojevskio romanas, brėžiantis ilgą kritiškai analitinę priežastinę pasekmių grandinę per visuomenės, socialines, šeimos, individo bei jo dvasinį lygmenis, atskleisdamas moralinių  vertybių pasireiškimo svarbą visame kame.

Jūsų Maištinga Siela