Filmas: "Krantinėje" / "On The Waterfront"

Sveiki, skaitytojai,

Na, apie senus gerus legendinius filmus norisi pasakyti ne vien gerą žodį, bet kažkaip taip: kaip kritikuojame tam tikrus istorinius reiškinius, taip, manau, jokių stabų neturėtų būti ir kine, nesvarbu, kaip anuomet filmas bebūtų vertinamas ir to vertinimo šleifas nešamas per visus dešimtmečius. Štai legendinė retro kino klasika „Krantinėje“ (angl. On the waterfront) (1954) iki šiol laikoma neblėstančiu aktoriaus Marlon Brando viršūne.

Elia Kazan legendinis filmas pasakoja, sakyčiau, įprastinę kriminalinę istoriją, kuri laikosi ant tarp pagrindinio veikėjų moralinių principų, įsipareigojimų ir, žinoma, meilės, kuri vienaip ar kitaip (kaip ir įprasta tų dešimtmečių kriminalinėse dramose) susijusi su nusikaltimo aplinkybėmis. Šešto dešimtmečio pradžios Amerika dar tik klesti mafijos šešėlyje, todėl nenuostabu, kad tų dienų aktualijos šitaip atsispindėjo ir kine. Kokią reikšmę šis filmas turi kino industrijai, apskritai man sunku spręsti, o tai, sakyčiau, nelabai ir įdomu, nes, jeigu užėjote į šį puslapį, tikriausiai norite greito ir emocionalaus vertino – verta ar neverta. Tai sakau Jums, kad verta tik tiek, kiek Jūs patys rimtai žiūrite į kiną kaip į meną, o ne vien į pramogą.

Filmą sužiūrėjau ir patyriau įvairiausių emocijų. Žinoma, jis siužetiškai geras, joje daug įdomių juslinių efektų, kuriuos kuria uosto atmosfera, balandžiai, veiksmas ant senovinių stogų, socialinė pilkuma, besivaduojanti iš ekonominės krizės darbo liaudis, darbininkai be darbo sutarčių ir, žinoma, mafija, mafija, mafija... Filmas nors ir konstruojamas teatralizuotomis scenomis ir veikėjai kalba jau atpažįstamais dialogais, demonstruodami to meto kultūrinius darinius, manding, filmą natūralesnį daro socialinė aplinka, atšiaurumas ir Al Capotės laikų „vyrų reikalų“ tvarkymo maniera, kuri, kad ir kiek atrodytų atgrasi, vis tiek įneša retro nostalgijų. 

Tiesa, nežinau, kas šiame filme nutiko M. Brando akims – ar tai nevykusi plastinė operacija, ar amžius, ar nevykęs grimas, norint sukurti atšiauresnį vaizdą, tačiau jo tai nesustabdė nuo „Oskaro“ laimėjimo ir kitų apdovanojimų. Kad jis geras aktorius, tą mačiau „Krikštatėvyje“, tačiau filme man kur kas šiltesnė, jausmingesnė ir tikresnė buvo „Oskaro“ savininkė už antro plano vaidmenį Eva Marie Saint. Tie mačistiniai tipažiniai vaidmenys jau kažkur regėti filmuose su Roberto Deniro, o tai be jokios abejonės rodo, kad manyje susiplakę nechronologinis kino vertinimas, – reikėjo pradėti nuo M. Brando filmų ir tik vėliau lipdyti šablonus Deniro. Tiek to, nes filmas šiaip ar taip vis tiek pakankamai įdomus, įtraukiantis ir beregint geriausia vieta, žinoma, tapo pats finalas – vyriško muštynės ir vyriškos bendrystės kaip teisuoliško pasaulio pamatas išaukštinimas, kai visi varguoliai nusigręžia nuo mafijos ir tampa viena didele uosto šeima. Žaizdotas M. Brando nelyginant Jėzus Kristus suluošintas ir prakistu antakiu, ir sulaužytas kaulais žengia į angarą kilnoti su kabliu maišų. Jeigu nebūtų graudu, būtų išties juokinga.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Langas į kiemą" / "Rear Window"

Sveiki, kinomaniakai,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti amerikiečių legendinio režisieriaus Alfred Hitchcock‘o filmą „Langas į kiemą“ (angl. Rear Window) (1954). Vėl grįžtu prie šio kino genijaus. Prieš porą metų matytas jo filmas „Psichopatas“ padarė labai gerą įspūdį, tad nusprendžiau pažiūrėti ir daugiau šio režisieriaus darbų. 

„Langas į kiemą“ – tai visiškai kitoks filmas. Deja, iškart prisipažinsiu, kad jis man nepadarė tokio stipraus ir galingo įspūdžio, kokį buvo padaręs „Psichopatas“, tačiau filmas pasirodė labai mielas ir gana įtraukiantis. Klasikinis režisieriaus pasirinktas kino žanras – kriminalinis trileris su detektyviniais elementais. „Langas į kiemą“ iškart patraukia savo šešto dešimtmečio dvasia – neįtikėtino grožio aktorė Grace Kelly, apie kurią šiuo metu jau sukurtas filmas „Monako princesė“ su Nicole Kidman. Čia ji tiesiog tviskėte tviska elegancija ir moteriškumu – dievaži tos senojo Holivudo moterys buvo tokios gražios. Taigi filmas iškart dvelkia šeštu dešimtmečiu ir karkasiniu, teatro dekoraciniu pastatymu. Įspūdis toks, kad filmas filmuojamas tarp kartoninių dėžių, bet tuo kartu ta trapi dirbtina realybė tampa žavi ir įtikinama, o personažai savo languose netgi prijaukinti.

Scenarijus labiau panašus į pjesę, nei į scenarijų filmui. Veiksmas vyksta izoliuotose patalpose, praktiškai niekur neišeinama iš kiemo ribų, todėl kamerai patogu slankioti nuo vieno lango prie kito. Filmo kriminalinė mįslė taip pat įdomi – iki pat pabaigos, jeigu nežinote šio filmo siužeto, neaišku, ar personažai stebintis kaimynus per langus klysta kaltindami kaimyną žmonos nužudymu, ar iš tikrųjų yra teisūs... Tai ir yra didžioji šio filmo sėkmė – siužetinė intriga, nors finalas šiek tiek ir skurdokas, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos. Šiaip filmas stilingas, įdomus – mėgstu šio dešimtmečio kiną, tačiau taip pat negaliu pasakyti, kad „Langas į kiemą“ mane itin sužavėjo. Geras filmas geram vakarui, bet nedaugiau, tačiau net neabejoju, o ir IMDb reitingai rodo, kad tai vienas geriausių šio režisieriaus darbų, įvertintų žiūrovų.

Kadrai iš filmo "Langas į kiemą":

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela