Filmas: "Nuostabus gyvenimas" / "It's a Wonderful Life"

Sveiki,

Grįžtu prie klasikinio kino ir šįkart trumpai noriu pakomentuoti Frank Capra filmą „Nuostabus gyvenimas“ dar kai kur verčiama kaip „Tai nuostabus gyvenimas“ (angl. It‘s a Wonderful Life) (1946). Klasikinė juosta, nufilmuota iškart po Antrojo pasaulinio karo tapo tikra legenda. Kažin, ar vertėtų žiūrėti šio filmo klasikinę versiją, kur viskas daugiau ar mažiau susilieję. Man teko galimybę pažiūrėti jau gerokai atrestauruotą šio filmo versiją, netgi spalvotai! Šioji versija tikriausiai dabar atkeliautų ir į Jūsų namus...

Apie juostą galiu pasakyti tik tiek, kad ji savo turiniu gana įvairi, nors atitinka savo kai kuriomis šalutinėmis temomis tuos ilgesingai romantinius filmus, kai aktoriai vien žvilgsniu įsimyli, o įsimylėjimą dar pailiustruoja orkestrinė muzika. Manieringumo, būdingo penktojo dešimtmečio kinui esą nemažai, tačiau filmo turinį tikriausiai „gerina“ probleminis laukas: kaip išgyventi kapitalistinio gobšumo pasaulyje? Pagrindinis filmo veikėjas, kurio gyvenimas vaizduojamas nuo mažumės, turi akivaizdžiai humanistines vertybes; jis tiki pasaulio gerumu, lygybe, tvirtais šeimos santykiais, kad viskuo reikia su žmonėmis dalytis. Ir žinoma, ponas Poteris, kuris yra gobšus senis, apkartina jo gyvenimą. Rodos, socialinė nelygybė ir turėtų būti toji pagrindinė šio filmo ašis, bet viską apvainikuoja netikėtas „rėmas“ – į Žemę, herojui kaip „Dievas iš mašinos“ atsiųstas angelas sargas. Fantastiniai motyvai tik sustiprina keistumo ir netikėtumo įspūdį, priverčia toptelėti ir atsikvošėti nuo tų socialinių neteisybių ir akimirkai patikėti gyvenimo stebuklais.

Filmas absoliučiai prasmingas, gražus, kas kad teatrališkas, vaidyba ir scenos nenatūralios ir pernelyg primena dramos studiją, tačiau visas scenarijus ir filmo atmosfera byloja apie gyvenimo gėrį ir grožį. „Sukramtytos“ didaktikos nepavyks išvengti, tačiau bent pasimėgausite senu geru filmu, kur nevienadienis siužetas šiandienos kine jau dažniausiai išreiškiamas kur kas juodesnėmis spalvomis nei filme „Nuostabus gyvenimas“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 8.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogžudystės anatomija" / "Anatomy of a Murder"

Sveiki,

Taip retai lepinuosi kino klasika, nes taip norisi neatsilikti nuo šiandienos kino konteksto, kad tiesiog apmaudu, kad gamta nedavė atskiro gyvenimo žiūrėti vien tik kiną. Viena iš paskutinių senųjų klasikų buvo Otto Premingerio kriminalinė istorija „Žmogžudystės anatomija“ (angl. Anatomy of a Murder) (1959). Filmas tapęs tikra detektyvų ir bylos nagrinėjimo kine klasika ir jeigu Jums patiko „12 įtūžusių vyrų“, tai beveik net neabejoju, kad ir ši kino klasika gali tapti tikru delikatesu.

Filmas daugiau nei pustrečios valandos nė kiek nenuvargino, kaip kada būna su ilgais epiniais filmais, kurių pabaigą jau žinai, vos tik jie prasideda. „Žmogžudystės anatomija“ iš esmės iliustruoja šešto dešimtmečio amerikiečių teisminę sistemą, jos spragas, advokatų ir prokurorų darbą. Filmas planiškai skyla į dvi dalis. Pirmojoje daugiau pasakojama advokato Paulo gyvenimas, jo namų aplinka ir t. t. Vėliau užuomazgos į kriminalinį nusikaltimą ir galiausiai viską vainikuoja teismų rūmų procesas. Retro spalvomis nufilmuota juosta žadina nostalgišką žiūrovo ilgesį tokioms juostoms, kai aktorių biografijos dar nebuvo „išmėsinėtos“ žiniasklaidos, kai kine ir jo kūrimo laikotarpyje gyvavo kiek kitokios vertybės ir kitokios mados bei suvokimas apie pasaulį. Žiūri į aktorius ir galvoji, kad nė vieno nebeliko gyvo, o štai jų būvimas kadre išliko iki šių dienų...

Nuoseklus ir taupus istorijos pasakojimas, kur scenos „sukaltos“ kiek preciziškai teatrališkai, bet ir dėl to gražu. Flirtuojanti moteris, kuri sau prisišaukia bėdos, vyras advokatas – tos stereotipinis dar nuo Agatos Kristi laikų sukurptas lyčių kriminalinis pasaulis, kai vyras dėl žmonos nužudo meilužį ir todėl jis nepakaltinamas, dėl savo efekto būsenos, dabar tokių net romanų neberašo, o kad neberašo – tai čia dar geriau, nes kiekvienai erai savitos temos ir jos raiška.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svaigulys" / "Vertigo"

Sveiki, mieli skaitytojai,

Lėtai, bet tęsiu geriausių Alfred Hitchcock filmų peržiūras ir šįkart jau trečioji mano matyta jo juosta „Svaigulys“ (angl. Vertigo) (1958). Šį filmą pasirinkau Helovyno nakčiai, nors jame maža to siaubo, bet žiūrėjimo malonumas užtat buvo garantuotas. Prieš tai matyti „Psichopatas“ ir „Langas į kiemą“ taip pat buvo tikra karamelė akims ir sielai, tai lyginant su jais „Svaigulys“ man pasirodė įdomesnis ir geresnis už „Langą į kiemą“.

Apskritai filmas pagal įvairius topus yra laikomas vienas geriausių per visą kino industriją. Šio titulo „Svaigulys“ gviešiesi ilgus dešimtmečius vis nenumaldomai kildamas ir pagaliau 2012 m. (topas pertvarkomas kas 10 metų) jam pavyko įsitvirtinti geriausiųjų pozicijos viršūnėje. Apskritai kalbant, filmas išties geras. Jame yra visko – lėtos draminės tėkmės, intrigos, jausmų pertekliaus, detektyvo, bet labiausiai filmą „puošia“ scenarijaus cinkelis duoti pagrindiniam personažo aukščio baimės ligą, kuri suteikia personažui svaigulį. Svaigulys įgauna metaforinę galią ir jis įsiviešpatauja ne tik kaip liga, bet apskritai kaip detektyvo dvasinės būsenos susverdėjimas, iliuzijų pasaulio patikrinimas. Veikėjai pradeda balansuoti tarp tikrovės ir vaiduokliškai iliuzinės tikrovės – šitoks balansavimas anuomet kine buvo tikrai nuostabus. Jis ir tebėra nuostabus netgi lyginant su Ingmar Bergmano „Žemuogių pievele“, kur ryškiai akcentuojama sapno plotmė.

„Svaigulys“ be jokios abejonės yra ir klasikinė sentimentalizmo istorija. Tiesiog nualpti galima, kaip vyrukas spaudžia moterį pasikeisti išoriškai, kad patikrintų praeities įvykius, net galvoj netelpa, kaip jis nemato, kad tai yra ta pati moteris! Žinoma, visi romantiniai apsikabinimai, simfoninis garso takelis – tiesiog viskas puiku, nors ir panašėja į šiuolaikines muilo operas. Visgi filmas labiau detektyvinis, su mistikos elementais. Viena gražiausių ir įspūdingiausių scenų, bent man, yra pasivaikščiojimas po sekvojų mišką ir rąsto rievių analizė, per kurią bandoma sumistifikuoti veikėjos psichinę būklę. 

Filmas tiesiog vertas savo žiūrovo. Nemirštanti klasika, kaip ir visi A. Hitchcocko aktoriai, kuriais gėrėjausi ir gėrėjausi...

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 8.4 

Jūsų Maištinga Siela