Filmas: "Žmogžudystės anatomija" / "Anatomy of a Murder"

Sveiki,

Taip retai lepinuosi kino klasika, nes taip norisi neatsilikti nuo šiandienos kino konteksto, kad tiesiog apmaudu, kad gamta nedavė atskiro gyvenimo žiūrėti vien tik kiną. Viena iš paskutinių senųjų klasikų buvo Otto Premingerio kriminalinė istorija „Žmogžudystės anatomija“ (angl. Anatomy of a Murder) (1959). Filmas tapęs tikra detektyvų ir bylos nagrinėjimo kine klasika ir jeigu Jums patiko „12 įtūžusių vyrų“, tai beveik net neabejoju, kad ir ši kino klasika gali tapti tikru delikatesu.

Filmas daugiau nei pustrečios valandos nė kiek nenuvargino, kaip kada būna su ilgais epiniais filmais, kurių pabaigą jau žinai, vos tik jie prasideda. „Žmogžudystės anatomija“ iš esmės iliustruoja šešto dešimtmečio amerikiečių teisminę sistemą, jos spragas, advokatų ir prokurorų darbą. Filmas planiškai skyla į dvi dalis. Pirmojoje daugiau pasakojama advokato Paulo gyvenimas, jo namų aplinka ir t. t. Vėliau užuomazgos į kriminalinį nusikaltimą ir galiausiai viską vainikuoja teismų rūmų procesas. Retro spalvomis nufilmuota juosta žadina nostalgišką žiūrovo ilgesį tokioms juostoms, kai aktorių biografijos dar nebuvo „išmėsinėtos“ žiniasklaidos, kai kine ir jo kūrimo laikotarpyje gyvavo kiek kitokios vertybės ir kitokios mados bei suvokimas apie pasaulį. Žiūri į aktorius ir galvoji, kad nė vieno nebeliko gyvo, o štai jų būvimas kadre išliko iki šių dienų...

Nuoseklus ir taupus istorijos pasakojimas, kur scenos „sukaltos“ kiek preciziškai teatrališkai, bet ir dėl to gražu. Flirtuojanti moteris, kuri sau prisišaukia bėdos, vyras advokatas – tos stereotipinis dar nuo Agatos Kristi laikų sukurptas lyčių kriminalinis pasaulis, kai vyras dėl žmonos nužudo meilužį ir todėl jis nepakaltinamas, dėl savo efekto būsenos, dabar tokių net romanų neberašo, o kad neberašo – tai čia dar geriau, nes kiekvienai erai savitos temos ir jos raiška.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Isteriškas aklumas" / "Hysterical Blindness"

Sveiki, kino mėgėjai, 

Jau labai seniai troškau pamatyti filmą „Isteriškas aklumas“ (angl. Hysterical Blindness) (2002) – filmas gana retas egzempliorius net interneto vandenyne. Filmą režisavo indų kilmės režisierė Mira Nair, kuri labiau žinoma kaip „Amelija“ (2009) ir „Tuštybės mugė“ (2004) kūrėja. Tai televizinis filmas, už kurį 2003 metais Uma Thurman gavo „Auksinį gaublį“ ir tai buvo kone viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl nusprendžiau pažiūrėti šį filmą.

„Isteriškas aklumas“ – tai pasakojimas apie 1980-ųjų motiną ir dukrą, kurios visokiausiais įmanomais būdais ieško prieraišumo ir meilės su vyrais. Deja, tenka dažniausiai nusivilti, ypač jaunesniajai Debei, kuri per skaudžias patirtis patiria atstūmimą ir vienatvę. Filmas nėra labai įspūdingas, tačiau jis man patiko, paliko įspūdi 9 dešimtmečio dainų skambesys, šukuosenos, rūbai, kitaip sakant, visa devinto dešimtmečio energetika. Apie šį filmą galėčiau pasakyti, kad tai yra 9 dešimtmečio neišsipildžiusių vilčių matrica, kuri apgaubia moteris. Taip, filmas gana moteriškas, tačiau tuo jis dar įdomesnis, nes per viltis ir naivumą veriasi skaudžios per patiklumą atsiveriančios patirtys.

Tai nedidelio biudžeto filmas, kuris žymi Umos Thurman karjeroje motinystės atostogų pabaigą, nes būtent 1998-2002 jis filmavosi tik nedidelio biudžeto juostose, kurios vis vien paliko ryškų įspaudą aktorės karjeroje. Šiaip filmą vertinu tikrai palankiai, neturiu didesnių pretenzijų nei aktoriams, nei režisieriai – viskas čia vyko kryptingai, su idėja, pakankamai subtiliai, nešokiruojant, tačiau atskleidžiant esmingas moterų pasaulio kerteles. „Isteriškas aklumas“ – tai moterų apakimas, nenorint matyti tikrosios padėties, o įprotis gyventi viltimis ir svajonėmis, lūkesčiais tampa toks sunkus, kad šis aklumas tampa tiesiog isteriškas, nepermušamas.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:6.5

Anonsas:

 Uma Thurman gauna "Auksinį gaublį":

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bufalas 66" / "Buffalo '66"

Sveiki, kino gerbėjai,

Vincent Gallo sukuria, kaip jis pats teigė, pusiau autobiografinį filmą „Bufalas 66“ (Buffalo 66) (1998), kuriame pats ir atlieka pagrindinį vaidmenį – nestabilios emocinės-psichinės būklės vyruką, kuris išeina iš kalėjimo, aplanko tėvus ir bando atkeršyti skriaudikams. Itin reto subtilumo komedijinė-kriminalinė drama, kuri tikrai patiks ir nustebins ne vieną kino gurmaną, bet tiesą sakant, man vietomis buvo sunkoka žiūrėti šį filmą. Kažkada paauglystėje esu matęs pusę filmo, bet tąkart buvo „ne mano smegenims“, todėl užmigau tikriausiai, bet žiūrint iš šios dienos taško, galiu pasakyti, kad filmas atrodo kur kas įdomesnis.

Negaliu pasakyti, kad man, kaip gurmanui, ši juosta padarė didelį įspūdį ir patiko. Atvirkščiai, tikėjausi didesnio pasimėgavimo, tačiau jo nepajutau. Viskas su šiuo filmu lyg ir gerai, jis kitoniškas – pastelinės spalvos, savotiška pasaulėžiūra į visuomenę ir šeimą, o jau koks puikus garso takelis, tai kai kurie filmai turėtų smarkiai pavydėti, tačiau bendroje visumoje filmas pakankamai statiškas, tačiau statiškumą užplombuoja meniniai – estetiniai sprendimai. Filmas beveik dviejų valandų, tačiau viskas vyksta vieną dieną ir medžiagos bei istorijos jame pakankamai mažai. Vincent Gallo pasirinko ši filmą filmuoti savo buvusiame rajone, pagerbiant praeitį ir vaikystės prisiminimus.

Vieną iš pagrindinių vaidmenų tąkart sukuria ir Christina Ricci, kuriai šis vaidmuo buvo tikras iššūkis. Po filmo pasirodymo jaunoji aktorė žiniasklaidai pranešė, kad daugiau niekada gyvenime nesifilmuos jokiame filme, kur pasirodys Vincent Gallo, kadangi dirbti su tokiu bepročiu yra ne tik sudėtinga, bet ir labai pavojinga. Ch, Ricci prisipažino, kad po šio projekto ji patyrė didelių psichologinių traumų, pridedant ir tai, kad jai tada tebuvo 17 metų ir pirmą kartą filmavosi be artimųjų, kurie anksčiau lydėdavo į filmavimo aikštelę. Christina teigė, kad Vicentas Gallo nuolat ją keikė, šaukė ant jos ir net įžeidinėjo, o praėjus 3 metams po juostos yra net skaudžiai pasišaipęs iš tuometinių Ricci kūno formų, nes mergina tąkart matomai buvo apkūni, gal todėl po to daugiau ir nebematėme Ricci su antsvoriu? Na, nesvarbu.

Toks įtemtas darbas vėliau kai kur bus pavadintas netgi „metodu“, kadangi personažų romantiniai santykiai filme išties atrodo kitoniški, keisti, primenantys „stūmimą ir traukimą“, keista aura ir emocijos. Na, išties filmas gan keistas, todėl keistų, statiškų, bet neprastų filmų fanatikams šis darbas turėtų ypatingai gerai tikti ir patikti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela