Filmas: "Gyvenimas po vandeniu" / "The Life Aquatic with Steve Zissou"

Sveiki, skaitytojai,

Filmas „Gyvenimas po vandeniu“ (angl. The Life Aquatic with Steve Zissou) (2004) visais atžvilgiais panašus ir į kitus režisieriaus Wes Anderson filmus: „Mėnesienos karalystė“, „Didysis Budapešto viešbutis“ ir t. t. Režisierius turi unikalų braižą, unikalų istorijos matymo kampą, kuris visada balansuoja ant liūdno absurdiškumo, jo veikėjai kaip iškirptos iš kartono lėlės – netikroviški, angažuoti, keisti komiksiniai šablonai, kuriems lemta nuolat susimauti, o susimovus tapti netikrais didvyriais. Taip, tai tipinis W. Anderson filmas.

Pažiūrėjęs jo senesnį darbą, galiu pasakyti, kad tikriausiai jis kuo toliau, tuo mažiau mane žavės. Pripažįstu šį unikalų režisierių, tačiau tikriausiai jo pasaulėvoka kine skirta ne man. Tikrai. Žiūrėjau ir darėsi vis nuobodžiau ir nuobodžiau, nors ir galima pajusti šioje kino juostoje „dvasią“, tačiau kai kada viskas pasidarydavo tiek nuobodžiai ir absurdiškai, kad herojai manęs nebejaudindavo. Filmo pradžia žavi taikiu „liūdnu humoru“ – kuriamas filmas apie ryklių pasaulį, kuriame suėdamas vienas herojus. Vedamas neįtikinamo ir beaistrio keršto pagrindinis herojus nori atkeršyti rykliui, todėl surengiama dar viena karkasinė ekspedicija, kurioje patiriama daugybė keistų nuotykių: piratai, nauji herojai, apsimetėlis sūnus... Viskas atrodo tarsi šiek tiek nerealiai saldu ir šiek tiek nerealiai dirbtinai visko prikaišiota, kad atrodo siužetinė linija tuoj ims ir visai padrikai nutrūks, tačiau režisierius filmo gale ryžtingai sudeda visus akcentus ir filmas galiausiai išlaiko struktūrą.

Filme pasirodo galionas Holivudo žvaigždžių, kuriuos nesunku atpažinti. Kai kurie aktoriai tapo nuolatiniais režisieriaus kompanionais, kurie nuolat švysteli įvairiuose jo projektuose. Apibendrinant norisi pasakyti, kad filmas tikrai nėra prastas, bet bijau, kad vienas iš tų retesnių atvejų, kai mano ir filmo „biolaukai nesutapo“.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laiškanešys skambina du kartus" / "The Postman Always Rings Twice"

Sveiki, kino gerbėjai,

Grįžtu į Jessica Lange aktorės filmų garažą ir traukiu vieną po kito senus jos filmus. Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti juostą „Laiškanešys skambina du kartus“ (angl. The Postman Always Rings Twice) (1981). Pradėsiu nuo to, kad mes turime šį romaną lietuviškai, o filmas, apie kurį prabilau, yra jau ketvirtoji šio romano ekranizacija. 

Na, ką aš galiu pasakyti? Paskutiniu metu esu totaliai bejėgis prieš senąjį kiną, jis į mane įsiskverbia, aptraukia smegenis ir nebepaleidžia. Patiko. Žinoma, kad patiko šioji kino juosta. Puikus siužetas, nors šventai tikiu, jeigu duotume Holivudui iš naujo ekranizuoti šį romaną, manau, ištiktų isteriška nesėkmė. „Laiškanešys skambina du kartus“ – neabejotina klasika skambinantis filmas su mano nuostabiu, mylimu kino aktoriumi Jack Nicholson, kuris ir toliau transliuodamas nepaprastą mačizmą ir mergišiaus statuso turinčio nutrūktgalvio energetika, pakabina užeigos virėją Jessica Lange ant miltuoto stalo ir sumano, kad ši moteris nuo šiol priklauso jam.

Kadras iš filmo "Laiškanešys skambina du kartus".

Filme nemažai XX amžiaus cinizmo, manau, jis atėjo iš tos maištingosios literatūros, jis atsispindi ir personaže. Puikus aktorių duetas – Jessica Lange, negalėjau, kiekvienas kadras bėgo kaip medus su pienu, lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie Jack Nicholson. Jie tiesiog sutverti būti amžinai kine. Nors aktoriai paseno, bet mes turime šią kino juostą! Ją galite rasti ir lietuviškai.

O šiaip, sakau, puiki ekranizacija, filmo energetika, aktoriai, XX amžiaus kino tradicija ir tiesiog mėgavausi, mėgavausi tiek šiurkštumu, tiek girgždančiais laiptais, tiek aistromis, tiek kriminalinėmis linijomis, teismų procesais. Filmas mačistinis, gana vyriškas, bet jis labai patiks moterimis, kadangi tai filmas apie meilę – nepigią ir beprotišką meilę. Ak.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adamsų šeimynėlė" / "The Addams Family"

Sveiki, kino mėgėjai,

„Adamsų šeimynėlė“ (The Addams Family) (1991), manau, yra vienas iš tokių klasikinių filmų, kurį visada galima žiūrėti ir žiūrėti, žiūrėti ir žiūrėti, nesvarbu, ar šventės išpuola, ar dar kas nors nutinka. Juodojo humoro komedija kilo iš 1964-1966 metais rodyto TV serialo tuo pačiu pavadinimu – jį matė kažkada ir Lietuvos žiūrovai. Atgaivinti Adamsus kine buvo išties sėkminga ir gal kiek netikėta, tačiau dabar turime tikra klasika tapusią juostą, kurią ir vėl be jokio gailesčio sužiūrėjau. Ne veltui filmas susilaukė vėliau ir tęsinio pavadinimu „Adamsų šeimynėlės vertybės“ (1993).

Šmaikšti juodojo humoro komedija geneze remiasi į legendinį serialą, kažkodėl labai pamėgtą lietuvių. Pirmoji Adamsu dalis pasakoja apie Pūlinį ir jo atsiradimą, savotišką „įstojimą“ į nenormalią, o gal derėtų sakyti paranormalią šeimynėlę, kuriai netrūksta pinigų ir keistos pasaulėžiūros. Žavi filmo ideologija, šiurpius dalykus paversti normaliais ir romantizuotais, kitaip sakant, ydas ir šiurpulius nuspalvinti karnavališkomis spalvomis ir mėgautis tuo, kas šiaip normaliame pasaulyje yra uždrausta arba bent vengiama. Atvirškštinės logikos pasaulėlis, oazė, kurioje gyvena Adamsai be jokios abejonės savu laiku turėjo turėti begalinio pasisekimo ir susižavėjimo.

Žavus, paprastas ir neįpareigojantis kinas lengvam svaiguliui arba iš serijos „nieko rimta“. Pramoginis kinas, kuriame galima ir šį tą atrasti, pamąstyti t.y. atvirkštinė gyvenimo logika – kodėl mūsų normos yra tokios griežtos ir neretai žiaurios kitoniškumui? Kas tas normas kuria ir kas liepia jomis apsibrėžti?

Filme sutinkame mega žvaigždutę Christina Ricci, kuri atlieka intelektualios ir kartais perdėm žiaurios Trečiadienės vaidmenį. Mirtišės vaidmenį atlieka Anjelica Huston, žinoma iš antrarūšių komedijų. Šiaip ar taip man šis filmas patinka, smagiai primena vaikystę ir Adamsų serialą. Manau, kad jis daugeliui turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bufalas 66" / "Buffalo '66"

Sveiki, kino gerbėjai,

Vincent Gallo sukuria, kaip jis pats teigė, pusiau autobiografinį filmą „Bufalas 66“ (Buffalo 66) (1998), kuriame pats ir atlieka pagrindinį vaidmenį – nestabilios emocinės-psichinės būklės vyruką, kuris išeina iš kalėjimo, aplanko tėvus ir bando atkeršyti skriaudikams. Itin reto subtilumo komedijinė-kriminalinė drama, kuri tikrai patiks ir nustebins ne vieną kino gurmaną, bet tiesą sakant, man vietomis buvo sunkoka žiūrėti šį filmą. Kažkada paauglystėje esu matęs pusę filmo, bet tąkart buvo „ne mano smegenims“, todėl užmigau tikriausiai, bet žiūrint iš šios dienos taško, galiu pasakyti, kad filmas atrodo kur kas įdomesnis.

Negaliu pasakyti, kad man, kaip gurmanui, ši juosta padarė didelį įspūdį ir patiko. Atvirkščiai, tikėjausi didesnio pasimėgavimo, tačiau jo nepajutau. Viskas su šiuo filmu lyg ir gerai, jis kitoniškas – pastelinės spalvos, savotiška pasaulėžiūra į visuomenę ir šeimą, o jau koks puikus garso takelis, tai kai kurie filmai turėtų smarkiai pavydėti, tačiau bendroje visumoje filmas pakankamai statiškas, tačiau statiškumą užplombuoja meniniai – estetiniai sprendimai. Filmas beveik dviejų valandų, tačiau viskas vyksta vieną dieną ir medžiagos bei istorijos jame pakankamai mažai. Vincent Gallo pasirinko ši filmą filmuoti savo buvusiame rajone, pagerbiant praeitį ir vaikystės prisiminimus.

Vieną iš pagrindinių vaidmenų tąkart sukuria ir Christina Ricci, kuriai šis vaidmuo buvo tikras iššūkis. Po filmo pasirodymo jaunoji aktorė žiniasklaidai pranešė, kad daugiau niekada gyvenime nesifilmuos jokiame filme, kur pasirodys Vincent Gallo, kadangi dirbti su tokiu bepročiu yra ne tik sudėtinga, bet ir labai pavojinga. Ch, Ricci prisipažino, kad po šio projekto ji patyrė didelių psichologinių traumų, pridedant ir tai, kad jai tada tebuvo 17 metų ir pirmą kartą filmavosi be artimųjų, kurie anksčiau lydėdavo į filmavimo aikštelę. Christina teigė, kad Vicentas Gallo nuolat ją keikė, šaukė ant jos ir net įžeidinėjo, o praėjus 3 metams po juostos yra net skaudžiai pasišaipęs iš tuometinių Ricci kūno formų, nes mergina tąkart matomai buvo apkūni, gal todėl po to daugiau ir nebematėme Ricci su antsvoriu? Na, nesvarbu.

Toks įtemtas darbas vėliau kai kur bus pavadintas netgi „metodu“, kadangi personažų romantiniai santykiai filme išties atrodo kitoniški, keisti, primenantys „stūmimą ir traukimą“, keista aura ir emocijos. Na, išties filmas gan keistas, todėl keistų, statiškų, bet neprastų filmų fanatikams šis darbas turėtų ypatingai gerai tikti ir patikti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela