Filmas: "Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės" / "The French Dispatch"

 Sveiki,

Naujausias Weso Andersono filmas yra verčiamas į lietuvių kalbą absurdiškai griozdišku pavadinimu, kurio, sakyčiau, niekas neįsimins „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“ (angl. The French Dispatch) (2021). Kitą vertus, šis nesąmoningas pavadinimas atspindi režisieriaus filmo komedijos stilių. Perteikti stilingai viską barokiniu absurdo formatu. Kaip ir ankstesniuosius savo darbus (o jų išties labai daug), kūrėjas išlaiko tai, ką galima vadinti absoliučiai susiformavusiu ir nesunkiai atpažįstamu spalvingu kūrybos braižu. Kaip Q. Tarantinas, tai ir W. Andersonas kuria savo kino istoriją.

Naujausiame savo filme režisierius pasirenka Prancūzijos kino istoriją ir XX amžiaus kultūros istorijos raidos kontekstus, kuriuos akylesnė akis nesunkiai atpažins. Kaip ir Pedro Almodovaras, taip ir Andersonas kino kičą paverčia makabriškai teatralizuotu maskaradu. Filmą sudaro trys atskiros novelės, skirtos skirtingiems prancūziškiems laikmečio periodams. Susikvietęs nerealią aktorių komandą (kuri, beje, ištikimai su režisieriumi dirba jau ne vieną dešimtmetį), jis sukuria karkasinius ir absurdo perpintus personažus. Labiausiai iš šių trijų istorijų tikriausiai įsiminė apie kalėjime-beprotnamyje kalinamą žmogžudį menininką, kuris įkvėptas sargės Simonos, nutapo šedevrą ir tampa vienu ryškiausių modernistinio meno atstovu.

Autorius istorijoje utriruoja absurdą, balansuodamas ant parodijos, viską bando perteikti taip, kad vaizduojamo pasaulio logikos atžvilgiu veikėjams viskas yra nepaprastai rimta ir tikra. Daug dėmesio, kaip visada, režisierius skiria dekoracijoms, rūbams ir šįkart preciziškai viską stengiasi „suprancūzinti“, kad net veikėjai ima kalbėti skirtingomis kalbomis, tačiau Andersono pasaulio logikoje viskas įmanoma. Autorius nevengia „sulieti“ dinamiško kino su statiška fotografija, įterpia animacinių kadrų ir išgauna teatralizuoto filmo efektą. Visgi galvoju, ką režisierius nori šiuo filmu pasakyti? Ar jis kritikuoja socialinius suvaržymus? O gal verčia kūrybiškai ir žaismingai vertinti istorinius ir kultūrinius procesus? O gal provokuodamas ir eksperimentuodamas su medžiaga ir skirtingais pasakojimo būdais tik linksmina(si) ir mėgaujasi? Ką šneka autoriaus kinas? Sunku vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti, bet tikriausiai ir nereikia. Vieniems šis filmas taps pramoga, kitiems estetiniu atradimu, kitiems keistas humoristinis avangardas, dar kiti išeis iš salės numoję ranka ir nieko nesupratę. Taip veikia tas W. Andersono kinas, kaip abstraktus ar lėlių teatro kinas mūsų protui, tačiau vis tiek turintis savo vidinę pasaulio logiką ir magiškos žaismės.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šunų sala" / "Isle of Dogs"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Wes Anderson tikriausiai daug kam žinomas kaip keistos logikos, pasakų motyvais pagarsėjęs tokiais filmais kaip „Mėnesienos karalystė“ ir „Viešbutis Didysis Budapeštas“. Jis taip pat turi patirties kuriant ir animacinius filmus. Vienas naujausių jo darbų jau nominuotas „Oskarui“ yra animacinis filmas, skirtas visai šeimai „Šunų sala“ (angl. Isle of Dogs) (2018), kuris pasakoja apie Japonijoje vykstantį šunų genocidą ir trėmimą į negyvenamą sąvartyno ir atliekų salą...

Išties, ko imasi šis režisierius, viskas atrodo kiek neįprasta, nestandartiška, paties režisieriaus logikos sistemoje, o tai ir yra jo pati stipriausia pusė. Kiek neįprasta, kad kūrėjas pasirinko rytietiškos tematikos kontekstą, bet iš esmės jokio skirtumo, nes tai tėra tik pasakojimo forma, o problemos gvildenamos tokios pat tiek Argentinoje, tiek JAV, tiek Lietuvoje. Geriausio draugo šuns ištrėmimas yra savotiška atskirtis ir dar vienas niekingas žmonijos bandymas atsieti save nuo gamtos ir gyvūnijos pasaulio, pasitelkiant žiaurumą ir valdžios godumą. Kol šunys kapstosi po šunų salą ir išgyvena įvairius nuotykius, padėdami mažam berniukui susigrąžinti mylimą sargą, tol žiūrovas neskiria, kad šuo yra vien tik gyvulys. Viena stipriausių iliuzijų, kad pasakojimas leidžia pasijusti šunų bendruomenės, savotiška žmogaus civilizacijos sistemos-bendruomenės dalimi, kuri menkai kuo skiriasi nuo pačių žmonių. Sutapatintos šunų ir žmonių vertybės iš esmės išskleidžia jautrų žmogaus ir gyvūnų tapatumo ryšį kaip vieningą serginčios ir viena kitą palaikančios gyvybės visumą.

Tiesa, filme būta tokių keistų pasvarstymų, o kaip sąvartyne integruota tokia aukšta vyriausybės sekimo infrastruktūra, kaip šunys pasistatę plaustus keliasi per vandenyną su... šviečiančiomis lemputėmis? Kaip panirę iš esmės į nuotakų vamzdžius, jie regi apšviestą kanalizaciją lempomis negyvenamoje saloje? Tam tikros filmuko detalės akylesnį žiūrovą priverčia gūžčioti pečiais ir stebėtis.

Jeigu ko ir moko šis filmas, tai tikrai neišmesti šuniuko į gatvę. Priešingai – saugoti ir branginti gyvybę. Nors labai norėčiau, kad kažkas sukurtų animacinį filmą apie skerdyklose pjaunamas karvutes, kiaules ir parodytų vaikams sąmoningumo lygį, kad iš esmės šuo ar kiaulė tai yra ta pati gyvybės, kuri turi jausmus ir savitą bendravimo sistemą, forma. Kol kas labai lengva tapatintis su geriausiu draugu šunimi, nes šunis iš esmės daugelis laiko „nevalgomu“ padaru, neskaitant Šiaurės Korėjos ir kai kurių Kinijos gyventojų. Bet kokiu atveju tokie filmai suteikia per emocinį intelektą geriausią patyrimą, kad bet kokia gyvybė yra brangi.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimas po vandeniu" / "The Life Aquatic with Steve Zissou"

Sveiki, skaitytojai,

Filmas „Gyvenimas po vandeniu“ (angl. The Life Aquatic with Steve Zissou) (2004) visais atžvilgiais panašus ir į kitus režisieriaus Wes Anderson filmus: „Mėnesienos karalystė“, „Didysis Budapešto viešbutis“ ir t. t. Režisierius turi unikalų braižą, unikalų istorijos matymo kampą, kuris visada balansuoja ant liūdno absurdiškumo, jo veikėjai kaip iškirptos iš kartono lėlės – netikroviški, angažuoti, keisti komiksiniai šablonai, kuriems lemta nuolat susimauti, o susimovus tapti netikrais didvyriais. Taip, tai tipinis W. Anderson filmas.

Pažiūrėjęs jo senesnį darbą, galiu pasakyti, kad tikriausiai jis kuo toliau, tuo mažiau mane žavės. Pripažįstu šį unikalų režisierių, tačiau tikriausiai jo pasaulėvoka kine skirta ne man. Tikrai. Žiūrėjau ir darėsi vis nuobodžiau ir nuobodžiau, nors ir galima pajusti šioje kino juostoje „dvasią“, tačiau kai kada viskas pasidarydavo tiek nuobodžiai ir absurdiškai, kad herojai manęs nebejaudindavo. Filmo pradžia žavi taikiu „liūdnu humoru“ – kuriamas filmas apie ryklių pasaulį, kuriame suėdamas vienas herojus. Vedamas neįtikinamo ir beaistrio keršto pagrindinis herojus nori atkeršyti rykliui, todėl surengiama dar viena karkasinė ekspedicija, kurioje patiriama daugybė keistų nuotykių: piratai, nauji herojai, apsimetėlis sūnus... Viskas atrodo tarsi šiek tiek nerealiai saldu ir šiek tiek nerealiai dirbtinai visko prikaišiota, kad atrodo siužetinė linija tuoj ims ir visai padrikai nutrūks, tačiau režisierius filmo gale ryžtingai sudeda visus akcentus ir filmas galiausiai išlaiko struktūrą.

Filme pasirodo galionas Holivudo žvaigždžių, kuriuos nesunku atpažinti. Kai kurie aktoriai tapo nuolatiniais režisieriaus kompanionais, kurie nuolat švysteli įvairiuose jo projektuose. Apibendrinant norisi pasakyti, kad filmas tikrai nėra prastas, bet bijau, kad vienas iš tų retesnių atvejų, kai mano ir filmo „biolaukai nesutapo“.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: Viešbutis "Didysis Budapeštas" / "The Grand Budapest Hotel"

Sveiki, kino gerbėjai,

Iš filmo „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (angl. The Grand Budapest Hotel) (2014) tikėjaus labai daug. Prieš keletą metų matyta Wes Anderson kino juosta „Mėnesienos karalystė“ padarė tikrai gerą įspūdį, kad net norėjosi iš šio filmo dar aukštesnės kartelės, tačiau režisierius kuria jam įprasta maniera ir nebesistengia kažkuo itin nustebinti.

Wes Anderson iš esmės remiasi rašytojo Stefan Zweig knyga ir pasakoja istoriją, kuri vyko Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Kas jau kas, bet W. Adreson turi savo stilių, unikalų, maskaradinį, spalvingą ir šmaikštų. Jeigu filmą vertinti kaip komedijos žanrą – tai jis tikrai puikus ir unikalus, personažai hiperbolizuoti, rafinuotai šmaikštūs, net primenantys „Rožinės panteros“ pagrindinį personažą. Režisierius išties smaginasi viską šaržuodamas, spalvindamas ir margindamas daro, tai tikriausiai ir yra viso filmo perliukas. Čia humoras tampa neadekvačiai kitoks, savitas, unikalus, nebanalus, kitokios formos, o kurti komedijas kitokios formos, pritraukti ir sudominti – tai išties unikalus dalykas, tai rodo ir savitą W. Adreson pasaulio matymą.

Sunkiai kur pamatysime tiek daug puikių aktorių viename filme. Toks jausmas, kad režisieriui pavyko sukviesti vienus žinomiausių šių dienų aktorius, betrūko tik pačios Meryl Streep! Tokie žinomi aktoriai kaip Edvard Norton, William Defoe, Adrien Brody, Jude Law, Saorse Ronan, Tilda Swinton, Bill Murray ir, o dievai, gal ir nebevardinsiu, nes tikra aktorių antologiada, sutiko suvaidinti kad ir nedidelį lopinėlį vaidmens, bet vis tiek sutiko! Kitą vertus, nėra mažų vaidmenų, yra tik prastų aktorių. Daugelis aktorių buvo pasirodę ir filme „Mėnesienos karalystė“. Šįkart pagrindinės vadžios buvo patikėtos Ralph Fiennes, kuris man padarė neįtikėtiną įspūdį! Visada šį aktorių esu įpratęs matyti rimtą, susikaupusį, sudėtingo amplua vaidmenyse ir tikėtis, kad jis vieną dieną atliks komišką vaidmenį buvo tolygu laukti, kol kiaulės pradės skraidyti...

Aktoriai ir filmo režisierius per pristatymą.

O šiaip filmas tikrai geras, spalvingas, nors tenka pripažinti, kad režisieriui manęs nustebinti, priblokšti nebepavyko, netgi tikėjausi kažkokio pasakiško, didingo iš paties viešbučio vaizdo, būta prie to eita, tačiau, matyt, siužetas neleido išpūsti pernelyg didelio burbulo. Rekomenduoju kinomanams ir ne tik. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mėnesienos karalystė" / "Moonrise Kingdom"

Sveiki visi,

Tikriausiai geram kinui nėra galo ir šįkart prieš akis iššoko ilgai laukta juosta „Mėnesienos karalystė“ (Moonrice Kingdom) (2012 m.). Pripažintas kino kūrėjas Wes Andreson ir vėl nenuvylė ne tik paprastų žiūrovų, bet ir kino kritikų – filmas sutiktas ypatingai gerai, turint galvoje, kad juosta komedijinė. Nežinau sunkesnio žanro, kurį galima sukurti įtaigiai, stipriai ir įdomiai, manau, kad W. Anderson‘ui tai pavyko. Žiūrėdamas juostą, šiek tiek suabejojau filmo pradžioje, nes įspūdis buvo toks, kad filmas per daug „žaisliškai“ konstruojamas, o humoras savotiško skonio, kuris tinka ne kiekvienam, sakytum, net šiek tiek apgailėtina, tačiau greitai ima megztis ryški siužetinė linija, kuri puikiai ir skoningai ima lipti su humoro užmačiomis – paauglių meilė pripažinimo link, darosi įdomu, įdomi savotiška siurrealistinio, juodojo – militaristinio humoru pasaulio vaizdavimo maniera ima ir įsiskverbia į patį žiūrovą.

Man asmeniškai stipriausia šios juostos pusė yra pasirinkta grafinė stilistika ir vizualizacija: 1965 metai, atitinkanti laikotarpio muzika, žaismingos spalvos. Taip, filmas, pavergęs ne vieną žiūrovą, turėtų sunkiau pasirodyti paprastam žiūrovui, kuris tikisi balalaikos – linksmumo. Tai karikatūrinė komedija, bandymas žiūrėti molbertiškai į auklėjimo ir požiūrį į pirmąją meilę rimtai, bet neperspaudžiant dramatizmo. Mano galva, išėjo įdomus ir savotiškas reginys, kuriam dabar ir pats nesugalvoju analogiškos alternatyvos filmų industrijoje – tuo juostą laikyčiau originalia, o originalumu – patys žinote – sunkoka nustebinti pasaulį.

O kaip nepaminėsi ištisą virtinę pasaulyje žinomų aktorių. Labai jau netikėtas buvo Bruce Willis amplua – kietų vaidmenų kūrėjas originalioje komedijoje, socialinė darbuotoja Tilda Swinton man asmeniškai buvo juokingiausias personažas, jau vien tai, kad ji net vardo neturėjo, taip ją ir vadino – socialine darbuotoja, Bill Muray – šiaip legenda, Edward Norton šiaip neišvysi pigiausiuose niekaluose, o šis skauto „vykelio ir nevykėlio“ vaidmuo jam tiko.

Ką galiu pasakyti? Ogi pažiūrėkit, prisijaukinkit kitokį humorą, pabūkit ne „Šnipų vaikučiais“, bet skautais, įsimylėkit ir kovokite kartu su vaikais už savo laimę.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela