Filmas: "21 gramas" / "21 Grams"

 

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Yra filmų, kurie mane sukrėtė prieš daugel metų ir vienas iš jų, be jokios abejonės, yra meksikiečių režisieriaus Alejandro G. Iñárritu filmas „21 gramas“ (angl. 21 Grams) (2003). Beje, tai pirmasis mano matytas kadaise filmas iš viso to, ką režisierius sukūrė, o sukūrė jis ne vieną gerą kino patirtį, ar tai būtų filmas „Žmogus-paukštis“ (2014), „Meilė – tai kalė“ (2000) ar „Hju Glaso legenda“ (2015), kuris garantavo aktoriui Leonardui DiCarpio „Oskarą“. Bandau prisiminti, kelintokas buvau, kai pirmąkart šį filmą per tikybos pamoką mums parodė... kunigas! Diskusijų apie filmo turinį būta įvairių, tad po daugel metų vėl pažiūrėjau šį filmą ir jis, man regis, nė kiek nepaseno.

 

Filmas daugiasluoksnis ir chaotiško montažo, bet tikslingai apgalvoto, kuris, sakyčiau, ir sukelia tik dar stipresnį šio filmo įspūdį. „21 gramo“ pavadinimas kilo iš 1907 metais atlikto daktaro Duncano MacDougallo eksperimento, kurį pasiskolino meksikiečių rašytojas ir scenaristas Guillermo Arriaga. Teorija sako, kai žmogus miršta, jis iškart palengvėja 21 gramus. Manoma, kad tai galėtų būti žmogaus siela, savastis, ar kas tik norite, kas iš esmės palieka žmogaus kūną. Visgi pats filmas tik įrėmintas šios teorijos, jis pasakoja kelis persipynusius siužetus. Jauna dviejų vaikų motina Kristina (aktorė Naomi Watts) netenka dviejų dukrelių ir sutuoktinio, kurio organus paaukoja tam, kam jų reikia. Taip pat pasakojama ir nelaimingo įvykio religinio fanatiko Džeko (aktorius Benicio Del Torro) istorija, kuris dėl šio įvykio visiškai praranda pasitikėjimą Dievu ir sėdasi antrąkart į kalėjimą. Galiausiai vieną dieną į Kristinos tampančios narkomane ir alkoholike dėl nepakeliamo skausmo pasibeldžia Polas (aktorius Sean Penn), kuris turi Kristinos vyro širdį...

 

Po daugel metų filmas vis dar stebina tuo, kad siužetas nėra itin sudėtingas, jį galima aprašyti keliais puslapiais, bet koks puikus filmo montažas, kuris pamažu leidžia susidėlioti šiai etiškai ir morališkai sudėtingai istorijai. Filmo montažas mums perteikia lemtingų atsitiktinumo įspūdį, kuria dinamišką laimingo ir griūvančio trapaus gyvenimo įspūdį, kad mes, žmonės, iš esmės nesame pajėgūs valdyti savo likimo, o tai daro kažin kas už mus pačius. Džeko padaryta lemtinga avarija – kas už ją atsakingas, jeigu Džekas viso to nenorėjo, net nebuvo apsvaigęs? Kiek gyvenimų šis įvykis paliečia ir sugriauna. Filmas iš esmės leidžia pažvelgti ir į mūsų asmeninį kaip žiūrovo likimo liniją, jos galimas perspektyvas ir gyvenime sutiktus žmones. Galiausiai filmas ir apie atgailą, ir apie kaltę, ir apie tai, kaip nei vieno, nei kito žmogui nepavyksta gyvenime išvengti. Filmas tamsus, filmas niūrus, filmas depresyvus, bet kartu ir stebinantis, nes tai talentingai sukaltas scenarijus, demonstruojantis po 2000-ųjų kino didžiules ambicijas ir galimybes. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad praėjus 23 metams po šio filmo pristatymo jis vis dar man labai patinka ir jaudina, todėl tai perliukas iš serijos būtina pamatyti.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mūšis po mūšio" / "One Battle After Another"

 

Sveiki, skaitytojai, kino žmonės!

 

Daugelis iš tikrųjų labai laukė režisieriaus Paulo Thomo Andersono filmo „Mūšis po mūšio“ (angl. One Battle After Another) (2025) ir tikėjosi pačių geriausių rezultatų. Jau po pirmųjų peržiūrų daug kas skelbė, kad tai 2025 metų filmas ir, regis, neklydo, nes ką tik prasidėjęs kino apdovanojimų sezonas jau skina laurus būtent šiam filmui. Kita vertus, nieko nuostabaus, nes žinant Andersono potencialą ir ankstesnius darbus („Bus kraujo“, „Pašėlusios naktys“, „Saldymedžio pica“, „Magnolija“ ir kt.) lyg ir buvo aišku, kad dar vienas darbas bus daugiau ar mažiau puikus ir plačiai aptarinėjamas.

 

Visgi filmą atidėliojau kokius kelis mėnesius, vis ne jo ir ne jo vakaras, kol galiausiai atidėjau visą kalną filmų, kad šįkart pažiūrėčiau šią ilgą epinę juostą. Filmas pasakoja apie pasipriešinimo prieš valdžios smurtą ir kontrolę grupuotę „The French 75“, kuriai priklauso revoliucionieriai Bobas ir Perfidija. Kol jiedu jauni ir vaikų neturi, jie elgiasi kaip Boni ir Klaidas, siautėja ir jaučia tame pasipriešinime prasmę, kol Perfidija vieną dieną nepagimdo mergytės, kuri tėvui Bobui suteikia tėvystės instinktų, tačiau motina toliau nori radikaliai maištauti ir konkuruoti. Vieną dieną Perfidija sugaunama ir ji priversta ją aistringai įsimylėjusio pulkininko išduoti grupuotės vardus... Žodžiu, filmas nusidriekia per 17 metų nuo pastarųjų įvykių, paženklintų tėvystės, išdavystės ir maišto prieš sistemą pasakojimų.

 

Puikus scenarijus! Visų pirma, norisi pagirti dinamiškumą, nes per 20-30 pirmųjų minučių tiek daug papasakota, kad jau galima susidėlioti ištisą grupuotės narių gyvenimo ir tragizmo istoriją. Visgi vėliau filmas keičia ritmą ir būsimieji įvykiai, tėvystės atskleidimas ir kt. prislopinami. Filmas pavyko kaip trileris chuliganiškas. Nors visi jame giria Leonardo DiCaprio pasirodymą, bet, sakyčiau, man kur kas labiau patiko aktoriaus Sean Penn sukurtas karikatūrinis, bet charizmatiškas pulkininko vaidmuo. Visgi filmas žaidžia klišėmis ir jis tą daro labai gerai, trafaretina veikėjų charakterius, nors jie vienkrypčiai, veikiami vieno aiškaus tikslo, bet veikia gera žaidybinė atmosfera, kokią kuria dažnai Q. Tarantino savo sukomiksintose istorijose.

 

Šalia pasipriešinimo temos atsiveria ir aštrus seksualinis fetišizimas. Pulkininkas, priklausantis išskirtinai baltųjų elitiniam klasteriui, beprotiškai seksualizuoja juodosios rasės moteris ir jų geidžia, kitaip sakant, šįkart Andersonas veikia per kontrastus ir paradoksus. Blogiukai tampa savo reglamentų ir įsitikinimų įkaitais: trokšta to, ką patys tarpusavyje deklaratyviai niekina. Kita vertus, filmas, galima sakyti, tiesiogiai kritikuoja šių dienų smurtinį ir tvarkos palaikytojos sistemos dvilypumą. Filmas aštriai pašiepia JAV teisingumo sistemą, vaizduodamas ją ne kaip tvarkos garantą, o kaip chaotišką mechanizmą, kurio pagrindinis tikslas yra savisauga ir piliečių sekimas. Per groteskišką pulkininko Lockjawo personažą režisierius kritikuoja autoritarizmo apraiškas teisėsaugos struktūrose, kurios po patriotizmo skraiste slepia elitinių grupių interesus. Kūrinyje rodoma, kaip valstybė naudoja modernias technologijas asmeninei laisvei varžyti, paverčiant paprastų žmonių gyvenimus nuolatiniu bėgimu nuo sistemos šešėlio. Be to, per absurdus primenančias scenas išjuokiama Amerikos politinė poliarizacija, kurioje radikalios grupuotės tampa vieninteliais balsais, bandančiais priešintis sustabarėjusiai biurokratijai. Galiausiai filmas pateikia niūrią išvadą, kad JAV sistema yra įstrigusi nesibaigiančiame smurto ir kontrolės cikle, kuriame tiesa ir žmogaus teisės tampa tik antraeilėmis politinio žaidimo detalėmis.

 

Bet filmas linksmas! Kas ką norės, tas tą, sakyčiau, ir atpažins: arba satyrinį trilerį apie rasinių įsitikinimų deklaravimus, arba aiškias aliuzijas ir kritiką į nūdienos JAV tikrovę.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 95/100

IMDb: 7.8 

 

Maištinga Siela

Filmas: "Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės" / "The French Dispatch"

 Sveiki,

Naujausias Weso Andersono filmas yra verčiamas į lietuvių kalbą absurdiškai griozdišku pavadinimu, kurio, sakyčiau, niekas neįsimins „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“ (angl. The French Dispatch) (2021). Kitą vertus, šis nesąmoningas pavadinimas atspindi režisieriaus filmo komedijos stilių. Perteikti stilingai viską barokiniu absurdo formatu. Kaip ir ankstesniuosius savo darbus (o jų išties labai daug), kūrėjas išlaiko tai, ką galima vadinti absoliučiai susiformavusiu ir nesunkiai atpažįstamu spalvingu kūrybos braižu. Kaip Q. Tarantinas, tai ir W. Andersonas kuria savo kino istoriją.

Naujausiame savo filme režisierius pasirenka Prancūzijos kino istoriją ir XX amžiaus kultūros istorijos raidos kontekstus, kuriuos akylesnė akis nesunkiai atpažins. Kaip ir Pedro Almodovaras, taip ir Andersonas kino kičą paverčia makabriškai teatralizuotu maskaradu. Filmą sudaro trys atskiros novelės, skirtos skirtingiems prancūziškiems laikmečio periodams. Susikvietęs nerealią aktorių komandą (kuri, beje, ištikimai su režisieriumi dirba jau ne vieną dešimtmetį), jis sukuria karkasinius ir absurdo perpintus personažus. Labiausiai iš šių trijų istorijų tikriausiai įsiminė apie kalėjime-beprotnamyje kalinamą žmogžudį menininką, kuris įkvėptas sargės Simonos, nutapo šedevrą ir tampa vienu ryškiausių modernistinio meno atstovu.

Autorius istorijoje utriruoja absurdą, balansuodamas ant parodijos, viską bando perteikti taip, kad vaizduojamo pasaulio logikos atžvilgiu veikėjams viskas yra nepaprastai rimta ir tikra. Daug dėmesio, kaip visada, režisierius skiria dekoracijoms, rūbams ir šįkart preciziškai viską stengiasi „suprancūzinti“, kad net veikėjai ima kalbėti skirtingomis kalbomis, tačiau Andersono pasaulio logikoje viskas įmanoma. Autorius nevengia „sulieti“ dinamiško kino su statiška fotografija, įterpia animacinių kadrų ir išgauna teatralizuoto filmo efektą. Visgi galvoju, ką režisierius nori šiuo filmu pasakyti? Ar jis kritikuoja socialinius suvaržymus? O gal verčia kūrybiškai ir žaismingai vertinti istorinius ir kultūrinius procesus? O gal provokuodamas ir eksperimentuodamas su medžiaga ir skirtingais pasakojimo būdais tik linksmina(si) ir mėgaujasi? Ką šneka autoriaus kinas? Sunku vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti, bet tikriausiai ir nereikia. Vieniems šis filmas taps pramoga, kitiems estetiniu atradimu, kitiems keistas humoristinis avangardas, dar kiti išeis iš salės numoję ranka ir nieko nesupratę. Taip veikia tas W. Andersono kinas, kaip abstraktus ar lėlių teatro kinas mūsų protui, tačiau vis tiek turintis savo vidinę pasaulio logiką ir magiškos žaismės.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažasis princas" / "Le Petit Prince"

Sveiki, skaitytojai,

Prancūzų animacinis filmas „Mažasis princas“ (pran. Le Petit Prince) (2015), kuris siejamas tiesiogiai su A. de Saint–Exupery literatūriniu šedevru „Mažasis princas“, ir kurio leidimas Lietuvoje sulaukė daugybės pačių įvairiausių formatų ir yra nuolat atnaujinamas, o pasakojimas įtrauktas į pradinių klasių mokyklinę programą – tai tikrai verčia suklusti. Smagu, kad visgi buvo nuspręsta neatkartoti knygos siužeto, o jį inovatyviai pratęsti, surandant šiuolaikinės raiškos priemones. Istorija pasakoja apie mergaitę, gyvenančią standartizuotojoje ir tvarkingoje gatvėje, o jos laikas suplanuotas minučių tikslumu – tai supermamytės nuopelnas, ugdant atsakingą savo atžalą. Tik šalia keistas senukas-kaimynas ima ardyti nusistovėjusią tvarką, primindamas mergaitei, kad ji nepamirštų džiaugtis vaikyste...

Graži ir paprasta filmo idėja, kuri labai tinka visai šeimai – tėvai gauna savo pamokslų rinkinį, vaikai sugraužia savo dozę. Iš esmės, būtų keista ir neįdomu, jeigu filmas neturėtų didaktinių prieskonių. Visgi kūrėjams pavyko surasti tikslingą priėjimą prie žiūrovo ir pateikti aiškias mintis taip, kad jos neatrodytų bukinančiai erzinančios. Tas, kas skaitė „Mažąjį princą“, tas tikrai pajus nostalgiją tarp to, kur mus nuneša vaikystėje atrastos knygos ir kur yra ilgas ir nuobodus geometrijos „zubrinimas“ prie vadovėlių. Būti sveikai išdykusiam – štai ką sako ši istorija, nepamiršti savo vaikystės ir individualumo.

Iš esmės tai gražus animacinis filmas. Gal kiek nuspėjama, gal kiek pernelyg stokojanti kažkokių įdomesnių idėjų, pernelyg struktūruota ir aiškiai pateikta, tačiau atsižvelgiant į žanrą, filmas toks gal ir turėjo būti. Rekomenduoju šeimynoms.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sicario: narkotikų karas" / "Sicario"

Sveiki, skaitytojai,

Daugybės puikių filmų režisierius Denis Villeneuve ir toliau kuria filmus pagal tiesos ir melo žaidimą vaizduojančius scenarijus. Naujausias jo filmas „Sicario: narkotikų karas“ (angl. Sicario) (2015) turėjo mane kone pertrėkšti kaip vabalą, turint galvoje, kad režisieriaus filmas „Moteris, kuri dainuoja“ kone taip ir padarė, šįkart net nesugebėjo sujaudinti. Žinau, daugelio išliaupsintas filmas tiek scenarijumi, tiek aktoriais, tiek operatoriaus darbu, daugelis kone nugeibo jį bežiūrėdami iš malonumo, o aš vis dirsčiojau į laikrodį, kada ši be intrigos nuobodybė pasibaigs.

Na, gerai, filmas nėra jau toks prastas, kam patinka brutalūs kriminalinio pobūdžio siužetai (o man jie retai patinka), tas galbūt ir ras visą malonumų asorti, tačiau gera siužetinė pradžia – daugybė sienoje palaidotų lavonų ir aštrių siužetinių vingių tuoj pasibaigia, kai scenarijus panardina į Emily Blunt kuriamos naivios ir tikinčios besąlyginiu profesiniu teisingumu personažą, lakstymą paskui vyrukų, kurie nieko neaiškina, uodegas. Tiesą sakant, buvo nuobodu, nuobodi buvo vargšės patiklios moters susidūrimai su neteisybe, korumpuotais narkotikų platintojais ir visa korumpuota aukštesniąja teisėsauga. Viskas daugiau ar mažiau nuspėjama, nes bet koks didesnis kriminalinis panašus filmas iškart rodo vieną ir tą patį – korumpuotus teisėsaugos pareigūnus. Kiek gi galima apie tą patį per tą patį? Tiesiog žiūrėjau ir pasigedau gero siužeto, kažkokios įdomesnės gelmės užuot kalbėjus ir nešus tą patį žinią. Labai gaila, kad į tokius panašius ir atsikartojančius siužetus finansuojama tiek daug, dar baisiau, kad žmonėms patinka tas išvirkščio kailio lupimas. Nesakau, kad savotiška teisėsaugos kritika ir korumpuoto pasaulio atskiros pasaulio taisyklės yra kažkas prasto, bet mano akims jau gerokai įgrisęs ir atsibodęs.

Po filmo „Moteris, kuri dainuoja“, sunku patikėti, kaip režisierius suplokštėja ir holivudėja, priimdamas tas žaidimo taisykles, o kritikų liežuviai visa tam pataikauja. Šiame filme išskirčiau aktorius – jų darbas puikus, ypač E. Blunt, Benicio Del Toro, visgi gražiai nufilmuota ir pateikta, tačiau pati istorija taip ir nesugebėjo bent man įžiebti kibirkšties...

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vagišiai" / "Snatch"

Sveiki visi,

„Lok, šauk arba šauk“ režisierius Guy Ritchie mėgsta kurti kruvinus ir stilingus detektyvus, negailėdamas cinizmo. Toks jo filmas ir „Vagišiai“ (Snatch) (2000), kuris patiks Tarantiniško kino mėgėjams. Taip, tai vienas iš purvinų, bet žavių filmų, kur kraujas ir ciniškas brutalumas, baimingi ir bebaimiai gangsteriai vagiliauja gaujomis ir skerdžia vieni kitus dėl prabangių grobių. Filmas gan senas, tačiau jis puikiai, mano galva, „sulįs“ kino fanatikams.

Filmas pilnas vienų ryškiausių Holivudo žvaigždžių – Brad Pitt, Benicio Del Toro, Vinnie Jones, Jason Statham ir kt., kurie savo charizmatiškais personažais, kurie iš esmės tikrai primena Tarantino herojus, užpildo filmą familiariu lėbavimu, neatsakingumu, žioplumu, kvailumu, aistromis, gudrumu ir kitais niuansais, kurie žavi savo makabriškais gestais. Išties filmas patiko, nes jis lengvai įtemptas, tačiau neprastas, o nufilmuoti kadrai – stilingi, įtaigūs ir savotiškai žavūs. Tačiau galbūt buvau ne „ta koja iš lovos išlipęs“, tačiau su šiuo filmu nepatyriau „orgazmo“, kurio galbūt norėjosi. Galbūt kitu laiku, momentu ir pagal nuotaiką šis filmas būtų tikra plakta grietinėlė su braškėmis, o dabar sužiūrėjau tokiu žvilgsniu, jog jis būtų eilinis kriminalinis filmukas, kuris labai greitai pasimiršta.

Pagal IMDb reitingą filmas įeina į 250 geriausiųjų topą pagal internautų reitingą, nors kino kritikai truputį ir pagailėjo geresnio žodžio, tikriausiai lygindami filmą su ankstesniais režisieriaus darbais. Manau, kad filmas tikrai padarys įspūdį ir daugeliui patiks, bet, sakau, jis man gan nykiai susižiūrėjo. Smagu, kad komedija taip puikiai dera su skerdynėmis, tai sukuria „Adamsų šeimynėlės“ efektą, kuris visiškai nesitapatina su mums suvokiama realybe. Įdomiausia, ką sužinojau šiame filme yra tai, kad kiaulės po dviejų badavimo dienų mielai sušlamščia visus žmogaus palaikus, sutrupindamos savo galingais dantimis kaulus. 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela