Filmas: "21 gramas" / "21 Grams"

 

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Yra filmų, kurie mane sukrėtė prieš daugel metų ir vienas iš jų, be jokios abejonės, yra meksikiečių režisieriaus Alejandro G. Iñárritu filmas „21 gramas“ (angl. 21 Grams) (2003). Beje, tai pirmasis mano matytas kadaise filmas iš viso to, ką režisierius sukūrė, o sukūrė jis ne vieną gerą kino patirtį, ar tai būtų filmas „Žmogus-paukštis“ (2014), „Meilė – tai kalė“ (2000) ar „Hju Glaso legenda“ (2015), kuris garantavo aktoriui Leonardui DiCarpio „Oskarą“. Bandau prisiminti, kelintokas buvau, kai pirmąkart šį filmą per tikybos pamoką mums parodė... kunigas! Diskusijų apie filmo turinį būta įvairių, tad po daugel metų vėl pažiūrėjau šį filmą ir jis, man regis, nė kiek nepaseno.

 

Filmas daugiasluoksnis ir chaotiško montažo, bet tikslingai apgalvoto, kuris, sakyčiau, ir sukelia tik dar stipresnį šio filmo įspūdį. „21 gramo“ pavadinimas kilo iš 1907 metais atlikto daktaro Duncano MacDougallo eksperimento, kurį pasiskolino meksikiečių rašytojas ir scenaristas Guillermo Arriaga. Teorija sako, kai žmogus miršta, jis iškart palengvėja 21 gramus. Manoma, kad tai galėtų būti žmogaus siela, savastis, ar kas tik norite, kas iš esmės palieka žmogaus kūną. Visgi pats filmas tik įrėmintas šios teorijos, jis pasakoja kelis persipynusius siužetus. Jauna dviejų vaikų motina Kristina (aktorė Naomi Watts) netenka dviejų dukrelių ir sutuoktinio, kurio organus paaukoja tam, kam jų reikia. Taip pat pasakojama ir nelaimingo įvykio religinio fanatiko Džeko (aktorius Benicio Del Torro) istorija, kuris dėl šio įvykio visiškai praranda pasitikėjimą Dievu ir sėdasi antrąkart į kalėjimą. Galiausiai vieną dieną į Kristinos tampančios narkomane ir alkoholike dėl nepakeliamo skausmo pasibeldžia Polas (aktorius Sean Penn), kuris turi Kristinos vyro širdį...

 

Po daugel metų filmas vis dar stebina tuo, kad siužetas nėra itin sudėtingas, jį galima aprašyti keliais puslapiais, bet koks puikus filmo montažas, kuris pamažu leidžia susidėlioti šiai etiškai ir morališkai sudėtingai istorijai. Filmo montažas mums perteikia lemtingų atsitiktinumo įspūdį, kuria dinamišką laimingo ir griūvančio trapaus gyvenimo įspūdį, kad mes, žmonės, iš esmės nesame pajėgūs valdyti savo likimo, o tai daro kažin kas už mus pačius. Džeko padaryta lemtinga avarija – kas už ją atsakingas, jeigu Džekas viso to nenorėjo, net nebuvo apsvaigęs? Kiek gyvenimų šis įvykis paliečia ir sugriauna. Filmas iš esmės leidžia pažvelgti ir į mūsų asmeninį kaip žiūrovo likimo liniją, jos galimas perspektyvas ir gyvenime sutiktus žmones. Galiausiai filmas ir apie atgailą, ir apie kaltę, ir apie tai, kaip nei vieno, nei kito žmogui nepavyksta gyvenime išvengti. Filmas tamsus, filmas niūrus, filmas depresyvus, bet kartu ir stebinantis, nes tai talentingai sukaltas scenarijus, demonstruojantis po 2000-ųjų kino didžiules ambicijas ir galimybes. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad praėjus 23 metams po šio filmo pristatymo jis vis dar man labai patinka ir jaudina, todėl tai perliukas iš serijos būtina pamatyti.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nuogas ginklas" / "The Naked Gun"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nepamenu, kada paskutinį kartą žiūrėjau gryno žanro parodiją! Anksčiau jas labai mėgau, ypač paauglystėje, tačiau nutiko taip, kad kurį laiką negalėjau jų pakęsti, atrodė viskas pernelyg elementaru, pigu ir buka. Tačiau esu šviesaus atminimo aktoriaus Leslie Nielsen (1926-2010) gerbėjas, kuris ir buvo pirmasis „Nuogo ginklo“ pagrindinis aktorius keliuose devinto dešimtmečio sukurtose filmo dalyse. Atgaivinti „Nuogas ginklas“ (angl. The Naked Gun) (2025) režisierius Akiva Schaffer, kuris likdamas ištikimas pirmųjų dalių stilistikai pasakoja naują parodiją apie policininko Frenko Jaunesniojo gyvenimą ir darbą.

 

Visgi „Nuogas ginklas“ nėra perdirbinys, tai nauja ir šiek tiek sušiuolaikinta istorija, kuri iš esmės pasakoja buvusio senojo Frenko jau suaugusio ir net senstelėjusio sūnaus Frenko jaunesniojo gyvenimą. Taigi, istorija kaip ir vystoma po daugel metų, išlaikydama senąją parodijos braižą. Absurdiškos situacijos, kiek netikėti ir logikos neturintys deriniai šiam filmui labai tinka.

 

Istorija labai nesudėtinga. Frenkas tiria žmogžudystę, kol prisikasa iki to, kad pasaulį nori užvaldyti blogio genijus, sukeldamas mikro bangas ir visus žmones išvesti iš proto, kad jie smurtautų ir vienas kitą žudytų. Frenkui tenka išsiaiškinti jo kėslus ir, aišku, kaip jau būna klasikinėse kriminalinėse istorijoje, atsiranda ir nauja Frenko gyvenimo pasija – nužudytojo mergina Betė, kurią suvaidino legendinė Pamela Anderson. Žodžiu, flirto, detektyvo ir juokingo herojaus derinys. Žodžiu, veiksmas vyksta pagal šabloną, filmas juokiasi iš klišių, stereotipų ir čia veikia absurdiškumo iškėlimas įvairiose ir šiaip jau nelabai logiškose situacijose, kurios kelia ir juoką, ir nuostabą, kad vis dar galima neblogai sukurti parodijų filmą, laikantis tų pačių devinto dešimtmečio sukurtų parodijos elementų. Filmas, tiesa, kaip savo žanro kūrinys labai gerai įvertintas kino kritikų, tačiau tenka pripažinti, kad jis itin paprastai primityvus. Jis nesiekia nei mūsų intelektualiai pašiepti ar sukurti ko nors, ko negalėtų suprasti keturiolikmetis. Pop žanras apie pop kino klišes, naudojant pop kino tas pačias klišes. Bet linksma!

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis 75/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Ričardas atsisveikina" / "The Professor"

Sveiki,

Ką veiktumėt, jeigu sužinotumėte, kad jūsų žmona neištikima, o jums gyventi beliko mažiausiai pusmetis? Išeitumėt iš darbo? Keliautumėt? Darytumėt, ką norit, ar liktumėt savo pozicijoje, tačiau viską darytumėt kitaip? Tokių filmų, kur scenarijus pasisuka pačiais netikėtais rakursais, kada žmogui paskelbiama vėžio diagnozė, yra tiek daug, kad tiesą sakant, kartais jau tokie filmai atbaido, ypač, jeigu jie dar turi romantinį prieskonį. Deja, romaniškų spalvų filme „Ričardas atsisveikina“ (angl. The Professor) (2018) beveik nėra, tačiau yra paskutines dienas gyvenančio profesoriaus smagūs pasispardymai, savotiški liūdnojo mirtininko išgyvenimai.

Filmas absoliučiai kiaurai ir išilgai sumaltas kino kritikų, tačiau žiūrovai turi savo nuomonę. Kadangi dažniausiai su kritikais mano nuomonė sutampa, tad filmui nekėliau jokių pretenzijų. Visgi filmo visuma gana nebloga, nors daug kas neįtikina, o profesoriaus ir žmonos santykiai tokie perdėm hiperbolizuotai teatrališki, kad net primena serialo „Kortų namelio“ intrigas, o dėstytojo metodai paskaitose, kad ir kaip įkvėptų, vis tiek atrodo šiek tiek dirbtiniai... Nepaisant to polėkio niuansuoti kūrybiškumą ir laisvę per ligos faktorių, smagu tampa pats sumanymas, kad melancholijos ir savigraužos liūne randasi komiškos situacijos, kurios gerokai praskaidrina nuotaiką. Viena juokingiausių scenų, kada dėstytojas prašo studento žolės ir su juo pasikrušti ir jis sutinka, nes gyvenime reikia bandyti daug dalykų, ko paprasti mirtingieji, kurie neturi tikslios mirimo datos, bijo.

Visgi visumoje kyla įtarimas, kad visi tokie filmai, „paspalvinti“ humoru, pasakoja apie sveikų žmonių elgesio ir mąstymo ribotumą, savotišką standartinį kalėjimą, kurį suformuoja švietimas, visuomenės normos, kad elgtis kitaip, kūrybiškai, netgi amoraliai, suvokiant visų savo veiksmų pasekmes, yra kažkas ekscentriško ir už tai reikia smerkti. Mirties ir laikinumo faktas leidžia išsilaisvinti iš šio kalėjimo – tai bene didžiausia visų filmų apie vėžį sergančius žmones klišė. Visgi realybėje mes suvokiame, kad viskas yra kiek kitaip ir liga nepriverčia elgtis taip, kaip elgiasi profesorius Ričardas, tai tėra tik priemonė, būdas per veikėją parodyti mums visiems gyvenimo saldumą patirti kiekvieną dieną tarsi ji būtų paskutinė, patirti neplanuotą ir nevaržomą laisvės ir pasitenkinimo akimirkas.

Šiaip filmo pabaiga truputį užvilkinta, pernelyg ištįso sentimentalūs dialogai, darėsi nuobodu, tačiau filmo pradžia ir jos viduriukas, kur veikėjas dar leidžia sau ironizuoti ir elgtis neprideramai bei išlaiko intelektualaus bohemiško žmogaus charizmą buvo išties įdomu; vykę dialogai ir scenarijus, tačiau pats užpildymas nėra kažin kuo išsiskiriantis.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 7/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hitčkokas" / "Hitchcock"

Sveiki,

Vienu metu buvau labai susižavėjęs trilerio meistro A. Hitchcocko filmais, tad vedinas sentimentų nusprendžiau pažiūrėti biografinę juostą, apie tai, kaip jis kūrė vieną žinomiausių savo filmų – „Psichopatą“. Filmas vadinasi labai paprastai „Hičkokas“ (angl. Hitchcock) (2012) ir pagrindinį vaidmenį atlieka mano itin vertinamas aktorius Anthony Hopkins bei dar keletas itin ryškių Holivudo aktorių.

Tiesą sakant, filmas ne tiek nuvylė, kiek niekaip negalėjau prie jo „prisiderinti“. Ėmė miegas. Jeigu Hičkoko filmai verti įtampos valandų ir į juos nesudėtinga įsijausti, tai šis biografinis filmas pasirodė pakankamai skystai. Istorija tarp darbo su „Psichopatu“ bei asmeninės Hitčkoko melodramos, kurios iš esmės šiek tiek primena muilo operą, atrodo kiek iš piršto laužtos – pasaldinta, sureikšminta, rodos, vien iš nuogirdų bandoma remtis vien Holivudo plepalais. Medžiaga nuvylė, nes filmas nieko daugiau nesuteikė ir atrodo labiau skirtas patiems Hičkoko gerbėjams nei žmonėms, kurie tikisi ypatingos gyvenimo istorijos...

Nors esama ir gerų dalykų. Žinoma, aktoriai daro įspūdį, atrodo, kaip jau ir įprasta holivudiniam filmui, karikatūrinių veikėjų braižą, šiek tiek šaržuojami, hiperbolizuojami, todėl lengvai sentimentalūs, tačiau tai ne aktorių kaltė, tai režisieriaus vizija tam tikra forma perteikti pasakojimą. Neapleido jausmas lyg žiūrėčiau kokį R. Murphy serialą „Amerikietiška siaubo istorija“ ar „Dvikova: Bette and Joan“, kur viskas estetiška, gražu, bet šįkart nepajutau nei ypatingumo, nei intrigos, nei bent vidutinės gelmės. Tiesiog likau abejingas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuostabioji moteris" / "Wonder Woman"

Sveiki, 

Galvoju, kad Holivudas padarė malonę, kad leido režisierei moteriai Patty Jankins kurti tokio didelio ir prabangaus masto filmą kaip „Nuostabioji moteris“ (angl. Wonder Woman) (2017), kurį gerai įvertino tiek kino kritikai, tiek kino žiūrovai. Moteris kuria filmą apie super heroję moterį – tikriausiai kitaip Holivudas nebūtų leidęs jokiai moteriai kurti filmą, pvz., apie Supermeną. Kiek pamenu paskutinį projektą apie Supermeną ir Betmeną, galiu pasakyti, kad anas filmas buvo nepalyginamai prastesnis, nors jame irgi buvo pasirodžiusi Nuostabioji moteris...

Na, o šis filmas sėkmingas, manau, dėl gerai išvystyto scenarijaus, kuris nors ir koks atrodytų super herojiškai tipažinis – geriečiai ir blogiečiai, tačiau visa panorama turi nemažai įdomių ir netikėtų rakursų. Filmo pradžia primena tarsi senovės Antiką, graikų mitologija ir legendos ir čia pat netikėtos sąsajos su Antruoju pasauliniu karu. Galbūt šio filmo pusę gerumo nulėmė tai, kad laiko linija pasirinkta ne šių dienų, o Antrasis pasaulinis karas, kur jau kur, bet būtent seksualią Nuostabiąją moterį, lakstančią tarp purvinų apkasų, nelabai tikėtumėm išvysti. Režisierė skyrė laiko proporcingai tiek juokeliams, tiek meilės reikalams, tiek vaizdo efektams ir nors filmo finalas labai jau numanomas, tačiau visumoje viskas sukalta taip turiningai, kad pasibaigus filmui, neapleidžia kažkoks keistas pasitenkinimas didžiuoju epiniu filmu jausmas, kas nebe taip dažnai nutinka, žiūrint tokį komercinį filmą.

Visumoje filmas iš esmės apie kostiumuotus herojus geras ir įtraukiantis, ir turi novatoriškų įdomių siužetinių vingių, bet svarbiausia – įtikinančią super herojės biografinę istoriją, kuri jaudina ir vizualiai gražiai įtikinama. Iš esmės esu labai patenkintas P. Jankins režisūra, kuri praeityje sukūrė stulbinantį filmą „Monstras“ (2003), atnešusį Charliz Theron „Oskarą“. Tikriausiai po „Daktaro Streindžo“ paskutiniu metu tai geriausias filmas apie super herojus.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ištikimasis sodininkas" / "The Constant Gardener"

Sveiki, skaitytojai ir filmų žiūrėtojai,

Gal paskutiniu metu nuklydęs į serialus praradau gebėjimą mėgautis didžiuoju kinu? Tokį klausimą sau uždaviau pažiūrėjęs brazilų režisieriaus Fernando Meirelles filmą „Ištikimasis sodininkas“ (angl. The Constant Gardener) (2005), kuris tiesiog buvo kritikų liaupsinamas, nominuotas net keturiems „Oskaro“ apdovanojimams, tiesa, aktorei Rachel Weisz pavyko pelnyti tiek „Oskarą“, tiek „Auksinį gaublį“ kaip geriausiai antro plano aktorei.

Visgi filmas šiek tiek mane nuvylė, nes tikėjausi kur kas daugiau. Žymiai daugiau. Štai ankstesnis režisieriaus filmas „Dievo miestas“ (2002) apie brazilų lūšnynų mafiją sukėlė mano galvoje tikrą audrą ir ilgai negalėjau savęs nuraminti, o „Ištikimasis sodininkas“, pagal 2001 metais išėjusį romaną pastatyta juosta buvo, švelniai tariant, rimta tema pakalbėta skystokai. Visų pirma filmas dvelkia romantiniu maištavimu – nei iš šio, nei iš to atsiranda veikėja, ginanti pasaulį nuo globalinio susinaikinimų ir pamilsta naivų daktarą Džastiną. Filmas konstruojamas iš pradžių, kaip romantinė drama, apie santykių pasiaukojimą ir bla bla bla, tiesiog migdė, o dar tie iškarpyti kadrai, kurie kaip įkaitintas lituoklis pjaustė nechronologišką istoriją, isteriškai nervino. Tas tiesa. Vėliau viskas su pirmuoju veikėjos nėštumu slinko į pakankamai aiškias viso filmo vėžias – nešvarius formacijų kompanijų žaidimėlius trečiosiose Afrikos, Lotynų Amerikos šalyse. Prasideda didžiųjų medicinos kompanijų ir teisėsaugos bei mokslininkų maištininkų šachmatinių figūrų žaidimas, o šalia to ir Džastino byrančios meilės iliuzijos ir abejonių domino vorelė. Kaip ir „Dievo miestas“, taip ir čia, režisieriui svarbi išlieka įmantri filmo pasakojimo struktūra laiko atžvilgiu – tai išties sveikintina, tačiau pats filmas kažkaip mažai kuo jaudino.

Tiesa, surinkti puikūs aktoriai. R. Weisz gavusi „Oskaro“ ne be pagrindo, ji šiame filme išties natūrali, praktiškai be grimo, spuoguota, susivėlusi ir visa „naminė“. Puikiai pasirodė Ralph Fiennes, kostiminių-istorinių dramų sunkiasvoris, kuriam ir šiuolaikiškos juostos visai tinka. Nežinau, gal per daug vyno užsiurbiau, bet mano jausmų receptoriai šiam iš esmės neblogam filmui buvo itin abejingi ir net pykau ant savęs, kad nepatyriu to katarsio, kurį rengiausi ir maniausi patirsiąs taip kruopščiai atsirinkęs šią kino juostą. Ką gi. Būna dienų lyg tyčia...

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmass: "Didelės akys" / "Big Eyes"

Sveiki, kino žiūrovai,

Daugelių filmų kūrėjas Tim Barton tikriausiai mane ne vieną nustebino pristatęs biografinę dramą „Didelės akys“ (angl. Big Eyes) (2014). Šiaip Tim Burton žanrai labai varijuoja nuo animacijos iki fantastinių filmų, bet visuose juose išlieka kažkokia gyslelė, kuri iškelia žmogaus ydas paverčia jas simboliniais, nevengia ir siaubo-komedijos elementų. Tiesą sakant, jo „Edgaras Žirkliarankis“ manęs toli gražu nesužavėjo, bet „Mano gyvenimo žuvis“ buvo tai, kas iš tikrųjų mane išbalansavo ir lyg privertė suklusti.

„Didelės akys“ – tai biografinis filmas apie vyro užnugaryje 6 dešimtmetyje besislėpusią dailininkę Margaret Keane. Sunku patikėti, kad šis režisierius ėmėsi biografinės juostos, bet galiu pasakyti, kad jam pasisekė, nes medžiaga gana dėkinga. Per vis šauniausia yra tai, kad filme pasirodo bene šiuo metu du geidžiamiausi Holivudo aktoriai – Amy Adams ir Christoph Waltz. Išskirtinį vaidmenį, sakyčiau, visgi sukūrė Amy Adams. Ir visai ne dėl to, kad užsimaukšlino peroksidinį peruką ir tapo kitokia nei įprasta, bet dėl to, kad vedė gana kitokį personažą ir charakterį, kitokesnį nei „Amerikietiška afera“ ar „Mokytojas“ bei kituose filmuose kuriamus personažus. Štai aktorius Christoph Waltz, kuris yra tikrai neabejotinai geras aktorius ir man jis be galo patinka, atrodė, pernelyg vienplanis – charizmatiškas, daug tauškiantis vidutinio amžiaus nevykėlis, bet apsukrus vyrukas. Šitoks charizmatiškas tauškalius, pasirodė, pernelyg „toks pat, kaip visada“, todėl tampa pernelyg Leonardiškai dikapriškas, reikia manyti, kad aktorius yra lankstesnis ir ateityje sukurs skirtingesnių vaidmenų. 

O grįžtant prie filmo, galima pasakyti, kad tai gana vykusi biografinė drama su labai geru Amy Adams pasirodymu, labai įdomūs patys piešiniai, dailės pasaulio užkulisiai, moters padėtis meno pasaulyje ir apskritai tų dešimtmečių politika. Yra nemažai spalvų, daug „didelių akių“, labai švelnių mistinių užuominų, kurie lyg ir tuo plyš ir pasipils kaip mistinis tornadas, bet iš esmės T. Burton‘as susivaldo ir išlaiko natūralų pasakojimą, lyg sau nebūdingą, suvaržydamas fantaziją ir išlaikydamas biografinio filmo taisykles. Išties filmas patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 62/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela