Filmas: "Šypsena 2" / "Smile 2"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Režisierius Parker Finn 2022 metais daugelį nustebino pristatydamas siaubo mistinį filmą „Šypsena“, kuris daugeliui išties paliko neblogą įspūdį. Man taip pat filmas anuomet susižiūrėjo neblogai, nors negalėčiau pasakyti, kad buvo tas, kurį žūtbūt reikia pamatyti. Praėjo keleri metais ir režisierius ryžosi pristatyti filmo tęsinį pavadinimu „Šypsena 2“ (angl. Smile 2) (2024), pastarasis daugiau ar mažiau buvo sutiktas labai panašiai kaip ir pirmoji dalis.

 

Nors lietuviai kai kada mane stebina savo keistu išrankumu, mat daugelis, lygindamas šią dalį su pirmtaku, teigia, kad pirmoji dalis yra nepalyginamai geresnė. Visgi mano subjektyvia nuomone būtent antroji dalis yra techniškai efektingesnė. Įspūdį gali prislopinti nebent tai, kad naujų idėjų šiame filme scenarijaus autoriai nebepasiūlo, o toliau tęsia tai, kas buvo sugalvota anksčiau. Taip jau su tais siaubo tęsiniais yra, sudėtinga sukelti geresnį įspūdį, nes esame paveikti pirminių patirčių. Šioje dalyje pasakojama populiarios pop muzikos atlikėjos Sky Riley gyvenimo istorija. Garsi atlikėja po narkotikų skandalo ir avarijos bando sugrįžti į pasaulinės muzikos sceną ir, atrodo, jog mergina praėjusi ne vieną reabilitaciją ir gijimą išties yra labai valinga ir žino, ko nori, tačiau ją ištinka lemtingas atsitiktinumas ir ji gauna mirtiną prakeiksmą, perduodamą mirties akivaizdoje. Besišypsantys apsėstieji nusižudo ir tokiu būdu stebėjusiam perduoda prakeiksmą. Deja, Sky visa tai pamato ir jai jau kitą dieną pamažu ima vaidentis mirusysis narkotikų prekeivis, ji ima gauti keistas žinutes iš nepažįstamo numerio, o galų gale veidrodžiuose ir tikrovėje regėti nebūtus dalykus, kurių nebegali sukontroliuoti, todėl netenka tikrovės ir laiko nuovokos, o aplinkiniams atrodo, kad mergina vėl grįžo prie narkotikų.

 

Šiaip noriu pagirti scenarijų, manau, jis realizuotas žanrinio kino rėmuose techniškai labai gerai. Nebuvo daug lėkštų ir erzinančių niuansų, absurdiškų dalykų ir sprendimų, kuriant pagrindinius veikėjus. Visgi labai patiko temperamentingoji aktorė Naomi Scott iš  filmo „Aladinas“. Pastarajai labai pasisekė sukurti juslingą ir efektingą vaidmenį šiame siaubo filme, kas apskritai tokiuose žanriniuose filmuose būna gana retai, nes veikėjai būna vienkrypčiai ir infantilūs. Filmo finalas kažkuo panašus į šiemet matytą siaubo filmą „Substancija“ (2024), kuriame sprendimas ištaškyti visą siaubą scenoje ir parodyti siaubą viešai plačiajai visuomenei tampa labai efektyvu. Aišku, šiam filmui iki efektyvaus filmo „Substancijos“ pritrūksta socialinės kritikos niuansų, tačiau „Šypsena 2“ išlaiko įtampą, smalsumą, kameros judesį, saikingą mindfuck‘o, suvelto laikų ir erdvės scenarijų, tačiau tenka pripažinti, kad iki tikrojo hito, t. y. filmo, apie kurį visi kalbėtų kaip apie „Substanciją“, visgi pritrūksta, nes filmas orientuojasi į masinį žiūrovą, todėl negali būti pernelyg nepatogus ar toks, kuris paliktų pernelyg daug neaiškumų. Visgi tai man daugiau ar mažiau patikęs filmas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Ričardas atsisveikina" / "The Professor"

Sveiki,

Ką veiktumėt, jeigu sužinotumėte, kad jūsų žmona neištikima, o jums gyventi beliko mažiausiai pusmetis? Išeitumėt iš darbo? Keliautumėt? Darytumėt, ką norit, ar liktumėt savo pozicijoje, tačiau viską darytumėt kitaip? Tokių filmų, kur scenarijus pasisuka pačiais netikėtais rakursais, kada žmogui paskelbiama vėžio diagnozė, yra tiek daug, kad tiesą sakant, kartais jau tokie filmai atbaido, ypač, jeigu jie dar turi romantinį prieskonį. Deja, romaniškų spalvų filme „Ričardas atsisveikina“ (angl. The Professor) (2018) beveik nėra, tačiau yra paskutines dienas gyvenančio profesoriaus smagūs pasispardymai, savotiški liūdnojo mirtininko išgyvenimai.

Filmas absoliučiai kiaurai ir išilgai sumaltas kino kritikų, tačiau žiūrovai turi savo nuomonę. Kadangi dažniausiai su kritikais mano nuomonė sutampa, tad filmui nekėliau jokių pretenzijų. Visgi filmo visuma gana nebloga, nors daug kas neįtikina, o profesoriaus ir žmonos santykiai tokie perdėm hiperbolizuotai teatrališki, kad net primena serialo „Kortų namelio“ intrigas, o dėstytojo metodai paskaitose, kad ir kaip įkvėptų, vis tiek atrodo šiek tiek dirbtiniai... Nepaisant to polėkio niuansuoti kūrybiškumą ir laisvę per ligos faktorių, smagu tampa pats sumanymas, kad melancholijos ir savigraužos liūne randasi komiškos situacijos, kurios gerokai praskaidrina nuotaiką. Viena juokingiausių scenų, kada dėstytojas prašo studento žolės ir su juo pasikrušti ir jis sutinka, nes gyvenime reikia bandyti daug dalykų, ko paprasti mirtingieji, kurie neturi tikslios mirimo datos, bijo.

Visgi visumoje kyla įtarimas, kad visi tokie filmai, „paspalvinti“ humoru, pasakoja apie sveikų žmonių elgesio ir mąstymo ribotumą, savotišką standartinį kalėjimą, kurį suformuoja švietimas, visuomenės normos, kad elgtis kitaip, kūrybiškai, netgi amoraliai, suvokiant visų savo veiksmų pasekmes, yra kažkas ekscentriško ir už tai reikia smerkti. Mirties ir laikinumo faktas leidžia išsilaisvinti iš šio kalėjimo – tai bene didžiausia visų filmų apie vėžį sergančius žmones klišė. Visgi realybėje mes suvokiame, kad viskas yra kiek kitaip ir liga nepriverčia elgtis taip, kaip elgiasi profesorius Ričardas, tai tėra tik priemonė, būdas per veikėją parodyti mums visiems gyvenimo saldumą patirti kiekvieną dieną tarsi ji būtų paskutinė, patirti neplanuotą ir nevaržomą laisvės ir pasitenkinimo akimirkas.

Šiaip filmo pabaiga truputį užvilkinta, pernelyg ištįso sentimentalūs dialogai, darėsi nuobodu, tačiau filmo pradžia ir jos viduriukas, kur veikėjas dar leidžia sau ironizuoti ir elgtis neprideramai bei išlaiko intelektualaus bohemiško žmogaus charizmą buvo išties įdomu; vykę dialogai ir scenarijus, tačiau pats užpildymas nėra kažin kuo išsiskiriantis.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 7/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalifornijos svajos" / "La La Land"

Sveiki, skaitytojai,

Kad mane kur... Šitiek vilčių, pamačius šedevrinį režisieriaus Damien Chazelle filmą „Atkirtis“, kuris prikaustė ir leido prakaituoti dėl emocinės įtampos, ir staiga tiek žadantis „Kalifornijos svajos“ (angl. La la Land) (2016) tiesiog pribloškė savo paviršutiniškumu. Galvoju, kad panašiai buvo ir tada, kai visi alpėjo dėl filmo „Artistas“, kuris atgaivino nebyliojo kino nostalgiją, taip šiemet su „Kalifornijos svajomis“ – šokio miuziklo dešimtmečio nostalgijos persunkti amerikiečiai ir kino kritikai nusprendė vienareikšmiškai – tai vienas geriausių metų kino kūrinių, o aš jiems ir visam pasauliui – jūs tikriausiai juokaujate?

Filmas absoliučiai vienplanis ir lėkštas siužetiškai: super talentinga aktorė, kuriai nuolat nesiseka aktorių atrankose, o dar čia į ją su kava atsitrenkia eilinis mulkis, atvykęs į Holivudą irgi ieškoti laimės, staiga įsimyli, bet... NUOBODU. Tiesiog nykus standartinis siužetas apie karjeros siekimą ir pasirinkimą tarp sėkmės ir meilės, o dar visa tai Holivude – tiesiog banaliau nebūna! Net prisiminiau W. Aleno „Aukštuomenės klubą“ (2016), kuris sukaltas panašiu siužetu, tik ten charakteriai įdomesni.

Taip, sutinku, idėja atgaivinti tai, kas sena – čia jau amžinai pataikysi į dešimtuką ir visiems patiksi, visi kadrų perėjimai, detalės, dialogai, judesiai ir net filmavimo rakursai liudija, kaip stulbinamai stengtasi atkurti jau mirusios kino epochos vaizdinius ir sužadinti žiūrovų jusles. Dievaži, režisieriui tai ir pavyko, tik kaip aš nemėgstu tų lėkštų vienplanių siužetų, kad norisi tiesiog užknarkti po penkiolikos minučių. Margas karnavalinis filmas tik retais momentais sublyksėdavo ir manyje kažką sužadindavo, tačiau visumoje tie reti atvejai prieš banalias scenas man pasirodė neverti tokios šlovės, kokios susilaukė „Kalifornijos svajos“. Šis filmas manęs nepaveikė kaip kadaise „Artistas“ ir šiek tiek gaila, kad originalių scenarijų ir vertų charakterių filmai nesulaukia tiek dėmesio, kiek šis lėkštoko siužeto margumynas. Vienas didelis gėris šiame filme – aktorė Emma Stone, kuri iš esmės taip žėrėjo, kad vien dėl jos negalėjau atplėšti akių. O ką ten darė Ryan Gosling? Talentingasis dramų aktorius? Nežinau, aš praktiškai jo nemačiau, galėjo režisierius iškirpti kažką iš kartono ir tai būtų mažai kuo skyręsi nuo Ryano.

Apskritai kalbant, filmas mane šiek tiek nuvylė. Tikėjausi skrydžio, nenutrūkstamos pulsacijos, o gavau tiesiog klišėmis sukaltą gana siauro ir paprasto siužetėlio pasakojimą, kurio dirbtinių stiklelių margumyne tebuvo vienintelis briliantas – Emma Stone. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tavo sesers sesuo" / "Your Sister's Sister"

Sveiki,

Tikriausiai daug kam filmas „Tavo sesers sesuo“ (angl. Your Sister‘s Sister) (2011), kurį režisavo Lynn Shelton, pasirodė itin šmaikštus ir gerai „sukaltas“. Tiesą sakant, žiūrėjau jau antrą šios režisierės darbą, pirmasis buvo su Keira Knightley „Užstrigusi paauglystėje“ (angl. Laggies), ir galiu pasakyti, kad tai nėra itin mano mėgstama režisierė, apskritai ji keistoka. Ji turi savo stilių, mėgsta kurioziškas scenarijų padiktuotas situacijas, bet kartu filmuose justi kažkoks keistas netikrumas, paviršutiniškumas, lyg norėtų „tempti“ roges į dramos pusę, bet iškart lyg ir šaržuoja pagrindiniais banaliosios komedijos elementais. Išeina išties keistas filmo poskonis, kuris tikriausiai daug kam patiks, tačiau mane ne itin sudomino ankstesnis filmas, šis taip pat, nors ir neužtęstas laiko atžvilgiu, vis tiek praplaukė taip lėtai, kad norėjosi, jog kuo greičiau baigtųsi.

Filmą, tiesą sakant, žiūrėjau, prisipažinsiu, dėl aukštų kritikų įvertinimų ir aktorės Emily Blunt, kuri kaip visada tokia šilta ir gyva kadruose, kad tiesiog neįmanoma ja nepatikėti, tačiau filme atradau ir pastebėjau kitus aktorius – Rosemarie DeWitt, kuri suvaidino lesbietę seserį, buvo išties organiška, neprastai atrodė ir komikas Mark Duplass, tačiau gerai tarpusavyje bendraujančių ir organiškai vaidinančių aktorių man neužteko, pristigo „normalesnio“ scenarijaus, nes viskas atrodė pernelyg naiviai paviršutiniška, lyg herojai į viską žiūrėtų per rožinius akinius, nors čia pat supranta gyvenimo rimtumą ir atsakomybės svarbą...

Šiaip filmas nėra iš prastųjų, jį žiūrėti tikrai galima ir vertinti galima aukštai, jeigu pavyksta pasimėgauti tomis „gėlytėmis“ ir idėjomis, kurias duoda režisierės savitumas, tačiau man buvo sunkoka tuo mėgautis, nors, vėl prisipažinsiu, kai kurios scenos man tikrai patiko.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Poltergeistas" / Poltergeist"

Sveiki, skaitytojai,

Neseniai teko galimybė pamatyti kino filmą „Poltergeistas“ (angl. Poltergeist) (2015) – tai Gil Kenan perrežisuota 1982 metų siaubo filmo naujoji versija. Tiesą sakant, niekada taip ir neteko nuodugniai viso pamatyti legendinės versijos, nes kai buvau mažas, mama uždrausdavo žiūrėti tokius filmus, o vėliau taip ir neatsirado galimybės pamatyti, bet nepaisant nuomonių, kad šioji versija daug prastesnę už klasikinę, vis tiek nusprendžiau pažiūrėti.

Tiesą sakant, siaubo filmas visai „kaip tikras siaubo filmas“ – mažai jame šiurpuliukų, veikėjai nuobodoki, jų logika ir sprendimai filme karkasiniai, trūksta režisūrinių vingrybių, už ką mes turėtume mokėti pinigus, žiūrėdami šią vidutinybę? Nepasakyčiau, kad specialieji efektai labai jau pranoko klasikinę filmo variantą, pažiūrėjus abu anonsus, netgi peršasi iškart mintis, kad šioji versija prastesnė, o juk turėjo būti viskas atvirkščiai. Sunku paskutiniu metu rekonstruoti klasikinius siaubo filmus režisieriams tampa tikru išmėginimu ir net pragaištimi – tiek „Košmaras Guobų gatvėje“ (2010), tiek „Kerė“ (2013) buvo žiūrovus nuviliantys variantai, manau, kad „Poltergeistas“ prisijungs prie šios tradicijos.

Ir visgi filmo pirmoji filmo pusė absoliučiai neįdomi, be jokios intrigos ir primena labai prastą siaubo filmą su itin mažu biudžetu. Iki to momento, kai dingsta paraleliniame dvasių pasaulyje mergaitė, tikriausiai nieko įdomaus filme ir neįvyksta. Po to filmą „į viršų“ ima temti specialieji efektai ir klasikinis filmo siužetas, atsiranda mokslinės fantastikos gairių, bandoma spręsti problemą, nors tėvų reakcijos klaikiai neįtikinamos ir nuobodžios. Trūksta įtampos, o labiausiai šokiruoja berniuko Grifino tekstas ir elgesys, toks jausmas, kad ne vaikas, o kažkoks didvyris besiaukojantis vyras trisdešimtmetis – žodžiu, neįtikina, neįtikina ir neįtikina. Filmo stipriausia puse laikyčiau visgi iš klasikinės filmo pusės paveldėtą normalų siužetą – ištiesta virvė per du realybės lygmenis atrodė išties nekvaila mintis, bet „Poltergeisto“ prisikėlimu ir renesansu filmas nekvepia. Be didesnių pretenzijų sužiūrėjau, pakankamai pateisindamas režisieriaus klaidas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.0

Jūsų Maištinga Siela