Filmas: "Šypsena 2" / "Smile 2"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Režisierius Parker Finn 2022 metais daugelį nustebino pristatydamas siaubo mistinį filmą „Šypsena“, kuris daugeliui išties paliko neblogą įspūdį. Man taip pat filmas anuomet susižiūrėjo neblogai, nors negalėčiau pasakyti, kad buvo tas, kurį žūtbūt reikia pamatyti. Praėjo keleri metais ir režisierius ryžosi pristatyti filmo tęsinį pavadinimu „Šypsena 2“ (angl. Smile 2) (2024), pastarasis daugiau ar mažiau buvo sutiktas labai panašiai kaip ir pirmoji dalis.

 

Nors lietuviai kai kada mane stebina savo keistu išrankumu, mat daugelis, lygindamas šią dalį su pirmtaku, teigia, kad pirmoji dalis yra nepalyginamai geresnė. Visgi mano subjektyvia nuomone būtent antroji dalis yra techniškai efektingesnė. Įspūdį gali prislopinti nebent tai, kad naujų idėjų šiame filme scenarijaus autoriai nebepasiūlo, o toliau tęsia tai, kas buvo sugalvota anksčiau. Taip jau su tais siaubo tęsiniais yra, sudėtinga sukelti geresnį įspūdį, nes esame paveikti pirminių patirčių. Šioje dalyje pasakojama populiarios pop muzikos atlikėjos Sky Riley gyvenimo istorija. Garsi atlikėja po narkotikų skandalo ir avarijos bando sugrįžti į pasaulinės muzikos sceną ir, atrodo, jog mergina praėjusi ne vieną reabilitaciją ir gijimą išties yra labai valinga ir žino, ko nori, tačiau ją ištinka lemtingas atsitiktinumas ir ji gauna mirtiną prakeiksmą, perduodamą mirties akivaizdoje. Besišypsantys apsėstieji nusižudo ir tokiu būdu stebėjusiam perduoda prakeiksmą. Deja, Sky visa tai pamato ir jai jau kitą dieną pamažu ima vaidentis mirusysis narkotikų prekeivis, ji ima gauti keistas žinutes iš nepažįstamo numerio, o galų gale veidrodžiuose ir tikrovėje regėti nebūtus dalykus, kurių nebegali sukontroliuoti, todėl netenka tikrovės ir laiko nuovokos, o aplinkiniams atrodo, kad mergina vėl grįžo prie narkotikų.

 

Šiaip noriu pagirti scenarijų, manau, jis realizuotas žanrinio kino rėmuose techniškai labai gerai. Nebuvo daug lėkštų ir erzinančių niuansų, absurdiškų dalykų ir sprendimų, kuriant pagrindinius veikėjus. Visgi labai patiko temperamentingoji aktorė Naomi Scott iš  filmo „Aladinas“. Pastarajai labai pasisekė sukurti juslingą ir efektingą vaidmenį šiame siaubo filme, kas apskritai tokiuose žanriniuose filmuose būna gana retai, nes veikėjai būna vienkrypčiai ir infantilūs. Filmo finalas kažkuo panašus į šiemet matytą siaubo filmą „Substancija“ (2024), kuriame sprendimas ištaškyti visą siaubą scenoje ir parodyti siaubą viešai plačiajai visuomenei tampa labai efektyvu. Aišku, šiam filmui iki efektyvaus filmo „Substancijos“ pritrūksta socialinės kritikos niuansų, tačiau „Šypsena 2“ išlaiko įtampą, smalsumą, kameros judesį, saikingą mindfuck‘o, suvelto laikų ir erdvės scenarijų, tačiau tenka pripažinti, kad iki tikrojo hito, t. y. filmo, apie kurį visi kalbėtų kaip apie „Substanciją“, visgi pritrūksta, nes filmas orientuojasi į masinį žiūrovą, todėl negali būti pernelyg nepatogus ar toks, kuris paliktų pernelyg daug neaiškumų. Visgi tai man daugiau ar mažiau patikęs filmas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Jau ilgiuosi tavęs" / "Miss You Already"

Sveiki,

Romantinė drama „Jau ilgiuosi tavęs“ (angl. Miss You Already) (2015) režisavo pirmosios „Saulėlydžio“ dalies (mano akimis ir geriausios dalies) režisierė Chatherine Hardwicke, kuri mėgsta dreifuoti nuo fantastinių juostų iki romantinių dramų. Šį filmą gana vidutiniškai, bet neprastai įvertino kino kritikai, o Lietuvos jaunimui, kuris taip dievina romantinius filmus, jau krykštauja komentuodami, kad nėra matę geresnio filmo už „Jau ilgiuosi tavęs“.

Paskutinį kartą smarkiai tikriausiai verkiau po filmo „Mano sesers globėjas“ ar „Mano gyvenimas po manęs“ ir nuo to karto vis prėskiau atrodo kine vaizduojama vėžio tematika. Šįkart apie neišskiriamas drauges, viena trokšta susilaukti kūdikio, o kita – tiesiog įveikti vėžį. Juosta gana idealistinė ir iš tos serijos „Užrašų knygutė“, nei labai blogai, nei itin gerai. Režisierė nesistengia išgauti naujų šia tema rakursų, praradimo istorija rutuliojama su pokštais, pajuokavimais, galvos skutimo scenomis (o kaip kitaip?), su ašaromis, pasiaukojimu, išaukštinant betarpiškus moterų draugystės santykius. Viskas lyg ir būtų gražu, tačiau tokie santykiai ne itin bent mane įtikino, romantinis potėpis pernelyg didelis, idealizmo ir pasiaukojimo pozos išdidintas, eliminuojant tiesiog natūralumą, nors to siekta sąmoningai – juoktis ligai į akis. 

Filmą vertą žiūrėti vien dėl pagrindinių aktorių – Drew Barrymore ir Toni Collette. T. Collette apskritai čia nudirbo didžiausią darbą ir buvo pagrindinėse rogėse, tačiau juk ligoniai ir būna epicentras. Visą filmą vis stebėjomės, kaip ši puiki aktorė panaši į Uma Thurman. Taigi iš visos vaidybos, man šiame filme ir patiko Toni būvimas kadre, o visa kita tempiama prie sentimentalumo, kad net finalinės scenos, „vėžininkės“ vykimas į draugės gimdymą pasirodė toks nuobodus siužetinis žingsnis, kad net galėjai nusukti akis ar pasispraginti popkornų. Nepaisant visų klišių, žanro įsiėdusių gudrybių, nuspėjamumo, filmas gana linksmai ir smagiai susižiūrėjo. 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pilkieji sodai" / "Grey Gardens"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių vaidybinį filmą „Pilkieji sodai“ (angl. Grey Gardens) (2009). Tai televizijos užsakytas vaidybinis filmas, apremtas dokumentiniu filmu „Pilkieji sodai“ (1975) apie gana neįprastus dukters ir motinos santykius. Tokie santykiai gali kai ką švelniai sugluminti, bet tai pasakojimas, kuris apima du laikotarpius – ketvirtą ir aštuntą dešimtmečius, iki tol, kol buvo nufilmuotas dokumentinis filmas. Iš pradžių ši šeima buvo pasiturinti, pilna svajonių, kurios, deja, niekada neišsipildė. Nutrūkus finansavimui motina ir dukra, kuri taip trošku tapti aktore, pasiliko didžiuliame Pilkųjų sodų dvare skausmingai skursti. Pamažu dvaras ėmė pilkėti, stogas kiuro, viskas ėmė menkėti, o netrukus tai tapo sąvartynu, kur veisėsi katės, mėtėsi šiukšlės, visur dvokė šlapimu, tačiau motina ir dukra kūrė savo rūbus, gyveno tarp iliuzijos ir tikrovės, amžinai vienišos, be galimybės pajudėti iš Pilkųjų sodų...

 

Drew Barrymore ir Jessica Lange filme "Pilkieji sodai".

 

Realiai egzistavusias moteris įkūnijo nepaprastai gabios aktorės, kurios neįtikėtinai panašiai įkūnijo ne tik kalbos manierą, bet ir judesius, mimiką. Grimas – fantastiškas. Istorija gan graudi, bet nebloga. Manau, kad tai tikriausiai geriausias Drew Barrymore vaidmuo karjeroje, nominuotas „Emmy“ apdovanojimams kaip geriausia aktorė. Šio apdovanojimo, manau, negavo tik per plauką, nes kažkodėl jis atiteko jos kolegei Jessica Lange, kuri suvaidino Big Edie. Tai buvo jos pirmasis „Emmy“ apdovanojimas, bet per ateinančius penkerius metus, J. Lange dar pelnys du „Emmy“. Trečiąjį visai neseniai, prieš kelias savaites, už vaidmenį „Amerikietiška siaubo istorija“.

Negaliu pasakyti, kad filmas sužavėjo, tačiau aktorinis meistriškumas, charakteriai, aplinka, pasaulėžiūra... Manau, pati filmo medžiaga yra stipri ir verta žiūrovo akies. Džiaugiuosi, kad pagaliau pažiūrėjau šią juostą ir praturėjau. Ir vis dėlto, manau, kad filmas visgi šiek tiek viską sušvelnino. Tos moterys gyvenime iškentėjo kur kas daugiau, kur kas daugiau patyrė skausmo, filmas per lengvas, nenusakantis, tačiau užkabinantis tą gyvenimo nervą, kurią galima pavadinti „ne viskas pasaulyje yra gražu ir miela“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela