Filmas: "Šypsena 2" / "Smile 2"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Režisierius Parker Finn 2022 metais daugelį nustebino pristatydamas siaubo mistinį filmą „Šypsena“, kuris daugeliui išties paliko neblogą įspūdį. Man taip pat filmas anuomet susižiūrėjo neblogai, nors negalėčiau pasakyti, kad buvo tas, kurį žūtbūt reikia pamatyti. Praėjo keleri metais ir režisierius ryžosi pristatyti filmo tęsinį pavadinimu „Šypsena 2“ (angl. Smile 2) (2024), pastarasis daugiau ar mažiau buvo sutiktas labai panašiai kaip ir pirmoji dalis.

 

Nors lietuviai kai kada mane stebina savo keistu išrankumu, mat daugelis, lygindamas šią dalį su pirmtaku, teigia, kad pirmoji dalis yra nepalyginamai geresnė. Visgi mano subjektyvia nuomone būtent antroji dalis yra techniškai efektingesnė. Įspūdį gali prislopinti nebent tai, kad naujų idėjų šiame filme scenarijaus autoriai nebepasiūlo, o toliau tęsia tai, kas buvo sugalvota anksčiau. Taip jau su tais siaubo tęsiniais yra, sudėtinga sukelti geresnį įspūdį, nes esame paveikti pirminių patirčių. Šioje dalyje pasakojama populiarios pop muzikos atlikėjos Sky Riley gyvenimo istorija. Garsi atlikėja po narkotikų skandalo ir avarijos bando sugrįžti į pasaulinės muzikos sceną ir, atrodo, jog mergina praėjusi ne vieną reabilitaciją ir gijimą išties yra labai valinga ir žino, ko nori, tačiau ją ištinka lemtingas atsitiktinumas ir ji gauna mirtiną prakeiksmą, perduodamą mirties akivaizdoje. Besišypsantys apsėstieji nusižudo ir tokiu būdu stebėjusiam perduoda prakeiksmą. Deja, Sky visa tai pamato ir jai jau kitą dieną pamažu ima vaidentis mirusysis narkotikų prekeivis, ji ima gauti keistas žinutes iš nepažįstamo numerio, o galų gale veidrodžiuose ir tikrovėje regėti nebūtus dalykus, kurių nebegali sukontroliuoti, todėl netenka tikrovės ir laiko nuovokos, o aplinkiniams atrodo, kad mergina vėl grįžo prie narkotikų.

 

Šiaip noriu pagirti scenarijų, manau, jis realizuotas žanrinio kino rėmuose techniškai labai gerai. Nebuvo daug lėkštų ir erzinančių niuansų, absurdiškų dalykų ir sprendimų, kuriant pagrindinius veikėjus. Visgi labai patiko temperamentingoji aktorė Naomi Scott iš  filmo „Aladinas“. Pastarajai labai pasisekė sukurti juslingą ir efektingą vaidmenį šiame siaubo filme, kas apskritai tokiuose žanriniuose filmuose būna gana retai, nes veikėjai būna vienkrypčiai ir infantilūs. Filmo finalas kažkuo panašus į šiemet matytą siaubo filmą „Substancija“ (2024), kuriame sprendimas ištaškyti visą siaubą scenoje ir parodyti siaubą viešai plačiajai visuomenei tampa labai efektyvu. Aišku, šiam filmui iki efektyvaus filmo „Substancijos“ pritrūksta socialinės kritikos niuansų, tačiau „Šypsena 2“ išlaiko įtampą, smalsumą, kameros judesį, saikingą mindfuck‘o, suvelto laikų ir erdvės scenarijų, tačiau tenka pripažinti, kad iki tikrojo hito, t. y. filmo, apie kurį visi kalbėtų kaip apie „Substanciją“, visgi pritrūksta, nes filmas orientuojasi į masinį žiūrovą, todėl negali būti pernelyg nepatogus ar toks, kuris paliktų pernelyg daug neaiškumų. Visgi tai man daugiau ar mažiau patikęs filmas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Aladinas" / "Aladdin"

Sveiki,

Vaikystėje prisimenu išleistą nuostabiai spalvingą pasakų knygą „Aladinas“, iliustruotą pagal Volto Disnėjaus kampanijos 1992 metais sukurtą animacinį filmą, kuris, kaip ir daugelis Disnėjaus filmų, tapo tikra klasika. Šiemet sulaukėme ir vaidybinės filmo versijos „Aladinas“ (angl. Aladdin) (2019), kurį režisavo daugeliui puikiai žinomas Guy Richie.

Neatpasakodamas turiniu, galiu pasakyti, kad filmas beveik atitinka originaliosios pasakos turinį ir toli niekur nenukrypsta. Spalvingame karnavalinio pobūdžio filme iš esmės veikia tai, kas tinka visai šeimai: spalvingi veikėjai, arabiško miesto architektūra, egzotiški kostiumai, specialieji efektai ir nuotykių dvasia. Jeigu iš filmo tikitės kokios nors interpretacijos ar iš pasakos paimtų motyvų perkūrimo ir pritempimo prie kokių nors šiuolaikiškesnių ar siaubo elementais apraizgytos novatoriškos pateikties, tada tuos lūkesčius galite pamiršti.

Filmas, kuriame dainuojama ir yra miuziklo elementų – tai garantas, kad nieko gero nebus, kaip ir paskutinėje „Gražuolė ir pabaisa“ versijoje. Žinoma, filmas puikiai užpildo laiką su šeima, jeigu turite mažųjų, juos tie vaizdiniai gali prislopinti, o jūs, mamyte, galite pamegzti ant sofutės, o jūs, tėveli, galite ir prisnūsti – nieko neprarasite. Tiesą sakant, pats įdomiausias viso šio filmo momentas yra džino charizma, tik nuo jo pasirodymo filmas išties tampa kiek įdomesnis, nes jo stebuklai ir pokštai tokie dinamiški, įtraukiantys ir nesunkiai atpažįstami populiariojoje kultūroje. Pagrindinį džino vaidmenį atliko Will Smith, kuris sutiko suvaidinti džiną dėl savo paties vaikų ir, manau, jam tokie šmaikštūs vaidmenys išties tinka nuo „Vyrai juodais drabužiai“ ir „Laukiniai, laukiniai vakarai!“ laikų.

Visgi mane kaip žiūrovą labiausiai erzino nelabai įtraukiančios dainos, indiškų-arabiškų miksų šokiai ir, žinoma, tas vienkryptiškumas, kad gėris įveikia blogį, o vagis Aladinas yra pats tyriausias karalystės gyventojas, kad džinas pasižymi perdėm didelėmis žmogiškosiomis savybėmis ir už tai yra apdovanojimas: visa tai matyta, gerai žinoma ir, tiesą sakant, vietomis pernelyg nuobodu.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela