Filmas: "Linkiu tau geriausio" / "I Wish You All the Best"

 

Sveiki, skaitytojai!

Filmą „Linkiu tau geriausio“ (angl. I Wish You All the Best) (2024) pasirinkau pažiūrėti vien dėl lengvos pramogos, tačiau filmas sukėlė ir kitokių minčių. Didelė nuostaba, kad homofobiškai ir visaip kitaip Lietuvoje nusistačiusiems žiūrovams pamažu ateina filmai ne vien apie tapatybės krizes, bet ir apie gyvenimą paprastai daugumai neįprastoje tapatybėje. Šįkart pasakojamą apie nepilnametį Beną, kuris supranta, kad yra nebinarios lyties. Nebinarė lytis – tai terminas, apibūdinantis asmens lytinę tapatybę, kuri nesutelpa į tradicinį vyriškos ar moteriškos lyties suskirstymą, tai net ne apie seksualinę orientaciją, o apie šiuo metu kur kas keblesnius reikalus, su kuriais visuomenė yra gana mažai susipažinusi. Filmą režisavo translytė Tommy Dorfman pagal rašytojo Mason Deaver romaną tuo pačiu pavadinimu. Tiek knyga, tiek filmas skirtas jaunuoliams apie nebinarios lyties tapatybės paieškas, priėmimą, supratimą...

Esu beveik įsitikinęs, kad šis filmas daugeliui nusistačiusių prieš LGBTQ ir kitokius asmenis nepatiks. Įsitikinimus keisti būtina, tačiau ar galima ką nors pakeisti muštru? Tikriausiai, kad ne, o tokie filmai kaip „Linkiu tau geriausio“ (ir apskritai menas) leidžia nors per sprindį priartėti prie kitokio mąstymo ir suvokimo kaip jokia kitokia politika negali. Todėl filmas pirmiausia suveiks kaip edukacinė medžiaga, kuri pateikia, sakyčiau, gana amerikietiško, šiek tiek pasaldinto ir klišėmis perteiktą istoriją, labai, sakyčiau, tinkanti masiniam žiūrovui. Taigi pagrindinis veikėjas Benas išvaromas iš religingų namų, jis apsistoja pas 10 metų nematytą seserį Haną, kuri kadaise dėl per ankstyvo nėštumo pati buvo palikusi tėvų namus. Ji kurį laiką priglaudžia brolį, išsiaiškina jo problemas, o sutuoktinis priregistruoja prie savosios mokyklos, nes yra pedagogas. Galiausiai po kurio laiko atsiranda tėvai tikėdamiesi susigrąžinti Beną ir uždaryti jį į krikščionišką gydymo įstaigą... Tai taip amerikietiška, kad beveik nesiskiria nuo tų siužetų, kuriuos kine matydavome prieš 20 ir daugiau metų, t. y. tas istorijas, kurios pasakoja apie tėvų dėl seksualinės orientacijos išvaromus vaikus.

Visgi istorija turi šviesiąją atsvarą. Tai Beno sesuo, kuri priima brolį, nes žino, kaip krikščioniški tėvai gali elgtis beprotiškai, bet labiausiai Beną keičia tolerantiška ir būtent įvairioms asmenims atsiskleisti ir būti savimi skirtos mokyklos. Kol kas neįsivaizduoju tokios mokyklos Lietuvoje (nebent kokios menų?), kurios būtų tokios idėjiškai atviros paauglių ir jaunuolių sudėtingoms ir įvairioms tapatybėms. Visgi noriu pasakyti, kad filmas kaip ir „Su meile, Viktoras“ (2020) laikosi tos šviesiosios pusės: gyvenimo išbandymus patiriantis Benas tampa drąsus tik tada, kai aplinka atliepia jo tapatybę, paliudiją jį esantį saugų ir normatyvų, tada atsiranda draugai, jausmai, bandymas priimti save sociume ir tik toks priėmimas yra tiesiausias kelias į savasties realizavimą. Žinau, kaip keistai atrodo vaikinas šokantis gatvėje su sijonėliu... toks pavojingas ir grėsmingas, kad daugelis nė neatpažįsta, kaip veikia vien šis įsitikinimas bukas ir primityvus – skirstyti žmones pagal stereotipus. Benas pirmąkart šioje transformacijos istorijoje gali būti tuo, kuo nori būti. Žinoma, filmas nėra kažin koks labai ypatingas menine prasme, nes kontekste vis dar tos pačios socialinės prieštaros, tėvų ir vaikų konfliktai, tačiau žiūrovas yra provokuojamas ne propagandai ir susipriešinimui, bet tam, kad leistų kitiems gyventi savus gyvenimus taip, kaip norime, kad leistų mums. Ir taip... Aktorius Corey Fogelmanis sukūrė, nors ir romantizuotą, bet įsimintiną androginišką vaidmenį filme „Linkiu tau geriausio“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 5.4

Maištinga Siela

Filmas: "Šypsena 2" / "Smile 2"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Režisierius Parker Finn 2022 metais daugelį nustebino pristatydamas siaubo mistinį filmą „Šypsena“, kuris daugeliui išties paliko neblogą įspūdį. Man taip pat filmas anuomet susižiūrėjo neblogai, nors negalėčiau pasakyti, kad buvo tas, kurį žūtbūt reikia pamatyti. Praėjo keleri metais ir režisierius ryžosi pristatyti filmo tęsinį pavadinimu „Šypsena 2“ (angl. Smile 2) (2024), pastarasis daugiau ar mažiau buvo sutiktas labai panašiai kaip ir pirmoji dalis.

 

Nors lietuviai kai kada mane stebina savo keistu išrankumu, mat daugelis, lygindamas šią dalį su pirmtaku, teigia, kad pirmoji dalis yra nepalyginamai geresnė. Visgi mano subjektyvia nuomone būtent antroji dalis yra techniškai efektingesnė. Įspūdį gali prislopinti nebent tai, kad naujų idėjų šiame filme scenarijaus autoriai nebepasiūlo, o toliau tęsia tai, kas buvo sugalvota anksčiau. Taip jau su tais siaubo tęsiniais yra, sudėtinga sukelti geresnį įspūdį, nes esame paveikti pirminių patirčių. Šioje dalyje pasakojama populiarios pop muzikos atlikėjos Sky Riley gyvenimo istorija. Garsi atlikėja po narkotikų skandalo ir avarijos bando sugrįžti į pasaulinės muzikos sceną ir, atrodo, jog mergina praėjusi ne vieną reabilitaciją ir gijimą išties yra labai valinga ir žino, ko nori, tačiau ją ištinka lemtingas atsitiktinumas ir ji gauna mirtiną prakeiksmą, perduodamą mirties akivaizdoje. Besišypsantys apsėstieji nusižudo ir tokiu būdu stebėjusiam perduoda prakeiksmą. Deja, Sky visa tai pamato ir jai jau kitą dieną pamažu ima vaidentis mirusysis narkotikų prekeivis, ji ima gauti keistas žinutes iš nepažįstamo numerio, o galų gale veidrodžiuose ir tikrovėje regėti nebūtus dalykus, kurių nebegali sukontroliuoti, todėl netenka tikrovės ir laiko nuovokos, o aplinkiniams atrodo, kad mergina vėl grįžo prie narkotikų.

 

Šiaip noriu pagirti scenarijų, manau, jis realizuotas žanrinio kino rėmuose techniškai labai gerai. Nebuvo daug lėkštų ir erzinančių niuansų, absurdiškų dalykų ir sprendimų, kuriant pagrindinius veikėjus. Visgi labai patiko temperamentingoji aktorė Naomi Scott iš  filmo „Aladinas“. Pastarajai labai pasisekė sukurti juslingą ir efektingą vaidmenį šiame siaubo filme, kas apskritai tokiuose žanriniuose filmuose būna gana retai, nes veikėjai būna vienkrypčiai ir infantilūs. Filmo finalas kažkuo panašus į šiemet matytą siaubo filmą „Substancija“ (2024), kuriame sprendimas ištaškyti visą siaubą scenoje ir parodyti siaubą viešai plačiajai visuomenei tampa labai efektyvu. Aišku, šiam filmui iki efektyvaus filmo „Substancijos“ pritrūksta socialinės kritikos niuansų, tačiau „Šypsena 2“ išlaiko įtampą, smalsumą, kameros judesį, saikingą mindfuck‘o, suvelto laikų ir erdvės scenarijų, tačiau tenka pripažinti, kad iki tikrojo hito, t. y. filmo, apie kurį visi kalbėtų kaip apie „Substanciją“, visgi pritrūksta, nes filmas orientuojasi į masinį žiūrovą, todėl negali būti pernelyg nepatogus ar toks, kuris paliktų pernelyg daug neaiškumų. Visgi tai man daugiau ar mažiau patikęs filmas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela