Filmas: "Linkiu tau geriausio" / "I Wish You All the Best"

 

Sveiki, skaitytojai!

Filmą „Linkiu tau geriausio“ (angl. I Wish You All the Best) (2024) pasirinkau pažiūrėti vien dėl lengvos pramogos, tačiau filmas sukėlė ir kitokių minčių. Didelė nuostaba, kad homofobiškai ir visaip kitaip Lietuvoje nusistačiusiems žiūrovams pamažu ateina filmai ne vien apie tapatybės krizes, bet ir apie gyvenimą paprastai daugumai neįprastoje tapatybėje. Šįkart pasakojamą apie nepilnametį Beną, kuris supranta, kad yra nebinarios lyties. Nebinarė lytis – tai terminas, apibūdinantis asmens lytinę tapatybę, kuri nesutelpa į tradicinį vyriškos ar moteriškos lyties suskirstymą, tai net ne apie seksualinę orientaciją, o apie šiuo metu kur kas keblesnius reikalus, su kuriais visuomenė yra gana mažai susipažinusi. Filmą režisavo translytė Tommy Dorfman pagal rašytojo Mason Deaver romaną tuo pačiu pavadinimu. Tiek knyga, tiek filmas skirtas jaunuoliams apie nebinarios lyties tapatybės paieškas, priėmimą, supratimą...

Esu beveik įsitikinęs, kad šis filmas daugeliui nusistačiusių prieš LGBTQ ir kitokius asmenis nepatiks. Įsitikinimus keisti būtina, tačiau ar galima ką nors pakeisti muštru? Tikriausiai, kad ne, o tokie filmai kaip „Linkiu tau geriausio“ (ir apskritai menas) leidžia nors per sprindį priartėti prie kitokio mąstymo ir suvokimo kaip jokia kitokia politika negali. Todėl filmas pirmiausia suveiks kaip edukacinė medžiaga, kuri pateikia, sakyčiau, gana amerikietiško, šiek tiek pasaldinto ir klišėmis perteiktą istoriją, labai, sakyčiau, tinkanti masiniam žiūrovui. Taigi pagrindinis veikėjas Benas išvaromas iš religingų namų, jis apsistoja pas 10 metų nematytą seserį Haną, kuri kadaise dėl per ankstyvo nėštumo pati buvo palikusi tėvų namus. Ji kurį laiką priglaudžia brolį, išsiaiškina jo problemas, o sutuoktinis priregistruoja prie savosios mokyklos, nes yra pedagogas. Galiausiai po kurio laiko atsiranda tėvai tikėdamiesi susigrąžinti Beną ir uždaryti jį į krikščionišką gydymo įstaigą... Tai taip amerikietiška, kad beveik nesiskiria nuo tų siužetų, kuriuos kine matydavome prieš 20 ir daugiau metų, t. y. tas istorijas, kurios pasakoja apie tėvų dėl seksualinės orientacijos išvaromus vaikus.

Visgi istorija turi šviesiąją atsvarą. Tai Beno sesuo, kuri priima brolį, nes žino, kaip krikščioniški tėvai gali elgtis beprotiškai, bet labiausiai Beną keičia tolerantiška ir būtent įvairioms asmenims atsiskleisti ir būti savimi skirtos mokyklos. Kol kas neįsivaizduoju tokios mokyklos Lietuvoje (nebent kokios menų?), kurios būtų tokios idėjiškai atviros paauglių ir jaunuolių sudėtingoms ir įvairioms tapatybėms. Visgi noriu pasakyti, kad filmas kaip ir „Su meile, Viktoras“ (2020) laikosi tos šviesiosios pusės: gyvenimo išbandymus patiriantis Benas tampa drąsus tik tada, kai aplinka atliepia jo tapatybę, paliudiją jį esantį saugų ir normatyvų, tada atsiranda draugai, jausmai, bandymas priimti save sociume ir tik toks priėmimas yra tiesiausias kelias į savasties realizavimą. Žinau, kaip keistai atrodo vaikinas šokantis gatvėje su sijonėliu... toks pavojingas ir grėsmingas, kad daugelis nė neatpažįsta, kaip veikia vien šis įsitikinimas bukas ir primityvus – skirstyti žmones pagal stereotipus. Benas pirmąkart šioje transformacijos istorijoje gali būti tuo, kuo nori būti. Žinoma, filmas nėra kažin koks labai ypatingas menine prasme, nes kontekste vis dar tos pačios socialinės prieštaros, tėvų ir vaikų konfliktai, tačiau žiūrovas yra provokuojamas ne propagandai ir susipriešinimui, bet tam, kad leistų kitiems gyventi savus gyvenimus taip, kaip norime, kad leistų mums. Ir taip... Aktorius Corey Fogelmanis sukūrė, nors ir romantizuotą, bet įsimintiną androginišką vaidmenį filme „Linkiu tau geriausio“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 5.4

Maištinga Siela

Serialas: "Baltasis lotosas" / "The White Lotus" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki,

Tikriausiai serialas „Baltasis lotosas“ (angl. The White Lotus) pirmasis sezonas buvo tikrai tai, ko reikėjo. Absoliutus užsimiršimas gražiame Havajų salos viešbutyje nufilmuotame pasakojime, kuriame ryškiausiomis spalvomis perteikiami įnoringi, psichinių pakrikimų, neįtikėtino lepumo, perdėtų pretenzingumo, maniakiškumo ir fanatizmo turintys veikėjai, kurių ne kasdien Lietuvos gatvėse sutiksi, o jeigu ir sutiksi, neatpažinsi, nes nebus nei laiko, nei galimybių stebėti. Kitą vertus, serialas „Baltasis lotosas“ toli gražu ir nesistengia visko atvaizduoti tikroviškai ir tai gerai, nes serialas tampa dar linksmesnis, kad tam tikri veikėjų bruožai tampa jų charizmatiškais ir tyčia pabrėžtinai teatralizuotais likimais.

Scenarijus autorius Mike White specialiai sukūrė karnavalinių turistinių spalvų persunktą komiškų intrigų pasakojimą. Šiuo metu filmuojamas trečiasis sezonas, todėl serialo gerbėjai sulauks antologinių tęsinių, mat kiekvienas sezonas pasakoja vis kitą istoriją, iš kito pasaulio taško, o jos centre – turtuolė Tanya McQuoid, kurios vaidmenį sukūrė jau „Emmy“ už pasirodymą kaip geriausia antro plano aktorė antrajame sezone pelniusia aktore Jennifer Coolidge. Pastarosios vaidmuo itin persunktas gyvenimo liūdesio ir nuovargio. Jos personažė atsiduria „Baltojo lotoso“ viešbutyje, kuriame bando sugalvoti, kaip tinkamiausiai išberti savo motinos pelenus, o vietos masažuotojai ir SPA administratorei pažada investuoti į josios nuosavą verslą, tačiau galima numanyti, kad išsiblaškiusi ir liguistiškai prieraiši Tanya daug šneka, tačiau pažadų nėra linkusi tesėti.

Viešbutyje apsistoja jaunavedžių pora Šonas (aktorius Jake Lacy) su Reičele (aktorė Alexandra Daddario). Jų medaus mėnuo tampa iškart nepakenčiamas, kai turtuolis ir mamos lepūnėlis Šonas sužino, jog jos mamos užsakytas didžiausias kambarys jiems neatiteko, nes viešbučio administratorius Armondas padarė klaidą. Šonas maniakiškai pradeda persekioti Armondą (aktorius Murray Bartlett), pastarasis vis labiau nervinasi ir bando išlaikyti reklaminę šypseną, tačiau penkerius metus negėręs vėl pradeda gerti. Dar blogiau – paauglių rankinėje aptikęs narkotikų, pradeda kvaišintis ir vaišinti jau seniai nusižiūrėtą jauną darbuotoją. Reičelės problema kiek kitokia. Ji jaučiasi nevisavertė, po vestuvių visi iš jos tikisi poilsiaujančios ir neįdomios mecenatės vaidmens, kuri pamiršusi visas karjeros ambicijas imasi nuobodžios turtuolės vaidmens, tačiau Reičelė matydama Šono pabrėžtiną nebrandumą ir fanatizmą ima suvokti, jog tikriausiai tekėdama už jo padarė klaidą...

Viešbutyje pasakojama ir kitos, jau santuokoje ilgą laiką pragyvenusios poros istorija. Nikolė (aktorė Connie Britton) su vyru Marku (aktorius Steve Zahn) bei dviem vaikais Kvinu (aktorius Fred Hechinger) ir Olivija (aktorė Sydney Sweeney) bei ją lydinčia iš žemesniojo sluoksnio drauge Paula (aktorė Brittany O'Grady). Šioje šeimynėlėje netrūksta dramų ir tikriausiai vaikų auklėjimas ir motinos karjeristės vaidmuo Nikolei davė savo, tad vaikai užaugo šiurkštūs, vienas kito nekenčiantys, todėl Kvinui tenka miegoti prie jūros po atviru dangumi arba mažoje virtuvėlėje, nes jo išpaikinta ir nešvankiai kalbanti sesuo labai jau įsižiūrėjusią savo draugę Paulą. Atrodo, kad šeimos tėvas, iš pradžių susirūpinęs dėl ištinusių sėklidžių, vis dar bando užmegzti santykius su sūnumi ir numaldyti prieš daugel metų sukeltą neištikimybės skandalą.

Kadrai iš pirmojo sezono "Baltasis lotosas".

Visos šios istorijos papasakotos „Baltojo lotoso“ viešbutyje. Veikėjai labai karikatūriniai, pabrėžtinai ydingi, o jeigu jau esi turtuolis, tai arba esi visiškai trenktas, arba supuvęs morališkai, kuriam trūksta empatijos jausmo, nes ego dydis ir susireikšminimas priklauso nuo tavo sąskaitos banke. Kitą vertus, teatrališkumas visam tam kurortiniam cirkui labai pritinka, nes serialą žiūri kaip šou, absoliučią pramogą. Taip, serialas neturi kažin kokios novatoriškos ir netikėtos idėjos, tad stebėti poilsiaujančius netobulus turtuolius ir jiems patarnaujančius havajiečius, kurių etninę kultūrą sunaikino tų pačių baltųjų invazija ir kolonizacija yra tam tikra prasme didžioji šio serialo socialinė-kultūrinė žinutė.

Seriale rasis ir detektyvinės linijos ir absoliutaus absurdo, pavyzdžiui, kaip Tanya laive stengiasi išberti motinos pelenus, tačiau naivus protelis vis dar sukuria keistas istorijas apie žuvis, kurios suris jos motinos likučius, o ji tą žuvį valgys, o tai reiškia, kad valgys ir savo motiną. Tokių anekdotinių veikėjų pamintijimų rasis seriale ne vienas, o komiškų situacijų tikrai netrūks. Iš kitos pusės gali pasirodyti, jog visi veikėjai fanatikai, liguisti ir niūrūs, pilki, nesveiki, susirūpinę, todėl nebemoka nei įvertinti kurortinio smagumo, nei paties poilsio. Šiame sezone labiausiai charizmatiškas buvo aktorius Murray Bartlett, kuris už administratoriaus Armondo vaidmenį pelnė „Emmy“ kaip geriausias antraplanis aktorius. Jo uždeganti ūsuota šypsena, velniškos akys ir troškimas kaip nors įgelti lepūnėliui Šonui, bet kartu pabirbinti jaunąjį asistentą sukuria tikrą pasiutpolkę, tad šiek tiek apmaudu, jog jo nebebus antrajame sezone...

Serialas sukaltas pramoginiais tikslais, pasišaipyti iš atbukusių ir empatijos jausmą praradusių turtuolių poilsiautojų (o gal kasdienybėje mes į juos kur kas panašesni, negu mums atrodo?), karikatūriškai perteikti jų pabrėžtinas ydas ir, aišku, iš to pasijuokti, nes kad ir kokie seriale atrodytų visi įtakingi ir galingi, jie daugiau ar mažiau vergaudami savo maniakiškoms aistroms atrodo kaip pažeidžiami vaikai, bet nuo to kaip tik linksma stebėti jų intrigėles.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mes visada gyvenime pilyje" / "We Have Always Lived in the Castle"

 Sveiki,

„Ko tikėjausi, tą ir gavau,“ – pagalvojau, kai pasibaigė Stacie Passon režisuota mistinė drama „Mes visada gyvenome pilyje“ (angl. We Have Always Lived in the Castle) (2018). Filmas pastatytas pagal paskutinį garsios gotinių siaubo romano rašytojos Širlės Džekson romaną, pasirodžiusį 1962 metais, o jame pasirodo „Amerikietiškų siaubo istorijos“ serialų žvaigždutė Taissa Farmiga bei Alexandra Daddario.

Istorija pasakoja apie seseris, kurios gyvena provincijos miestelyje ant kalvos prabangiuose rūmuose, primenančiuose pilį. Praėjus nemažai laiko po tėvų mirties, merginos kovoja su miestelėnų baime, nes seserys kaltinamos tėvų nunuodijimu, nes jie visi mirė apsinuodiję arsenu per vakarienę. Vyresnioji sesuo sėkmingai išteisinta, bet po šeiminės traumos seserys gyvena su per stebuklą išgyvenusiu ir kiek dėl to kvaištelėjusiu neįgaliu dėde, o pačios į miestelį stengiasi neiti. Galiausiai sužinome, kad nunuodytasis tėvas nebuvo dukroms tikrasis šventeiva, o ir miestelėnams negailėdavo aštraus žodžio. Galiausiai viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai jas aplankyti nusprendžia pusbrolis Čarlis, kuris dėl pinigų ima sukti pirštą apie vyresniąją Kateriną...

Filmas stengiasi būti gotikinio stiliaus pastatymu, investuojama į niūrią ir didingą dvaro aplinką, jaunosios sesers Merės Keitės keistus magijos triukus (pastaroji paranojiškai sode ir savo slaptavietėje užkasinėja prabangius tėvo paliktus daiktus, manydama, kad jos burtai veikia), bet visgi filmas pernelyg sintetinis. Nežinau, kokio kolorito ir tonacijos buvo pats romanas, tačiau pats filmas dvelkia robotiška beprotybe. Konstancija atrodo bevalė marionetė, dėdė niekus tauzijantis nevisprotis, Čarlis klaikus psichopatas uzurpatorius, o pagrindinė Merė Keitė kaip kokia nevykusi raganaitė Sabrina. Žiūrėdamas filmą, visgi galvojau, kur aš mačiau tuos panašius galios žaidimus ir prisiminiau man anuomet labai patikusį ir įtikusį Park Chan-wooko filmą „Stokeriai“, tik pastarasis buvo gerokai geresnis, o „Mes visada gyvenome pilyje“ jam nė iš tolo neprilygsta.

Visgi filmą žiūrėti įdomu, o toji aštri beprotybė imanti panašėti į „Adamsų šeimynėlės“ prototipą, todėl ima kilti nemažai klausimų. Visgi visumoje iš filmo norėjosi daugiau siužetinių suktybių, tačiau yra kaip yra, filmas pastatytas pagal seną romaną, tad ir kažko itin mindfuckingiško nesitikėkite. Nuliūdino filmo atomazga, visi tie maniakų miestelėnų sunešti valgiai ir nesveikai pakrikusių seserų meilės ryšys atrodo kaip koks štampinis privalomasis happy end‘as, kuris tradiciškai nebepateisina šiuolaikinio žiūrovo lūkesčių. Vienam karteliui filmas iš serijos „gal ir nieko“.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 5.6

 

Jūsų Maištinga Siela