Filmas: "Hokum" / "Hokum"

 

Sveiki!
 
Visi tie pasakymai kaip „tai pats baisiausias šių metų sukurtas filmas!“ yra šuns uodegos verti. Neverta reklaminiais triukais tikėti, tačiau iš airių režisieriaus Damian McCarthy, kuris prieš kelerius metus pristatė savo pavykusį siaubo kino projektą „Astralinis pasaulis“ (2024), buvo galima tikėtis nemažai. McCarthy mėgsta savo siaubo filmuose panaudoti airių siaubo folklorinius elementus, juos jis neblogai suderina su komercinio kino elementais ir išgauna savitą siaubo kino atmosferą. Galima sakyti, kad jis laikosi labai panašaus kino rakurso kurdamas ir naujausią savo filmą „Hokum“ (angl. Hokum) (2026), kurį Lietuvos kino platintojai neprisivertė kaip nors išversti, nors galėjo į, tarkim, variantą „Kliedesiai“, kitaip sakant, o tai būtų orientuota į tam tikras haliucinacijas, kurias galimai patyrė pagrindinis veikėjas Omas Baumenas.
 
Filmo siužetas, galima sakyti, beveik klasikinis: rašytojas Omas atvyksta į Viktorijos laikų paslaptingą provincijos viešbutį, išbarsto tėvų pelenus ir nuolat geria stiprų alkoholį. Galiausiai jis bando nusižudyti, tačiau atsitinka netikėtas posūkis: dingsta jį patį iš mirties kilpos išgelbėjusi viešbučio administratorė Fiona. Norėdamas atsidėkoti Fionai, Omas stengiasi išsiaiškinti, kur ji dingo, nes vietos policijai, atrodo, nelabai rūpi jaunos moters dingimo byla... Iš tikrųjų siužetas „pagardintas“ raganos ir demonų motyvais, kurie persipina su vietos kriminaline linija ir asmeninė Omo trauma, kurią jis patyrė būdamas vaikas ir žaizdamas su tėvo šaunamuoju ginklu. Šiaip filmas siužetiškai, kad ir kaip bepažiūrėsi, nėra sudėtingas ar koks įspūdingas, bet režisieriui pavyksta sukurti šiokią tokią atmosferą, įtampą.
 
Visgi tam tikri personažai atrodo pernelyg animuoti, pvz., girtuoklis, gyvenantis miške ir geriantis ožkos pieną su haliucinogeniniais grybais atrodo kaip koks parodijuotas trumparankis iš komedijos „Pats baisiausias filmas“. Pagrindinį vaidmenį atliko daug kam žinomas ir atpažįstamas aktorius Adam Scott, tačiau nieko įdomaus be šalto alkoholiko ir mąslaus rašytojo, kokį galbūt galėdavome išvysti S. Kingo knygų ekranizacijose, nepavyko sukurti. Žodžiu, filmas nėra iš prastesniųjų, kelia tam tikrus šiurpuliukus, bet visumoje tai gan nišiškai struktūruotas filmas, sekantis jau sukurtais panašių istorijų elementais. Norėjosi labiau išvystyto siužeto, nes standartinė pabaiga tiesiog pribloškė savo holivudiniu naiviu sprendimu. Manau, režisūra gera, bet scenarijus galėjo būti žymiai įdomesnis.
 
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb:6.8
 

Maištinga Siela

Filmas: "Mes visada gyvenime pilyje" / "We Have Always Lived in the Castle"

 Sveiki,

„Ko tikėjausi, tą ir gavau,“ – pagalvojau, kai pasibaigė Stacie Passon režisuota mistinė drama „Mes visada gyvenome pilyje“ (angl. We Have Always Lived in the Castle) (2018). Filmas pastatytas pagal paskutinį garsios gotinių siaubo romano rašytojos Širlės Džekson romaną, pasirodžiusį 1962 metais, o jame pasirodo „Amerikietiškų siaubo istorijos“ serialų žvaigždutė Taissa Farmiga bei Alexandra Daddario.

Istorija pasakoja apie seseris, kurios gyvena provincijos miestelyje ant kalvos prabangiuose rūmuose, primenančiuose pilį. Praėjus nemažai laiko po tėvų mirties, merginos kovoja su miestelėnų baime, nes seserys kaltinamos tėvų nunuodijimu, nes jie visi mirė apsinuodiję arsenu per vakarienę. Vyresnioji sesuo sėkmingai išteisinta, bet po šeiminės traumos seserys gyvena su per stebuklą išgyvenusiu ir kiek dėl to kvaištelėjusiu neįgaliu dėde, o pačios į miestelį stengiasi neiti. Galiausiai sužinome, kad nunuodytasis tėvas nebuvo dukroms tikrasis šventeiva, o ir miestelėnams negailėdavo aštraus žodžio. Galiausiai viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai jas aplankyti nusprendžia pusbrolis Čarlis, kuris dėl pinigų ima sukti pirštą apie vyresniąją Kateriną...

Filmas stengiasi būti gotikinio stiliaus pastatymu, investuojama į niūrią ir didingą dvaro aplinką, jaunosios sesers Merės Keitės keistus magijos triukus (pastaroji paranojiškai sode ir savo slaptavietėje užkasinėja prabangius tėvo paliktus daiktus, manydama, kad jos burtai veikia), bet visgi filmas pernelyg sintetinis. Nežinau, kokio kolorito ir tonacijos buvo pats romanas, tačiau pats filmas dvelkia robotiška beprotybe. Konstancija atrodo bevalė marionetė, dėdė niekus tauzijantis nevisprotis, Čarlis klaikus psichopatas uzurpatorius, o pagrindinė Merė Keitė kaip kokia nevykusi raganaitė Sabrina. Žiūrėdamas filmą, visgi galvojau, kur aš mačiau tuos panašius galios žaidimus ir prisiminiau man anuomet labai patikusį ir įtikusį Park Chan-wooko filmą „Stokeriai“, tik pastarasis buvo gerokai geresnis, o „Mes visada gyvenome pilyje“ jam nė iš tolo neprilygsta.

Visgi filmą žiūrėti įdomu, o toji aštri beprotybė imanti panašėti į „Adamsų šeimynėlės“ prototipą, todėl ima kilti nemažai klausimų. Visgi visumoje iš filmo norėjosi daugiau siužetinių suktybių, tačiau yra kaip yra, filmas pastatytas pagal seną romaną, tad ir kažko itin mindfuckingiško nesitikėkite. Nuliūdino filmo atomazga, visi tie maniakų miestelėnų sunešti valgiai ir nesveikai pakrikusių seserų meilės ryšys atrodo kaip koks štampinis privalomasis happy end‘as, kuris tradiciškai nebepateisina šiuolaikinio žiūrovo lūkesčių. Vienam karteliui filmas iš serijos „gal ir nieko“.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 5.6

 

Jūsų Maištinga Siela