Filmas: "Hokum" / "Hokum"

 

Sveiki!
 
Visi tie pasakymai kaip „tai pats baisiausias šių metų sukurtas filmas!“ yra šuns uodegos verti. Neverta reklaminiais triukais tikėti, tačiau iš airių režisieriaus Damian McCarthy, kuris prieš kelerius metus pristatė savo pavykusį siaubo kino projektą „Astralinis pasaulis“ (2024), buvo galima tikėtis nemažai. McCarthy mėgsta savo siaubo filmuose panaudoti airių siaubo folklorinius elementus, juos jis neblogai suderina su komercinio kino elementais ir išgauna savitą siaubo kino atmosferą. Galima sakyti, kad jis laikosi labai panašaus kino rakurso kurdamas ir naujausią savo filmą „Hokum“ (angl. Hokum) (2026), kurį Lietuvos kino platintojai neprisivertė kaip nors išversti, nors galėjo į, tarkim, variantą „Kliedesiai“, kitaip sakant, o tai būtų orientuota į tam tikras haliucinacijas, kurias galimai patyrė pagrindinis veikėjas Omas Baumenas.
 
Filmo siužetas, galima sakyti, beveik klasikinis: rašytojas Omas atvyksta į Viktorijos laikų paslaptingą provincijos viešbutį, išbarsto tėvų pelenus ir nuolat geria stiprų alkoholį. Galiausiai jis bando nusižudyti, tačiau atsitinka netikėtas posūkis: dingsta jį patį iš mirties kilpos išgelbėjusi viešbučio administratorė Fiona. Norėdamas atsidėkoti Fionai, Omas stengiasi išsiaiškinti, kur ji dingo, nes vietos policijai, atrodo, nelabai rūpi jaunos moters dingimo byla... Iš tikrųjų siužetas „pagardintas“ raganos ir demonų motyvais, kurie persipina su vietos kriminaline linija ir asmeninė Omo trauma, kurią jis patyrė būdamas vaikas ir žaizdamas su tėvo šaunamuoju ginklu. Šiaip filmas siužetiškai, kad ir kaip bepažiūrėsi, nėra sudėtingas ar koks įspūdingas, bet režisieriui pavyksta sukurti šiokią tokią atmosferą, įtampą.
 
Visgi tam tikri personažai atrodo pernelyg animuoti, pvz., girtuoklis, gyvenantis miške ir geriantis ožkos pieną su haliucinogeniniais grybais atrodo kaip koks parodijuotas trumparankis iš komedijos „Pats baisiausias filmas“. Pagrindinį vaidmenį atliko daug kam žinomas ir atpažįstamas aktorius Adam Scott, tačiau nieko įdomaus be šalto alkoholiko ir mąslaus rašytojo, kokį galbūt galėdavome išvysti S. Kingo knygų ekranizacijose, nepavyko sukurti. Žodžiu, filmas nėra iš prastesniųjų, kelia tam tikrus šiurpuliukus, bet visumoje tai gan nišiškai struktūruotas filmas, sekantis jau sukurtais panašių istorijų elementais. Norėjosi labiau išvystyto siužeto, nes standartinė pabaiga tiesiog pribloškė savo holivudiniu naiviu sprendimu. Manau, režisūra gera, bet scenarijus galėjo būti žymiai įdomesnis.
 
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb:6.8
 

Maištinga Siela

Filmas: "Hamnetas" / "Hamnet"

 

 

Sveiki, mieli skaitytojai.

 

Kai pasirodė rašytojos Maggie O'Farrell romano „Hamnetas“ vertimas į lietuvių kalbą, nedelsdamas puoliau jį skaityti (nes įvertinta premijomis, nuolat aptariama), maniausi, kad patirsiu itin didelį malonumą, bet tuokart mane ištiko šioks toks nusivylimas. Knyga pasirodė pernelyg sentimentali, parašyta populiariosios literatūros klišėmis, laisvai spekuliuojant žinomais faktais apie V. Šekspyrą ir jo žmoną A. Hatheway – žodžiu, eilinis modernistinis romanas, kuris bando vėlei rekonstruoti nutildytus moterų balsus didžių vyrų istorijose. Kiek nustebau, kad „Klajoklių žemės“ režisierė Chloé Zhao ėmėsi kūrinio „Hamnetas“ (angl. Hamnet) (2025) ekranizacijos. Rizikinga? Žinoma, tačiau režisūrinė atida ir jautrumas, manau, egzotiškai kūrėjai pavyko pakylėti šią istoriją kiek kitokiu rakursu, nei rašytojai O‘Farell.

 

Filmas „Hamnetas“ pavadintas pagal Viljamo Šekspyro sūnaus vardą, kuris vos ūgtelėjęs miršta nuo tuo metu Angliją užklupusio maro. Sudėtingi santykiai su žmona ir sūnaus netekties skausmas paskatino Šekspyrą Londone parašyti kūrinį panašiu pavadinimu „Hamletas“ (vieną garsiausių Šekspyro tragedijų apie Danijos princą kerštą ir mirtį viduramžiuose). Visgi filmas (kaip ir knyga) yra ne apie Šekpsyrą, o labiau apie jo žmoną Anę (verčiama Agnesė), jos santuoką, gimdymus ir kančią bei jaudulį dėl vaikų. Siužetas bando plėtoti krikščionybei (raganų medžioklei) pavojingas Agnesės tapatybes: jos mirusi motina buvo žolininkė, todėl ji užaugusi prie pamotės ir savo tėvo nuolat gręžiojosi į mišką. Galiausiai ir pati istorija tampa mistifikuota: Agnesė gimdo miške, ten, kur tyra, o ne religijos atmiežtuose namuose. Galiausiai istorija lyg ir paaiškina Šekspyro kūrybos etapo lūžį nuo komedijos prie tragedijos – tai vienintelio sūnaus mirtis, tačiau ką jis reiškia tikrajai motinai?

 

Agnesės vaidmenį sukūrė puikaus vokalo ir nestandartinių vaidmenų aktorė Jessie Buckley ir, mano galva, vienas įdomiausių savo kartos aktorių Paul Mescal (tai priežastis, kodėl šį filmą pėdinau žiūrėti į kino teatrą). Filmas labai jausliškas, kūniškas, vietomis erotiškas, tačiau toji sentimentalumo „dozė“ tokia subalansuota, kad ji atidengia pačią gyvastį, istorijos ir epochos esmę. Tai nėra filmas apie Šekspyrą ir vyro kūrėjo kultą, ne, tai apie šeimą ir pasaulio pajautimą. Manau, režisierei kur kas labiau tinka šis žanras, nei bandymai kurti Marvel serijos filmą, nes iškart pasireiškia „minkšta“, savita, atidi ir juslinga, bet nebanaliai jausminga režisūra.

 

Įpusėjęs filmą pamaniau, kad gal pernelyg ištęstos tos motinystės, gimdymo istorijos, kuriose tiek daug skausmo, kolektyvinio moters palaikymo, po kurių eina ilgos netekties depresyvios scenos. Visgi viską atperka dvigubo „dugno“ pabaigos scena, kai Agnesė iš tikrųjų atvyksta į Londoną pamatyti vyro pastatytą „Hamletą“, tada įvyksta tai, kas svarbiausia: Agnesė iš tikrųjų ima suprasti ir atleisti vyrui, kuris turėjo savo sūnų gelbėti, su juo atsisveikinti, bet buvo užsiėmęs karjeros ir kūrybos reikalais Londone, rekonstrukcija. Ji iš tikrųjų žiūrėdama spektaklį rekonstruoja turėtą atpirkimo scenarijų, kuris padovanoja jai galimybę ne tik legendinėje pjesė atpažinti savo tikrovės nuotrupas, simbolius, bet ir tam tikrą susitaikymą, paleidimą kartu su teatro žiūrovais, kurie tiesia savo rankas į Hamletą ir sukuria terapinį Agnesės ir paties Šekspyro susikalbėjimo seansą. Savitai genialu, todėl šis mažai siužeto turintis filmas iš esmės yra skirtas ne vien tik rekonstruoti istoriškai moters balsą, paaiškinti tam tikrus Šekspyro kūrybos lūžius, bet ir suteikti veikėjams, istorinėms personoms, psichologinį skausmo paleidimo ir susitaikymo seansą. Aktoriai puikūs, siužetas romus, bet norint pajusti filmą, reiktų ne tik bukai žiūrėti meditatyvias scenas, bet ir paanalizuoti veikėjų ryšius.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 8.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Laimės gėlelė" / "Little Joe"

 Sveiki,

Mokslinė fantastika, kuri kažkada buvo vaizduojama kine, sakykim, prieš 30 ar daugiau metų, šiandien jau yra tapusi tikrove. Didžiuliai moksliniai šuoliai medicinos ir technologijų pramonėje, nepasakyčiau, kad žmones padarė laimingesniais. Priešingai, tapome dar labiau atsiriboję, pažeidžiami platesniame galimybių pasaulyje. Štai britų režisierė Jessica Hausner sukūrė mokslinės fantastikos filmą „Laimės gėlelė“ (angl. Little Joe) (2019), kuris žiūrovus galgi nesužavėjo, bet mane visgi pritraukė ir sudomino savo originaliu scenarijumi. Filme mokslininkai bando mus išgelbėti nuo depresijos, liūdesio ir nusivylimo ieškodami naujo vaisto...

Filmas pasakoja apie netolimą ateitį, o gal septinto-aštunto dešimtmečio madomis stilizuotą dabarties alternatyvią tikrovę. Iš esmės filmas tam tikra prasme distopija, kuri pasakoja apie laimės dirgiklių paiešką ir kaip iš to užsidirbti pinigų ir galbūt padėti žmonėms. Mokslininkė Alisa, nusižengdama etikai, panaudoja nepatvirtintas struktūras ir sukuria laimės žiedadulkes išskleidžiančias gėles, kurių įkvėpus, atrodo, kad žmogus tampa emociškai stabilesnis, ne toks pažeidžiamas, tačiau Alisa net neįtaria, kad jos mokslinis eksperimentas iš tikrųjų pagamino žmonijos civilizaciją pražudysiantį virusą. Įkvėpus augalo, atrodo, žmogus ima keistis, jo sąmonę uzurpuoja dirbtinis augalo intelektas, perimdamas buvusio žmogaus prisiminimus...

Iš tikrųjų dėl filmo realizacijos galima pasiginčyti. Vieniems ji atrodys stilinga ir spalvinga, o idėja aptinkama jau ne viename „šaltame“ britų mokslinės fantastikos filme. Tai nieko panašaus į tą „Invazija“ (2007) su Nikole Kidman, kur siužeto ritmas pagrįstas užaštrintu trileriu, kai į žmones įsikūnijo ateiviai. „Laimės gėlelė“ bando suderinti Holivudą ir kartu išlaikyti savitą pasakojimo braižą. Žiūrovas labiausiai yra priverstas jaudintis dėl motinos Alisos, kuri pastebi savo sūnaus pokyčius ir negeba iš pradžių atskirti nuo paauglystės maišto, tačiau netgi šiame iš pažiūros dekoratyviame filme veikia motinos instinktai. Gal ir nesvarbu, kuo viskas pasibaigs, nes kažin kaip galima nujausti Alisos pralaimėjimą ir dirbtinio intelekto laimėjimą. Stebina tiesiog netikėta paties dirbtinio intelekto forma, kurios dar kine nebuvau matęs šitaip plėtojant. Visgi filmas „įsuka“ ganėtinai lėtai, režisierė nesistengia šokiruoti, kurti tradiciškai aštraus trilerio, veikiau tyliai klausia: o kas, jeigu mes, žiūrovai, žiūrėdami šį filmą ir svarstydami apie šią ateities galimybę, iš tikrųjų gimstame ir mirštame nieko apie save iš tikrųjų nežinodami, nes už mus veikia kitos jėgos, kurios yra mumyse ir mus tiesiog apgavo, priversdamos galvoti, jog tai mūsų laisvas pasirinkimas... Taigi filmas galbūt jau apie įvykusius dalykus, kurių mes nenutuokiame įvykus, todėl man šis filmas patiko.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 5.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tiesiog meilė" / "Ordinary Love"

 

Sveiki,

Šiaip vengiu ir man visai nepatinka filmai apie vėžiu sergančius žmones, kaip pagrindiniai veikėjai visą filmą kamuojamasi, o pabaigoje vienas iš jų turi susitaikyti su netektimi. Ne dėl to, kad šioji tema būtų kokia nors neįdomi, bet tiesiog panašiuose filmuose emocinis užtaisas būna labai panašus, o istorijos daugiau ar mažiau viena į kitą labai panašios. Gal dėl to kiek nustebau, kad pasirinkęs filmą su Lesley Manville ir Liam Neeson ir tikėdamasis tiesiog preciziškai tvarkingos ir įdomios pagyvenusios poros santykių analizės su puikiais britiškais dialogais filme „Tiesiog meilė“ (angl. Ordinary Love) (2019) iš tikrųjų gaunu visai ne to, ko tikėjausi: ogi dar vieną kankinančią dramą apie kovą su vėžiu.

Visgi filmas ne toks erzinančiai moralizuojantis kaip būna Holivudo tipažuose. Pagyvenusi britų pora sužino, kad moteriai yra krūties vėžys. Ji pasiryžta ilgai ir varginančiais operacijai bei chemoterapijos procesui. Kenčia tiek ji, tiek retkarčiais kantrybės netenkantis sutuoktinis. Bet šiame procese filmų kūrėjams pavyko išgauti kažin kokių tikrų gyvenimiškų spalvų: sutuoktiniai susirieja, jie retkarčiais nesusikalba, spėja pasimylėti, o juodomis valandomis nestokoja juodojo humoro, o kai kada negali vienas kito pakęsti. Filmas taip ir vadinasi „Tiesiog meilė“ ir jame veikia puikūs aktoriais veteranai.

Antraeilių gėjų pora taip pat kovoja su vėžiu, tik jiems jau nebepagydomas vėžys ir ne taip pasiseka. Visgi šios dvi poros, susitinkančios gydymo įstaigoje, perteikia, kaip svarbu sunkiomis akimirkomis yra psichologinė abiejų žmonių būklė ir palaikymas, supratimas. Mes žiūrime tokius filmus ir daugelis nesuvokiame, kokius kelius realiame gyvenime su panašiomis diagnozėmis nueina šie žmonės. Visgi filmas nors ir apie vėžį, tačiau jis apie pozityvius santykius ir istorija šįkart išveda į šviesią ir pozityvią gyvenimo prasmę. Netgi kilstelėjau antakius, kai pagrindinė veikėja pasako po visų kančių tokią frazę: maniau, kad liga mane kažkaip negrįžtamai pakeis, tačiau nepakeitė. Kodėl? Ogi todėl, kad meilė, jeigu ji tikra ir gali įveikti sunkumus, nesibaigia ties ligos diagnoze.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Golgota" / "Calvary"

Sveiki,

Kino pavasaryje pristatyta airių juodojo humoro drama „Golgta“ (angl. Calvary) (2014) tikriausiai gali įsirašyti kaip dar vienas filmas apie pedofiliją, tačiau priešingai nei kažkada aštriai pasižymėjęs „Abejonė“ (Doubt) šįkart viskas perteikta kaip šiaurietiška Tarantino versija – per aplinkui apie pedofilijos paliktas žymes.

Priešingai nei „Abejonėje“, čia net nerasime konkretaus pedofilo, tačiau žaizdų ir traumų, kurias reikia nuplauti krauju – netrūksta. Kaip galima per humorą apie pedofiliją? Ogi dar ir kaip! Kunigui per išpažintį pagrasinta, kad jis po savaitės mirs už kito kunigo nuodėmę. Pats faktas, kad nekaltas kunigas turi mirti už kitą kunigą, kurio niekada nepažinojo, yra absurdiškas, tačiau jį galima pagrįsti nebent traumų padiktuoto ir psichiškai suluošinto žmogaus atoveiksmiu. Taigi per septynias dienas kunigas bendrauja su airių mažo miestelio vyrukais ir bando išsiaiškinti, kuris čia iš tų vyrukų galimai jam grasino ir nejučia ruošiasi mirčiai, bandydamas atpirkti ano kunigo nuodėmes ir taip apvalyti pasaulį, tačiau pamažu viskas vyksta tarantišniškai suręstu farsu, giliu absurdo vaizdavimu: kam iš vis reikia to kunigo pilnų nuodėmių miestelyje, kuriame dvasininkas nieko nesiskiria nuo duobkasio?

Juodojo humoro, savito ir netgi gurmaniško tikrai netrūksta, humoro, kuris pajuokia dvasininkijos luomą, kai kurias klišes ir dogmas, tačiau giliai išlaiko tas pačias nesuvaidintas dvasinio luomo nešamas vertybes: išsipasakojimą, atvirumą, apmąstymą... Filmas, pasitelkęs Biblijos simboliką, kuria šiuolaikinė kaltės ir atpirkimo istoriją, nepamiršdamas įpinti daug airiškos kultūros atributų: alaus barai, šiaurietiška jūra, žalios pievos, vietinių bendravimo kodas. Ir visa tai žavi, nes sukuria vizualiai simpatišką kultūrinį pasaulį, kuriame išryškėja apskritai dvasininkijos vieta pasaulyje. Daug subtilių kontrastų sukuria, sakyčiau, tobulai parašyti dialogai, kurie primena lengvą intelektualinį flirtą, per kurį išgaunama specifinis filmo intelektualumo ir humoro lygmuo.

Iš esmės filmas geras, gurmaniškas ir vertas ne tik juoko, bet ir susimąstymų. Šekspyriška filmo pabaiga gal pernelyg lengvabūdiška, bet kitą vertus galima kaip nors pasiknaisioti ir pabandyti įspėti, kodėl kunigas leidosi į pavojų, o Kristus kažkada nukryžiuojamas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Doroti" / "Dorothy Mills"

Sveiki,

Bendras airių ir prancūzų kūrėjų darbas – mistinė drama „Doroti“ (Dorothy Mills) (2008 m.). Šiaip iškart prisipažinsiu, kad mistinės dramos man yra vienas iš įdomesnių žanrų, tačiau paskutiniu metu truputį nuviliantis dalykėlis. Filmas „Doroti“ manęs nei nuvylė, ne nenuvylė, tačiau tikrai tikėjausi kažko stipresnio ir įtaigesnio, nes siužetu labai jau priminė neprastą Holivudinį dirbinį, tačiau turint galvoje, kad dramą kūrė Europos režisierė, tikėjausi kažko intymesnio, gilesnio, nuožmesnio.

Filmas nėra labai prastas, jis pakankamai žiūrimas ir galima jį vertinti įvairiai. Asmenybės susidvejinimo teorija per misticizmo persisunkusią paauglę, kurios kūne gyvena kadaise saloje užsimušę vaikigaliai – gal ir nieko, sakytum. Pasaulio aiškinimas visgi nukrypo režisieriai į mums neįprastą ir mokslu nesuvokiamą pasaulį, tačiau miestelio bendruomenės tarpusavio santykiai mažų mažiausiai man pasirodė vaizduojami ne dviveidiški, kiek truputį vaikiškai nemotyvuoti, noru sukelti perdėtą įdomumą. Kunigas ir religingi miestelėnai tarpusavyje žaidžia su velniška ugnimi, vieni prieš kitus pateisina ydas ir nuodėmes, ir kartu smerkia atvykėlius – bla, bla, bla. Galiu pasakyti, kad siaubo trileris „Kaimas“ (2005 m.) šiuo atveju perspjovė šį filmą šviesmečiais, tačiau šio filmo idėja kitokia – pomirtinio pasaulio neigimas ir su juo susidūrimas per psichologės asmenybę yra nemenkas iššūkis kino kūrėjai, manyčiau, nelabai gal ir pasisekęs. 

Personažai, ypač Doroti atrodo paslaptinga, tačiau tas paslaptingumas lyg saulėgrąžų aliejus – dirbtinai perspaustas, nemadingas, atgyvenęs kaip ir filme „Moteris juodais drabužiais“, kuris buvo, mano akimis, visiškas krachas. Dieve, tie miestelėnų žvilgsniai ir kiti vaizdavimo būdai, atrodo, tokie nuvogti, kad net nebėra laiko kada stebėtis. Aišku, kur kas įdomiau filmas būtų užsibaigęs, jei scenarijus būtų pakrypęs į mokslo pusę, o ne misticizmą, tada ir pati Doroti atrodytų įdomus ir intriguojantis personažas, bet... Šiaip nenoriu visai sumenkinti filmo, jis pakankamai gerai žiūrisi, tačiau kai pradedi apie jį mąstyti, pamatai, kad vėl pelų sauja rankoje.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela