Filmas: "Laukinukė Roz" /"The Wild Robot"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu ganėtinai nustebęs, pažiūrėjęs vieną naujausių „Krudžai“ (2013) ir „Kaip prisijaukinti slibiną“ (2010) kūrėjo Chris Sanders naujausią kino animacinį kino filmą visai šeimai „Laukinukė Roz“ (angl. The Wilde Robot) (2024). Šiaip gan įtariai žiūriu į tuos animacinius projektus, kuriuose vaizduojami robotai, inovatyvusis naujasis pasaulis, kuris, mano supratimu, jaunąjį žiūrovą tik dar labiau įtraukia į nesibaigiantį technologijų pasaulį ir padaro, sakyčiau, tam tikrą meškos paslaugą. Dejuojame, kad nebegalime vaikų atjunkyti nuo išmaniųjų ir internetinio pasaulio, o iš kitos pusės patys tą lyg ir skatiname suteikdami visas prieigas ir galimybes bei kurdami filmus, kuriais paskatiname vaikų poreikius į priklausomybę. Tačiau tokiais retais atvejais kaip, pavyzdžiui, filmas „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“, pasirodęs 2008 metais, iškart sukėlė revoliuciją, jog galima taip esmiškai ir jautriai bei neskubančiai pasakoti apie technologijų pasaulį ir mus pačius.

 

Visgi „Laukinukė Roz“ man turi nemažai sąsajų su „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“. Pagrindinė veikėja – robotė Roz, kuri atsidūrusi laukinėje gamtoje bando grįžti į civilizuotą pasaulį ir tenkinti kitų poreikius. Roz užprogramuota atlikti darbus ir misiją, o pramokusi žvėrių kalbą netikėtai ji susidraugauja su lapinu, kuris per stebuklą nesuėdą mažojo ančiuko, bet priešingai – netrukus su Roz ima jį auginti. Tam tikra prasme Roz laukinėje gamtoje padaro revoliuciją ir suburia laukinis žvėris į taikos komuną, saugo juos sunkią žiemą, globoja tarsi tikra motina savo ančiuką, kol tampa akivaizdu, jog ji nebeatitinka robotės funkcionalumų, ji pernelyg gyva ir jautri kitiems. Pasenusios ir primityvios programos degraduoja ir Roz tampa nebepaklusni, ji nebenori grįžti į civilizaciją, jai rūpi kiti.

 

Būtent robotės Roz sužmoginimas apeliuoja į naujojo super pasaulio viziją, t. y. net dirbtinio intelekto produktai galimai labai supanašės su žmonėmis, atkartos jų psichologiją, jautrumą, bus altruistiški – priešinga tai antiutopinei vizijai, kad dirbtinio intelekto robotai atsigręš prieš savo kūrėjus žmones ir juos ims naikinti. Žinote, kuo man patiko šis filmas? Nes labai jautrus, pasakoja apie žmogiškuosius faktorius, netgi žvėreliai, jie irgi yra personifikuojami ir „įvilkti“ į civilizuoto pasaulio koncepciją. Tarsi žiūrėtum kokį senovinį ir iki ašarų jaudinantį „Bembį“, bet tas „Bembis“ šįkart robotas, su kuriuo, beje, netrukus žiūrovas labai susitapatina, išgyvena Roz nesėkmes, jausmus, mato jos byrantį ir gendantį kūną ir visiška eliminuotą ego, kas šiek tiek šokiruoja, nes visi gi pasaulyje daugiau ar mažiau siekia sau naudos. Bet man kirba: ar robotai ir dirbtinio intelekto sutvėrimai ir begali vieninteliai nebegalvoti apie save, o tik apie kitus? Didelė atsvara filme yra gamtos pasaulis, kuris visiškai integruoja ir pripažįsta robotą, nes ji nekelia grėsmės ir neturi ego, todėl gali vienyti skirtingų prigimčių žvėris į bendruomenę. Aišku, sakyčiau, filmo esmingai pademonstruoti vertybiniai niuansai, istorija moko empatijos, siužetiškai visgi filmo pabaiga ganėtinai priminė Davido Camerono kino filmą „Įsikūnijimas“ – gaisrai, sprogimai, gamtos pasaulis prieš civilizacijos pasaulį, draugystė prieš paklusnumo visuomenę ir galiausiai laimi tai, kas turi laimėti tokio žanro filme.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laimės gėlelė" / "Little Joe"

 Sveiki,

Mokslinė fantastika, kuri kažkada buvo vaizduojama kine, sakykim, prieš 30 ar daugiau metų, šiandien jau yra tapusi tikrove. Didžiuliai moksliniai šuoliai medicinos ir technologijų pramonėje, nepasakyčiau, kad žmones padarė laimingesniais. Priešingai, tapome dar labiau atsiriboję, pažeidžiami platesniame galimybių pasaulyje. Štai britų režisierė Jessica Hausner sukūrė mokslinės fantastikos filmą „Laimės gėlelė“ (angl. Little Joe) (2019), kuris žiūrovus galgi nesužavėjo, bet mane visgi pritraukė ir sudomino savo originaliu scenarijumi. Filme mokslininkai bando mus išgelbėti nuo depresijos, liūdesio ir nusivylimo ieškodami naujo vaisto...

Filmas pasakoja apie netolimą ateitį, o gal septinto-aštunto dešimtmečio madomis stilizuotą dabarties alternatyvią tikrovę. Iš esmės filmas tam tikra prasme distopija, kuri pasakoja apie laimės dirgiklių paiešką ir kaip iš to užsidirbti pinigų ir galbūt padėti žmonėms. Mokslininkė Alisa, nusižengdama etikai, panaudoja nepatvirtintas struktūras ir sukuria laimės žiedadulkes išskleidžiančias gėles, kurių įkvėpus, atrodo, kad žmogus tampa emociškai stabilesnis, ne toks pažeidžiamas, tačiau Alisa net neįtaria, kad jos mokslinis eksperimentas iš tikrųjų pagamino žmonijos civilizaciją pražudysiantį virusą. Įkvėpus augalo, atrodo, žmogus ima keistis, jo sąmonę uzurpuoja dirbtinis augalo intelektas, perimdamas buvusio žmogaus prisiminimus...

Iš tikrųjų dėl filmo realizacijos galima pasiginčyti. Vieniems ji atrodys stilinga ir spalvinga, o idėja aptinkama jau ne viename „šaltame“ britų mokslinės fantastikos filme. Tai nieko panašaus į tą „Invazija“ (2007) su Nikole Kidman, kur siužeto ritmas pagrįstas užaštrintu trileriu, kai į žmones įsikūnijo ateiviai. „Laimės gėlelė“ bando suderinti Holivudą ir kartu išlaikyti savitą pasakojimo braižą. Žiūrovas labiausiai yra priverstas jaudintis dėl motinos Alisos, kuri pastebi savo sūnaus pokyčius ir negeba iš pradžių atskirti nuo paauglystės maišto, tačiau netgi šiame iš pažiūros dekoratyviame filme veikia motinos instinktai. Gal ir nesvarbu, kuo viskas pasibaigs, nes kažin kaip galima nujausti Alisos pralaimėjimą ir dirbtinio intelekto laimėjimą. Stebina tiesiog netikėta paties dirbtinio intelekto forma, kurios dar kine nebuvau matęs šitaip plėtojant. Visgi filmas „įsuka“ ganėtinai lėtai, režisierė nesistengia šokiruoti, kurti tradiciškai aštraus trilerio, veikiau tyliai klausia: o kas, jeigu mes, žiūrovai, žiūrėdami šį filmą ir svarstydami apie šią ateities galimybę, iš tikrųjų gimstame ir mirštame nieko apie save iš tikrųjų nežinodami, nes už mus veikia kitos jėgos, kurios yra mumyse ir mus tiesiog apgavo, priversdamos galvoti, jog tai mūsų laisvas pasirinkimas... Taigi filmas galbūt jau apie įvykusius dalykus, kurių mes nenutuokiame įvykus, todėl man šis filmas patiko.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 5.8

 

Jūsų Maištinga Siela