Filmas: "Laukinukė Roz" /"The Wild Robot"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu ganėtinai nustebęs, pažiūrėjęs vieną naujausių „Krudžai“ (2013) ir „Kaip prisijaukinti slibiną“ (2010) kūrėjo Chris Sanders naujausią kino animacinį kino filmą visai šeimai „Laukinukė Roz“ (angl. The Wilde Robot) (2024). Šiaip gan įtariai žiūriu į tuos animacinius projektus, kuriuose vaizduojami robotai, inovatyvusis naujasis pasaulis, kuris, mano supratimu, jaunąjį žiūrovą tik dar labiau įtraukia į nesibaigiantį technologijų pasaulį ir padaro, sakyčiau, tam tikrą meškos paslaugą. Dejuojame, kad nebegalime vaikų atjunkyti nuo išmaniųjų ir internetinio pasaulio, o iš kitos pusės patys tą lyg ir skatiname suteikdami visas prieigas ir galimybes bei kurdami filmus, kuriais paskatiname vaikų poreikius į priklausomybę. Tačiau tokiais retais atvejais kaip, pavyzdžiui, filmas „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“, pasirodęs 2008 metais, iškart sukėlė revoliuciją, jog galima taip esmiškai ir jautriai bei neskubančiai pasakoti apie technologijų pasaulį ir mus pačius.

 

Visgi „Laukinukė Roz“ man turi nemažai sąsajų su „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“. Pagrindinė veikėja – robotė Roz, kuri atsidūrusi laukinėje gamtoje bando grįžti į civilizuotą pasaulį ir tenkinti kitų poreikius. Roz užprogramuota atlikti darbus ir misiją, o pramokusi žvėrių kalbą netikėtai ji susidraugauja su lapinu, kuris per stebuklą nesuėdą mažojo ančiuko, bet priešingai – netrukus su Roz ima jį auginti. Tam tikra prasme Roz laukinėje gamtoje padaro revoliuciją ir suburia laukinis žvėris į taikos komuną, saugo juos sunkią žiemą, globoja tarsi tikra motina savo ančiuką, kol tampa akivaizdu, jog ji nebeatitinka robotės funkcionalumų, ji pernelyg gyva ir jautri kitiems. Pasenusios ir primityvios programos degraduoja ir Roz tampa nebepaklusni, ji nebenori grįžti į civilizaciją, jai rūpi kiti.

 

Būtent robotės Roz sužmoginimas apeliuoja į naujojo super pasaulio viziją, t. y. net dirbtinio intelekto produktai galimai labai supanašės su žmonėmis, atkartos jų psichologiją, jautrumą, bus altruistiški – priešinga tai antiutopinei vizijai, kad dirbtinio intelekto robotai atsigręš prieš savo kūrėjus žmones ir juos ims naikinti. Žinote, kuo man patiko šis filmas? Nes labai jautrus, pasakoja apie žmogiškuosius faktorius, netgi žvėreliai, jie irgi yra personifikuojami ir „įvilkti“ į civilizuoto pasaulio koncepciją. Tarsi žiūrėtum kokį senovinį ir iki ašarų jaudinantį „Bembį“, bet tas „Bembis“ šįkart robotas, su kuriuo, beje, netrukus žiūrovas labai susitapatina, išgyvena Roz nesėkmes, jausmus, mato jos byrantį ir gendantį kūną ir visiška eliminuotą ego, kas šiek tiek šokiruoja, nes visi gi pasaulyje daugiau ar mažiau siekia sau naudos. Bet man kirba: ar robotai ir dirbtinio intelekto sutvėrimai ir begali vieninteliai nebegalvoti apie save, o tik apie kitus? Didelė atsvara filme yra gamtos pasaulis, kuris visiškai integruoja ir pripažįsta robotą, nes ji nekelia grėsmės ir neturi ego, todėl gali vienyti skirtingų prigimčių žvėris į bendruomenę. Aišku, sakyčiau, filmo esmingai pademonstruoti vertybiniai niuansai, istorija moko empatijos, siužetiškai visgi filmo pabaiga ganėtinai priminė Davido Camerono kino filmą „Įsikūnijimas“ – gaisrai, sprogimai, gamtos pasaulis prieš civilizacijos pasaulį, draugystė prieš paklusnumo visuomenę ir galiausiai laimi tai, kas turi laimėti tokio žanro filme.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kas mūsų tėtis?" / "Father Figures"

Sveiki,

Pasiilgstu ko nors šmaikščiai banalaus, gal dėl to pasirinkau naujesnę komediją „Kas mūsų tėtis?“ (angl. Father Figures) (2017). Baisiai jau norėjau pamatyti Glenn Close, kad ir kokioje banalioje komedijoje ji bepasirodytų. Filmas įtraukia beregint, tačiau beregint ir nuvilia, nes nepateisina geros komedijos lūkesčių.

Visų pirma siužetiškai filmas silpnas, kadangi negali pasiūlyti nieko originalaus ir įdomaus. Apie du brolius dvynius, visiškai nepanašius vienas į kitą, kurie išsiruošia į kelionę ir aplanka (jau tradiciškai) tris vyrus, kurie potencialiai gali būti jų biologiniai tėvai. Iš esmės tai juk muzikinio filmo „Mama Mia“ pirmosios dalies siužetinė linija, kuri buvo jau panaudota ne viename filme. Du broliai leidžiasi į kelionę, kurioje susimuša, išsiaiškina santykius ir galiausiai vėl susitaiko... Tuščiaviduriai griaučiai aplipdyti amerikietiškais jau gerai žinomais juokeliais apie seksą, antrą galą ir, žinoma, apie amerikietiško mentaliteto trūkumus.

Visgi filmas vietomis juokingas, jeigu tikiesi to, ko tikiesi iš prastokos amerikietiškos komedijos. Nei čia stebėtis, nei čia ką, tik kas penkiolika minučių vis dirsčioji, kada toji juosta pasibaigs, nes truputėlį filmas užtęstas, pusvalandžiu galėjo ir sutrumpinti. Visgi sentimentali pabaiga šiek tiek sukirbino ir privertė įsiklausyti į išpažintinius monologus, tačiau tokių gaivališkų scenų per visą filmą vos viena kita. Tiesą sakant, nesigailiu žiūrėjęs, nes būtent tokio tipažo filmo ir tikėjausi, tačiau tai nėra filmas, kurį rekomenduočiau žiūrėti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 22/100

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Numirėlių aušra" / "Dawn of the Dead"

Sveiki,

Siaubo filmų mėgėjams turėtų pasirodyti tikra puota, kai žiūrite filmą „Numirėlių aušra“ (angl. Dawn of the Daed) (2004), kurį režisavo Zack Snyder, visiems puikiai žinomas reginių ir pramoginio kino kūrėjas: „300“, „Nelauktas smūgis“, „Žmogus iš plieno“ ir t. t. Jo perkurta „Numirėlių aušra“ 1978 metų versijos išties nenuvylė, nors nemačiau senosios versijos, bet žvilgtelėjus į kritikų atsiliepimus, visgi filmas nėra pats blogiausias. Naujoji versija patenkino daugelį šiuolaikinių žiūrovų, o ir scenarijus, sakyčiau, labai vykęs, kad net jo gali pavydėti daugelis pačių naujausių filmų apie zombius.

„Numirėlių aušra“, kaip minėjau, gali pasigirti geru scenarijumi, nes veiksmo čia netrūksta nuo pat pradžių – būrelis išlikusių ir nesukandžiotų žmonių užsidaro prekybos centre ir visomis išgalėmis saugojasi zombių. Jie, praradę artimuosius ir namus, bergždžiai laukia pagalbos iš vyriausybės, tačiau nesulaukia, nes visa planeta pamažu tampa nekontroliuojama ir virtusi zombių pasauliu. Tiesą sakant, filmas man kiek priminė kitą siaubo trilerį – „Rūkas“ (2007), kuriame žmonės slepiasi prekybos centre nuo ateivių. Nepamenu, kada žiūrėjau gerą ir intriguojantį filmą apie zombius, tikriausiai niekada, tad galiu pasakyti, kad šis galbūt pats geriausias, nors jame yra siaubingai nemažai erzinančių dalykų. Visų pirma logiški veikėjų veiksmai priartėję prie tokių šabloniškų veiksmų, kad net nupurto, pvz. kažkokia išprotėjusi ryža boba išlekia su sunkvežimiu į zobių aikštę, gelbėdama nusususį šunėką. Arba tiesiog bebaimiai veikėjai, kurie mylisi, žaidžia šachmatais ir užsiima kitais reikalais, nors zombiai šaliai. Arba gerųjų ir blogųjų apsauginių kompanija – veikėjai šabloniški, vėl atsiduria tarp išlikimo ir save pačius skaldo į lyderius ir paklusniuosius, dar tik betrūko, kaip filme „Rūkas“ skiedalų apie staigų nušvitimą ir tikėjimą...

Nepaisant tų šablonų elgesyje ir pasekmėje, filmas nufilmuotas moderniai ir gražiai – lekiančios kulkos, kraujas, virstančios žarnos, nors vėlgi, neklasikiniai zombiai bėga kaip per gerą krosą, nesvarbu, kad ten be rankų ar kokios kitos kūno dalies – judrūs ir bejausmiai šlykštūnai. 

Džiaugiuosi šiame filme pamatęs savo mėgstamą aktorę Sarah Polley, kuri jau kuris laikas yra pasitraukusi iš aktorės karjeros ir galutinai nutilusi. 

O šiaip daugybės erzinančių dalykų, filmas buvo smagus, ironiškas ir kartu keliantis pasišlykštėjimą – ko dar norėti iš neblogo filmo apie zombius?

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 58/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela