Filmas: "Moterys kalba" / "Moterų pokalbiai" / "Women Talking"

 Sveiki,

Pagal pasaulinį Miriam Toews romaną „Moterų pokalbiai“ sukurtas vaidybinis filmas (kai kur verčiame „Moterys kalba“) (angl. Women Talking) pasakoja apie realius įvykius, nutikusius maždaug 2010 metais, kada po grupinio naktinio moterų religinės kolonijos išprievartavimo (savo pačių bendruomenės vyrų!) susirenka į vietos daržinę ir svarsto, ką toliau jos darys. Šioji religinė bendruomenė kažkiek panaši į konservatyviuosius amišus, gyvena ūkio darbais, neturi interneto, vengia civilizacijos ir gyvena pagal religinius įsitikinimus, kuriais įsitikinusi bendruomenė draudžia moterims mokytis rašyti ir skaityti, nes tikroji jų priedermė rūpintis vyrai ir vaikais.

Kurioziškiausias šiame filme dalykas, kad moterys suvokia, jog jos tapo prievartautojų aukomis, tačiau nesuvokia to masto traumuojančios svarbos. Visi pokalbiai persmelkti fanatiško tikėjimo apie atleidimo galią t. y. vyrai jas išprievartauja ir po to duoda dvi paras joms atleisti už padarytą skriaudą. Tai tarsi budelis po nuplakimo dar lieptų pabučiuoti lazdą ir ranką. Žinoma, filme svarstomos įvairios moterų teisių perspektyvos, religijos-kaltės-gėdos santykis, kuris gana skirtingai veikia išprievartautas mergaites, moteris ar net jau visai pagyvenusias moteris. Filme nerasite prievartų scenų, veikiau atsibudimo vaizdinius, fragmentus, aliuzijas į nusikaltimo siaubą, kurie iškyla moterims kalbantis.

Filmo struktūra gana paprasta. Kaimo mokyklos mokytojas užrašinėja ir protokoluoja moterų pokalbius, dirba tam tikrą metraštininko darbą, o žiūrovas stebi isterikuojančias ir įsibaiminusias moteris, kurios turi nuspręsti, ar paliks bendruomenę ir patrauks į nepažinto pasaulio platumas, ar viską atleis ir pasiliks bendruomenėje. Filmą režisavo kanadiečių aktorė Sarah Polley, kurį laiko buvo dingusi iš kino pasaulio, tačiau su „Kalba moterys“ ji sugebėjo pelnyti „Oskarą“ už geriausią adaptuoto scenarijaus įgyvendinimą. Filmas niūrių, tamsių distopinių spalvų, kuriame mergaitiškas ir vaikiškas tyrumas slepia bendruomenės slepiamas traumas. Sunkiausia patikėti, jog tokios kolonijos vis dar egzistuoja šiandien ir dažniausiai apie šiuos nusikaltimus nieko nėra žinoma.

Kaip viename iš scenų kalbama, moterims užginta net tarp mamų ir dukterų kalbėtis apie savo kūnus, apie reprodukciją ir kitus lytinio švietimo dalykus, tarsi viskas augant savaime išsisprendžia. Takoskyra tarp žinių ir mokslo visuomenės bei puritoniško religinio pasaulio didžiulė, bet po filmo galvojau, kas labiau tas moteris traumuotų, ar toji tyli bežadė kolonijos atmosfera ar už jos glūdintis laukinis ir liberalus seksualumu persisunkęs pasaulis, kurio niekada nepatyrė. Moterys galiausiai pasirenka vieną kelią ir jis, atrodo, iš mūsų civilizacijos perspektyvos pats tinkamiausias, tačiau kaip reikės toliau joms gyventi ir adaptuotis? Sunku pasakyti, tačiau filmas nelengvas, paremtas smurto galios žaidimais, kuriame dominuoja klasikinis brutalus vyro pasaulis, neleidžiantis užmiršti, kaip lengva pavergti be žinių ir rašto kultūros paklusnumui paruoštus žmones. Moterų pokalbiuose veriasi kolektyvinė stigma, vienijančios traumuojančios patirtys, gebančios atskleisti prievartos siaubą, paliktas psichologines traumas.

P. S. Leidykla „Sofoklis“ pernai lietuviškai išleido M. Toews „Moterų pokalbiai“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Numirėlių aušra" / "Dawn of the Dead"

Sveiki,

Siaubo filmų mėgėjams turėtų pasirodyti tikra puota, kai žiūrite filmą „Numirėlių aušra“ (angl. Dawn of the Daed) (2004), kurį režisavo Zack Snyder, visiems puikiai žinomas reginių ir pramoginio kino kūrėjas: „300“, „Nelauktas smūgis“, „Žmogus iš plieno“ ir t. t. Jo perkurta „Numirėlių aušra“ 1978 metų versijos išties nenuvylė, nors nemačiau senosios versijos, bet žvilgtelėjus į kritikų atsiliepimus, visgi filmas nėra pats blogiausias. Naujoji versija patenkino daugelį šiuolaikinių žiūrovų, o ir scenarijus, sakyčiau, labai vykęs, kad net jo gali pavydėti daugelis pačių naujausių filmų apie zombius.

„Numirėlių aušra“, kaip minėjau, gali pasigirti geru scenarijumi, nes veiksmo čia netrūksta nuo pat pradžių – būrelis išlikusių ir nesukandžiotų žmonių užsidaro prekybos centre ir visomis išgalėmis saugojasi zombių. Jie, praradę artimuosius ir namus, bergždžiai laukia pagalbos iš vyriausybės, tačiau nesulaukia, nes visa planeta pamažu tampa nekontroliuojama ir virtusi zombių pasauliu. Tiesą sakant, filmas man kiek priminė kitą siaubo trilerį – „Rūkas“ (2007), kuriame žmonės slepiasi prekybos centre nuo ateivių. Nepamenu, kada žiūrėjau gerą ir intriguojantį filmą apie zombius, tikriausiai niekada, tad galiu pasakyti, kad šis galbūt pats geriausias, nors jame yra siaubingai nemažai erzinančių dalykų. Visų pirma logiški veikėjų veiksmai priartėję prie tokių šabloniškų veiksmų, kad net nupurto, pvz. kažkokia išprotėjusi ryža boba išlekia su sunkvežimiu į zobių aikštę, gelbėdama nusususį šunėką. Arba tiesiog bebaimiai veikėjai, kurie mylisi, žaidžia šachmatais ir užsiima kitais reikalais, nors zombiai šaliai. Arba gerųjų ir blogųjų apsauginių kompanija – veikėjai šabloniški, vėl atsiduria tarp išlikimo ir save pačius skaldo į lyderius ir paklusniuosius, dar tik betrūko, kaip filme „Rūkas“ skiedalų apie staigų nušvitimą ir tikėjimą...

Nepaisant tų šablonų elgesyje ir pasekmėje, filmas nufilmuotas moderniai ir gražiai – lekiančios kulkos, kraujas, virstančios žarnos, nors vėlgi, neklasikiniai zombiai bėga kaip per gerą krosą, nesvarbu, kad ten be rankų ar kokios kitos kūno dalies – judrūs ir bejausmiai šlykštūnai. 

Džiaugiuosi šiame filme pamatęs savo mėgstamą aktorę Sarah Polley, kuri jau kuris laikas yra pasitraukusi iš aktorės karjeros ir galutinai nutilusi. 

O šiaip daugybės erzinančių dalykų, filmas buvo smagus, ironiškas ir kartu keliantis pasišlykštėjimą – ko dar norėti iš neblogo filmo apie zombius?

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 58/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Niekas" / "Mr. Nobody"

Sveiki,

Na, ką, pagaliau ir man teko pamatyti filmą Ponas Niekas (Mr. Nobody). Dėkoju iš anksto Donaldui ir Gintarei, kurie man parekomendavo šį filmą. Tai tikrai neblogas kino šedevriukas visame dabartinių filmų sraute. Iš vienos pusės, mano nuomone, šiam filmui pritrūko geresnės vaidybos, režisierius labiau susitelkė ties siužetu, efektais ir viskuo kitu, toks įspūdis, kad pamirštas pats žmogus, pagrindinis herojus ir įtikinamesnė vaidyba. Ypač ten vienos iš trijų merginų. Tačiau tai tėra tik silpnoji šio filmo pusė, kurią galbūt ir ne visi išjaučia, nes vaidybą tikrai užgožia pribloškiantis siužetas.

Filmas kažkuo priminė ištisą filmų vilkstinę: „Drugio efektą“, „Denį Darko“, „Galutinį tikslą“, „Atsargiai, durys užsidaro“, „Kauliukų žmogus“, „Dirbtinį intelektą“. Na, iš tikrųjų siužetas ir pagrindinė šio filmo mintis nėra labai nauja, ji atsikartoja daugiau ar mažiau kituose filmuose. Tikėjausi, kad filmas visai „susuks“ smegenis, tačiau, mintis labai skaidri – kol nepasirinkai vieno ar kito, tavo gyvenime esti begalybė, neribotos galimybės. Tai filmas, kuris mėsinėja būtį – „kas būtų jeigu būtų“, t.y., kodėl vienus ar kitus dalykus mes esame priversti pasirinkti, kodėl įvyksta atsitiktinumai. Filmas nagrinėja du pirminius variantus: berniukas turi pasirinkti su kuo gyvens – tėvu ar mama. Šis pasirinkimas po to turi dar kelis atsišakojimus, o kai šie dar susiplaka su mamos ir tėvo pasirinkimais, tai gaunasi gyvenimas tarsi beprotybė. Galbūt net visai galima mūsų gyvenimų realybė – beprotybė.

Man šis filmas patinka, iš tikrųjų visada patiko filmai, kurie išeina iš paprastos žmogaus būties ribų. Ne, ne grynai fantastika, nors ir jos šiame filme esti, bet magiškas realizmas. Filmas pateikia ir daug ezoterinių interpretacijų – drugio efekto motyvaciją, apie pastarąją rašė pati Ivanauskaitė „Miegančių drugelių tvirtovėje“. Neva vienas drugelio sparnų plastelėjimas atogrąžų miškuose gali kitoje planetos pusėje sukelti taifūną. Filmas pristato ir dokumentinę medžiagą, todėl žanro įvardyti negalima vienareikšmiškai kaip fantastinio ar dramos filmo. Kažkiek priminė ir legendinį ispanų filmą „Chaotika Ana“, kuriame kalbama apie reinkarnacijos teoriją.

Tai filmas, kuris sukėlė daugybė interpretacijų, priminė daugybė filmų, bet visgi filmas turi savitumo, savo originaliąją pusę, kuri liudija apie žmogaus fantazijos tobulumą ir gero bei įdomaus kino galimybes perteikti šią fantaziją. Rekomenduoju visiems skeptikams, visiems, kurie ieško kažko kine nepakartojamo ar šiaip išliekamos vertės. 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela