Filmas: "Hamnetas" / "Hamnet"

 

 

Sveiki, mieli skaitytojai.

 

Kai pasirodė rašytojos Maggie O'Farrell romano „Hamnetas“ vertimas į lietuvių kalbą, nedelsdamas puoliau jį skaityti (nes įvertinta premijomis, nuolat aptariama), maniausi, kad patirsiu itin didelį malonumą, bet tuokart mane ištiko šioks toks nusivylimas. Knyga pasirodė pernelyg sentimentali, parašyta populiariosios literatūros klišėmis, laisvai spekuliuojant žinomais faktais apie V. Šekspyrą ir jo žmoną A. Hatheway – žodžiu, eilinis modernistinis romanas, kuris bando vėlei rekonstruoti nutildytus moterų balsus didžių vyrų istorijose. Kiek nustebau, kad „Klajoklių žemės“ režisierė Chloé Zhao ėmėsi kūrinio „Hamnetas“ (angl. Hamnet) (2025) ekranizacijos. Rizikinga? Žinoma, tačiau režisūrinė atida ir jautrumas, manau, egzotiškai kūrėjai pavyko pakylėti šią istoriją kiek kitokiu rakursu, nei rašytojai O‘Farell.

 

Filmas „Hamnetas“ pavadintas pagal Viljamo Šekspyro sūnaus vardą, kuris vos ūgtelėjęs miršta nuo tuo metu Angliją užklupusio maro. Sudėtingi santykiai su žmona ir sūnaus netekties skausmas paskatino Šekspyrą Londone parašyti kūrinį panašiu pavadinimu „Hamletas“ (vieną garsiausių Šekspyro tragedijų apie Danijos princą kerštą ir mirtį viduramžiuose). Visgi filmas (kaip ir knyga) yra ne apie Šekpsyrą, o labiau apie jo žmoną Anę (verčiama Agnesė), jos santuoką, gimdymus ir kančią bei jaudulį dėl vaikų. Siužetas bando plėtoti krikščionybei (raganų medžioklei) pavojingas Agnesės tapatybes: jos mirusi motina buvo žolininkė, todėl ji užaugusi prie pamotės ir savo tėvo nuolat gręžiojosi į mišką. Galiausiai ir pati istorija tampa mistifikuota: Agnesė gimdo miške, ten, kur tyra, o ne religijos atmiežtuose namuose. Galiausiai istorija lyg ir paaiškina Šekspyro kūrybos etapo lūžį nuo komedijos prie tragedijos – tai vienintelio sūnaus mirtis, tačiau ką jis reiškia tikrajai motinai?

 

Agnesės vaidmenį sukūrė puikaus vokalo ir nestandartinių vaidmenų aktorė Jessie Buckley ir, mano galva, vienas įdomiausių savo kartos aktorių Paul Mescal (tai priežastis, kodėl šį filmą pėdinau žiūrėti į kino teatrą). Filmas labai jausliškas, kūniškas, vietomis erotiškas, tačiau toji sentimentalumo „dozė“ tokia subalansuota, kad ji atidengia pačią gyvastį, istorijos ir epochos esmę. Tai nėra filmas apie Šekspyrą ir vyro kūrėjo kultą, ne, tai apie šeimą ir pasaulio pajautimą. Manau, režisierei kur kas labiau tinka šis žanras, nei bandymai kurti Marvel serijos filmą, nes iškart pasireiškia „minkšta“, savita, atidi ir juslinga, bet nebanaliai jausminga režisūra.

 

Įpusėjęs filmą pamaniau, kad gal pernelyg ištęstos tos motinystės, gimdymo istorijos, kuriose tiek daug skausmo, kolektyvinio moters palaikymo, po kurių eina ilgos netekties depresyvios scenos. Visgi viską atperka dvigubo „dugno“ pabaigos scena, kai Agnesė iš tikrųjų atvyksta į Londoną pamatyti vyro pastatytą „Hamletą“, tada įvyksta tai, kas svarbiausia: Agnesė iš tikrųjų ima suprasti ir atleisti vyrui, kuris turėjo savo sūnų gelbėti, su juo atsisveikinti, bet buvo užsiėmęs karjeros ir kūrybos reikalais Londone, rekonstrukcija. Ji iš tikrųjų žiūrėdama spektaklį rekonstruoja turėtą atpirkimo scenarijų, kuris padovanoja jai galimybę ne tik legendinėje pjesė atpažinti savo tikrovės nuotrupas, simbolius, bet ir tam tikrą susitaikymą, paleidimą kartu su teatro žiūrovais, kurie tiesia savo rankas į Hamletą ir sukuria terapinį Agnesės ir paties Šekspyro susikalbėjimo seansą. Savitai genialu, todėl šis mažai siužeto turintis filmas iš esmės yra skirtas ne vien tik rekonstruoti istoriškai moters balsą, paaiškinti tam tikrus Šekspyro kūrybos lūžius, bet ir suteikti veikėjams, istorinėms personoms, psichologinį skausmo paleidimo ir susitaikymo seansą. Aktoriai puikūs, siužetas romus, bet norint pajusti filmą, reiktų ne tik bukai žiūrėti meditatyvias scenas, bet ir paanalizuoti veikėjų ryšius.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 8.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nagai" / "Fingernails"

 Sveiki,

 

Bandau surasti gerų žodžių Christos Nikou sukurtai mokslinės fantastikos dramai „Nagai“ (angl. Fingernails) (2023), tačiau sunkiai grumuliuoja komplimentus, kai neturiu jų už ką pasakyti. Filmas netipinis. Tikrai. Apie liguistą veikėją Aną, kuri įsidarbina keistame meilės institute. Pastarajame ateina poros, kurios nori sutvirtinti savo santykius ir pasidaryti testą, ar jie verti būti drauge. Tokį testą yra atlikusi ir Ana su savo partneriu, tačiau Ana stebėdama tas poras jaučia, kad tas jos ryšys yra netvirtas, be to, pradeda jausti simpatiją savo darbo partneriui.

 

Baisiausia, kad norint atlikti kompiuteriu testą, reikia abiem partneriams nusiplėšti po nagą. Juos sudėti į prietaisą, panašų į mikrobangų krosnelę, pastarasis pačirškina gyvnagius ir ekrane parodo poros santykių tvarumo procentus. Tai pakankamai žiauru, bet veikėjai tiek užsiciklinę, kad santykius apsprendžia instituto kompiuteris, kad belieka tik stebėti, kaip šioji mokslinės fantastikos juosta melancholiškai ironizuoja žmonių negebėjimą patiems nuspręsti savo santykius. Filmas iš esmės lėtas, liūdnai komiškas ir žiūrisi jis gan, tiesą sakant, nuobodžiai. Stebina nebent tas veikėjų perdėtas rimtumas, atliekant santykių sutvirtinimo juokingus testus, tačiau akivaizdu, jog be crazy idėjos plėšyti ir leisti mikrobangų krosnelei nuspręsti, su kuo tau lemta būti, daugiau nieko nėra. Veikėjai nuo pat pradžių yra aiškiai apibrėžti ir žiūrovas žino, link ko visa šioji išsiskyrimo istorija veda, ir kad Ana galiausiai pripažins, jog nemyli savo dabartinio partnerio ir jai tiesiog reikia spjauti į visus tuos instituto testus.

 

Visgi filmas aiškiai kritikuoja mūsų negalėjimą prisiimti atsakomybės už savo santykius. Metaforinis ir simbolinis kalbėjimas apie tai, kad leidžiame savo horoskopams spręsti santykius, o dabar jau pamažu ir dirbtiniam intelektui, filmas pasakoja apie tai, kad laimės tikro recepto nėra ir jokia mašina tau nepasakys, kiek ir kaip tau būti ir išlikti. Dar baisiau – kai kas iš tokio savotiško neįgalumo pelnosi ir tai nebūtinai yra tokios pranašiškos ateities mokslinės institucijos, kokios pavaizduotos filme „Nagai“. Šiaip idėja labai gera, tačiau nežinau, kodėl man filmo perteikimas taip sunkiai įtraukė į pagrindinių veikėjų pasaulį. Visgi tai lėtas filmas, kuris lėtai ir sunkiai sukasi apie keistais ir netipiniais simboliais išreiškiamą sudėtingą žmonių santykių ir emocijų pasaulį. Pagrindinį vaidmenį čia sukuria mano netikėtai atrasta ir jau spėta pamėgta aktorė Jessie Buckley, kuri, beje, yra ir puikiai dainininkė – netikite, pasižiūrėkite, kaip ji atliko performansą, skirtą dainininkės S. O‘Connor garbei. Filme taip pat pasirodė ir „Begėdžio“ žvaigždė Jeremy Allen White bei Riz Ahmed. Visgi man filmas kažkuo asocijuojasi su Jessica Hausner „Laimės gėlelė“ (2019), kuris irgi per mokslą bandė kalbėti apie žmogaus laimės būsenas.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moterys kalba" / "Moterų pokalbiai" / "Women Talking"

 Sveiki,

Pagal pasaulinį Miriam Toews romaną „Moterų pokalbiai“ sukurtas vaidybinis filmas (kai kur verčiame „Moterys kalba“) (angl. Women Talking) pasakoja apie realius įvykius, nutikusius maždaug 2010 metais, kada po grupinio naktinio moterų religinės kolonijos išprievartavimo (savo pačių bendruomenės vyrų!) susirenka į vietos daržinę ir svarsto, ką toliau jos darys. Šioji religinė bendruomenė kažkiek panaši į konservatyviuosius amišus, gyvena ūkio darbais, neturi interneto, vengia civilizacijos ir gyvena pagal religinius įsitikinimus, kuriais įsitikinusi bendruomenė draudžia moterims mokytis rašyti ir skaityti, nes tikroji jų priedermė rūpintis vyrai ir vaikais.

Kurioziškiausias šiame filme dalykas, kad moterys suvokia, jog jos tapo prievartautojų aukomis, tačiau nesuvokia to masto traumuojančios svarbos. Visi pokalbiai persmelkti fanatiško tikėjimo apie atleidimo galią t. y. vyrai jas išprievartauja ir po to duoda dvi paras joms atleisti už padarytą skriaudą. Tai tarsi budelis po nuplakimo dar lieptų pabučiuoti lazdą ir ranką. Žinoma, filme svarstomos įvairios moterų teisių perspektyvos, religijos-kaltės-gėdos santykis, kuris gana skirtingai veikia išprievartautas mergaites, moteris ar net jau visai pagyvenusias moteris. Filme nerasite prievartų scenų, veikiau atsibudimo vaizdinius, fragmentus, aliuzijas į nusikaltimo siaubą, kurie iškyla moterims kalbantis.

Filmo struktūra gana paprasta. Kaimo mokyklos mokytojas užrašinėja ir protokoluoja moterų pokalbius, dirba tam tikrą metraštininko darbą, o žiūrovas stebi isterikuojančias ir įsibaiminusias moteris, kurios turi nuspręsti, ar paliks bendruomenę ir patrauks į nepažinto pasaulio platumas, ar viską atleis ir pasiliks bendruomenėje. Filmą režisavo kanadiečių aktorė Sarah Polley, kurį laiko buvo dingusi iš kino pasaulio, tačiau su „Kalba moterys“ ji sugebėjo pelnyti „Oskarą“ už geriausią adaptuoto scenarijaus įgyvendinimą. Filmas niūrių, tamsių distopinių spalvų, kuriame mergaitiškas ir vaikiškas tyrumas slepia bendruomenės slepiamas traumas. Sunkiausia patikėti, jog tokios kolonijos vis dar egzistuoja šiandien ir dažniausiai apie šiuos nusikaltimus nieko nėra žinoma.

Kaip viename iš scenų kalbama, moterims užginta net tarp mamų ir dukterų kalbėtis apie savo kūnus, apie reprodukciją ir kitus lytinio švietimo dalykus, tarsi viskas augant savaime išsisprendžia. Takoskyra tarp žinių ir mokslo visuomenės bei puritoniško religinio pasaulio didžiulė, bet po filmo galvojau, kas labiau tas moteris traumuotų, ar toji tyli bežadė kolonijos atmosfera ar už jos glūdintis laukinis ir liberalus seksualumu persisunkęs pasaulis, kurio niekada nepatyrė. Moterys galiausiai pasirenka vieną kelią ir jis, atrodo, iš mūsų civilizacijos perspektyvos pats tinkamiausias, tačiau kaip reikės toliau joms gyventi ir adaptuotis? Sunku pasakyti, tačiau filmas nelengvas, paremtas smurto galios žaidimais, kuriame dominuoja klasikinis brutalus vyro pasaulis, neleidžiantis užmiršti, kaip lengva pavergti be žinių ir rašto kultūros paklusnumui paruoštus žmones. Moterų pokalbiuose veriasi kolektyvinė stigma, vienijančios traumuojančios patirtys, gebančios atskleisti prievartos siaubą, paliktas psichologines traumas.

P. S. Leidykla „Sofoklis“ pernai lietuviškai išleido M. Toews „Moterų pokalbiai“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vyrai" / "Men"

 

Sveiki,

Pro Lietuvos kino teatrus praūžęs siaubo trileris „Vyrai“ (angl. Men) (2022) sulaukė, kaip ir visame pasaulyje, itin prieštaringų vertinimų, tad nusprendžiau pasižiūrėti ir pasidalyti savo įspūdžiais. Giliamintės analizės nesitikėkite, nes, jeigu patys matėte filmą, suprantate, kad čia tiesaus kelio į vieną prasmę nėra, o tai, be jokios abejonės, yra bent jau neprasto filmo bruožas.

Šiaip istorija dvelkia mažu biudžetu, tačiau kokybės ir įdomumo klausimas yra kitas, nes kino istorijoje turime nemažai daug filmų, kurie sukurti už keliolika tūkstančių dolerių tapo tokie garsūs ir žinomi, kad juos žiūrime metai iš metų. Filmas „Vyrai“ iš tikrųjų pasakoja apie moterį, kuri patyrė itin sunkų išsiskyrimą, kai jos buvęs mylimasis nusižudė jos pačios akivaizdoje, nes ji prisipažino, kad nebegali gyventi santuokoje, nes yra, kaip visi supratome, lesbietė. Gydydamasi sielos žaizdas ji įsinuomoja atokų provincijos dvarą ir ten vienui viena leidžia laiką, sutikdama itin keistus vyrus, kurie primena maniakus, kol galiausiai ją pradeda persekioti nuogalius ir viskas tampa taip tamsu ir nepaaiškinama, kad darosi mažų mažiausiai keista: ar tai moters galvoje, o gal tai narkotikų apsvaigintosios kliedesiai? Kėliau ir kitokių versijų...

Visgi ši siaubo istorija atitinka jau prieš penkerius (o gal ir seniau) užgimusią naują siaubo kino požanrinį siaubo atšaką t. y. suvelti viską taip, kad viskas nebūtų iki galo aišku. Tokiems filmas, kaip, beje, ir šiam, būdinga psichodelinė maišatis, religinių-biblinių simbolikų gausa, mitologija, sumišęs protas, lyčių priešprieša, socialiniai vaidmenys ir tam tikras mindfuck galvosūkis. Tokie filmai kaip „Paveldėtas“, „Saulės kultas“, „Motina“ ir kt. davė peno kurti tokio siaubo žanro kiną. Laiko klausimas, kada jis atsibos ir taps štampinio kino pagrindu kaip, pavyzdžiui, po „Bleiro raganos“ šiuo metu išsikvėpęs kameros naudojimo efektas. Filmas „Vyrai“ visa tai turi. Gilinantis į filmo prasmių ištakos siejasi su LGBTQ ir feministinių prieskonių ištakomis. Čia taip pat veikia uždrausto Rojaus vaisiaus simbolika, proto ir haliucinacijos žaidimai, tad tokie filmai reikalauja ir šiokio tokio išsilavinimo, kad tuos simbolius pamatytume. Tiesą sakant, man tokie filmai kol kas patinka ir aš su malonumu pažiūrėjau „Vyrus“. Belieka pridurti, kad viena įspūdingiausių filmų pabaigų – tam tikrą reinkarnacijos parabolę kartojantys atgimstantys vyrų kūnai, sumišę su krikščionybės ir senovės druidų mitologija padovanoja ganėtinai neblogai atperkantį šlykštoką reginį, nuo kurio, bent jau aš, neatitraukiau akių.

Man suprantama, kodėl šis filmas daug kam nepatiko, nes jis suvelia smegenis į vilnos gniutulą, čia reikia įskaityti simboliką ir prasmes, atsakymai nepateikiami iš anksto ir tai yra gero kino žiūrovų receptorius dirginti triukas, kuriam nesunku pasiduoti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džudė" / "Judy"

 Sveiki, mieli skaitytojai,

Tikriausiai visi prisimena garsųjį filmą (arba bent knygą) „Ozo šalies burtininkas“? Pirmoji legendinė ekranizacija pastatyta 1939 metais tapo tikra kino klasika, o pagrindinį tuokart vaidmenį atlikusi Judy Garland – kino legenda. Šis daug kantrybės ir jėgų pareikalavęs filmas amžiais pakeitė mergaitės gyvenimą. Judy Garland garsiosios kitos aktorės Liza Minnelli motina. Sakoma, kad Liza atsisakė žiūrėti ir komentuoti apie biografinį jos motinos filmą „Džudė“ (angl. Judy) (2019), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko talentingoji Renee Zellweger, pastaroji už šį vaidmenį buvo nominuota „Oskarui“.

 

Nekomentuodamas pernelyg siužeto, pasakysiu, kad filme labiausiai ir patiko šarmingoji Renee Zellweger, kuri atliko impulsyvios, kiek arogantiškos ir depresyvios Džudės vaidmenį. Visa kita, galima sakyti, šiek tiek blizgučių ir graudžių ašarėlių. Nieko nuostabaus, kad šioji biografinė juosta tampa ne tiek realios Judy Garland atvaizdavimu, kiek preke ir noru įtikti žiūrovams. Tas darosi akivaizdu, kad kūrėjų pasirinkta perspektyva yra aukos pozicija. Veikėja mums pateikiama kaip suluošinta ir vaikystės nepatyrusi veikėja, kurią vertė gerti tabletes ir dirbti nuo ryto iki vidurnakčio, o šlovės pabaigoje turime ir rezultatą – alkoholikė Džudė koncertuoja Britanijoje, tačiau beveik kiekvienas jos vakaras tampa fiasko, nes ji pasirodo scenoje gerokai išgėrusi, todėl žiūrovui už Džudę apima gėda... Atrodo, viskas čia gerai, visi manipuliacijos mygtukai suspaudyti ten, kur siužetiškai reikia, norint paveikti gailesčiu žiūrovą ir tuo senuoju geruoju moto: parodykime nematomą juodą šlovingos aktorės gyvenimo pusę ir tikrąją populiarumo kainą... Tas aišku nuo pat pirmųjų filmo kadrų ir tuo gerai sužaista iki pat galo.

 

Visgi filmas atrodo gerokai dekoratyvus, šarmingoji Džudė, kad ir kokia nugrimuota ir panaši į realų asmenį, man perteikta ne kaip žmogus, o kaip aplinkybių sukurtas naujas personažas, Ozo šalies alternatyvus veikėjas su savo maniera, makiažu. Viskas truputį dvelkia sintetika, holivudinė šabloniška gestikuliacija, todėl filmas atrodo nepriartėjo prie Džudės analizavimo, o iš gyvenimo ir skausmo sukurtas tik dar vienas rūbas, dar vienas kultą kuriantis pasirodymas. Aišku, filmas tvarkingas, ritmiškas, atpažįstame biografinio filmo šablonus ir, kaip dažniausiai būna, tikime tais save sužlugdžiusio menininko graudenimais. Kažkodėl visą laiką man patikdavo tokio tipažo filmai su stipriais biografiniais vaidmenimis, tačiau šįkart ėmiau ir suabejojau dėl pernelyg dažnai matomų tų pačių filmo elementų ir triukų, perdėto dirbtinumo, netgi tai, kaip veikėjai vienas į kitą žvelgia – ištęstas momentalumas, kurio, pripažinkime, realiame gyvenime nebūna, nes veikiame labiau iš impulso, o kine tai atrodo perdėm teatrališka su tomis nenatūraliomis išlaikytomis gražiomis pauzėmis. Nepaisant mano abejonių, visgi manau, kad filmas daugeliui patiks.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Galvoju, kaip visa tai nutraukti" / " I'm Thinking of Ending Things"

Sveiki,

Geras kinas paskutiniuoju metu pas mane yra gan retas svečias, kadangi ir to kino mažiau bežiūriu, kadangi nelabai belieka laiko, tačiau visada skubu pasidalyti geriausiais savo atradimais. „Jausmų galia“ (2004) scenaristas, „Sinekdoki, Niujorkas“ (2008) ir „Anomalisa“ (2015) režisierius Charlie Kaufman šiemet pristatė naujausią savo darbą, kiek neįprastu kino industrijoje pavadinimu „Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ (angl. I‘m Thinking of Endings Things) (2020). Filmas labai primena režisieriaus bičiulio Michel Gondry kino darbus „Jausmų galia“ (2004), „Miego mokslas“ (2006), „Gėlėti sapnai“ (2013) darbų stilistiką.

Tai savito atmosferinio žavesio ir melancholijos filmas, kuris pasakoja apie merginą, kuri vyksta su mylimuoju pas jo tėvus. Kelionė vyksta žiemą, siaučiant pūgai, nemaža dalis filmo nufilmuota tiesiog jiems šnekant automobilyje. Nuo pat pradžių krinta į akis veikėjų nenatūralus elgesys, bent jau ne toks, kokį esame įpratę matyti kino filmuose. Jie, jeigu galima taip sakyti, iliustruoja savo būsenas ir mintis. Ieškantiems natūralumo ir racionalumo, manau, šis filmas netiks, nes jis vėlgi, kaip jau įprasta šiam režisieriui, žaidžia laiku ir erdvėmis, mintimis ir realiais veiksmais. Du veikėjai, atsidūrę pas tėvus, galiausiai mato juos greitai senstančius, atrodo, kad pagrindinė veikėja, kuri nori kuo greičiau visą filmą grįžti namo, yra įkalinta tuose namuose galvoti apie tą gyvenimo senatvės siaubą. Būsenos ir šokinėjančios mintys, charakteriai besimainantys lyg teatre, manieros ir emocijos pateikiamos kaip atvirutės, tačiau, kas iš pažiūros atrodo nesuderinama, eklektiška, veikia kaip visuminis filmo audinys ir tai kuria savitą ir keistą pasaulį, kuris yra išskirtinis, unikalus, įtraukiantis.

Veikėja visą laiką trokšta atsiskyrimo tiek su vaikinu, tiek su jo tėvais, todėl filmas slegia ir juntamas išgautas nerimastingumas, jog ji taip niekada ir nesugrįš namo. Hiperbolizavimas, teatrališkumas, manieringumas ir netgi kičas čia veikia kaip idėją realizuojančios priemonės, tad smagu pasinerti į tą veikėjų filosofinę ir poetizuotą, beveik literatūrą nagrinėjančius pokalbius, kurie tampa simboliais tų pačių veikėjų būsenoms nusakyti ir išreikšti. Čia, kaip ir ankstesniuose režisieriaus darbuose, itin svarbus pasikartojimo kitaip motyvas. Tos pačios detalės, prisiminimai apie sūpynes ar veikėjo vaikystės kambarys, perkeliamas į kitą laiką, erdvę ir formą. Man labai patinka toks detalių sinchroniškumas, transformacija išgaunant nostalgišką minčių ir būsenų atmosferą, galiausiai atspintančius kaip empirinius potyrius mūsų atsiminimuose, kurie keičiasi mums senstant.

Originalus, gilus, atmosferiškas filmas, peržengiantis įprastinio kino rėmus. Nesuklysiu pasakęs, kad viskas perteikta labai savitai, originaliai, nors siužetiškai filmas labai banalus: vienas nesmagus vakaras pas vaikino tėvus; nuvykimas, vakarienė ir parvykimas. Tačiau per tai papasakojama praeitis ir ateitis. Šiuo atveju „Sinekdoki, Niujorkas“ atrodo sudėtingesnis, tačiau ir šis turi itin didelio žavesio. Tiesa, visgi filmo finalas, kai vienas iš veikėjų, kurio genialumą nuolat akcentuoja motina, gauna Nobelio premiją ir pasako kalbą, atrodo pernelyg pompastiškai, be cinkelio intrigos, kurio galbūt finale labiausiai ir norėjosi.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Černobylis" / "Chernobyl" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Kas dar nematė serialo „Černobylis“ (angl. Chernobyl), kurį sukūrė kanalas HOB kanalas su britų kūrybine brigada. Be to, kad didelė dalis serialo buvo filmuojama Lietuvoje – čia mums, lietuviams, šioks toks pasididžiavimas – serialas pirmiausia išgarsėjo kaip itin didžiuliu IMDb reitingu (šiuo metu jo reitingas 9.6 ir jį suformavo 282 tūkstančių internetinių lankytojų), ir tai serialas, kuris nušluostė itin prabangiam serialui „Sostų karai“, (pastarojo paskutinis sezonas itin sukritikuotas žiūrovų).

Galiausiai didžiausias šio serialo ažiotažas yra tam tikra politinė konkurencingumo kibirkštis, kurią įplieskė Rusijos reakcija. Rusija traktuoja serialą kaip kritiką buvusiai Sovietų Sąjungai. Nežinia, ar Rusija iš tikrųjų taip smarkiai sureagavo į šį serialą, ar tai nėra pačių mūsų žiniasklaidos (kaip dažnai ir būna) išpūstas burbulas dėl propagandinio informacinio karo. Šiaip ar taip jau girdėjau, kad Rusija kurs savitą serialo versiją, kuriame akcentas bus skiriamas šnipams iš Vakarų, nes dabar kol kas atrodo, kad Rusija bando nusikratyti bet kokios kritikos ir formuoja, jog serialas iškreiptas ir neatitinkąs realybės. Galimas daiktas, tačiau prieš kokius septynerius metus teko matyti panašaus turinio dokumentinę juostą (dar rodyta per LRT) apie Černobylio katastrofą ir jos padarinių likvidavimą, bandant užplombuoti sprogusio reaktoriaus šerdį.

Penkių serijų mini serialas pasižymi kruopščiomis detalėmis. Kūrėjai stengėsi atkurti laikmečio madas, santvarką, komunistinį bendravimo manierą, aplinką, ypač pastatus ir t. t. Na, būta, kada praslydo tokios detalės kaip Fabijoniškės plastikiniai langai, bet man į akis tokios smulkmenos nekrito. Tiesa, nesistengiau žiūrėdamas serialą atrasti kokių nors trūkumų, stebėti, ar iš tikrųjų serialo kūrėjai darė daug klaidų. Kur kas man į akis kliuvo pačios istorijos sąranga. Kad ir kaip serialas būtų sutelktas į smulkmenas ir išanalizuotos laikmečio detalės, tačiau iš toli šviečiasi vakarietiškas žvilgsnis į homo sovieticus mentalitetą. Kitaip sakant, serialas nors ir apie tą laikmetį, tačiau išartikuliuota vakarietišku požiūriu. Kodėl iš serialo dingo visi rusiški keiksmažodžiai, kurie buvo neatsiejama brutaliai glušinamos vyrų darbininkų klasės kultūros dalis?

Visi tie vaizduojami valdžios manevrai, bendravimas atrodo tarsi bandoma imituoti rusišką mąstymą, tačiau per tam tikrą britišką filtrą, kad vakarų žiūrovas suprastų. Kitą vertus, galima diskutuoti apie paties serialo tikslus – ar juo norėjo iš tikrųjų rekonstruoti įvykius, o gal norėjo sukalti žiūrimą produktą rinkai? Serialas balansuoja tarp to ir ano. Pavyzdžiui, kad ir kone tarantiniškai absurdiška scena, kai valdžios atstovas atvažiuoja prie angliakasių pasakyti, kad jie turės Černobylyje išrausti šachtą. Tas susitikimas su purvinais vyrais, ta scenografija tampa dirbtina choreografija, primenanti tam tikrą gatvių muštynių ir indiškų šokių rokiruotę, o tas absoliučiai teatrinis triukas, kai darbininkai purvinomis rankomis patapšnoja atstovui per puikų kostiumą irgi atrodo padarytas dėl vaizdo masėms patenkinti. Tačiau tai yra serialo dėsnis, o ne tiksli dokumentika ir žiūrovas tikrai jaučia, kur čia bandymai ekvilibristiškai išlaikyti ir serialo rimtą toną, ir neprarasti kūrybiškų istorijos jungčių žanro rėmuose.

Dėl pačios istorijos turinio negaliu ginčytis, nes tikriausiai nelabai kas žino visą tiesą, kadangi ji sudurstyta iš įvairių liudijimų. Manau, už šį serialą stipriau gali būti tik informacija iš pirmųjų lūpų, o ne sukurptų protokolų, pavyzdžiui, baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič dokumentinės prozos knyga „Černobylio malda“, kuri itin pasitarnavo serialo kūrėjams. Tam tikros detalės seriale iš tikrųjų šokiruoja, pavyzdžiui, nuo radiacijos merdintys ir krentančiomis mėsos nuo kaulų dar gyvi esantys vyrukai, apie valdžios abejingumą, apie nelengvus sprendimus tarp to, kas galima sovietinėje santvarkoje ir tuos maištininkus, kurie aukodamiesi pamina santvarkos taisykles ir atvirai žinodami, kad bus sudoroti KGB, vis vien ryžtasi kalbėti apie Černobylio baisumus.

Vakariečius tikriausiai šokiruoja tas sovietų valdžios nesidalijimas informacija apie katastrofą su visuomene. Tai toji tylioji valdymo forma, kada žiniasklaidoje oriai filosofuojama apie pažangą ir šalies produktyvumą, o iš tikrųjų tyliai su visais prievarta susidorojama. Lietuviams dar nesvetima, nes panašiai ir būta mūsuose tuo laikotarpiu, todėl valdžios sprendimo užkulisiai seriale gal kai kuriuos stebina mažiau.

Šiaip serialas edukacinio pobūdžio, tačiau išlaikydamas atskiras biografines istorijos linijas sukuria iliuziją, kad dalyvaujame kažin kokioje makabriškoje pramogoje, kurioje patiriame ir nuotykį, ir esame istorinės katastrofos liudininkai. Seriale nusifilmavo ne viena britų ryški žvaigždė t. y. Emily Watson, Stellan Skarsgard bei Jared Harris, kuriuos akylesnis žiūrovas tikrai prisimins iš ne vieno ryškaus ir žymaus filmo.

Mini serialo sėkmė, galėtume sakyti, fenomenali, tačiau bent jau aš jaučiu, kad vakariečiams (iš esmės ir mums patiems) labai patinka istoriniai filmai ir serialai apie karą ar Rytų bloką, kurie leidžia apsišviesti ir suvokti esminius istorinius procesus, todėl labai svarbu prieš pateikiant serialą kaip tiesą, kiek įmanoma daugiau ištyrinėti medžiagą. Manau, „Černobylis“ išties puikus ir kruopštus serialas, kuris patenkins daugelį žiūrovų. Nemanau, kad serialas sulauks tęsinio, kad ir koks jis bebūtų populiarus, tiesiog nebėra daugiau apie ką kalbėti, nebent... Kitą serialą apie žmonių kartose Černobylio paliktą žymę ir traumas toms šeimoms, kurios buvo pasmerktos kapstytis po radiaciją, apie šeimas, išplėštas iš savo gimtųjų žemių.

Jūsų Maištinga Siela