Filmas: "Vyrai" / "Men"

 

Sveiki,

Pro Lietuvos kino teatrus praūžęs siaubo trileris „Vyrai“ (angl. Men) (2022) sulaukė, kaip ir visame pasaulyje, itin prieštaringų vertinimų, tad nusprendžiau pasižiūrėti ir pasidalyti savo įspūdžiais. Giliamintės analizės nesitikėkite, nes, jeigu patys matėte filmą, suprantate, kad čia tiesaus kelio į vieną prasmę nėra, o tai, be jokios abejonės, yra bent jau neprasto filmo bruožas.

Šiaip istorija dvelkia mažu biudžetu, tačiau kokybės ir įdomumo klausimas yra kitas, nes kino istorijoje turime nemažai daug filmų, kurie sukurti už keliolika tūkstančių dolerių tapo tokie garsūs ir žinomi, kad juos žiūrime metai iš metų. Filmas „Vyrai“ iš tikrųjų pasakoja apie moterį, kuri patyrė itin sunkų išsiskyrimą, kai jos buvęs mylimasis nusižudė jos pačios akivaizdoje, nes ji prisipažino, kad nebegali gyventi santuokoje, nes yra, kaip visi supratome, lesbietė. Gydydamasi sielos žaizdas ji įsinuomoja atokų provincijos dvarą ir ten vienui viena leidžia laiką, sutikdama itin keistus vyrus, kurie primena maniakus, kol galiausiai ją pradeda persekioti nuogalius ir viskas tampa taip tamsu ir nepaaiškinama, kad darosi mažų mažiausiai keista: ar tai moters galvoje, o gal tai narkotikų apsvaigintosios kliedesiai? Kėliau ir kitokių versijų...

Visgi ši siaubo istorija atitinka jau prieš penkerius (o gal ir seniau) užgimusią naują siaubo kino požanrinį siaubo atšaką t. y. suvelti viską taip, kad viskas nebūtų iki galo aišku. Tokiems filmas, kaip, beje, ir šiam, būdinga psichodelinė maišatis, religinių-biblinių simbolikų gausa, mitologija, sumišęs protas, lyčių priešprieša, socialiniai vaidmenys ir tam tikras mindfuck galvosūkis. Tokie filmai kaip „Paveldėtas“, „Saulės kultas“, „Motina“ ir kt. davė peno kurti tokio siaubo žanro kiną. Laiko klausimas, kada jis atsibos ir taps štampinio kino pagrindu kaip, pavyzdžiui, po „Bleiro raganos“ šiuo metu išsikvėpęs kameros naudojimo efektas. Filmas „Vyrai“ visa tai turi. Gilinantis į filmo prasmių ištakos siejasi su LGBTQ ir feministinių prieskonių ištakomis. Čia taip pat veikia uždrausto Rojaus vaisiaus simbolika, proto ir haliucinacijos žaidimai, tad tokie filmai reikalauja ir šiokio tokio išsilavinimo, kad tuos simbolius pamatytume. Tiesą sakant, man tokie filmai kol kas patinka ir aš su malonumu pažiūrėjau „Vyrus“. Belieka pridurti, kad viena įspūdingiausių filmų pabaigų – tam tikrą reinkarnacijos parabolę kartojantys atgimstantys vyrų kūnai, sumišę su krikščionybės ir senovės druidų mitologija padovanoja ganėtinai neblogai atperkantį šlykštoką reginį, nuo kurio, bent jau aš, neatitraukiau akių.

Man suprantama, kodėl šis filmas daug kam nepatiko, nes jis suvelia smegenis į vilnos gniutulą, čia reikia įskaityti simboliką ir prasmes, atsakymai nepateikiami iš anksto ir tai yra gero kino žiūrovų receptorius dirginti triukas, kuriam nesunku pasiduoti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasakiškai turtingi" / "Crazy Rich Asians"

Sveiki,

Azijos turtų pripumpuotas filmas „Pasakiškai turtingi“ (angl. Crazy Rich Asians) (2018), vos tik pasirodęs tapo tikra sensacija, nes puslapyje rottentomatoes.com tapo vienu geriausiai įvertintu filmu. Tiesa, iš pačių žiūrovų po kiek laiko apie filmą pradėjo sklisti kalbos, kad filmas gerokai pervertintas, na, o dabar, pavyzdžiui, IMDb bazėje jo reitingas siekia vos septynetą. Nepaisant visko, norėjosi kažko įnoringai spalvingo, kas atitiktų gerą pramoginį filmą, kurį žiūrėdamas nesijaustum absoliučiai bukas, nesuprasdamas lėkštų juokelių. Sakyčiau, „Pasakiškai turtingi“ pateisina tokius lūkesčius.

Spalvingame kone karnavaliniame filme daug pompastiškos prabangos. Istorijos principas kaip Pelenės pasakoje – turtuolio motina nepripažįsta amerikietės emigrantės ir nenori, kad ji taptų jo sūnaus žmona ir tą kuo ryškiausiai parodo savo manieromis. Daug prabangių kadrų tėra tik menkas atspindys, kaip kartais turtuoliai (ir nebūtinai azijiečiai) švenčia savo vestuves. Nepaisant azijietiškos kultūros niuansų ir gausybę šios rasės aktorių, filmas absoliučiai amerikietiško braižo ir primena netgi „Pagirios Las Vesgase“ stiliuką – daug alkoholio, linksmybių, paviršutiniška meilės istorija su paviršutiniškomis Pelenės problemomis: sudievintas motinos kultas, turtingųjų galia, į kurią neįsiliesi, jeigu esi skurdžius... Ir tas vėlgi cinkelis, kad amerikietiškoji vidutinė kultūra (laisvumas, paprastumas, ale nenoras puikuotis), kuo pasižymėjo pagrindinė veikėja, yra kur kas geresnis vertybinis variantas už išlepusius ir tik savo prabanga besimėgaujančius azijiečius. Žodžiu, filmas atrodo kaip ir užsakytos varžybos, kuris dar kartą patvirtina, kad prieš Ameriką negalima sakyti nė pusės blogo žodžio: Amerika – 1, Azija – 0. Rungtynės baigtos.

Žinoma, filmą pagyvina tas dinamiškas vaizdų kaitaliojimas, egzotiški vaizdai ir net patys aktoriai. Jeigu ta pati istorija būtų primesta vien tik amerikietiškai versijai su amerikiečių aktoriais, tada filmas nė per pusę su tokiomis pat scenomis neatrodytų toks geras, koks yra su tuo vargšės skurstančios Azijos žiūrovui į sąmonę įstrigusiu kontekstu, kuriame, pasirodo, dar yra ir tokių pakvaišusių turtuolių... Kultūrinis mąstymo laukas ir visos žinios apie socialinius niuansus dar kartą patvirtina, kiek daug mes gauna informacijos apie amerikietiškos viduriniosios ir turtingosios klasės socialinius gyvenimus ir kiek mažai apie Azijos. Todėl šiuo atveju dėl egzotikos nesiginčiju, filmas strategiškai apgalvotas, nes tikrai įdomiau žiūrėti apie azijiečius turtuolius nei apie turtuolius amerikiečius. Filmas linksmas, filmas pasakiškas, filmas hiperbolizuotai melodramatiškas, filmas prabangiame lukšte su tokiu paprastu turiniu, kad besimėgaujant staiga apima jausmas, kad ankstėliau tokių istorijų didaktiką kartojosi iš filmo į filmą, bet tie filmai neatrodė tokie puikiai nublizginti kai „Pasakiškai turtingi“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eks mašina" / "Ex Machina"

Sveiki, kino žiūrovai,

Britų režisieriaus Alex Garland debiutas „Eks mašina“ (angl. Ex Machina) (2015) daug kam tapo šiemet gana netikėta pramoginio kino sensacija. Tiesą sakant, filmui nelabai limpa pramoginio filmo etiketė, tačiau toks debiutas ir toks dėmesys filmui neatsitiktinis, kadangi tai tikriausiai geriausias filmas apie dirbtinį intelektą po S. Spielberg‘o parodyto „Dirbtinio intelekto“ (2001).

Filmas išties įdomus tiek gurmano akims, tiek paprastiems žiūrovams. Režisieriui pavyko sukurti intelektualų filmą, kuris atitiktų kartu ir pramoginio kino standartus. Įdomus scenarijus neleidžia snausti, pavojingas aktoriaus Oscar Isaac kuriamas barzdočiaus personažas vis labiau didina grėsmę, todėl tik kuo toliau, tuo įdomiau žiūrėti, kuo viskas baigsis. Aišku, kai kurie dalykai nuspėjami, kaip ir pats finalas, tačiau santykiai tarp žmogiškojo proto ir dirbtinio intelekto iš tikrųjų įžiebia nemažai maloniai dirginančios fantazijos. Gana nepersūdytomis fantastiniais elementais – daugiausia apsiribota puikiu kostiumu ir mažomis izoliuotomis erdvėmis, sukurtas gana įtaigus, intriguojantis ir diskusijų vertas filmas.

Labai patiko aktoriaus Oscar Isaac pasirodymas. Jau pamėgtas britų aktorius Domhnall Gleeson buvo kaip visada geras – jo filmų repertuaras apskritai vertas dėmesio. Na ir „Karališkos aferos“ žvaigždė Alicia Vikander, kurios daug veidelio šmėžavo Eivos personaže, buvo ne ką prastesnis būvimas, kažkodėl visada joje nuolat regėjau Natalie Portman bruožų, o jūs ne?

Šiaip drąsiai gali žiūrėti visokio tipo žiūrovai, manau, jame tikrai atras jei ne intrigą, tai bent idėją.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela